Biologiniai ląstelės potencialai
5 (100%) 1 vote

Biologiniai ląstelės potencialai

Į mus supantį gyvosios gamtos pasaulį galima žvelgti įvairiai:matyti tik augalus ir gyvūnus,smulkiai nagrinėti tam tikrų organizmų išorinę sandarą,galima domėtis jų vidine sandara.Mums kyla ir daugiau klausimų:kaip vyksta stiebo augimo procesas,žaliojo lapo fotosintezė,kas daro mus nepanašius vienas į kitą,pagal kokius panašumus esame vienos rūšies – Homo sapiens – atstovai; kokios ypatybės yra bendros visiems gyviesiems organizmams.

Norint suprasti visų gyvųjų organizmų bendruosius struktūros funkcionavimo, raidos dėsningumus, reikia pažvelgti į smulkiausią struktūrinį ir funkcinį jų elementą- ląstelę.

Ląstelė- elementari gyvoji sistema, gebanti savarankiškai egzistuoti, vystytis ir daugintis. Ji yra mūsų planetos gyvųjų organizmų struktūros vystymosi ir gyvybinės veiklos pagrindas. Gyvybinė veikla suprantama kaip ląstelės gebėjimas pasisavinti maisto medžiagas, šalinti medžiagų apykaitos produktus, reaguoti į dirginimą, reguliuoti savo funkcijas, sintetinti medžiagas, gaminti ir kaupti energija, daugintis, augti, specializuotis ir diferencijuotis. Toks ląstelių funkcionavimas ir lemia būsena, kuri įvardijama kaip gyvybė. Visi daugialąsčiame organizme vykstantys procesai- tai jį sudarančių ląstelių koordinuotų funkcijų visuma.

Mokslas apie ląstelę vadinamas citologija.Citologijos objektas-ląstelės daugialąsčių gyvūnų ir augalų, taip pat vienaląsčių organizmų, prie kurių skiriamos bakterijos, pirmuonys ir vienaląsčiai dumbliai.Citologija nagrinėja ląstelių sandarą ir cheminę sudėtį, ląstelės vidaus struktūrų funkcijas, gyvūnų ir augalų ląstelių funkcijas organizme, ląstelių dauginimąsi, vystymąsi, prisitaikymą prie aplinkos.

Termino ląstelė amžius- daugiau kaip trys šimtai metų. Pirmą kartą šį terminą pavartojo XVII a. viduryje anglų mokslininkas R. Hukas. Apžiūrinėdamas savo konstrukcijos mikroskopu ploną kamščio nuopjova, R. Hukas pamatė, kad kamštį sudaro akutės- ląstelės.

XIX a. viduryje remdamiesi jau gana gausiomis žiniomis apie ląstelę zoologas T.Švanas ir botanikas M. Šleidenas 1839m. suformulavo ląstelės teorija. Ląstelės teorija tebėra svarbi ir šiandien. Ji buvo ne kartą patikrinta ir papildyta daugybe duomenų. Dabartinė ląstelės teorija išskiria šiuos pagrindinius teiginius:

1. ląstelė – svarbiausias visų organizmų sandaros ir vystymosi vienetas, mažiausias gyvojo organizmo vienetas;

2. visų vienaląsčių ir daugialąsčių organizmų ląstelės yra panašios sandaros, cheminės sudėties, turi panašių gyvybinės veiklos ir medžiagų apykaitos požymių;

3. ląstelės dauginasi dalydamosi ir kiekviena nauja ląstelė susidaro dalijantis pirminei (motininei) ląstelei;

4. sudėtingų daugialąsčių organizmų ląstelės specializuotos pagal atliekamas funkcijas, sudaro audinius; iš audinių sudaryti organai, iš jų- organų sistemos, o šios kartu sudaro gyvąjį organizmą.

