Bioteisė
5 (100%) 1 vote

Bioteisė

Bioteisės kurso bendroji dalis

Šie konspektai yra skirti mokymosi tikslams. Šiai teisės šakai esant naujai ir jai dinamiškai vystantis, konspektų turinys neišvengiamai kis. Taigi jie toli gražu nėra išsamūs, ir autorius dėkoja už studentų atlaidumą dėl pasitaikančios stilistinės įvairovės, kuri bus įveikta, kai kurso medžiagas bus pateikta spaudai.

Įžangai rekomenduojamas straipsnis Biotechnologijų iššūkiai: nuo bioetikos link bioteisės, // Sveikatos mokslai, 2004, nr. 3. pp. 70-76. Jį galima rasti taip pat internete www.sam.lt. (žr. publikacijas).

1. Įžanga

XX a. pabaigoje vadinamieji gyvybės mokslai pasiekė stulbinančių rezultatų. Nuo 1978 m., kai gimė pirmasis kūdikis pradėtas mėgintuvėlyje, iki 2000 m., kai buvo paskelbta žmogaus genomo sekos paslaptis, mokslo vystymasis įgavo neįtikėtiną pagreitį. Spartus biotechnologijų vystymasis dabar sudaro plačias galimybes genetiškai modifikuotų organizmų produkcijai, tuo pačiu atsisakant originalių gyvųjų organizmų “bioindustrinės” faunos ir floros naudai. Dar didesnės viltys siejamos su biotechnologijų taikymu žmogaus gyvybės srityje, kaip ikigimdyminė diagnostika, genetinė terapija, ksenotransplantacijos ir pan.

Gali būti pernelyg paprasta tvirtinti, kad viskas kas biotechnologijose nėra uždrausta įstatymo yra eo ipso teisėta. Mokslas jau nuo senų laikų vadovaujasi ir etinėmis taisyklėmis. Jei technologijų paremtų fizikos mokslais galima žalą ir keliamus pavojus iki šiol buvo įmanoma kontroliuoti ir atriboti, t.y. mechaninės techninės klaidos yra atstatomos, biogenetinės klaidos yra negrįžtamos. Europos biotechnologijų federacijos apibrėžimas apibūdina biotechnologijas kaip integruotą biochemijos, mikrobiologijos ir pramoninių technologijų taikymą su tikslu technologiškai išnaudoti mikroorganizmų, ląstelių ar audinių kultūrų ar jų dalelių potencialą. Kalbant apie moderniąsias biotechnologijas, šis apibrėžimas jau neatspindi realybės: reikėtų kalbėti apie genų inžineriją, kuri įgalina genų kodo modifikavimą, nukreiptą norima linkme, siekiant gauti tam tikrą galutinį produktą.

Į bioetikos sritį teisė įžengė bandydama spręsti problemas bandant panaudojant tradicinius teisės instrumentus, kitaip tariant, perkeliant privatinės teisės santykius į gyvybės sritį. Šiandien į bioetikos problemas dėmesį pradeda atkreipti ir konstitucinės bei tarptautinės teisės mokslai, nes iškyla kitos esminės problemos susijusios su žmogaus gyvybės apibrėžimu, žmogaus teisių koncepcijos peržiūrėjimu.

Pastaraisiais metais, prieštaravimų bioetikoje pasėkoje, teisė daro ženklius žygius peržiūrint tradicines teisines kategorijas, tam kad pateikti definicijas labiau atitinkančias naujausias mokslines žinias. Šios žinios pradėjo dominti teisinės apsaugos tiek subjektyvųjį, tiek objektyvųjį aspektą: nuo gyvybės pradžios ir pabaigos apibrėžimų peržiūrėjimo iki ateities kartų sąvokos legitimizavimo, iki naujų naudos situacijų nustatymo (kaip teisė į genetinį privatumą, ar į lygybę prieš kiekvieną genetinio redukcionizmo ar determinizmo formą), iki gyvūnų teisių įtvirtinimo, iki bendrojo žmonijos paveldo nustatymo, iki subalansuoto ar apdairaus vystymosi principų pristatymo (įvedimo).

