Biosfera ir biomai
5 (100%) 1 vote

Biosfera ir biomai

TURINYS

TURINYS – 1 –

ĮVADAS – 2 –

BIOSFEROS STRUKTŪRA – 3 –

BIOMASĖ IR GYVYBĖS ĮVAIROVĖ – 4 –

BIOGENINIŲ MEDŽIAGŲ IR ELEMENTŲ APYTAKOS RATAS – 6 –

VANDENS APYTAKA – 7 –

DEGUONIES APYTAKA – 7 –

ANGLIES APYTAKA – 8 –

AZOTO APYTAKA – 8 –

FOSFORO APYTAKA – 9 –

SIEROS APYTAKA – 10 –

BIOSFEROS ORGANIZACIJA IR ORGANIZMŲ PRISITAIKYMAS – 10 –

BIOMAI – 11 –

VANDENS BIOMAI – 12 –

Gėlavandenis biomas – 12 –

Jūrinis biomas – 14 –

Koralų rifai – 15 –

SAUSUMOS BIOMAI – 15 –

Tundra – 16 –

Taiga – 16 –

Vidutinio klimato lapuočių miškų biomas – 17 –

Stepė – 17 –

Kietalapių krūmynai – 18 –

Dykuma – 18 –

Atogrąžų savana – 19 –

Ekvatorinė giria – 20 –

Aukštikalnių aukštuminės zonos – 21 –

ŽMOGUS IR BIOSFERA – 23 –

SANTRAUKA – 25 –

SUMMARY – 25 –

LITERATŪROS SĄRAŠAS: – 26 -ĮVADAS

1875 m. austrų geologas E. Ziūsas (Suess), tikrindamas Žemės geosferinės struktūros sampratą, šalia litosferos, hidrosferos ir atmosferos išskyrė ir gyvųjų organizmų sferą – biosferą, pasižyminčią savita gyvosios medžiagos agregatine būsena. Tokia siaura biosferos sąvokos samprata dar ir dabar nereta. Šiuo atveju biosfera laikoma geosfera, lygiareikšmė tokioms sferoms kaip atmosfera, litosfera, hidrosfera.

XX a. Trečiajame dešimtmetyje V. Vernadskis, toliau plėtodamas mokslą apie Žemės geosferinę struktūrą, suteikė biosferos sąvokai platesnę prasmę. Biosfera jis ėmė vadinti visą erdvę, kurioje gyveno organizmai ir kuri dėl tų organizmų poveikio yra įgijusi naujų bruožų. Taip į labai išplėstą biosferos sąvoką pateko visa hidrosfera, apatinė atmosfera, visa viršutinė litosfera.

Ši V. Vernadskio gerai argumentuota plati biosferos samprata labai paplito, ypač tarp biologų, ekologų, dalies geologų. Kaip ir geografinės sferos sąvoka, biosfera plačiąja prasme yra kompleksinė Žemės išorę užimanti erdvė, viršuje siekianti net ozonosferą, o gilumoje – litosferą iki to gylio, kur dar gali gyventi mikroorganizmai. Į tokią plačią biosferos sampratą patenka visa okeanosfera ir visi geosferų kontaktai. Gausiausiai organizmų aptinkama dviejose kompleksinėse geosferose: sausumos paviršiuje su dirvožemiu ir vandenyno paviršiuje. Nuo čia aukštyn ir gilyn gyvosios medžiagos koncentracija mažėja, bet sunku nustatyti aiškias ribas, kur baigiasi gyviems organizmams pakenčiamų sąlygų erdvė.

Plačiąją biosferos sampratą yra priėmusi SNOUNESCO žinyba, koordinuojanti tarptautinę tyrimų programą „Žmogus ir biosfera“.