LĄSTELĖS SANDARA

Atliekant mikroskopinį žmogaus kūno audinių tyrimą nustatyta, kad juos sudaro daugybė ląstelių. Jos yra skirtingos formos, nevienodo didumo ir atlieka įvairias funkcijas. Tačiau visos ląstelės turi tokias pat dalis-membraną, citoplazmą ir branduolį. Ląstelės membrana-tai iš organinių medžiagų sudarytas išorinis ląstelės dangalas. Ji reguliuoja medžiagų patekimą į ląstelę bei šalinimą iš jos. Ląstelės vidus užpildytas pusiau skystos citoplazmos, kurioje yra branduolys ir kiti ląstelės dariniai-organoidai. Citoplazma yra terpė, kurioje vyksta visos gyvybiškai svarbios cheminės reakcijos ir kaupiamos maisto medžiagos. Citoplazma nuolatos lėtai juda, o kartu su ja-ir organoidai.Branduolyje yra chromosomos, sudarytos iš nukleorūgščių ir baltymų. Skirtingų rūšių organizmų ląstelėms būdingas tam tikras chromosomų skaičius. Žmogaus ląstelėse (išskyrus lytines) yra 46 chromosomos. Visos chromosomos yra išsidėsčiusios poromis, taigi jos sudaro 23 poras. Chromosomose saugoma paveldima informacija apie ląstelės medžiagų sudėtį ir struktūrą. Kai ląstelei pritrūksta kurių nors baltymų, informacija apie jų sandarą perrašoma iš chromosomų ir pernešama į baltymų gamybos vietą-ribosomas. Ribosomų yra citoplazmoje arba ant endoplazminio tinklo. Pagaminti baltymai endoplazminio tinklo kanalais išnešiojami po visą ląstelę arba išskiriami į jos išorę. Dalis baltymų patenka į plokščias ertmes, sudarančias Goldžio kompleksą. Jame kaupiamos organinių medžiagų atsargos. Minėtiems ir kitiems gyvybiniams procesams reikalingos energijos teikia mitochondrijose gaminamos medžiagos.Lizosomose skaidomi organiniai junginiai ir ląstelės nunykusios dalys.

Pastovūs citoplazmos dariniai, atliekantys svarbias ląstelės gyvybinės veiklos palaikymo funkcijas, vadinami ląstelės organoidais.

Visas sintezės ir skaidymosi reakcijas ląstelėje vykdo įvairūs fermentai.

Ląstelę sudaro tokios pat neorganinės medžiagos ir organiniai junginiai, kokių esama ir negyvojoje gamtoje. Pakankamas šių medžiagų kiekis nulemia normalią ląstelės gyvybinę veiklą. Šiai veiklai būdinga nuolatinė medžiagų apykaita (mityba, biosintezė, kvėpavimas, medžiagų skaidymas, šalinimas), dirglumas, augimas, dauginimasis ir ryšys su aplinka.

LĄSTELĖ-NATŪRALUS VARIKLIS

Nervų sistema sudaryta iš nervinio audinio. Šį sudaro
nervinės ląstelės- neuronai ir pagalbinio audinio- neuroglijos ląstelės. Neuronai- pagrindinės nervinio audinio ląstelės, reguliuojančios nervų sistemos funkcijas. Neuronus supančios neuroglijos ląstelės atlieka maitinimo, atraminę ir apsauginę funkciją. Šių ląstelių yra apie 10 kartų daugiau negu neuronu.

Kiekvienas neuronas turi kūną ir ataugas. Kūną sudaro branduolys ir citoplazma su joje esančiais organoidais. Ataugos yra dvejopos: dendritai ir aksonai. Dendritai- trumpesnės, šakotos, nervinius impulsus perduodančios į neurono kūną ataugos. Jų yra daug. Aksonu iš neurono į raumenis perduodami nerviniai impulsai. Impulsas yra elektrinės prigimties signalas, plintantis nervinėmis ląstelėmis. Impulsai plinta neuronu atšakomis labai greitai, net 100-130 m per sekundę greičiu. Todėl nervų sistema veikia kur kas greičiau nei hormonai. Neuronai turi tik vieną aksoną ir vieną arba kelis dendritus. Dauguma dendritų yra palyginti trumpos, labai išsišakojusios ataugos. Aksonas paprastai ilgesnis už dendritus, dažniausiai nelabai išsišakojęs. Ilgąsias ataugas dažnai dengia baltos, panašios į riebalus medžiagos- mielino dangalas. Tokius mielinu padengtus aksonus vadiname mielininiais, o neturinčius tokio dangalo – nemielininiais.

