Biologiniai psichologijos pagrindai
5 (100%) 1 vote

Biologiniai psichologijos pagrindai

Biologiniai psichologijos pagrindai

Referatas

Maždaug prieš 150 metų buvo pradėta moksliškai domėtis biologinėmis elgesio šaknimis. Nuo XIX amžiaus pradžios, kai vokiečių gydytojas Franzas Gailis paskelbė nelabai vykusią frenologijos teoriją, kuri mūsų protinius gebėjimus ir charakterio ypatybes aiškino iškilimais kaukolės paviršiuje, nueita gana toli.

Nors frenologijos teorija buvo klaidinga, tačiau pasiūlė gerų idėjų, kad įvairios smegenų sritys atlieka skirtingas funkcijas. Be to, tik šiek tiek daugiau negu prieš šimtmetį mes supratome, kad mūsų kūną sudaro įvairios ląstelės; kad tarp jų yra ir nervinių ląstelių, kurios gamina ir praleidžia elektros srovę bei per labai siaurą jas skiriantį plyšį „kalbasi“ tarpusavyje cheminiais signalais; kad kai kurios smegenų sritys atlieka tik joms būdingas funkcijas (nors ir ne tokias, kaip siūlė F. Gailis).

Kaip biologija lemia mūsų elgesį ir psichiką? Visos idėjos, nuotaikos, prisiminimai ir potraukiai, kuriuos mes patiriame, yra biologiniai reiškiniai. Mūsų mintys, emocijos, poelgiai – taip pat biologiniai reiškiniai. Tirdami ryšius tarp biologijos ir psichologijos, biologinės psichologijos specialistai gauna vis naujų duomenų apie miegą ir sapnus, depresiją ir schizofreniją, alkį ir seksą, stresą ir ligas. Dėl šio ryšio psichologijos studijas reikėtų pradėti nuo jos biologinių šaknų aiškinimo.

Psichologus labiausiai domina žmogaus nervų sistema. Mūsų nervų sistema yra elektrocheminė komunikacijos sistema, kuri įgalina mus mąstyti, jausti ir veikti. Mokslininkams labai pasisekė, kad žmonių ir kitų gyvūnų nervų sistemos veikia panašiai.

Mūsų nervų sistema

Galvos smegenys, stuburo smegenys ir nervai, išsidraikę po visą kūną, sudaro mūsų nervų sistemą. Ją galime suskirstyti į dvi dalis: į centrinę nervų sistemą ir į periferinę nervų sistemą. Centrinė nervų sistema sudaryta iš galvos ir stuburo smegenų. Periferinė nervų sistema – tai nervų tinklas, kuris jungia galvos ir stuburo smegenis su kitomis mūsų kūno dalimis. Pats smulkiausias mūsų nervų sistemos vienetas yra neuronas. Nuo jo ir pradėkime.

Nervinio audinio struktūra. Neuronai ir jų sąveika

Visų gyvūnų nervų sistemą sudaro nervinės ląstelės, arba neuronai (1 pav.).

1 pav. Nervinės ląstelės (neuronai) (nuotrauka).

Įvairių gyvūnų neuronų grupės yra panašiai išsidėsčiusios. Pavyzdžiui, turėdami mažus žmogaus ir beždžionės smegenų audinio gabalėlius, mes vargiai atskirsime, kuris kam priklauso. Dėl šio panašumo tyrinėtojai gali tirti tokius paprastus gyvūnus kaip galvakojus bei jūros šliužus ir išsiaiškinti, kaip apskritai veikia ir sąveikauja neuronai. Taip pat ir bet kokių žinduolių smegenų tyrimai padeda suprasti mūsų smegenų veiklą. Žinoma, žmogaus smegenys yra sudėtingesnės, tačiau mūsų nervų sistema veikia pagal tuos pačius principus, kurie valdo ir visą kitą gyvūniją.

Taigi, žmogaus, kaip ir gyvūnų, nervinis audinys susideda iš ląstelių, vadinamų neuronais. Bestuburių gyvūnų nervų sistema sudaryta iš dešimčių ar šimtų nervinių ląstelių – neuronų. Tuo tarpu žmogaus kūne jų yra apie 100 milijardų, o gal ir dar daugiau.