Nors biosfera, suprantama plačiąja prasme, apima tą pačią erdvę, kaip ir „geografinė sfera“, bet šie terminai nėra sinonimai. Tai yra sudėtingos sistemos, ir atskirti tų sistemų komponentai vertinami skirtingai. Biosfera apima sistemą, kurioje sąveikauja gyvieji orgazmai su abiotine aplinka, ir jos detalizavimas ne visada būtinas. Šios sistemos dėmesio centras yra gyvasis pasaulis. Toks biocentrizmas nebūdingas geografinės sferos sistemai, kurią dabar sudaro lygiareikšmiai abiotiniai ir biotiniai komponentai, bet geologinėje praeityje, kol dar gyvybės nebuvo arba vos atsiradusi, sistemą sudarė tik sąveikaujančios Žemės išorės geosferos: litosfera, atmosfera, hidrosfera. Taigi geografinės sferos koncepcija gyvąjį pasaulį traktuoja kaip naujadarą, atsiradusi dėl geosferų kontakto ir ilgainiui ėmusį daryti labai stiprų grįžtamąjį poveikį abiotiniams sistemos komponentams.BIOSFEROS STRUKTŪRA

Biosfera yra žemės rutulio paviršiaus dalis, kurioje gyvena organizmai ir sudaro viso pasaulio ekosistemų visumą.

Ne visa mūsų planeta yra vienodai tinkama gyventi organizmams. Pavyzdžiui, poliarinėse srityse, aukštikalnėse, kai kuriose dykumose negali augti augalai, taigi ir gyventi gyvūnai. Galima aptikti tokiose vietose tik sporų, bakterijų ir grybų.

Kai kurie aukštesnieji stuburiniai, ypač paukščiai, praskrisdami gali pasirodyti tokiose vietose, bet ilgiau pasilikti negali. Tokios nepalankios gyvybei daugintis ir vystytis kraštutinės vietovės vadinamos parabiosferomis (gr. para – šalia, prie).

Biosfera įsiterpia į tris skirtingas aplinkas: viršutinė dalis litosferos, apatinė dalis atmosferos – troposfera ir beveik visa hidrosfera.

Litosfera yra kietoji Žemės rutulio sfera, apimanti Žemės plutą ir viršutinės mantijos viršutinę dalį. Viršuje susisiekia su išorinėmis geosferomis: atmosfera ir hidrosfera, apačioje su astenosfera (gr. asthenes – silpnas). Jos storis 50-200 km. Litosferoje kai kurie mikroorganizmai gyvena iki 2-3 km gylio, kai kurių graužikų urvai būna iki 6-7 m gylio, vabzdžiai prasiskverbia į žemę iki 5-6 m. Žmogus iškasa šachtas iki 4 km gylio, o gręžinius išgręžia iki 13 ir daugiau kilometrų. Tačiau šioje sferoje daugiausia yra gyvų organizmų ir jie aktyviausi iki 1 m gylio sluoksniuose. Kai kas biosferą tapatino su ekosfera.

Hidrosfera yra Žemę gaubiantis vandens apvalkalas. Jį sudaro vandenynai, jūros, atmosferos, sausumos vandenys, ledynai ir sniegynai. Vanduo dengia 70,8% Žemės rutulio paviršiaus. Vandenynuose organizmai gyvena iki 11km gylio. Tačiau gyvybė labiausiai paplitusi saulės peršviečiamoje, vadinamojoje eufotinėje zonoje, jūrose ir vandenynuose iki 100-200 m, gėluose vandenyse 10-20m gylio.

Atmosfera sudaro mūsų planetos periferinį sluoksnį ir apgaubia dvi kitas aplinkas (litosferą ir hidrosferą).
Atmosferoje gyvybė yra iki 10-15 km aukščio (bakterijos, augalų sporos, paukščiai ir net žmogus su technika), tačiau šioje aplinkoje prisitaikiusių ir pastoviai gyvenančių organizmų nėra. Jie čia būna tik laikinai.

Visai mūsų planetos biosferai būdinga tai, kad ji turi skysto, laisvo vandens, – o be vandens nėra gyvybės, – ir tai, kad visa biosfera iš saulės pastoviai gauna energiją – reikalingą biocheminėms reakcijoms ir gyvų organizmų gyvybinės veiklos funkcijoms atlikti.

Dėl gaunamos egzogeninės energijos, augalija ir gyvūnija kuria gana įvairias ir sudėtingas medžiagas. Organizme kinetinę energiją paverčia chemine, mechanine, osmosine ar kitokios rūšies energija, kuri būtina jiems augti, vystytis ir kitoms gyvybinėms funkcijoms palaikyti.

Dabartinės mūsų planetos vaizdas yra gyvų organizmų ilgos evoliucijos rezultatas. Jis prasidėjo fizinėje-cheminėje aplinkoje daugiau kaip prieš tris milijonus metų. Dėl organizmų nuolatinio ryšio ir santykių su mineraline aplinka bei jos elementais per ilgą geologinį laikotarpį litosfera, hidrosfera ir atmosfera įgijo dabartinį būvį.