Neuronu kūnai išsidėstę daugiausia galvos bei nugaros smegenyse ir nerviniuose mazguose, o ataugos sudaro išeinančius į periferija nervus. Pažeisti neuronų kūnai nebeatsinaujina, o periferijoje esantis aksonai pažeisti gali ataugti. Neuronų kūnai ir trumposios ataugos sudaro centrinės nervų sistemos pilkąją medžiagą, o mielininiai aksonai, kurie neišeina iš centrinės nervų sistemos ir turi baltą mielino dangalą, sudaro baltąją centrinės nervų sistemos medžiagą.

Neuronų forma labai nevienoda.Taip pat jie skiriasi ir savo atliekamomis funkcijomis.Vieni neuronai perduoda impulsus iš jutimo organų į nugaros ar galvos smegenis – tai juntamieji neuronai.Kiti perduoda impulsus iš nugaros ir galvos smegenų į raumenis ar kitus vidaus organus-tai judinamieji neuronai.Ryšį tarp juntamųjų ir judinamųjų neuronų palaiko nugaros ir galvos smegenyse esantys įterptiniai neuronai.Juntamųjų neuronų kūnai sudaro nervinius mazgus šalia centrinės nervų sistemos.

Nervinių ląstelių ataugos, padengtos apvalkalėliais, vadinamos nervinėmis skaidulomis.Šios skaidulos puriuoju jungiamuoju audiniu jungiasi į plika akimi matomus pluoštus, o šie – į stambius kamienus – nervus. Todėl nervai yra panašūs į elektros kabelį.

ŽMOGAUS ELEKTROS CENTRAI

Širdis. Širdis – svarbiausias kraujotakos sistemos organas. Suaugusio žmogaus širdis vidutiniškai sveria 250-300g. Ji yra krūtinės ertmėje, šiek tiek kairiau išilginės kūno ašies.Širdį gaubia jungiamojo audinio maišelis – širdiplėvė.Jos vidinis paviršius išskiria skystį, kuris mažina trintį širdžiai susitraukinėjant.Širdis-tuščiaviduris raumeninis organas, sudarytas iš keturių dalių:2 prieširdžių ir 2 skilvelių.Jos viduje yra pertvara, dalijanti ją į dvi dalis:kairiąją ir dešiniąją.Kiekvienoje tų dalių yra vožtuvas, dalijantis jas į dar dvi dalis: prieširdį ir skilvelį.Prieširdžių sienelės yra daug plonesnės negu skilvelių, mat prieširdžiai, palyginti su skilveliais, atlieka nesunkų darbą:jie nestipriai susitraukdami tik išstumia kraują į skilvelius. O šiems tenka varinėti kraują visomis kraujagyslėmis, todėl jų sienelės kur kas storesnės.Kiekvieną prieširdį su skilveliu jungia anga, kurioje yra panašūs į bures vožtuvai, sausgyslių gijomis prisitvirtinę prie širdies sienelių.Tai buriniai vožtuvai.Prieširdžiams susitraukiant, vožtuvai, kraujo spaudžiami, nukąra į skilvelių vidų ir kraujas iš prieširdžių laisvai patenka į skilvelius.Kai skilveliai susitraukia, juose esantis kraujas spaudžia vožtuvus, juos pakelia ir vožtuvai užsidaro. Įtemptos sausgyslių gijos neleidžia užsidariusiems vožtuvams išvirsti į prieširdžių pusę.Todėl kraujas negali grįžti į prieširdžius.Taigi kraujas teka viena kryptimi: iš prieširdžių į skilvelius. Iš skilvelių jis stumiamas į kraujagysles-aortą ir plaučių kamieną.Tose vietose, kur aorta ir plaučių kamienas jungiasi su skilveliais, yra į kišenėles panašūs pusmėnuliniai vožtuvai. Kraujas, tekėdamas iš skilvelių į kraujagysles, prispaudžia pusmėnulinių vožtuvų kišenėles prie kraujagyslių sienelių ir laisvai teka iš širdies toliau. Grįžti atgal į širdį kraujas negali, nes patenka į pusmėnulinių vožtuvų kišenėles, jas ištempia ir sandariai uždaro. Taigi ir čia kraujas teka tik viena kryptimi:iš skilvelių į kraujagysles.

Šiuo metu Jūs matote 37% šio straipsnio.
Matomi 1503 žodžiai iš 4110 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.