TURINYS
Įžanga…………………………………………………………………….. 3psl.
Biografija…………………………………………………………………. 4psl.
Studijos…………………………………………………………………….5psl.
Kūryba…………………………………………………………………6-11 psl.
Apibendrinimas………………………………………………………….12psl.
Naudota literatūra………………………………………………………13psl.
ĮŽANGA
Birutė Pūkelevičiūtė gimė 1923-08-12 Kaune. Nuo pat pirmojo eilėraščių rinkinio („Metūgės“, 1952) pasirodymo Pūkelevičiūtė išsiskyrė ryškiu originalumu ir iki tol neįprastu meilės temos pateikimu iš šiuolaikinės moters perspektyvos. To pasiekti nebūtų buvę įmanoma nesukūrus visiškai naujo diskurso. Tokio naujo, kad jis net išprovokavo tradiciškai nusiteikusių kritikų neigiamą reakciją, paskatinusią rašytoją pasukti į prozą. Tiktai 1990 m. pasirodė antra jos poezijos knyga „Atradimo ruduo“; ją sudaro dvi draminės poemos ir pluoštas eilėraščių, kurių stilistika panaši į „Metūgių“. Pastarasis rinkinys įtvirtino autorę kaip vieną savičiausių išeivijos poezijos autorių.
Savo realijų faktūra ir memuaristiniu tonu Pūkelevičiūtės romanai „Aštuoni lapai“, „Devintas lapas“, vaizduojantys Antrojo pasaulinio karo pabaigą, artimi tam antimilitaristinio romano tipui, kurį reprezentuoja vokiečių rašytojo G.Grasso „Skardinis būgnelis“. Kiti du romanai – „Rugsėjo šeštadienis“, „Naujųjų Metų istorija“ – parašyti orientuojantis daugiau į amerikietiško „bestselerio“ standartą: greita figūrų ir situacijų kaita, aiškus ir paprastas sakinys, būdinga fabulos pabaiga- autokatastrofa. Pūkelevičiūtė sukūrė lengvai skaitomą, sklandų ir dinamišką lietuviško romano tipą, žymiai tikroviškesnį ir meniškesnį negu išpopuliarėję Lietuvoje panašaus tipo V.Sirijos Giros kūriniai.
BIOGRAFIJA
Birutė Pūkelevičiūtė gimė 1923-08-12 Kaune, ten debiutavo kaip aktorė. 1944 m., gresiant sovietų okupacijai, kaip ir nemaža dalis intelektualų, rašytojų bei menininkų, pasitraukė į Vokietiją, o karui pasibaigus emigravo į Kanadą. Monrealyje subūrė lietuvių teatro grupę ir parašė pirmąją poezijos knygą. 1965 m. persikėlė į JAV ir įsitvirtino kaip romanistė, tačiau teatrinės veiklos nenutraukė. 1998-aisiais grįžo į Lietuvą. Kūryba apdovanota ne viena premija (išeivijoje, bet ne Lietuvoje) ir versta į įvairias kalbas.
Šešios „Metūgių“ dalys atliepia moters formaciją/evoliuciją. „Pavasarėjant“ vaizduoja gamtos atgijimą: jaunos merginos ir jos lytiškumo prabudimą. Anapus laukuose ir miške fiksuojamų vyksmų nujaučiama erotinė įkrova. Gamta ir aš susilieja. Geismo proveržį įsisąmonins ir vyras: „pagarbinsi jos ženklą“. Pabrėžiama prigimtoji moters vertė: „aš esu pašventinta kaip derlinga žemė sėjos rytą“. Akcentuojamas gyvybės tęstinumas – paralelė moteris/gamta vaisingumą perteikia kaip rituališką, turintį mitinės galios: „Aš ateinu ir nueinu, o mano kūne miega tavo nežinomi sūnūs“.
STUDIJOS
Studijavusi germanistiką ir žurnalistiką Kauno universitete, Jaunimo teatro aktorė, vėliau vaidinusi Augsburge lietuvių teatro scenoje, režisavusi Monrealyje lietuviškus dramos spektaklius (K.Borutos „Baltaragio malūnas“, B.Sruogos „Milžino paunksmė“), pastačiusi filmą „Aukso žąsis“ pagal savo pačios scenarijų, išleido pirmąją eilėraščių knygą „Metūgės“ 1952 m. Toronte, išgarsėjo autobiografiniais ir psichologiniais romanais – „Aštuoni lapai“ (1956), „Rugsėjo šeštadienis“ (1970), „Naujųjų Metų istorija“ (1974), „Devintas lapas“ (1982). Plataus diapazono rašytoja, išlaikiusi dinamišką mąstyseną, dramatišką vyksmą ir gyvą kalbos jausmą įvairiuose literatūros žanruose – eiliuotoje pasakoje („Aukso žąsis“, 1965), apsakyme („Marco Polo Lietuvoje“, 1982), lyrinėje dramoje („Žydra ir geltona“, 1984), eilėraščiuose proza („Atradimo ruduo“, 1990).
