Bioprodukcinis ūkis ir ekologinės problemos
5 (100%) 1 vote

Bioprodukcinis ūkis ir ekologinės problemos

Bioprodukcinis ūkis yra pasaulio ūkio materialinių vertybių gamybos šaka . Jį sudaro žemės ūkis, miškų ūkis, žvejyba ir žuvivaisa. Bioprodukcinis ūkis tiekia maistą, drabužius, neretai būstą, šilumą ir panašiai.Šis ūkis glaudžiai susijęs su gamta. Nors mokslo ir technikos pažanga sumažino bioprodukcinio ūkio priklausomybę nuo gamtos išteklių ir gamtos sąlygų, išliko būdingų ūkininkavimo ypatybių ir sunkiai sutvarkommų problemų.

Žemės ūkis įvairiose klimato juostose:

Arktinėje klimato juostoje, kur beveik ištisus metus vyrauja neigiama temperatūra, verstis žemės ūkiu neįmanoma. Be to, šioje klimato juostoje gyvena labai mažai žmonių. Šiaurės pusrutulio arktinių platumų gyventojai, susitelkę arčiau jūros, verčiasi žvejyba.

Subarktinėje klimato juostoje vietiniai gano ir augina šiaurės elnius.

Vidurinėse platumose yra didžiausi žemės ūkio naudmenų plotai. Apie 500mln. ha – ariama žemė ir apie 700mln. ha – pievos ir ganyklos. Spygliuočių miškų juostose dirvožemis nėra labai derlingas, todėl žemdirbystei tinkamos žemės čia nedaug. Plačialapių miškų ir stepių juostos žemė derlinga, todėl miškai beveik iškirsti, o stepės išartos. Nors didžiausi žemės ūkio naudmenų plotai yra vidurinėse platumose, tačiau čia nuimamas tik vienas derlius per metus.

Subtropikų klimato juostoje yra nemaži naudmenų plotai. Jų vertė priklauso nuo krituliu kiekio ir jų pasiskirstymo per metus. Ypač palankūs žemės ūkiui yra drėgnieji subtropikai.

Subekvatorinėje klimato juostoje yra dideli žemės ūkio naudmenų plotai. Ištisus metus šilta, ryškus šiltasis ir drėgnasis laikotarpis. Per metus nuimamas tik vienas derlius, bet jei laukai yra drėkinami, galima gauti ir antrą.

Pusiaujo klimato juostoje žemdirbystei trukdo drėgmės perteklius, nėra nei pievų, nei ganyklų. Dideliuose miškuose gyvenantys gyventojai renka miško gėrybes, verčiasi medžiokle ir žvejyba.

Svarbiausios žemės ūkio šakos:

Kiekvienos valstybės žemės ūkį sudaro dvi glaudžiai susijusios šakos – augalininkystė ir gyvulininkystė. Jos sklaidomos į daugybę šakų ir pošakių. Skirtingą valstybių šakinę žemės ūkio struktūrą lemia gamtos sąlygos, tradicijos, istorinės raidos ypatybės. Pasaulio nacionalinės rinkos formavimasis įtraukė valstybes į tarptautinį darbo pasidalijimą. Tai lėmė daugelio šalių žemės ūkio specializaciją.

Žemės ūkio ypatumai ir jo reikšmė

Pasaulio žemės ūkyje dirba apie 900mln. žmonių. Iš jame dirbančių ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičiaus bei žemės ūkio pajamų dalies bendrajame vidaus produkte sprendžiama apie šalies ekonomikos lygį . Kuo daugiau žmonių dirba žemės ūkyje, tuo šalies ekonomika silpnesnė ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, ekonomiškai stiprių Vakarų Europos šalių žemės ūkyje vidutiniškai dirba 5-7% visų dirbančių žmonių, Japonijoje – 5% , JAV – 3%, Lietuvoje – 23%. Ekonomiškai atsilikusiose šalyse šis rodiklis labai didelis, neretai siekia 60-70%.

