Biologinės įvairovės išnykimo įtaka šalies ekonomikai
5 (100%) 1 vote

Biologinės įvairovės išnykimo įtaka šalies ekonomikai

TURINYS

ĮVADAS 3

1. Biologinės įvairovės konvencijų ir įstatymų pagrindiniai bruožai 6

2. Biologinės įvairovės problemos 9

2.1. Pasaulio gyventojų augimo reikšmė biologinės įvairovės nykimui 9

2.2. Pagrindinės gyvūnijos/augmenijos nykimo priežastys 11

2.3. Lietuvoje išnykusių biologinės įvairovės rūšių analizė 15

2.4. Šiaulių apskrityje išnykusių biologinės įvairovės rūšių analizė 19

2.5. Biologinės įvairovės problemų pasekmės ekonomikoje bei jų sprendimo būdai 23

IŠVADOS 26

LITERATŪRA 28

PRIEDAI

ĮVADAS

Intensyvus natūralių kraštovaizdžių naikinimas, dažnas gyvūnų ar augalų gyvenamųjų vietų fragmentavimas bei destrukcija sukėlė greitą ir dažniausiai negrįžtamą supančios biologinės įvairovės nykimą. Vadovaujantis Tarptautiniu zoologinės nomenklatūros kodeksu, daugybė aprašytų organizmų rūšių nėra pripažintos ar taksonomiškai revizuotos, t.y. patikrintos ir pelniusios absoliutų specialistų pripažinimą. Gyvybės formų inventorizacija tęsiasi kelis šimtmečius, atrastos rūšys gali būti tik maždaug šeštoji dalis realiai Žemėje egzistuojančios organizmų rūšių įvairovės. Tik paskutiniais dešimtmečiais nebespėjama aprašyti sparčiai nykstančių organizmų įvairovės. Destrukcinė žmogaus veikla ypač akivaizdi atogrąžų ir paatogrąžio regionuose. Įvairovės praradimas gali būti daugelio formų, bet pirmiausia šis procesas yra susijęs su rūšių išnykimu. Geologiniu požiūriu visos rūšys yra ribotos egzistencinės trukmės, vadinasi, rūšių išnykimas yra natūralus procesas. Tačiau dėl žmogaus ūkinės ir kitokios veiklos rūšys taip sparčiai nyksta, kad to negalima lyginti su natūraliu rūšių nykimo tempu.

Temos aktualumas. Žmogus, tenkindamas savo poreikius, naudoja gamtos išteklius, kurie skirstomi į neišsenkamuosius ir išsenkamuosius. Šiame darbe nagrinėsiu išsenkamuosius ir atkuriamuosius gamtos išteklius – gyvūnijos, augalijos pasaulį bei dirvožemį. Šiuo metu Žemėje yra žinoma apie 1,6 mln. įvairių organizmų rūšių. Iš jų apie 56 proc. sudaro vabzdžiai. Gausiausia vabzdžių klasė yra vabalų būrys; drugių yra gerokai daugiau nei 100 šeimų, o visos drugių rūšys sudaro apie 9 procentus visos šiuo metu žinomos biologinės įvairovės. 1 grafike bus pavaizduotas biologinės įvairovės pasiskirstymas.

Neištyrę supančios biologinės įvairovės, gamtininkai nežinotų potencialių gamtos išteklių, o taipogi negalėtų organizuoti biologinės įvairovės apsaugos. Biologinės įvairovės išsaugojimas būtinas ne tik dėl to, kad jos elementai naudojami žmogaus reikmėm, bet ir biosferos funkcionavimo (kaip sistemos ir žmogaus gyvenamosios aplinkos) sąlygos labai pasikeistų ir sutriktų, jei staiga pakistų Žemės biologinė įvairovė.

Visos žmogaus sukeltos biologinės įvairovės nykimo priežastys gali būti skiriamos į dvi grupes:

• tiesioginės (medžioklė, kolekcionavimas, persekiojimas, naujų gyvūnų rūšių atvežimas į regionus, pavyzdžiui, Australijoje atvežus šunis dingo, išnyko kai kurie kiti gyvūnai);

• netiesioginės (gyvenamųjų vietų naikinimas ar jų modifikavimas, gyvūnų maisto resursų sunaikinimas).

1 grafikas2 grafike bus pavaizduota diagrama, kurioje bus nurodytos pagrindinės gyvūnų nykimo priežastys (pagal Global Biodiversity, 1992 metų).

