Biologijos mokslo raida
5 (100%) 1 vote

Biologijos mokslo raida

Nuo tada, kai žmonės įprato perteikti raštu savo stebėjimus ir mintis, pradėjo daugėti žinių. Tokiu būdu susikaupė gausių ir vertingų stebėjimų, bei atradimų. Dar prieš mūsų erą buvo stebimi reiškiniai, bandyta viską susisteminti.

Gamtoje nuolatos viskas kinta, sunykus vienam išsivysto kitas, vieni išlieka, tik dėl to, kad susijungia su kitais, o kiti, buvę artimi tiesiog nutola, netenka tarpusavio ryšio. Bet kuris daikto pažinimas bus nepakankamas, jei nuolatiniai stebėjimai neatskleis proceso. Vadinasi, kiekvieno daikto pažinimas gamtoje yra dvejopas: pirmuoju pateikiamas kūno aprašymas, antruoju – nustatomi santykiai tarp jo ir jį supančios aplinkos.Taip pat svarbu daiktui duoti vardą, juk, pasak Linėjaus, jeigu išnyks vardai, išnyks ir daiktų pažinimas, nes žmogaus atmintis nesugebės šios visumos apimti.

Gamtos istorija – išvardijimas ir aprašymas visų daiktų, egzistuojančių savarankiškai, kuriuos suvokiame savo pojūčiais arba padedami įrankių, ir jeigu žmogaus protas bei intelektas prasideda nuo idėjų, sąvokų, gautų pojūčių organais, tai labai svarbu yra perkelti atminčiai teisingus daiktų vaizdus, kuriuos suteikia gamtos stebėjimas.

Gamtininkai, mokslininkai siekdami parodyti kitiems steigė muziejus, eksponuodami augalus, gyvūnus, fosilijas. Galiausiai apie daiktus, kurių negalime pamatyti, apie naujus atradimus rašė ir teberašo ataskaitas ir darbus.

Jei paklaustumėt kur prasideda biologijos mokslas, drąsiai galima atsakyti – mokslo ir filosofijos pradžia prasideda Graikijoje. Senovės Egiptas buvo įtikėję dievus, šumerai tikėjo, kad sėja ir galvijai sutverti dievų naudai. Viskas buvo dievų nuosavybė. Tik graikai tvarkėsi kitaip. Po Trojos karo (apie 1200 m. pr. m. e.) subyrėjo Mikėnų kultūra, išnyko raštingumas, po 400 m. žmonės, kultūra ir gyvenimas pradėjo atsigauti.

Pradedant kalbėti apie biologijos mokslo raida, pirmiausia reikia paminėti Aristotelį mokslų tėvą, žmogų besidominantį visapusiškai. Aristotelis (384m. pr. m. e.) – filosofas mokslininkas, Platono mokinys. Jis teigė jog gamta yra objektyvi, realiai egzistuojanti. Gyvoji gamta kaip ir negyvoji, remiasi tų pačių pradų priešingumu ir ryšiais, bet skiriasi tuo, kad forma ir materija, tikrovė ir galimybė esančios aukštesnės ir sudėtingesnės struktūros. Parašė knygą, kad bendroji gyvybės forma esanti siela („Apie sielą“ liet. 1959m.). Į gamtą žiūrėjo kaip į harmoningai susijusią gradacijų formą. Jis gyvosios gamtos raidą grindė bendra aukštesniųjų gyvūnų sandara, organų homologija, vienas pirmųjų iškėlė prielaidą dėl tarpinių formų egzistavimo tarp gyvūnų ir augalų.. Organinės gamtos tyrimais plėtojo antikinę biologiją knygoje „Gyvūnų istorija“. Manė, kad gamtoje galiojęs tikslingumo principas: kiekvienas daiktas ar reiškinys turįs tikslą. Nagrinėdamas organizmų struktūrą, organų funkcijas, naudojo lyginimo metodą, suklasifikavo gyvūnus, pateikė aprašomosios ir lyginamosios anatomijos pradmenis, tobulino epigenezės teoriją, moksliškai pagrindė embriologiją.

Pirmuoju mokslininku ir filosofu laikomas Talis, (apie 630 m. pr. m. e.) gyvenęs jonėnų mieste – Milete. Jo pagrindinė mintis, anot Aristotelio, buvo tokia: gamtą reikia suprasti ne mitais, bet ir ne asmeninių savybių dėsniais.