Biosferos sudėtį ir struktūrą sąlygoja gyvų organizmų veikla. Geologinėje praeityje gyvojo pasaulio organizmai keitė Žemės plutos sluoksnius, kuriuose dabartiniu metu gyvybės nėra, tačiau randami jos biogeninės veiklos produktai, kaip antai: anglys, nafta, klintys, kreida ir jų atmainos arba netolimos praeities humusas. Visą šį geologinį palikimą V.Vernadskis laikė biogenine mase, t.y. gyvų organizmų veiklos išdava. Kai kur klinčių arba kreidos sluoksniai geologiniu laikotarpiu susiklostė net iki 1km storio, – tai kalcio karbonato sluoksniai, kurie susidarė iš bestuburių skeletų ir mikroorganizmų daugiau kaip prieš 70 milijonų metų.

BIOMASĖ IR GYVYBĖS ĮVAIROVĖ

Gyvųjų organizmų tūris Žemėje yra visai nedidelis, apimantis, be mikroorganizmų, tik 260 km3. Žemynuose organizmų yra du šimtus kartų daugiau negu vandenynuose. Sausumos ir jūrų biomasė yra skirtingos struktūros. Žemynuose 95-98 % visos biomasės sudaro augalai, o jūrose panašiai dominuoja gyvūnai. Nors organizmai sudaro palyginti nedidelę masę, bet į savo gyvybinį sūkurį įtraukia tūkstančius kartų daugiau litosferos, atmosferos ir hidrosferos medžiagų. Organizmų apdorotos, jos įgyja naujų savybių.

Per milijonus metų organizmai tapo didžiule geologine jėga. Jos reikšmė mūsų planetos išorinių geosferų performavimui prilygsta tokioms vidinėms Žemės jėgomis kaip vulkanizmas. Tai buvo pakankamas argumentas V. Vernadskiui labai išplėsti biosferos sąvoką.

Nuo gyvybės atsiradimo Žemėje organizmai be paliovos vystėsi ir įvairėjo jų formos. Dabartinį augalų pasaulį sudaro apie 0,5 milijono, o gyvūnų – net 1,5 milijono rūšių. Gyvūnų įvairovę labiausiai didina dar gerai nepažintas slėpiningas vabzdžių pasaulis, jungiantis apie vieną milijoną rūšių.

Biosferos amžius labai senas. Žemė atsirado prieš 4,6 milijardo metų, bet jos abiogeninis raidos etapas truko ne ilgiau kaip 1-1,5 milijardo metų. Pirmykščiame vandenyne ir atmosferoje netrukus pradėjo formuotis protobiontai, iš kurių greit atsirado ir primityviausi organizmai – bakterijos, dumbliai, pirmuonys.

Ilgą laiką, kol Žemės atmosfera dar neturėjo deguonies ir ozono sluoksnio, pirmykščiai organizmai galėjo vystytis tik gilesniame jūrų vandenyje, storo vandens sluoksnio saugomi nuo kenksmingo spinduliavimo.

Biosferai, kaip ir visos Žemei gyvenimui, buvo labai reikšmingas fotosintezės atsiradimas. Jūrose ėmė mažėti anglies dioksido, daugėti deguonies. Deguonis pamažu oksidavo labai daug rūgščiame vandenyje ištirpusios ir nusėdusios dugne dvivalentės geležies. Taip fotosintezės pradžią užfiksavo geležies rūdų – džespilitų klodai.

Prisotinęs jūros vandenį, deguonis ėmė kauptis ir atmosferoje, atsirado dabartinė azoto – deguonies atmosfera. Kartu pradėjo formuotis apsauginis ozono sluoksnis, kuris apsaugo Žemėje besivystančius organizmus nuo stipraus ultravioletinių spindulių poveikio. Tai padėjo gyvybei vystytis ir plėtotis viršutiniuose vandens sluoksniuose. Bet dar ištisus pusantro milijardo metų gyvybė klestelėjo tik jūrose; sausumų paviršius, nors ir drėgno klimato sąlygomis, buvo dykuminis.