2. Reglamentavimo gyvybės mokslų ir medicinos srityse evoliucija.

2.1. Deontologinės normos. Iki praėjusio šimtmečio vidurio gydytojo profesinės sferos teisė praktiškai nereguliavo, tačiau pats gydytojas vadovavosi jau kelių tūkstančių metų senumo etikos kodeksu – Hipokrato priesaika. Tai deontologinė norma, arba, kaip teisininkas pavadintų, tai praktikoje egzistuojantis normos surogatas, gimęs iš privačios iniciatyvos, ir kuris turi pretenzijų užimti tikrų teisinių normų vietą. Dažnai tokios normos savo semantika labai panašios į teisines normas, tačiau realybėje deontologinės normos nėra kas kita, kaip elgesio rekomendacijos ar etiniai orientyrai, ir savo prasme mažai ką turi bendro su teisinės normos sąvoka ir verte.

Iki šiol buvusios stabilios deontologinės normos patyrė stiprią kaitą. Pvz., Hipokrato priesaikos etinės normos tampa aptakesnės. Iš vienos pusės medikų etiniai standartai tampa miglotesni, kai tuo tarpu klinikiniai standartai, rašomi sveikatos apsaugos vadybininkų, tampa tikslesni. Svarbus faktorius yra ir pats spartus biotechnologijų vystymasis, kuris sukuria nenumatytas problemas, ir kurių patys medikai ar mokslininkai nespėja apmąstyti.

Deontologinės normos, kuriamos atskirų profesinių gildijų, susiduria su kita problema, kuri kyla iš pačių gildijų autonomijos. Gildijos susiduria akis į akį ir su išorės tikrove: t.y. ekonominiais, biurokratiniais, ideologiniais ir pan., faktoriais. Mokslo bendruomenė daug padarė, etiškai apribojant savo veiklą žmogaus eksperimentavimo srityje, tačiau egzistuoja pernelyg daug komercinių interesų, vaikantis per daug didelių pinigų, tam kad pati bendruomenė galėtų toliau save reguliuoti.

2.2. Bioetika. Biotechnologijų ir gyvybės mokslų iššūkis deontologinėms normoms kultūrinio, etinio, moralinio pliuralizmo akivaizdoje neabejotinai iškėlė būtinybę ieškoti bendrųjų kriterijų, kaip pateisinti vienokį ar kitokį sprendimą. Tai turėjo būti bioetikos, etikos dalies, kuri rūpinasi moraliniu pasirinkimu, susijusiu su gyvybės
mokslais, uždavinys. Būtent joje susitikę įvairių mokslų: teisės, etikos, filosofijos, gyvybės mokslų atstovai turi išdiskutuoti ir nustatyti naujas deontologines normas. Tačiau bioetika, bioetikos komitetų konsultacijų ir išvadų pavidalu, taip pat kūrė ir kuria etinius standartus, principus, kurie gimsta iš privačios iniciatyvos, ir šaltiniai tokių normų būna skirtingos, jei ne priešiškos, ideologinės prigimties.

Dialogo tarp skirtingų pasaulėžiūrų pagalba bioetika bando surasti atsakymus į daugybę klausimų, kuriuos iškelia taikomųjų mokslų medicinoje vystymasis, visų pirma ieškodama bendrų sąlyčio taškų, tačiau šis uždavinys vis dar yra sunkiai sprendžiamas.

2.3. Teisės normos. Jau kuris laikas bioetinės diskusijos ištrūko iš tradicinės veiksmų arenos, ir dėl to, kad tampa akivaizdu, kad gyvybės mokslų ir technologijų rezultatai kaip niekad tiesiogiai veikia žmogų, t.y. jo sveikatą, aplinką, maistą, o taip pat ir socialinius santykius bei žmonių bendruomenę kaip visumą, taigi ir teisė negali ignoruoti šio faktoriaus egzistavimo. Sekant senąja romėnų teisės aksioma ubi societas ibi jus, yra logiška teigti, kad tokia žmogaus veikla, įtakojanti visuomenę, turi būti teisiškai reglamentuojama. Teisė negali nusišalinti nuo socialinių vertybių apsaugos, kuriai gali kelti pavojų neapgalvotas naujų technologijų taikymas.