Hipokratas ( Hippokrates ~ 460m. pr. m. e.) graikų gydytojas, žymiausias antikos medikas, mokėsi Koso medikų mokykloje Azijos, Egipto, Tibijos medicinos. Jis sukūrė antikinės medicinos teorijos pagrindą: neigė antgamtines ligos priežastis, o ligos diagnostiką grindė fiziniais tyrimo būdais, ligonio stebėjimu. Sukūrė materialistinę patalogijos ir gydymo teoriją. Aprašinėjo ligas, darė operacijas, sukūrė lūžių ir žaizdų gydymo būdų. Sukūrė ligų nomenklatūros pagrindą, jis sudaro ir šiuolaikinės ligų nomenklatūros pagrindą. Jam priskiriamas gydytojos priesaikos tekstas.

Kitas žinomas medikas po Hipokrato – K. Galenas (130 – 200m.), pirmasis pradėjęs eksperimentus su gyvuliais, aprašęs daugelį raumenų, nervų, kraujagyslių, kraujotaką, įrodęs nervų judamąją ir juntamąją funkcijas, smegenų esmę, skelbęs, kad smegenys yra žmogaus dvasinis veiklos šaltinis.

Gyvosios gamtos raidos klausimai ankstyvaisiais viduriniais amžiais buvo sprendžiami ir Bizantijoje, arabų šalyse, Užkaukazėje, Vidurinėje Azijoje. XIII a. – tai epocha kai vyko kryžiaus karai, rytinės šalys susipažino su Vakarų Europos, Rytų tautų kultūromis, su išlikusiais antikiniais kultūros šaltiniais.

Prasidėjus Renesanso epochai, išpopuliarėjo antikos gamtininkų (Aristotelio, Plinijaus Vyresniojo, Platono ir kitų) kūriniai. Kapitalistinės pramonės tikslais pradėta tyrinėti gamtos turtus. XV – XVIII a. dar vyravo metafizinė pažiūra. Ypatingą reikšmę tuo metu turėjo eksperimentinio gamtos mokslo atsiradimas, ypač lenkų mokslininko M. Koperniko (1473 – 1543 m.) paskelbtoji heliocentrinė sistema. Tos epochos minties galiūnas Dž. Brunas (1548 – 1600 m.), inkvizicijos nuteistas sudeginti, įrodinėjo visų pasaulių fizinį vienarūšiškumą, o žymiausias estetinės minties žinovas Leonardas da Vinčis (1452 – 1519 m.) buvo giliai įsitikinęs, kad menas, kaip ir mokslas, padeda pažinti realųjį pasaulį ir pateikė eksperimentinio gamtos tyrinėjimo metodo matmenis.
Svarbiausius pasaulio mechanistinio supratimo bruožus išdėstė italų mokslininkas G. Galilėjus (1564 – 1642 m.); jis nusakė ir mokslinio gamtos tyrimo principus.

Konradas Gesneris (Gesner) (1516 III. 26 – 1565 XII. 13) Šveicarijos gamtininkas ir bibliografas. Parašė pirmąją zoologijos enciklopediją „Gyvūnų istorija“ (5 t., 1551-87). Remdamasis daugiausia Aristotelio klasifikacija, joje susistemino ir aprašė gyvūnus tokia tvarka: gyvavedžiai ir kiaušinius dedantys keturkojai, paukščiai, žuvys ir vandens gyvūnai, gyvatės ir vabzdžiai. Rinko ir tyrė augalus.

Williams Harvey (1578 – 1657) – fiziologas ir kraujo apytakos atradėjas. Jis pastebėjo, jog vožtuvai išsidėstę venose taip, jog leidžia kraujui laisvai tekėti širdies link, bet priešinasi tekėjimui priešinga kryptim, ir dar, kraujas siunčiamas arterijomis, o grįžta venomis.

XVI a. vėl leidus skrosti lavonus, pasirodė pirmieji išsamesni, vėliau ir pirmieji daugiatomiai gyvūnų ir augalų aprašymai. 1543 m. Andrius Vezalijus (1514 – 1564 m.) išleido klasikinį anatomijos vadovą „Apie žmogaus kūno sandarą“, pagrįstą žmogaus ir gyvulių lavonų skrodimų duomenimis. Italas G. Falopijus (1521 – 1574 m.) aprašė svarbias žmogaus organizmo detales, V. Harvėjus (1578 – 1657 m.) 1628 m. atrado didįjį kraujo apytakos ratą, M. Malpigis (1628 – 1694 m.) 1661 m. atskleidė kapiliarinę kraujotaką, o T. Vartonas (1614 – 1672 m.) – daugelį žmogaus kūno liaukų. Mikroskopinės anatomijos pradininkas Antonis van Levenhukas 1675 m. vandens laše rado infuzorijų, kraujyje aptiko eritrocitų ir kt.