Apgyvenę seklias priekrantes, organizmai pamažu, per upių deltas bei potvynių ir atoslūgių veikiamus paplūdimus kėlėsi į sausumą. Prieš 400 milijonų metų į sausumą išsikėlę daugialąsčiai dumbliai davė pradžią dar belapiams stuomeniniams augalams – psilofitams, iš kurių vėliau išsirutuliojo sporiniai induočiai. Paskui augalus į sausumą kėlėsi ir gyvūnai. Iš kirmelių ėmė vystytis vabzdžių pasaulis. Iš dvikvapių žuvų atsirado varliagyviai – pusiau vandeniniai, pusiau sausuminiai gyvūnai, iš kurių ilgainiui kilo ropliai. Šie savo ruožtu davė pradžią paukščiams ir žinduoliams.

Sausumoje aplinkos sąlygos buvo dar įvairesnės negu vandenyje, todėl organizmai, įsikurdami įvairiausių sąlygų deriniuose, sparčiai diferencijavosi. Atsirado tiesiog stulbinanti augalų ir gyvūnų pasaulio įvairovė. Koks įvairus dabar organizmų pasaulis, rodo 1 lentelė (iš J.Vadnovskajos ir K. Lukašovo knygos „Biosferos apsaugos geocheminiai pagrindai“, 1977).

1 Lentelė. Dabartinė organinio pasaulio

įvairovė

Augalų rūšys Skaičius Gyvūnų rūšys Skaičius

Dumbliai 25 000 Pirmuonys 15 000

Bakterijos ir grybai 100 000 Pintys 5 000

Kerpės 18 000 Duobagyviai 9 000

Samanos 20 000 Kirmėlės 19 000

Pataisai 800 Minkštakūniai 105 000

Asiūkliai 30 Nariuotakojai

(be vabzdžių) 50 000

Paparčiai 6 000 Vabzdžiai 1 000 000

Plikasėkliai 600 Dygiaodžiai 5 000

Gaubtasėkliai 300 000 Chordiniai, žuvys,

amfibijos, ropliai 30 000

Paukščiai 10 000

Žinduoliai 6 000

Biologijos aspektu ši lentelė galbūt nepatikima. Čia augalams priskirti grybai ir bakterijos, kuriuos linkstama laikyti savarankiškomis organizmų grupėmis. Bakterijos ir melsvadumbliai dabar skiriami prokariotams, t. y. organizmams, neturintiems membrana apsiausto branduolio. Visi kiti organizmai – tai eukariotai (tikrabranduoliai).

Didžiausias organinio pasaulio įvairumas – žemynuose. Vandenyse, įskaitant ir sausumos vandens telkinius, dabar gyvena tik 8 % visų augalų ir 7 % gyvūnų rūšių.

Priklausomai nuo biosferos pobūdžio organizmų tankis ir masė smarkiai keičiasi. Pavyzdžiui, pelkėse, estuarijose, apvelingo zonoje, kai kurių miškų ekosistemose būna gana didelis produktyvumas ir didelė biomasė; dykumose, aukštai kalnuose, tundrose – mažas produktyvumas ir maža biomasė.

Augalų, gyvūnų ir mikroorganizmų konkrečios bendrijos susidaro griežtai apibrėžtomis aplinkos sąlygomis. Kiekviena organizmų bendrija sudaro tarpusavio santykių organizacijos aukštą lygį ir kartu ryšius tarp atskirų individų, populiacijų ir rūšių, sudarančių bendriją.

BIOGENINIŲ MEDŽIAGŲ IR ELEMENTŲ APYTAKOS RATAS

Dauguma cheminių elementų, esančių Žemės paviršiuje arba atmosferoje, tarp jų ir visi pagrindiniai biogeniniai elementai, įeinantys į organizmų sudėtį, nuolat cirkuliuoja biosferoje tam tikrais būdais. Jie iš negyvosios gamtinės aplinkos, saulės energijos pagalba patenka į gyvus organizmus, o po to grįžta į išorę – gamtinę aplinką. Tai uždaras apytakos ratas.

Kiekviename medžiagų apytakos rate galima išskirti dvi dalis, vadinamuosius „fondus“:

1. Rezervinis biocheminių elementų fondas. Tai lėtai judanti, pagrindinė biocheminių medžiagų dalis, paprastai esanti nesurišta su gyvaisiais organizmais.

2. Kaitos fondas. Jis yra gerokai mažesnis už rezervinį fondą, tačiau aktyvesnis ir jam būdinga greita biogeninių medžiagų apykaita tarp gyvų organizmų ir aplinkos.