Neuronai skiriasi nuo kitų organizmo ląstelių. Kiekvienas gimstame su tam tikru neuronų „komplektu“, tačiau skirtingai nuo kitų ląstelių, laikui bėgant neuronai žūsta ir nebeatsinaujina. Subrendęs žmogus kasdien jų netenka apie 10 tūkstančių, o po keturiasdešimties šis rodiklis padvigubėja. Bet svarbiausia, kad nervinės ląstelės dalyvauja, perdirbant informaciją.

Žinduolių kūnuose rasta daugiau nei 200 rūšių neuronų. Jie būna įvairūs: skirtingos formos ir dydžio. Neuronų struktūra priklauso nuo to, kur jie esti ir kokias funkcijas atlieka nervų sistemoje (2 pav.)

2 pav. Neuronų formos ir dydžių įvairovė.

Kokią funkciją beatliktų neuronai, visi jie susideda iš trijų pagrindinių dalių – kūno, vadinamo soma, ir vienos ar daugiau išsišakojančių ataugų: dendritų bei aksono (3 pav.). Neuronus dengia membrana.



3 pav.

Neurono sandara

Ataugos būna dviejų rūšių: dendritais informacija ateina iš juntamųjų receptorių ar kitų neuronų. Dendritai atlieka “antenos” funkcija. Jų gali būti nuo vieno iki kelių šimtų, o aksonais informacija išeina į kitus neuronus. Vieni aksonai, vadinami mielininiais, būna padengti mielino sluoksniu, panašiu į riebalus, todėl atrodo lyg būtų balti. Kiti aksonai – nemielininiai, pilki. Mielinas yra tarytum dangalas, gaubiantis elektros laidą, jis veikia kaip elektrinis izoliatorius. Jis reikalingas, kad apsaugotų aksoną nuo kitų, šalia esančių. Jeigu dangalo nebūtų, informacija aksonuose susimaišytų. Mielino dangalas yra ne ištisinis. Kas vieną du milimetrus jis nutrūksta. Nutrūkimo vietos vadinamos Ranvje sąsmaukomis. Ranvje sąsmaukos padidina signalo sklidimo greitį, kuris gali siekti iki 130 metrų per sekundę. Todėl žmogaus nervų sistema veikia labai greitai. Aksonai, skirtingai nuo trumpų dendritų, gali būti trumpi arba net vieno metro ilgio, išsišakoję kūno audiniuose. Judinamojo neurono ląstelės kūną ir jo aksoną apytikriai galima palyginti su krepšinio kamuoliu ir prie jo pririšta maždaug
6,5 km ilgio virve. Aksonų grupės, susidedančios iš kelių ar net kelių šimtų aksonų, sudaro pluoštą, panašų į elektros kabelį. Šis aksonų pluoštas vadinamas nervu. Mielino dangalas padeda plisti neuronų impulsams.

Nerviniai impulsai neurone kyla spaudžiant, šildant, šviečiant ar veikiant cheminiams signalams iš kaimyninių neuronų. Nervais perduodami nerviniai impulsai – elektrocheminės prigimties signalai, plintantys nervinėmis ląstelėmis. Nervinis impulsas, vadinamas veikimo potencialu, yra labai trumpas elektrinio potencialo pokytis, kuris sklinda nuo neurono tolyn, panašiai kaip liepsnelė slenka padegamuoju dagčių sprogmenų link. Pats neuronas čia yra kaip mažytis sprendimą priimantis prietaisas, kurį per nuosavus dendritus ir ląstelės kūną pasiekia signalai iš šimtų ar net tūkstančių kitų neuronų. Susijungė šie signalai sukelia impulsus tada, kai jų suma pasiekia stiprį, vadinamą slenksčiu. Kai slenkstis pasiekiamas, kilusį elektros impulsą neuronas siunčia toliau savo aksonu, kuris šakojasi ir jungiasi su šimtais ar tūkstančiais kitų neuronų arba raumenų ir liaukų ląstelių kūnais.

Neuronai savo ataugomis yra taip persipynę, kad net stebint mikroskopu, sunku nustatyti, kur vienas neuronas pasibaigia ir kur kitas prasideda. Prieš šimtą metų daugelis mokslininkų tikėjo, kad vienos ląstelės išsišakojančios aksono ataugos susijungia ir susilieja su kitos ląstelės dendritais. Tačiau vėliau anglų fiziologas seras Charlesas Sherringtonas (1857-1952) pastebėjo, kad reflekso taku plintantys nerviniai impulsai užtrunka ilgiau negu turėtų užtrukti. Jis priėjo prie išvados, kad, perduodant impulsus, daromos trumpos pauzės.