Išradus mikroskopą, pradėtos tyrinėti įvairiausių medžiagų struktūros. 1665 m. anglų mokslininkas Robertas Hooke pažvelgė į kamštį. Kamštis – botaniškai negyvas, tam tikros žievės sluoksnis, pro mikroskopą kamštyje matėsi daugybė tuštumėlių, dėl kurių kamštis yra lankstus. Hooke‘as tuštumėles pavadino cells (lot. Cella – kambarėlis). Gyvuose augaluose jie pilni skysčio, gleivių – šią masę, esančia kambariuke vadiname ląstele.

Tik po poros šimtų metų, 1838 m. M. J. Schleidenas (1804 – 1881) ir zoologas 1839 m. T. Schwanas (1810 – 1882) paskelbia ląstelės teoriją, jie teigė, jog visi augalų ir gyvūnų audiniai sudaryti iš ląstelių. Rudolfas Virhofas (1821 – 1902) teigė, kad visos ląstelės atsiranda iš kitų ląstelių tik dalijimosi būdu.

Antonijus van Levenhukas (van Leeuwenhoek) (1632.X.24 – 1723.VIII.26) gamtininkas,mokslo mikroskopijos pradininkas. Nuo 1680 Londono Karališkosios dinastijos narys. Gamino 150-300 kartų didinančius mikroskopus. Pro juos pirmasis stebėjo ir nupiešė eritrocitus (1673m.), spermatozoidus (1677m.), bakterijas (1683m.), pirmuonis,augalų ir gyvūnų ląsteles, kiaušinius, gemalus, raumeninį audinį ir kitas daugiau kaip 200 augalų ir gyvūnų rūšių dalis ir jų organus. Pirmasis aprašė amarų partenogenezę (1695m.-1700m.). Stebėjimus aprašė daugiau nei 300 laiškų, kuriuos daugiausia siuntė Londono Karališkajai dinastijai. Laikėsi preformistinių pažiūrų (teigė, kad spermatozoide yra jau susiformavęs gemalas).

Ryškų pėdsaką mokslo istorijoje paliko XVI –XVII a. mokslininkai F. Bekonas (1561 – 1626 m.), R. Dekartas (1596 1650), T. Hobsas (1588 – 1679 m.), B. Spinoza (1632 – 1677 m.), Dž. Lokas (1632 – 1704 m.) ir daugelis kitų. 1583 m. italų gamtininkas A. Čezalpinas (1519 – 1603 m.) sudarė dirbtinę augalų sistemą. Jis teigė, kad gamtoje nėra pastovumo, kad joje vyksta evoliucija , bandė klasifikuoti augalus pagal žiedų, vaisių ir sėklų sandarą. Dar toliau pažengė gamtininkas Džonas Rėjus (1627 – 1705 m.), savo veikale „ Augalų istorija“ aprašęs apie 18 tūkstančių augalų rūšių, kuriame tvirtino, jog porūšiai gali susidaryti veikiami išorinių aplinkos sąlygų.

XVII – XVIII a. gerų rezultatų pasiekė sistematika, lyginamoji anatomija, biogeografija Karolio Linėjaus veikale „Gamtos sistema“. Tačiau ir jo pateiktas organizmų klasifikavimas pagal kokį nors vieną ar kelis laisvai pasirinktus požymius turėjo labai dirbtinį pobūdį.

Karlis Linėjus (Linnė) (1707.V.23-1723.VII.26) švedų gamtininkas. Nuo 1738m. gydytojas Stokholme, turėjo teisę skrosti lavonus. Dėstė Upsalos universitete. Sukūrė pasaulio augalų ir gyvūnų sistemą („Gamtos sistema“, 1735m.), kurioje apibendrino XVIII a. I pusės botanikų ir zoologų darbus. Pirmasis pavartojo binarinę nomenklatūrą. Naudodamasis morfologijos ir fiziologijos kriterijais, apibrėžė rūšies sąvoką, nustatė aiškią organizmų sistematinių kategorijų subordinaciją. Suskirstė visus augalus į 24, o gyvūnus į 6 klases. Žmogų priskyrė žinduolių klasei. Svarbiausiu augalų klasifikacijos požymiu laikė žiedą. Sistema buvo dirbtinė, bet paprasta ir patogi: joje lengvai randama kiekvieno naujai aprašyto augalo ar gyvūno vieta. Binarinė nomenklatūra, augalų ir gyvūnų aprašymo forma ir dabar naudojasi botanikai ir zoologai. Be to, suklasifikavo mineralus, dirvožemius, žmonių rases, ligas. Iš pradžių buvo kreacionistas (teigė, kad organizmų pasaulis nesivysto, kad rūšys ir jų skaičius nekinta). Vėliau darė prielaidą, kad iš pirminių rūšių dėl jų kryžminimosi gali susidaryti ir naujos rūšys.