Biogeniniai elementai, skirtingai nuo energijos, maždaug išlieka toje pačioje ekosistemoje, kur jie vykdo nepertraukiamą apytaką. Šioje cheminių elementų ir medžiagų apykaitoj dalyvauja tiek gyvi organizmai, tiek fizinė aplinka. Augalai ir gyvūnai gali pasinaudoti tiktai tais biogeniniais elementais, kurie yra žemės paviršiuje arba arti jo, reikalingi jų organizmo gyvybinėms funkcijoms palaikyti ir kad organizmų asimiliuotos medžiagos vėliau taptų prieinamos kitiems organizmams, taip pat jų įsisavinimui. Kiekvienas cheminis elementas lemia tam tikrą apytakos ratą sistemoje, pagal savitą kelią. Visą judėjimą elementų sistemoj reguliuoja energija. Judėdami biogeniniai elementai pereina iš organinės formos į neorganinę ir atvirkščiai.

Kartais biogeninių elementų apytakos rate nukrypstama nuo pusiausvyros ir kai kurie cheminiai elementai pradeda kauptis ekosistemoje arba išeina už jos ribų. Pavyzdžiui, susidarant anglims arba durpėms, negyva organinė medžiaga kaupiasi atitinkame biotope, kur anaerobinės sąlygos neleidžia mikroorganizmams jos skaidyti. Dirvožemį atitinkamai dirbant ir naudojant arba jame sunaikinus augaliją, gali tokiame biotope prasidėti erozija, kai išplaunami ir nunešami biogeniniai elementai, kurie jame kaupėsi per daugelį metų. Dažniausiai gamtoje ekosistemos yra maždaug pastovios. Jei kiek biogeninių elementų iš jų išeina į kitas sistemas, tai maždaug tiek pat pasipildo iš kitų sistemų. Be to, visi šie tarpsisteminiai procesai yra nedideli palyginant su biogeninių elementų apykaita pačioje sistemoje.

Tokie biogeniniai elementai, kaip anglis, deguonis, vandenilis, azotas, fosforas, ir dar kiti (maždaug 30), yra būtini sudaryti gyvajai ląstelei, jų dėka vyksta organinės medžiagos sintezė.

Daugelyje bendrijų biogeninių elementų apytaka tarp gyvų organizmų ir neorganinės aplinkos yra susibalansavusi. Deguonies ir anglies apytaka aprūpina fotosintezės ir kvėpavimo procesus. Azotas, fosforas ir siera ekosistemoje praeina sudėtingesnį kelią. Jų apytakoje dalyvauja mikroorganizmai, atliekantys specializuotas metabolines funkcijas.

Biogeninių medžiagų apytakos ratui būdinga reguliavimasis, vadinamoji homeostazė. Jį suteikia sistemai stabilumą.

Biosferoje išskiriami trys biogeninių medžiagų apytakos ratų tipai:

1. Vandens apytaka.

2. Dujinių elementų apytaka.

3. Nuosėdinėse uolienose esančių elementų apytaka.

Vandens apytaka

Vanduo yra svarbiausias aplinkos ekologinis veiksnys, nes be vandens negali egzistuoti jokia gyvybė. Su vandens dalyvavimu yra susiję visi pagrindiniai gyvybės procesai organizmuose: kvėpavimas, maitinimasis, virškinimas ir visos biocheminės reakcijos bei medžiagų apytaka. Gyvuose organizmuose vanduo sudaro didžiausią masės dalį.

Dėl saulės radiacijos poveikio sausumos ir Pasaulinio vandenyno paviršiui garuojant, kas minutę į atmosferą patenka 1mlrd. tonų
Per tą patį laiką toks pats vandens kiekis gamtoje susikondensuoja ir vėl grįžta į žemę kritulių pavidalų (lietus, rasa, šerkšnas, šarma, dulksna, sniegas, sniego kruopos, kruša, ledo adatos).