Vieno neurono aksono galinės ataugos nuo priimančiojo neurono yra atskirtos labai mažais tarpeliais. Tokią jungtį Sherringtonas pavadino sinapse, o šį tarpelį – sinapsiniu plyšiu (4, 5 pav.).

4 pav. Elektros impulsai (veikimo potencialai) iš vieno neurono į kitą keliauja per sinapsinį plyšį.

5 pav. Sinapsė žmogaus smegenyse (mikronuotrauka).Sinapse vadinamas nervinį impulsą perduodančio aksono jungties taškas su kitais neuronais ir ląstelėmis, priimančiomis jo signalus. Per sinapses neuronai vienas kitam perduoda informaciją. Kiekvienas neuronas su kitomis nervinėmis ląstelėmis gali sudaryti iki tūkstančio sinapsių.

Kaip nervinis impulsas pereina šį sinapsinį plyšį? Grakščios svogūno formos aksono ataugų galūnėlės į sinapsinį plyšį išskiria chemines medžiagas, vadinamas neuromediatoriais. Per 0,0001 sek. neuromediatoriaus molekulės pereina per plyšį ir sąveikauja su impulsus priimančiojo neurono membranos receptoriaus jungties vieta taip tiksliai, kaip raktas su spyna. Kitais žodžiais – neuromediatorius atrakina tos jungties vietos mažus „vartelius“. Pro tuos vartus į priimantįjį neuroną patenka jonai (elektros krūvį turintys atomai) ir sustiprina arba susilpnina jo parengtį sukelti nervinį impulsą.

Kuo daugiau elektros impulsų ateina į aksono galą, tuo daugiau išsiskiria neuromediatorių, pro sinapsinį plyšį pereinančių į kitus neuronus.

Kaip mus veikia neuromediatoriai? Atradus dešimtis skirtingų neuromediatorių, neurologijoje kilo tikra sumaištis. Kodėl jų tiek daug? Kaip jie veikia? Ar galima šį poveikį sustiprinti arba susilpninti vaistais? Paaiškėjus, kad įvairūs sutrikimai siejasi su neuromediatorių veikla, jais ypatingai susidomėta. Nustatyta, kad kai kurių mediatorių veikla įtakoja tokias ligas kaip depresija, epilepsija, Parkinsono, Alzhaimerio. Mediatoriai gali lemti mūsų nuotaiką, atmintį, miegą, atmintį, judesius ir kitus psichinius reiškinius.

Vienas iš geriausiai ištirtų neuromediatorių – acetilcholinas (ACh) yra tarpininkas tarp judinamojo neurono ir raumens. Neurobiologai plonytes atpjauto nervinio audinio žieveles gali tiek padidinti elektroniniu mikroskopu, kad aiškiai pamato pūsleles, kurios saugo ir išskiria ACh molekules. Į raumens ląsteles patekęs acetilcholinas priverčia jas susitraukti. Jei ACh negali pereiti per plyšį, tai raumuo nesusitraukia. Kai kurių Pietų Amerikos indėnų gentys ištepa savo iečių smaigalius kurarės nuodais, kurie, „užimdami“ ACh receptoriuose esančias jungties vietas, neleidžia neuromediatoriui susijungti su savo receptoriumi ir valdyti raumenis. Todėl gyvūno kūnas, į kurį įsmeigiama ietis, paralyžiuojamas. Kito nuodo – botulino – gali susidaryti netinkamai paruoštuose mėsos konservuose. Jis taip pat sukelia paralyžių, bet jau kitaip – neleidžia ACh išsiskirti iš pūslelių. Kai kurios nervų sistemą paralyžiuojančios dujos ir vabzdžius naikinantys insekticidai trukdo ACh pereiti per sinapsinį plyšį ir taip juos paralyžiuoja. Juodojo voro atsiskyrėlio nuodai veikia priešingai – jie skatina išsiskirti ACh. Kokie padariniai? Raumenys pradeda labai stipriai susitraukinėti, ištinka mėšlungis, kuris gali baigtis mirtimi.