Į bioetikos sritį teisė įžengė bandydama spręsti problemas bandant panaudojant tradicinius teisės instrumentus, t.y. perkeliant privatinės teisės santykius į gyvybės sritį. Šiandien į bioetikos problemas dėmesį pradeda atkreipti ir konstitucinės bei tarptautinės teisės mokslai, nes iškyla kitos esminės problemos susijusios su žmogaus gyvybės apibrėžimu, reikalaujančios iš naujo reflektuoti žmogaus teisių koncepciją.

Pastaraisiais metais, prieštaravimų bioetikoje pasėkoje, teisė daro ženklius žygius peržiūrint tradicines teisines kategorijas, tam kad pateikti definicijas, kurios labiau atitinka naujausias mokslines žinias. Šios žinios pradėjo dominti teisinės apsaugos tiek subjektyvųjį, tiek objektyvųjį aspektą: nuo gyvybės pradžios ir pabaigos apibrėžimų peržiūrėjimo iki ateities kartų sąvokos legitimizavimo, iki naujų subjektinių situacijų nustatymo (kaip teisė į genetinį privatumą, ir pan.), iki gyvūnų teisių įtvirtinimo, iki bendrojo žmonijos paveldo sąvokos ir subalansuoto vystymosi principų įtvirtinimo.

3. Asmens problema bioetikoje

Viena iš pačių svarbiausių koncepcijų, kuri bioetikoje vartojama apibrėžiant žmogaus gyvybės klausimą ir vertybę, ir ir dėl kurios kryžiuojasi mokslininkų ir praktikų ietys, be abejo yra asmens koncepcija.

Bendrinėje sąmonėje pati asmens koncepcija siejasi su subjektiškumu, kuri savo ruožtu verta apsaugos ir globos. Visų pirma verta pastebėti, kad ilgoje Vakarų filosofinėje tradicijoje, nepriklausomai nuo įvairių aplinkybių nuo viduramžių (Boezio, Tomas Akvinietis) per naujuosius amžius (Kantas) iki dabartinių įvairiausių krypčių (hermeneutinės, fenomenologinės, egzistencializmo, baigiant iki įvairių personalizmų) asmenį traktavo kaip etinę kategoriją. Jeigu tai apimtų moralinį subjektiškumą, šis kriterijus, atrodo, būtų tinkamas taikyti bioetiniame diskurse, kai ieškoma skirtumo tarp to, kas yra leistina ir kas yra neleistina. Tačiau realybėje, asmens koncepcijos samprata nėra vieninga.

Šiuolaikinėse diskusijose yra išskiriamos dvi pagrindinės viena kitai priešingos kryptys apibrėžiančios asmens sąvoką sąryšyje su gyvybe.

Pirma kryptis yra taip vadinamas separacionizmas (separacionizmas), kuris de facto atskiria asmens sąvoką nuo žmogiškosios būtybės ir nuo žmogaus gyvybės (ne kiekvienas žmogus yra asmuo; kai kuriais atvejais asmens subjektiškumą galima suteikti ir nežmogiškoms būtybėms). Šis teorizavimas turi istorinių precedentų: vergijos institutas, kolonializmas, rasizmas, nacizmas, maskilizmas, kurie remiasi separacionistinėmis teorijomis (vergo traktavimas laisvo žmogaus atžvilgiu, kolonizuojamojo traktavimas kolonizatoriaus atžvilgiu, ir t.t. – nors jie visi yra žmonės, tačiau ne visi asmenys). Bioetikos ypatingumas šiuo atžvilgiu pasireiškia tuo, kad separacionizmas yra taikomas atskiroms žmogaus gyvybės fazėms, priklausomai nuo skirtingų gyvybės psicho-fizinio vystymosi fazių.