Matijas Jokūbas Šleidenas (1804.IV.5-1881.VI.23) vokiečių botanikas.
„Mokslinės botanikos pagrindas“ (2t., 1842-1843m.) kritikavo naturfilosofinės ir siauras sistematines kryptis, kurios tais laikais vyravo botanikos moksle. Darbai iš augalų anatomijos ir embriologijos padėjo sukurti organizmų ląstelinę teoriją. Propagavo Č.Darvino evoliucijos teoriją.

Aleksandras Braunas (Braun) (1805 V. 10 – 1877 III. 29) vokiečių botanikas, natūrfilosofas idealistas. Pagal jį, visų organizmų kitimo pirminė priežastis yra dvasia, sąlygojanti jų sandaros vientisą planą ir vidinį siekimą tobulėti. Tyrė gėlųjų vandenų žaliadumblių, sandarą, vystymąsį ir sistematiką, augalų partenogenezę, poliembrioniją ir simetriją, sukūrė natūraliąją augalų sistemą.

Evoliucinių pažiūrų į įvairių gyvybės formų raidą atsirado prieš tūkstančius metų Senovės Indijoje, Kinijoje, Babilonijoje, Egipte, Graikijoje ir kitur. VII a. pabaigoje – VI a. pradžioje pr. m. e. Kartu atsirado ir dviejų pagrindinių mąstymo metodų – dialektikos ir metafizikos – priešingumas. Heraklitas Efezietis (530 – 470 m. pr.m. e.), teigė, kad visa esamybė amžinai kinta, o to priežastis – priešybių kova. Jo aiškinimu, visos gyvos būtybės, taigi ir žmogus, atsiradęs natūraliu būdu iš pirminės materijos. Empedoklis (483 – 423 m. pr. m. e.) Sicilijoje paskelbė idėją, kad augalai atsirado savaime, prieš atsirandant gyvūnams. Demokritas (370 m. pr. m. e.) mąstė, jog egzistuoja atomai, kurie tarpusavyje įvairiausiai jungdamiesi, sudaro visus sudėtingus kūnus.

XVII a. evoliucijos idėjos vis labiau pradėjo ryškėti gamtininkų ir filosofų darbuose. G. Leibnicas pradėjo metafizinės ir idealistines sampratos pagrindus. Pagal jo teoriją, biologinis individualumas ne gimsta, o išsivysto iš gemalo, jau buvusio ankščiau (preformizmo idėja). Šį teiginį Leibnicas papildė vadinamąja transformacijos teorija: visur gamtoje vyksta nenutrūkstamas daiktų kitimo procesas. Jis tvirtino, jog tarp gyvūnų ir augalų egzistuoja tarpinės formos, tai gradavimo principas. Iš šio principo išsirutulioja „būtybių laiptų“ – gamtos kūnų „pakopų“ teorija.

Wiliiams Paley (1743 – 1805) natūrteologas, per gamtą mėgino įrodyti Dievo buvimą. Jis gamtos analogija palygino su laikrodžiu. Ištrauka iš jo knygos „Natural Theology“ – „tarkim vaikščiodamas užmyniau ant akmens… niekas nedraustų pamanyti, jog jis čia visad gulėjo… Bet tarkim aš radau laikrodį… jo dalys įrėmintos, sujungtos kažkokiam tikslui… laikrodis čia buvo ne visados, jį sukūrė meistras“. Pavyzdžiu vietoj laikrodžio jis paėmė geldutę, juk ji turėjo atsirasti iš kitos geldutės ir t.t. Ir tai buvo pirmosios mintys evoliucijos teorijos link.

XIX a. Evoliucijos idėja buvo ginčytina dėl religinių priežasčių,o jos siejamos su pažanga, darė ją dar labiau nepriimtiną.Ernestas Heckelis (Heackel 1834 – 1919) plačiai plėtojo evoliucijos teoriją, jis teigė, kad gamta sąmoningai eina galutinio tikslo – žmogaus atsiradimo link. Jis sukūrė geneologinį medį, kurio viršuje – žmogus. Hekelis teigė, kad gemalas vystosi savo evoliucija atkartojančiu keliu, tačiau jis iš naujo nepraeina kiekvieno savo evoliucijos žingsnio. Pradžioje gemalas iš tiesų yra panašus į giminingų gyvūnų gemalą. Pavyzdžiui maždaug 4 savaičių žmogaus gemalas turi lygiagrečius griovelius, panašius į griovelius, iš kurių išsivysto žuvų žiauniniai plyšiai, šioje stadijoje jis taip pat turi uodegą, kuri vėliau išnyksta. Tačiau ši Heckelio idėja nepasitvirtino.