Debiutavusi pakilaus mosto eilėmis apie gimimą ir mirtį, artimomis abstrahavimo polėkiu, egzotiniais vaizdais ir pasakojamuoju tonu vokietmečiu prabilusios literatūrinės kartos estetinėms nuostatoms, Pūkelevičiūtė, gana rezervuotai sutikta kritikos, perėjo į prozą, kuri, pasak autorės, „leidžia savo tekstuose įvairiopai nuotykiauti: valia pro mikroskopą žvelgti į buities dulkeles, raizgyti plonyčius pasąmonės siūlus, valia domėtis vaistažolėm ar varpų liejimo istorija, žmonijos tironais, žiogais ir povandeniniais laivais, netgi pasukti į poetinius pasažus…“
KŪRYBA
Pirmajame romane “Aštuoni lapai” išliko apsčiai poetinių metaforų ir lakių intonacijų, paveldėtų iš eiliuotos kalbos. „Ir tokios pat rugpjūčio žvaigždės, krintančios viena per kitą į baltą dugno smėlį ir skambančios gelmėje“. Prisiskaičiusi skandinavų impresionistinės prozos, Pūkelevičiūtė kratėsi realistinės aprašinėjimo stilistikos, įprastos lietuvių romanuose. Mėgstamiausias jos, kaip ir N.Mazalaitės, psichologinis tipažas – „vėjų ir ajerų
mergaitė“, kupina pavasarinio spindėjimo, harmonijos ir svajonių skrydžio („O, tik leiskit mums gyventi vaizduotės malonėj, ir tikrovė mūsų neįveiks“). Net karo pragare ji išlieka tyra, grakšti ir prašmatni, nepasidavusi žeminančioms ir niokojančioms aplinkybėms. Nesutryptas mergaitiškumas Pūkelevičiūtei yra pasaulio grožio ir sielos nemarybės sinonimas („Nes jeigu sielos neturiu, ką gi man taip skauda?“).
„Aštuoni lapai“ – pasitraukimo iš Lietuvos istorija, kaip ir M.Katiliškio „Išėjusiems negrįžti“. Tik prarandamų vertybių centras čia yra ne sodžius, o Kaunas – „baltasis miestas“, apdainuotas su desperatišku ilgesiu jau S.Nėries karo meto eilėraščiuose. Gimtojo miesto regėjimai Pūkelevičiūtei yra tokie pat stebuklingi ir šventi, kaip P.Andriušiui Gaidžių kaimo paežerės ir keliūtės. „Leiskit man atsižiūrėti į gimtą savo miestą“… – sako romano pasakotoja. Šviečia baltas Rotušės bokštas. Žaliuoju tiltu praeina traukinys. Virš tunelio ganosi karvės su pririštais skambalėliais. Neryje plūduriuoja sieliai. Nemunu atpūškuoja garlaiviai ir sustoja prie Vytauto bažnyčios. Molėtų gatve atbėga šūkaudami vaikai, ridendami statinių lankus. „Monikos“ kavinė ir itališki ledai, tirpstantys burnoj „lyg lengvas sniegas“. Motina sėdi sode ir darinėja vyšnias uogienei. Mergaitė išeina į pirmąjį šokių vakarą savo gimnazijoje. Saulėti Laisvės alėjos, medinių Žaliakalnio namukų, Katedros šventoriaus vaizdai apgaubia jaukų mergaitės gyvenimą: jai gera mylinčių tėvų gūžtoje, kur nebūna barnių, kur ja gėrimasi, kur jai kraunamas kraitis (motina jau siuvinėja paklodes jos inicialais). Tai idiliška vaikystės namų erdvė, kur nėra nieko svetima.
Iš tos jaukios ir uždaros erdvės, kurios ribos palengva susilieja su mažyčio gimtojo krašto ribomis (kelionės į saulėtą Palangą ir į kaimą pas vaišingus gimines), romano herojė staiga atsiduria liepsnojančiame Dancige po krintančiomis bombomis, tarp girtų, siautėjančių „armijos-išvaduotojos“ kareivių. Atimami laikrodžiai ir žiedai, partrenktos moterys prievartaujamos būriais. Mirtinas siaubas patekus į apsupties žiedą – vėl seks deportacijos, nuo kurių bėgta iš Lietuvos. Persmelkianti bejėgiškumo savijauta: „Nes argi mums kovoti? Mums tiktai kentėti“. Šitą lemtingą išgąsčio ir nevilties akimirką sueina tėvo ir motinos gentys iš tolimų atsiminimų, stiprindami ir guosdami. „Niekada aš taip nejutau savo tautybės, kaip tą naktį, degančiame Dancigo mieste…“ Lyriniai „baltojo miesto“ regėjimai, išnyrantys ties pražūties riba, buvo paskutinis atsparos taškas ir išsigelbėjimo viltis. Tokiais aštriais emociniais siūbavimais – iš tamsos į šviesą, iš idilės į naikinimo siautulį – ir grindžiamas dviplanis romano pasakojimas, kuriam rūpi visų pirma impulsyviai atsiverianti dramatiška žmogaus situacijų kaita, nepajungta deterministinėms charakterio evoliucijos formulėms.