Antroji kryptis yra taip vadinama personalistinė, kuri sutapatina (tiek iš principo tiek de facto) asmens sąvoką ir žmogiškąja būtybe. Kai pirmoji kryptis savo viduje yra žymiai diversifikuota (egzistuoja daugybė teorijų, kurios pateisina asmens statuto taip vadinamas “ribas” priklausomai nuo skirtingų gyvybės vystymosi fazių) ir veda prie bendrosios sampratos išklibinimo, tai antroji kryptis yra unitarinė tiek teoriniu, tiek praktinio taikymo atžvilgiu (net jei ir argumentavimas gali būti skirtingas) ir natūraliai įsiterpia į Vakarietiškos spekuliatyvinės tradicijos liniją.

Tokiu būdu separacionistinės teorijos, atmesdamos asmens statuto taikymą atskirose žmogaus gyvybės vystymosi fazėse, pateisina kai kurias manipuliacines intervencijas žmonių, kurie nėra asmenys, atžvilgiu, ir tampa savotiškomis “disponavimo” ar “žmogaus gyvybės kokybės” etikomis. Teorijos, kurios pripažįsta asmens buvimą visose žmogaus gyvybės vystymosi
nepripažįsta manipuliacinių intervencijų teisėtumą žmonių, kurie nėra asmenys, atžvilgiu. Jos leidžia tik kai kurias intervencija su kai kuriomis apibrėžtomis sąlygomis (pvz. terapinės paskirties).

3.1. Separacionizmo teorijos: ne visi žmonės yra asmenys

Separacionistinės teorijos, neigia asmens ir žmogaus tapatumą, ir tokiu būdu ne visiems žmonėms pripažįsta asmens statusą, o kai kurios srovės suteikia net nežmogiškoms būtybėms asmens statusą. Pirmuoju atveju, pasireiškia taip vadinamas “redukcionizmas” kuris būdingas visoms separacionistinėms teorijoms, kai teorizuojama asmens statuso pradžios atidėjimo žmogaus gyvybės pradžios atžvilgiu problema ir galimos asmens statuso baigties paankstinimo žmogaus gyvybės pabaigos atžvilgiu problema. Kitaip tariant, genetinis ir biologinis žmogus nėra laikomas asmeniu nuo gyvybės pradėjimo iki natūralios mirties, juo tampama tik tam tikru momentu po pradėjimo ar tokio statuso netenkama tam tikromis aplinkybėmis iki mirties momento. Antruoju atveju, pasireiškia “ekstensionizmas” (kaip minėta, tai pripažįsta tik kai kurios srovės), pripažįsta asmens statusą kai kurioms kitoms gyvybės formoms, arba besieliams objektams, kadangi jie turi asmeniui būdingų esminių charakteristikų.

Teorijos, kurios atskiria asmenį nuo žmogiškosios būtybės, iš esmės teigia, kad žmogaus gyvybė nėra vertybė kaip pati tokia, bet yra vertybė tada, kai yra manifestuojamos kai kurios kokybinės savybės (arba funkcijos): šiuo atžvilgiu jei gyvybė nemanifestuoja kokybinių charakteristikų, kurios yra būtinoms tam, kad žmogus taptų asmeniu, ji nėra pakankamai vertinga, kad būtų gerbiama ir saugoma pačia stipriausia prasme.

Tarp pagrindinių separacionizmo teorijų bioetikos diskurse yra paminėtinos šios: utilitarizmas, neokontraktualizmas ir kai kuriais aspektais taip vadinamas principalizmas.