Sokrato mintis, kad Žemė – planeta, kurioj gali egzistuoti gyvybė, buvo priskirta Platonui („Phaedo“ Faetonas). Seniai gyvenusio Sokrato pažiūros dar tebegyvuoja L. J. Hendersono (1878 – 1942 ) knygose „Aplinkos tinkamumas“ ir „ Gamtos tvarka“. Jis pabrėžė, kad ne tik gyvieji organizmai yra prisitaikę prie aplinkos, bet ir aplinka yra prisitaikius gyvybei.

Gregoras Mendelis ( Mendel; 1822-1884) buvo vienuolis ir fizikas. Kai kurie iš jo bendramokslių vienuolių buvo javų selekcininkai. Norėdamas padėti jiems pagerinti auginamus javus Mendelis pradėjo tirti paveldimumą. Būdamas fizikas jis ieškojo paprastų dėsnių, kurios būtų galima išreikšti matematiškai ir tai parodė besąs puikus būdas paveldimumui nagrinėti. Mendelis tyrė alternatyvius požymius, tokius kaip žirnių sėklų spalva. Kiti mokslininkai skyrė dėmesį požymiams, kurie palikuonyse, rodės, susilieja, pavyzdžiui, dydžiu. Nors šie požymiai yra dažnesni, juos kur kas sunkiau tirti. Mendelio rezultatai, paskelbti 1865m., liko nesuprasti iki pat 1900m., kai mokslininkai vėl pakartojo tuos pačius atradimus. Gimė mendelizmas, o 1909m. Mendelio atrastos „paveldėjimo dalelės“ buvo pavadintos genais. Iš pradžių atrodė, kad mendelizmas prieštarauja darvinizmui, nes alternatyvūs požymiai nesukurtų nežymių pakitimų, kurious galėtų veikti gamtinė atranka. XX a. 3 dešimtmetyje buvo suvokta, kad dauguma požymių valdo dešimtys genų, kurių kiekvienas atskirai pasireiškia menkai, bet visi drauge jie daro didelį poveikį. Dauguma tų genų, kurie kontroliuoja kokį nors požymį, pavyzdžiui, dydį, gali lemti nežymius skirtumus, bet kiekvienas atskiras genas elgiasi lygiai taip pat, kaip ir genas, lemiantis alternatyvų požymį. Mendelizmo idėjos neabejotinai rėmė Darvino mintis ir jos buvo
naujoje teorijoje – neodarvinizme. Mendelis dirbo su augalų varietetais. Jis kryžmino tuos varietetus, kurie turėjo aiškiu, kontrastingus požymius, tokiu kaip sėklų spalva. Rezultatai parodė, kad paveldimumas nėra požymių susiliejimas, bet yra susijęs su atskirais vienetais, kurie vadinami genais. Mendelis kryžmino žaliasėklių žirniu ir geltonsėkliu žirnių varietetus. (Žirnių žiedai paprastai apsidulkina patys, bet juos galima apdulkinti ranka žiedadulkėmis nuo kito augalo.) Visos po kryžminimo gautos sėklos buvo geltonos. Tos sėklos buvo pasodintos ir augalams buvo leista apsidulkinti patiems. Jie užaugino geltonus ir žaliu žirnius, kurių spalva pasiskirstė santykiu 3:1. Šis santykis atskleidžia, kas vyksta augalų viduje. Kaip suprato Mendelis, turi būti paveldimumo dalelės, kurios nesidalija ir nesusilieja. Šiuo atveju yra vienas genas, lemiantis sėklų spalvą, bet du skirtingo geno variantai (aleliai). Vienas alelis koduoja geltoną spalva, kitas – žalią. Kiekvienoje sėkloje yra 2 aleliai, ir jeigu jie yra skirtingi, tai sėkla būna geltona: geltonos spalvos alelis yra dominantinis, o žalios – recesyvinis. Kiekviena sėkla vieną alelį gauna iš žiedadulkių, kitą – iš kiaušialąstės.

Šiuo metu Jūs matote 35% šio straipsnio.
Matomi 2528 žodžiai iš 7194 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.