Vis labiau ryškėjo neigiami, žmogaus veiklos sukelti poslinkiai žemės ūkyje: dirvožemio degradacija, biologinės įvairovės mažėjimas, didesnės materialinės ir energetinės sąnaudos, auganti aplinkos ir žemės ūkio produktų tarša, cheminėmis medžiagomis užteršto maisto sukeltos ligos. Didelių derliaus auginimo materialinių ir energetinių sąnaudų pradėjo nebekompensuoti derliaus prieaugio padidėjimas. Padidėjęs trąšų, ypač azoto, sunaudojimas Vakarų Europoje javų derliaus ženkliai nepadidino. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos šalyse aštuntajame – devintajame XX a. dešimtmečiuose kviečių derlius vidutiniškai padidėjo 10%, jų kaina išaugo 20%, o išlaidos neorganinėms trąšoms išaugo apie 36% ir sintetiniams pesticidams – apie 46%.

Gausus dirbtinių mineralinių trąšų ir cheminių augalų apsaugos priemonių naudojimas sunaikina didelę dalį dirvožemyje esančios gyvybės, kuri įtakoja jo derlingumą. Šveicarijos mokslininkų duomenimis naudingųjų dirvožemio organizmų biomasė neorganinėmis trąšomis intensyviai tręštame dirvožemyje sumažėja net 90%. Neorganinės trąšos stabdo dirvožemyje biologinį oro azoto sujungimą, ten esančių fosfatų natūralų įsisavinimą, silpnina dirvožemio fermentų aktyvumą. Tokiame dirvožemyje sumažėja grobuonių, naikinančių žaladarius vabzdžius, o taip pat aktyvių žemdirbio pagalbininkų – sliekų. Dirvožemis tampa tarsi sterilus. Be to, apie 30-40% išbertų į dirvožemį neorganinių trąšų, ypač azoto, nuplauna paviršiniai vandenys arba jos prasisunkia į gruntinius vandenis. Taip šuliniuose nitratais užteršiamas geriamas vanduo, vyksta vandens telkinių eutrofikacija, nitratų pertekliumi užteršiami žemės ūkio produktai.

Pesticidai, sumažinę mikroorganizmų ir makroorganizmų įvairovę, sutrikdo natūralius jų tarpusavio pusiausvyrą reguliuojančius mechanizmus. Be to, nemaža dalis žemės ūkio augalų kenkėjų prisitaiko prie cheminių nuodų. Nustatyta, kad insekticidams atsparių žaladarių vabzdžių skaičius per paskutinį dvidešimtmetį patrigubėjo. Piktžolių rūšių, rezistentiškų herbicidams skaičius 2000 m. viršijo 200. Chemikams tenka ieškoti būdų, kaip pagaminti vis toksiškesnius pesticidus. Tam išleidžiamos milžiniškos
lėšos. Vienok visame pasaulyje jau pastebėta, kad, didinant naudojamų pesticidų kiekį, derliaus nuostoliai nesumažėja.

Šeštajame dešimtmetyje prasidėjusios “žaliosios revoliucijos”, gamtos mylėtojų pavadintos “nebyliuoju pavasariu”, pasekmių analizė atskleidė, kad intensyvus žemės ūkio chemizavimas ekologiniu požiūriu sukelia nemažai pavojų ir dažniausiai neduoda laukiamos ekonominės naudos. Nuo 1980 m. Vakarų Europoje, JAV bei Japonijoje nustojo didėti neorganinių trąšų sunaudojimas. Pesticidų naudojimas išsivysčiusiose šalyse pradėjo mažėti nuo 1976 m. Tarptautinė ekologinės žemdirbystės judėjimų federacija – IFOAM, įkurta Paryžiuje 1972 m., šiuo metu jungia apie 600 organizacijų iš daugiau, kaip 100 pasaulio šalių. Per pastaruosius 10 metų plotai Vakarų Europoje, kuriuose ūkininkaujama ekologiškai, vidutiniškai padidėjo daugiau nei 10 kartų. Tokį ekologinių ūkių augimą skatina Vyriausybių agrarinė politika, skirianti didelį dėmesį aplinkosaugai žemės ūkyje ir sparčiai auganti ekologiškų produktų paklausa. Lietuvos ekologinės žemdirbystės bendrija “Gaja”, įkurta 1990 m. gruodžio 15 d., kitais metais tapo IFOAM nare.