3.1.1. Utilitarizmas turi gana stiprų atgarsį bioetikoje, ypač jo vadinamoji interesų/pirmenybių (preferencijų) versija socialiniame lygmenyje (labiau negu individualiajame). (P.Singer, H.Kuhse, J.Harris) Tai empirinė-jausminė koncepcija, kai pirmenybė yra atiduodama jausmams ir instinktui blaivaus proto (ratio) atžvilgiu: tai kas svarbu utilitaristui veiksmo lygmenyje, nėra tiek ieškoti argumentavimo, bet ieškoti gebėjimo patirti malonumą ir skausmą, arba pajėgumas skirti pirmenybę malonumui skausmo atžvilgiu. Malonumo ir savo interesų patenkinimo ieškojimas yra laikomas kaip veiksmo varančioji jėga: šiame kontekste gėris yra apibūdinamas, tiek kiek jis yra naudingas, išeinant iš sąnaudų/grąžos skaičiavimo kolektyviniame lygmenyje. Ant tokių pagrindų socialinis interesų utilitarizmas pasiūlo du principus bioetikoje: vienodas interesų traktavimas ir malonumo maksimizavimas bei skausmo minimizavimas kiek įmanoma didesniam individų skaičiui.

Pirmasis principas teigia, kad minimali prielaida lygybei (būti vienodai traktuojamam) yra jautrumas, taigi daugmaž turėti neurofiziologinius sugebėjimus, centrinę nervų sistemą, kad įvertintum skausmą ir malonumą: šia prasme lygybės principas išplečiamas už žmogiškosios egzistencijos ribų, įtraukiant net gyvūnus, arba tik kai kuriuos, kurie jautrūs (šie argumentai yra paimti pagrindu, kalbant apie gyvūnų teises), arba jis yra apribojamas pačioje žmogiškoje egzistencijoje, išskiriant individus, kurie yra nejautrumo būsenoje. Kai kuriose utilitarizmo versijose, ypač ypatingų interesų teorijoje, galima kalbėti apie subjekto interesus tik tuomet, kai individas įgyja sąmoningumą, arba kitaip tariant tampa sąmoningas, kai savo troškimus gali išdėstyti prioritetine tvarka.

Interesų lygybės principas yra susijęs su malonumo maksimizavimo ir skausmo minimizavimo kiek įmanoma didžiausiam individų skaičiui principu. Tai kartu ir parodo “jautrių” individų moralinį statusą: pagarba ir apsauga yra garantuojama tokiu mastu, kokiu mastu individas patiria malonesnį gyvenimą, negu nemalonų. Kitaip tariant, gyvenimo vertė jautraus individo yra pripažįstama subordinuojant ją, kai yra nustatoma, kad skausmas neadekvačiai neužgožia džiaugsmo ar kad nėra nenaudingo skausmo: gyvenimas to, kuris per daug kenčia ar verčia per daug kentėti kitus (dabartiniu ar būsimuoju laiku) yra traktuojamas kaip “nevertas būti nugyventam”. “Teisė nekentėti be tikslo”galiausiai susitapatina su pareiga nutraukti kenčiančiojo ar galinčio kentėti (arba to kuris gali suteikti kančios kitiems esamajame ar būsimajame laike) gyvenimą, pateisinant intervencijas, netgi nutraukiančias gyvybę, jautrių individų atžvilgiu, kadangi jos yra “neskausmingos”. Vienintelis apribojimas kuris pateisina gyvenimą yra noro gyventi buvimas. Taigi utilitaristinėje bioetikoje asmens statusas yra priskiriamas tik subjektams, kurie sugeba jausti.

Utilitaristinės tendencijos bioetikoje yra linkusios sukiekybinti skausmą ir malonumą, jau nekalbant kad gyvūnų ir žmogaus patiriami malonūs ir nemalonūs jausmai yra suvienodinami. Tačiau malonumas ir skausmas nepasiduoda suobjektinami ir sukiekybinami, kadangi jausmai (malonūs ir nemalonūs) yra struktūriškai subjektyvūs (yra empiriniai įrodymai, kad egzistuoja skausmo slenksčių įvairovė, į tą patį skausmo stimulą reaguoja skirtingai skirtingi individai skirtingais momentais). Dar problemiškesnis tampa žmogaus ir
kitų gyvūnų jausmų sutapatinimas, jau vien dėl to kad žmogus yra nepajėgus išeiti iš savo antropologinių pažinimo kategorijų (kad ir kiek norėtume išgyventi kitų gyvūnų jausmines patirtis, mes negalime konstruoti kitaip, jei ne išorinių išvadų ar išorinės analogijos, ar asociacijų su praeities patirtimis pagalba, kurios be abejo yra žmogiškos).