2 grafikasAktyvi medžioklė turi labai didelę reikšmę daugelio žvėrių ir gyvūnų išlikimui. Tačiau biologinės įvairovės pokyčiams didžiausią įtaką turi jų gyvenamųjų vietų fragmentacija ar visiškas jų sunaikinimas, kai nukenčia didelė dalis organizmų, ypač smulkių. Atmosferos ir vandenų užterštumas, miškų fragmentacija ne tik keičia populiacijų tankį, bet ir jas suskaido. Kai populiacijos yra labai mažos, rūšies išnykimo per trumpą laiką tikimybė labai padidėja. Taigi, šio darbo tyrimo objektas būtų išsiaiškinti biologinės įvairovės problemas ekonominiu aspektu, t.y. nagrinėsiu augalų, gyvūnų išnykimo priežasčių bei pasekmių santykį ekonominiu požiūriu.

Darbo tikslas – išsiaiškinti biologinės įvairovės nykimo priežastis, aptarti išnykusias rūšis Lietuvoje bei Šiaulių regione ir nustatyti biologinės įvairovės nykimo pasekmes ekonomikai.

1. Biologinės įvairovės konvencijų ir įstatymų pagrindiniai bruožai

XX a., ypač antroje jo pusėje, prasidėjo sparti ekonomikos plėtra. Žmonių veikla vis labiau ėmė keisti aplinką ir ekosistemas, nuo kurių priklauso žmonijos gyvenimas ir ateitis. Kasmet yra gaminama vis daugiau daiktų ir cheminių medžiagų; ūkininkai, norėdami išauginti didesnį derlių, naudoja vis daugiau trąšų ir pesticidų; kertami miškai, sausinamos perkės. Pasaulis ėmė susimąstyti apie žmogaus poveikį gamtai –
apžvelgsiu pagrindines gamtos bei biologinės įvairovės apsaugos konvencijas, įstatymus ir nutarimus.

1972 m. Stokholme įvyko Jungtinių Tautų konferencija, skirta visuotinėms ekologinėms problemoms. Čia pirmą kartą buvo išsakyta mintis, kad egzistuoja pasaulio ekonomikos plėtros ribos. O ekologinių problemų sprendimą būtina sieti su ekonomikos ir visuomenės plėtra.

1987 m. Pasaulio aplinkos ir plėtros komisija ataskaitoje „Mūsų bendra ateitis“ pirmą kartą pavartojo subalansuotos plėtros sąvoką. Subalansuota plėtra – ilgalaikė, nuolatinė visuomenės plėtra, siekiant tenkinti žmonijos poreikius dabar ir ateityje, racionaliai naudojant bei nuolat papildant gamtos išteklius. Subalansuotoje plėtroje derinami trys aspektai:

• ekologinis – plėtra, nepažeidžianti gyvosios ir negyvosios gamtos procesų harmonijos, tausojanti išteklius, sauganti biologinę įvairovę;

• ekonominis – ekonomiškai efektyvi plėtra, racionaliai naudojanti gamtos išteklius;

• socialinis – žmonių savarankiškumo ir visuomeninio tapatumo plėtra, išsauganti kultūros vertybes ir tenkinanti svarbiausias žmogaus reikmes.

Rio de Žaneire 1992 m. įvyko Jungtinių Tautų aplinkos ir plėtros konferencija , skirta Žemės ekologinėms problemoms spręsti. Joje dalyvavo 173 pasaulio valstybės (taipogi ir Lietuvos atstovai). Konferencijos dalyviai svarstė, ką būtų galima pakeisti XXI amžiuje, kad nekiltų grėsmė planetos išlikimui. Rio de Žaneire buvo pasirašytas dokumentas „Darbotvarkė 21“ – harmoningos, subalansuotos plėtros strategija, derinanti socialinius, ekonominius ir ekologinius aspektus. Be to, buvo parengti 5 svarbūs dokumentai:

1. Rio de Žaneiro deklaracija dėl aplinkos ir plėtros – valstybių teisės ir atsakomybės.

2. Miškininkystės principai – visų tipų miškų tvarkymo, saugojimo ir plėtros nuostatos.

3. Klimato kaitos konvencija – šiltnamio reiškinį sukeliančių dujų koncentracijos atmosferoje mažinimo programa.

4. Biologinės įvairovės konvencija – būdai ir priemonės gyvųjų organizmų rūšių ir genetinei įvairovei išsaugoti.

5. „Darbotvarkė 21“ – subalansuotos plėtros strategija.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (vadinama – Aplinkos ministerija) yra Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija. Aplinkos ministerija vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestų aplinkos apsaugos, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugos, gamtos ir rekreacinių išteklių naudojimo, geologijos, miškų ūkio, teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros, statybos, būsto ir komunalinio ūkio, poveikio aplinkai vertinimo, valstybės administracinių ir kitų negyvenamųjų patalpų bei pastatų naudojimo, standartizacijos ir metrologijos sričių valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendina šiose srityse valstybės politiką. Vieni iš Aplinkos ministerijos uždavinių yra formuoti aplinkos apsaugos, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugos, racionalaus gamtos ir rekreacinių išteklių naudojimo, geologijos, miškų ūkio, teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros, statybos, būsto ir komunalinio ūkio, valstybės administracinių ir kitų negyvenamųjų patalpų bei pastatų naudojimo, standartizacijos ir metrologijos valstybės politiką; rūpintis sveika ir švaria aplinka, išsaugoti Lietuvos Respublikai būdingą kraštovaizdį, ekosistemas, gamtos vertybes, biologinę įvairovę, genofondus, klimatą; siekti užtikrinti racionalų gamtos išteklių (įskaitant miškus ir žemės gelmes) Lietuvos Respublikoje, jos teritoriniuose vandenyse, kontinentiniame šelfe ir ekonominėje zonoje naudojimą, apsaugą, gausinimą ir atkūrimą; užtikrinti miškų tvarkymą, remiantis subalansuotos miškų ūkio plėtros principais, didinti Lietuvos miškingumą ir miškų produktyvumą. Taipogi Aplinkos apsaugos ministerija organizuoja biologinės įvairovės monitoringą, retųjų ir nykstančių rūšių laukinių gyvūnų veisimą; koordinuoja medžioklės valstybinį valdymą, nustato medžiojamųjų gyvūnų medžioklės laiką ir limitus, tvirtina medžioklės taisykles, koordinuoja gyvūnų, darančių žalą aplinkai, juridiniams ir fiziniams asmenims priklausančiam turtui, populiacijų reguliavimą, nustato gausos reguliavimo būdus ir priemones, gyvūnų tankumo normas; tvirtina medynų augimo ir priežiūros reguliavimo priemonių, miškotvarkos, pagrindinių ir tarpinių miško kirtimų, atkūrimo ir įveisimo, sanitarinės miško apsaugos nuostatus, normatyvus ir taisykles, kitus teisės aktus, reglamentuojančius miškų ūkio klausimus; organizuoja miškingumo didinimo, miško genofondo, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės miškuose išsaugojimo, selekcijos ir sėklininkystės, miško išteklių naudojimo, kitų programų projektų rengimą, koordinuoja šių programų įgyvendinimą, organizuoja ir koordinuoja visų šalies miškų inventorizaciją, miškų tvarkymo (miškotvarkos) projektų rengimą, koordinuoja miškų monitoringą, organizuoja valstybinę šalies miškų apskaitą ir Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro sudarymą, rengia metinių miško kirtimo normų valstybiniuose miškuose projektus.

2003 metais Lietuvoje buvo parengtas ir patvirtintas vienas svarbiausių ūkio plėtros, aplinkos apsaugos bei socialinės politikos darnaus vystymosi nuostatas integruojančių dokumentų –
darnaus vystymosi strategija. Ši strategija, remdamasi darnaus vystymosi prioritetais ir principais siekia kuo glaudžiau susieti skirtingų sektorių ar jų šakų tikslus bei uždavinius ir numatyti, kaip juos įgyvendinti. Pagrindinis Lietuvos darnaus vystymosi siekis – pagal ekonominio ir socialinio vystymosi, išteklių naudojimo efektyvumo rodiklius iki 2020 metų pasiekti esamą ES vidurkį, pagal aplinkos taršos rodiklius – neviršyti ES leistinų normatyvų, laikytis tarptautinių konvencijų, ribojančių aplinkos taršą ir poveikį pasaulio klimatui, reikalavimų.