Europos Sąjungos ne kartą akcentuota, jog aplinkos apsauga ir žemės ūkis – prioritetiniai ir finansiškai sunkiausiai įgyvendinami sektoriai. Jau numatyta, kaip bus Lietuvoje diegiami ES aplinkosauginiai standartai, vienok jų įgyvendinimas visose srityse pareikalaus daug lėšų ir pastangų. Žemės ūkyje geriausia galimybė aplinkosaugos problemų sprendimui -– ekologinė žemdirbystė. Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymas nurodo, kad ekologinis ūkininkavimas Lietuvoje yra remiama žemės ūkio šaka, vienok reikia pripažinti, kad iki šiol Lietuvos Vyriausybė skiria nepakankamą dėmesį skatinant ekologinio ūkio progresą. Daugumoje ES šalių ekologinio žemės ūkio plotai yra žymiai didesni, nei Lietuvoje. Ekspertų tvirtinimu, ekologinės žemdirbystės plotai ES užima daugiau kaip 2 procentus bendro dirbamos žemės ploto ir kasmet didėja 25-30 procentų. Nemažai šalių pripažįsta, kad ekologinis žemės ūkis yra ateities ūkio modelis, kad jo plėtrai turi būti skiriama daug dėmesio ir paramos. Ypač sparčiai ekologinių ūkių daugėja Skandinavijos ir Viduržemio jūros valstybėse.

Europos Sąjungos žemės ūkio politikoje didelis dėmesys skiriamas aplinkosaugai žemės ūkyje. Viena populiariausių aplinkosaugos priemonių yra ekologinė žemdirbystė. 2001 m. Lietuvos Seimo kaimo reikalų komiteto sprendimu buvo sertifikuoti ekologiniai ūkiai, kurie 2010 m. turi sudaryti iki 15 % visų šalies žemės ūkio naudmenų. Lietuvoje jau patvirtinta ekologinio žemės ūkio plėtros 2003 – 2006 m. programa, kurioje numatytos priemonės ekologinei žemės ūkio gamybai ir rinkai plėsti, sertifikavimo sistemai tobulinti, žemdirbiams mokyti ir kt. Šiuo metu Panevėžio apskrityje vyksta spartus ekologinių ūkių kūrimasis. Lyginant 2004 metus su su 2003 – iaisiais, dvigubai išaugo tokių ūkių skaičius ir plotas. Tačiau žemdirbiai stokoja žinių apie ekologinių ūkių kūrimo galimybes, produktų gamybą ir rinką, nėra informacinės ir konsultacinės sistemos bei paruoštos strategijos atskiriems šalies rajonams.

Ekologinis žemės ūkis – tai harmoninga ūkininkavimo sistema, kurioje nenaudojant sintetinių cheminių medžiagų siekiama uždaro, tęstinio energijos ir maisto medžiagų apytakos ciklo, neteršiama gamta ir vartotojai aprūpinami sveikais maisto produktais.

Ekologinė žemdirbystė – tai tokia ūkininkavimo sistema, kai nenaudojamos sintetinės trąšos ir pesticidai, o taikomos technologijos pagrįstos augalų įvairove, sėjomainomis, naturalios kilmės mineralinių ir organinių trąšų naudojimu, natūraliais piktžolių, ligų ir kenkėjų kontrolės metodais.

Ekologiniame ūkyje žemės ūkio gamyba kiek galima priartinama prie natūralių gamtoje vykstančių procesų ir ryšių tarp atskirų gyvosios gamtos bendrijų. Natūralioje gamtoje kiekvienas jos dalyvis turi savo ‘profesiją’ ir atlieka savo vaidmenį. Žalieji augalai laikomi gamintojais, nes saulės energijos pagalba iš anglies dvideginio, vandens ir druskų kuria organines medžiagas ir jose kaupia energiją. Kurią kaip gyvybės pagrindą (maistą) tiekia kitiems gyvosios gamtos dalyviams – naudotojams (gyvūnams, žmonėms ir kt.). Uždaram apytakos ciklui gamtoje labai svarbūs yra ir skaidytojai (mikroorganizmai, sliekai, bakterijos), kurie suskaido į dirvožemį patekusias mirusių augalų ir gyvūnų liekanas iki pačių primityviausių – jas augalai vėl naudoja kaip maisto šaltinį. Maisto medžiagos juda uždaru ciklu.

Šiuo metu Jūs matote 41% šio straipsnio.
Matomi 1447 žodžiai iš 3557 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.