Endorfinai. Dar vieną svarbų atradimą, tirdami neuromediatorių paskirti, padarė Candace Pertas ir Solomonas Snyderis (1973). Jie morfiną (opioidą, gerinantį nuotaiką ir malšinantį skausmą narkotiką) pažymėjo radioaktyviuoju atomu ir taip galėjo nustatyti, į kurią gyvūnų smegenų dalį jis patenka. Pasirodė, kad morfiną prisijungia tų galvos smegenų sričių receptoriai, kurie yra susiję su nuotaika ir skausmo jutimu.

Sunku
būtų įsivaizduoti, kodėl smegenyse turėtų būti tokių „opioidų receptorių“, jeigu jos pačios natūraliai neišskirtų tų opioidų. Kitaip tariant, kam smegenims turėti spyną neturint rakto jai atrakinti? Tyrinėtojai netrukus patvirtino, kad galvos smegenyse yra kelių rūšių neuromediatorinių molekulių, panašių į morfiną. Pavadintų endorfinais (santrumpa – endogeniniai morfinai – „viduje pagaminti“ morfinai), šių natūralių opioidų išsiskiria atsakant į skausmą ir didelį fizinį krūvį. Jie padeda paaiškinti gerą savijautą, pavyzdžiui, bėgiko „antrąjį kvėpavimą“, skausmo malšinimą akupunktūra ir kai kurių sužeistų žmonių pakantumą skausmui.

Davidas Livingstonas 1857 metais rašė apie sužeistus žmones, nejaučiančius skausmo, savo „Misionieriaus kelionėse“:

„Išgirdau riaumojimą. Pašokęs žvilgtelėjau ir pamačiau tiesiai manęs link lekiantį liūtą. Stovėjau ant mažos kalvelės, liūtas stvėrė mane už peties ir mes abu nusiritome žemyn. Riaumodamas tiesiai i ausį, jis purtė mane kaip šuo žiurkę. Mane ištiko šokas ir aš iš baimės sustirau kaip pirmą kartą katės purtoma pelė. Aš apsnūdau, nejaučiau nei skausmo, nei baimės, nors aiškiai suvokiau, kas atsitiko… Tokią ypatingą būseną tikriausiai patiria visi plėšrūnų plėšomi gyvūnai. Jei taip yra iš tikrųjų, tai mūsų maloningasis Kūrėjas buvo gailestingas ir pasirūpino, kaip sumažinti priešmirtines kančias“.

Psichoaktyviosios medžiagos ir neuromediatoriai. Jei endorfinai iš tikrųjų malšina skausmą ir gerina nuotaiką, tai gal užpilti galvos smegenis dirbtiniais opioidais ir taip suaktyvinti jų nuosavą „geros nuotaikos“ gaminimą? Deja, taip negalime daryti. Visų pirma, veikiant opioidinėms medžiagoms, pavyzdžiui, heroinui bei morfinui, smegenys gali nustoti gaminti nuosavus natūralius opioidus. Todėl, nustojus vartoti šias medžiagas, smegenys pajunta visų opioidinių darinių stygių. Šis stygius pripratusiam prie jų žmogui kelia skausmą ir kančias tol, kol galvos smegenys nepradeda gaminti natūralių opioidų arba kol jis vėl gauna šių medžiagų.

Heroinas galvos smegenyse gali veikti kaip jaudinamųjų neuromediatorių pakaitalas ir sukelti jėgų antplūdį. Tačiau kartu jis mažina nuosavą galvos smegenų jaudinamųjų neuromediatorių gamybą, o tai sukelia depresijos priepuolį, užklumpantį nustojus veikti narkotikui. Tolesniuose skyriuose sužinosime, kad visos nuotaiką keičiančios psichoaktyviosios medžiagos – nuo alkoholio iki heroino – veikia panašiai. Jos sukelia ilgalaikius nemalonius padarinius. Užtai, kad sumažiname nuosavų neuromediatorių gamybą, gamta reikalauja išpirkos kančios pavidalu.

Šie pavojai yra neišvengiami, kai psichikos būseną mėginame gerinti keisdami galvos smegenų cheminius procesus. Sunerimę dėl šio pavojaus, tyrinėtojai stengiasi suprasti konkrečių neuromediatorių poveikį, iš pradžių eksperimentuodami su gyvūnais, o vėliau gautus rezultatus tikrindami su žmonėmis. Atliekant tokius tyrimus, jau išsiaiškinta, kaip neuromediatorių pokyčiai veikia depresiją ir schizofreniją.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2057 žodžiai iš 6850 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.