Būtina sveikos ir nesugadintos aplinkos išsaugojimo sąlyga – išsaugoti šalies biologinę įvairovę ir kraštovaizdį. Natūralios ir pusiau natūralios ekosistemos Lietuvoje užima apie trečdalį jos ploto. Jų išsaugojimo linkme 2003 ir 2004 m. buvo vykdomos teisinės ir organizacinės priemonės. Siekiant pristabdyti intensyvų Lietuvos Baltijos jūros kranto degradavimą, patvirtinta Pajūrio juostos tvarkymo programa, numatanti krantotvarkos priemones svarbioms arba būdingoms krantų savybėms išsaugoti ar atkurti. Atlikti kopagūbrio tvirtinimo darbai. Labiausiai pažeistoje Palangos rekreacinėje zonoje rengiamas hidrotechninio statinio–būnos statybos projektas. Šis statinys apsaugotų paplūdimius ir kopas nuo tolesnės erozijos. Lietuvos integracijos į ES kontekste ypatingas dėmesys skiriamas saugomoms teritorijoms: šalyje pradėtas naujų saugomų teritorijų, sudarysiančių Lietuvoje dalį Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“, steigimas. 2003 m. pradėti 38 naujų teritorijų, svarbių paukščių apsaugai, steigimo darbai. Aktyviai vykdyti kito saugomų teritorijų tipo – europinės svarbos natūralioms buveinėms ir retoms faunos bei floros rūšims išsaugoti svarbių teritorijų – atrankos darbai. 6-7 metų laikotarpiu bus sustabdytas šalies biologinės įvairovės nykimas, tolygiai didės saugomų teritorijų plotas (nuo dabar esančių 11,9 proc. iki 17-18 proc.). Svarbūs darbai atlikti 2003 ir 2004 m., siekiant užtikrinti racionalų gamtos išteklių naudojimą, tinkamą apsaugą ir atkūrimą. Teigiami pokyčiai įvyko medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo ir apsaugos reguliavimo srityje: pagal Medžioklės įstatyme įtvirtintus medžioklėtvarkos principus šalyje suformuoti 902 medžioklės plotų vienetai, turintys aiškias, medžiojamųjų gyvūnų apsaugos poreikiais pagrįstas, ribas, tuo užtikrinant populiacijų valdymo stabilumą, sumažinant vartotojiško požiūrio į medžiojamąją fauną neigiamą įtaką.

2. Biologinės įvairovės nykimo problemos

2.1. Pasaulio gyventojų augimo reikšmė biologinės įvairovės nykimui

Demografiniu požiūriu reikia išskirti tris pagrindinius laikotarpius: pirmasis – nuo žmonių atsiradimo iki 17-ojo amžiaus vidurio – labai lėtas gyventojų skaičiaus didėjimas; antrasis – 3 šimtus metų apimantis laikotarpis, kai gyventojų skaičius augo žymiai sparčiau, ir trečiasis – nuo praėjusio amžiaus vidurio, pasižymintis labai sparčiu gyventojų skaičiaus didėjimu. Šiuo metu planetoje gyvena apie 6,5 milijardo žmonių. Gimstamumo ir mirtingumo santykis šiuo metu atrodo šitaip: kasmet Žemėje gimsta 130 milijonų naujų gyventojų, o miršta 57 milijonai. Vadinasi vienam kvadratiniam kilometrui vidutiniškai tenka 30 žmonių.

Didėjant Žemės gyventojų skaičiui ir nuolat augant jų poreikiams, didėja ir žmonių ūkinės veiklos įtaka gamtai, aplinkai. Dar praeitame tūkstantmetyje gamta sugebėdavo neutralizuoti jai žalingų veiksnių pasekmes. Šiuo metu pasaulyje yra miestų, kuriuose nepalankių sveikatai dienų skaičius per metus jau viršija 220 dienų. Biologinės įvairovės rūšių nykimas dažnai yra siejamas su gyventojų skaičiaus didėjimu. Grafiniais metodais bandysim paneigti ar patvirtinti iškeltą hipotezę, kad biologinės įvairovės (paukščių ir žinduolių) nykimas tiesiogiai priklauso nuo pasaulio gyventojų skaičiaus augimo – braižysiu gyventojų bei paukščių ir žinduolių skaičiaus kitimą nuo 1650 iki 2000 metų imant 50 metų intervalu (3 grafikas). 1 lentelėje bus nurodytas gyventojų bei paukščių ir žinduolių skaičiaus kitimas nuo 1650 iki 2000 metų imant 50 metų intervalu.

1 lentelė

Gyventojų bei išnykusių paukščių ir žinduolių skaičiaus kitimas nuo 1650 iki 2000 metų

Metai Pasaulio gyventojai, mln. Nykstančios rūšys (paukščiai), vnt. Nykstančios rūšys (žinduoliai), vnt.

1650 523 3 2

1700 628 6 3

1750 895 4 3

1800 925 4 8

1850 1125 22 5

1900 1696 48 22

1950 2795 65 59

2000 6325 85 73

Kaip matome iš 3 paveikslo, žinduolių ir paukščių rūšių nykimas tiesiogiai priklauso nuo gyventojų skaičiaus kitimo – t.y. veiksmas, kuris įtakojo biologinės įvairovės problemas.