Dėl šių priežasčių tampa problematiška, kaip įrodyti intervencijų, nutraukiančių žmogaus gyvybę, legitimumą: skausmas, kuris atrodo yra nepakeliamas, gali būti (ir tai mes negalime atmesti a priori) vieniems (netgi ir tiems patiems individams skirtingu gyvenimo periodu) ne tik pakeliamas, bet tiesiog būti gyvenimo prasme; be to, darant prielaidą, kad tam tikra ligos egzistencinė fazė suteiks skausmo kitiems, netiesioginis efektas trečiųjų asmenų atžvilgiu, negali būti svarbesnis už tiesioginį efektą pačiam individui. Patirtis pati demonstruoja, kad žmogus negyvena ir neatlieka veiksmų vien tik dėl to, kad ieškotų malonumo ir vengtų skausmo: žmogus veikia taip pat skatinamas pareigos ar jausmų dimensijos, kurios tam tikrais atvejais išeina už emocinių reakcijų ribų.

3.1.2. Neokontraktualistinė teorija. Neokontraktualizmas, kurio pagrindinis teoretikas yra T.H. Engelhardt’as jr. (visada išeinant iš pradinio postmodernistinio išeities taško , kad neegzistuoja objektyvi bendroji tiesa ir jos negalima pažinti) teigia, kad egzistuoja du moralės lygmenys:

lygmuo, kur egzistuoja specifinės koncepcijos apie gėrį ir blogį (taip vadinamos “moralinės bendruomenės” , kurios viena kitai yra svetimos);

bei “laisvo susitarimo” lygmuo tarp “moralinių bendruomenių”, kuris sudaromas esant minimaliai bendrų procedūrų, kurios padėtų derėtis ir spręsti kontroversijas, būtinybe.

Šiame kontekste “moralinis agentas” yra tas, kuris pajėgus sudaryti sutartį, aktyviai dalyvauti moraliniame gyvenime, taigi sąmoningas subjektas, pajėgus argumentuoti ir apsispręsti. Tokioje perspektyvoje, neokontraktualizmas siūlo tokius du principus:

Autonomijos principas, kuris garantuoja moralės galimybės sąlygas, nustatant kiekvienos”moralinės bendruomenės” ribas;

Naudingumo principas, kuris moralinio gyvenimo turinį apibrėžia specifiniu mastu tai kas yra gėris ir kas yra blogis.

Autonomijos principas identifikuoja moralinį subjektą autonomiškame individe (t.y. kuris aktualiuoju momentu yra pajėgus naudotis autonomija); naudingumo principas globoja (nors ir nebūtinai nurodo tai daryti) moralinių subjektų (kurie priklauso kuriai nors “moralinei bendruomenei”) geranorišką elgesį kitų “moralinių užsieniečių” (kurie nepripažįsta bendruomenėje priimto bendrojo moralinio požiūrio) atžvilgiu, arba kitų, kurie dar nėra ar jau nebėra kokios nors “moralinės bendruomenės” nariai (nes yra priklausomi, t.y. nepajėgūs naudotis autonomija), atžvilgiu.

Sutariant, kad egzistuoja ir yra pripažįstamos bendros vertybės, neokontraktualistinė perspektyva neigtų savo pradines prielaidas. Šios minties perspektyva, nors ir pripažįsta toleranciją pliuralizmo ir svetimkūniškumą, tampa netolerantiška tokiu mastu, kokiu priešingos autonomijos konfliktuoja (suteikdamos viršenybę stipriai valiai silpnesnės valios atžvilgiu) arba netolerantiška tiems, kurie dar nėra ar jau nėra autonomiški (negimusi gyvybė, naujagimis, marginalūs individai, nepagydomai sergantys). Nors neokontraktualizmas siūlosi būti formalia procedūrine etika, tampa akivaizdu kad jis užima toli gražu ne neutralią poziciją moralinio turinio prasme, t.y. viena iš etinio subjektyvizmo opcijų.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2840 žodžiai iš 9177 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.