Kondensuojantis vandens garams, atmosferoje išsiskiria slaptoji garavimo šiluma. Dėl to planetos paviršius mažai atvėsta per naktį ir žiemą. Pasaulinis vandenynas yra ne tik milžiniškas šilumos akumuliatorius, bet ir distiliatorius, aprūpinantis sausumą gėlu vandeniu. Trys ketvirtadaliai Saulės energijos, pasiekusios mūsų planetą, sunaudojama vandeniui garuoti. Atmosferos vanduo, nors jo nelabai daug, vis dėlto yra svarbiausias visoje vandens cirkuliacijos ir biogeocheminių medžiagų apykaitos rate. Vanduo, dalyvaujantis biologiniame cikle, yra deguonies ir vandenilio šaltinis.

Iškritęs į sausumą kritulių pavidalu, vanduo pasiskirsto taip: dalis įsisunkia į gilesnius dirvožemio sluoksnius, kita dalis išgaruoja ir vėl grįžta į atmosferą ir pagaliau likęs nuo infiltracijos ir išgaravimo vanduo sudaro nuotėkio vandenį, kuris patenka į vandenyną. Vandens infiltracija į gilesnius dirvožemio sluoksnius yra labai svarbus veiksnys sausumos ekosistemose. Tai pagrindinis ir svarbiausias dirvožemio papildymas vandeniu. Be to, infiltracija papildo vandeninguosius horizontus ir požemines upes.

Vandens garavimas yra priešingas infiltracijai procesas. Be tiesioginio vandens garavimo nuo žemės paviršiaus, dar vyksta augalų transpiracijos procesas.

Dažnai vandens nuotėkis sukelia dirvožemio eroziją, iš jų išplaunama augalams reikalingas maisto medžiagas. Užneša upelius, upes, ežerus, ir vandens telkiniai eutrofizuojasi.fotosintezės metu.

Deguonies apytaka

Molekulė – O2, dar egzistuoja O3 (ozonas) ir O4. deguonis yra bespalvės, bekvapės ir beskonės dujos. Jis jungiasi su visais cheminiais elementais, išskyrus inertines dujas, ir sudaro labai daug cheminių junginių. Todėl jo apytaka biosferoje gana sudėtinga.

Deguonis gamtoje susidaro dviem būdais:

1. Fotosintezės metu.

2. Molekulinis deguonis susidaro aukštesniuose atmosferos sluoksniuose, fotochemiškai skylant vandens garams (disociacijos būdu) dėl saulės radiacijos poveikio.

Iš esmės deguonies apytaka atmosferoje vyksta tarp atmosferos ir tarp gyvų organizmų, oksidacijos bei redukcijos procesų. Gamtoje fotosintezės ir kvėpavimo procesai yra daugiau ar mažiau nusistovėję, todėl deguonies kiekis atmosferoje būna pastovus. Tačiau susirūpinimą kelia didėjantis deguonies pareikalavimas pramonėje ir transporte.

Anglies apytaka

Anglis (Carboneum) – tai stabilūs izotopai 12C ir 13C, radioaktyvus izotopas 14C. Jos junginių yra visų gyvų organizmų audiniuose, akmens anglyse, durpėse, naftoje, gamtinėse dujose.

Anglies apytakoje pagrindinę reikšmę turi CO2 ir CO junginiai. Pasauliniame vandenyne CO2 yra 50 kartų daugiau negu atmosferoje. Jo apykaita tarp atmosferos ir hidrosferos vyksta lėtai pagal tokią reakciją:

CO2 (atmosferinis)

CO2 (ištirpęs vandenyje) ↔ CO + H2O ↔ H2CO3 ↔ H + CO3 ↔ CO3 + 2H

Anglis yra pirmo laipsnio biogeninis elementas ir biosferoje egzistuoja dviem neorganinėmis formomis:

1. Litosferoje biogeninės kilmės karbonatuose (klintys, kreida, dolomitas, marmuras).

2. Atmosferoje ir hidrosferoje anglies dioksido junginyje.

Anglis labai greitai cirkuliuoja tarp įvairių neorganinių junginių per mitybos grandis juos susieja su gyvų organizmų bendrijomis (fotosintezės procesas). Organiniuose junginiuose anglis sudaro dvi grupes: angliavandenius ir angliavandenilius.

Anglis ir jos gamtiniai junginiai yra svarbus energijos šaltinis ir pramonės žaliava.

Augalai ir netiesiogiai gyvūnai kiekvienais metais asimiliuoja savo kūno statybai anglį, anglies dvideginį ir angliarūgštes. Visos anglies apytaka biosferoje trunka apie 300-400 metų.

Azoto apytaka

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2809 žodžiai iš 9342 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.