3 grafikas

2.2. Pagrindinės gyvūnijos/augmenijos nykimo priežastys

Ekonomikos santykis su gamta turi įvairių išraiškos formų, bet svarbiausiomis reikia laikyti tai, kiek ir kokių išteklių imama iš gamtos, kaip jie naudojami ir kokie jų naudojimo padariniai. Dėl ūkinės-gamybinės veiklos nyksta arba jau išnyko nemažai faunos ir floros. Prie faunos ir floros išnykimo taipogi prisideda turistai, kolekcionieriai, organizuoti kontrabandininkų tinklai.

Pagrindinės gyvūnijos/augmenijos nykimo priežastys:

• Žemių melioravimas

• Pesticidų naudojimas

• Aplinkos teršimas
toksinėmis ir kancerogeninėmis medžiagomis

• Urbanizacija

• Transporto plėtojimas.

Aptarsiu kai kuriuos iš jų.

Pesticidų naudojimas. Augalams apsaugoti nuo ligų, kenkėjų ir piktžolių naudojamos cheminės medžiagos (pesticidai) gali būti ne tik nuodingos žmogui bei faunai, bet ir užteršti pavojingais teršalais vandens telkinius, gruntinį vandenį bei dirvožemį. Kai kurie pesticidai turi fitotoksinių savybių ir gali pažeisti greta apdorojamų laukų augančius augalus. Žmogui pesticidai pavojingi ne tik dirbant su jais, bet ir su apdorotais augalais patekę į maistą. Aplinkai ypač pavojingi stabilūs, lėtai skylantys pesticidai. Jie gali kauptis kurioje nors vienoje agrocenozės grandyje arba, perėję per kelias grandis, patekti su maistu ar vandeniu į žmogaus organizmą. Mažinti pesticidų naudojimo mastus galima keičiant žemės ūkio augalų auginimo technologijas, tobulinant pesticidų paskleidimo techniką ir technologijas, keičiant senus preparatus naujesniais, efektyvesniais, naudojamais mažesnėmis normomis, naudojant pesticidus tik esant realiam ekonominiam būtinumui. Galima pasirinkti atsparesnes patogenams sodo bei daržo augalų veisles, turima atsparių nematodams bulvių veislių, mažiau jautrių ligoms javų veislių. Valstybinis augalų veislių tyrimo centras kiekvienais metais išleidžia tinkamiausių Lietuvoje auginti augalų veislių sąrašą, kuriame nurodomas veislių atsparumas žalingiausiems patogenams. Pesticidų naudojimas yra griežtai reglamentuojamas Lietuvos Respublikos įstatymais. Pagal 1998 06 04 NR. LR VII-796 įstatymą, „Bet kokia Lietuvos piliečių veikla, susijusi su augalų apsauga nuo ligų, kenkėjų ir piktžolių naudojat chemines ir biologines augalų apsaugos priemones, turi būti vykdoma vadovaujantis LR augalų apsaugos įstatymu ir griežtai laikantis Augalų apsaugos priemonių naudojimo taisyklių“.

Aplinkai mažiausiai pavojingas pesticidų naudojimo būdas yra sėklų beicavimas – apvėlimas fungicidų, insekticidų, o kartais ir maisto medžiagų bei augimo stimuliatorių mišiniu. Sėklos paprastai beicuojamos specialiose patalpose, naudojant darbo saugos priemones; nedideli preparatų kiekiai paskleidžiami tiesiog ant sėklos. Beicavimui naudojamų preparatų efektyvumas didelis – jie nuo žalingųjų organizmų saugo augalus dygimo metu ir daigų tarpsnyje. Kombinuotaisiais beicais apdorojus runkelių, rapsų bei kai kurių daržovių sėklas, jų pasėlių nereikia purkšti nuo daigus puolančių kenkėjų ir ligų. Daug pavojingesnis aplinkos teršimo požiūriu yra pesticidų naudojimas purškimo būdu. Taip naudojant pesticidus, tik dalis jų kiekio patenka ant apdorojamo augalo. Kita dalis patenka ant dirvos ar oro srautų ir pernešama į gretimus laukus ar net vandens telkinius. Todėl pasėlių purškimo pesticidais kokybė yra vienas iš svarbių geros žemdirbystės rodiklių.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2597 žodžiai iš 8609 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.