Biudžetas
5 (100%) 1 vote

Biudžetas

Įžanga

Biudžeto formavimas – vienas aktualiausių klausimų šiandieninėje mūsų valstybėjė ir, reikia pasakyti, viena opiausių problemų. Subalansuotas biudžetas – nepaprastai svarbus, teigiamo ekonomikos vystymosi kriterijus. Fiskalinė politika – biudžetinės politikos dalis, susijusi su valstybinių biudžeto pajamų formavimu, remiantis mokesčių sistema. Ši politika gali būti panaudota, norint stabilizuoti ekonomiąi, tačiau pagrindinis jos tikslas – nedarbo ir infliacijos panaikinimas, taigi, tuo pačiu, ir visų mūsų ekonominė gerovė.

Biudžeto politika yra ne tik valstybės valdymo ir administravimo priemonė, bet ir finansinio bei ekonominio išsivystymo pagrinadas. O pačiame nacionaliniame biudžete atsispindi vyriausybės vykdoma politika: išskirtiniai prioritetai, t.y. sritys, kuriose lėšų skiriama daugiausia ir kurios turi pastovų valstybės finansavimą; pagrindiniai programų tikslai ir apskritai visų teikiamų paslaugų piliečiams kokybė.

Mano darbo tikslas yra giliau susipažinti su biudžeto strukūra, jo formavimo ypatumais ir dėsningumais, panagrinėti galimų vyriausybės politikos priemonių panaudojimą esant biudžeto pertekliui ar deficitui.

Darbo tikslai:

1. Biudžeto struktūros ypatumai.

2. Susipažinti su mokesčių sistema.

3. Valstybės išlaidų dinamikos apžvalga.

4. Išsiaiškinti deficitinio biudžeto privalumus ir trūkumus.

Darbo metodai:

1. Mokslinės literatūros analizė.

2. Lyginamasis darbas su analizuota medžiaga.

1. Valstybės biudžeto politika

Kiekvienai valstybei atstovauja šalies vyriausybė . Abstrakčiai tariant galima teigti, kad valstybė – tai institucija, teikianti specifines paslaugas (krašto apsauga, švietimas, sveikatos apsauga, visuomeninis saugumas ir t.t.) ir gaunanti pajamas. Šalies piliečiai, savo ruožtu, naudodamiesi šiomis paslaugomis, privalo už jas atsilyginti, mokėdami mokesčius į biudžetą. Iš gautų mokesčių ir kitų įmokų suformuojamas biudžetas, finansuojantis vyriausybės išlaidas bei vykdantis kitus mokėjimus. Pagrindiniai biudžeto formavimo klausimai yra susiję su valstybės pajamų ir jos išlaidų santykio reguliavimu. Ypač svarbu kiek ir kaip gaunama pajamų bei kur ir kiek jų tikslingiausia panaudoti.

Valstybės biudžetas – tai valstybės piniginių pajamų ir išlaidų per tam tikrą laikotarpį planas. Kiekvienos šalies biudžeto struktūrą sąlygoja šalies sandara ir administracinis teritorinis susiskirstymas. Šalies biudžeto sistemą dažniausiai sudaro savarankiškas valstybės biudžetas ir savarankiški teritoriniai (vietos savivaldybių) biudžetai. Valstybės ir teritoriniai biudžetai sudaro nacionalinį biudžetą. Biudžeto pajamas sudaro šalies įstatymais nustatyti mokesčiai ir kitos įmokos.

Biudžeto politika – tai valstybės priemonių planas, kuriuo siekiama per biudžeto išlaidų ir pajamų santykį reguliuoti ekonomikos procesus. Nacionalinis ir valstybės biudžetai rodo vyriausybės vykdomą politiką: išskirtinius prioritetus, pagrindinius programų tikslus, visas teikiamas paslaugas visuomenei. Todėl biudžeto politika yra:

• valstybės politika, reguliuojanti ribotų šalies išteklių skirstymą ekonominių bei socialinių poreikių tenkinimui;

• valstybės valdymo ir administravimo priemonė, apibrėžianti vyriausybės paslaugas bei valstybines programas ir jų teikimo būdus, nustatanti išlaidų dydį ir kriterijus, kuriais galima įvertinti konkrečios veiklos efektyvumą trumuoju ir ilguoju laiktarpiu;

• ekonominio valdymo priemonė, kurios dėka valstybė veikia šalies ūkio raidą;

• finansinio valdymo piemonė, kurios dėka vykdoma finansų apskaitos funkcija valstybiniame teritoriniame lygyje.

Biudžeto politika kinta tuomet, kai vyriausybė keičia savo išlaidų programas arba mokesčių normas. Tokia kintama fiskaline politika vyriausybė tiesiogiai įtakoja šalies ekonominį vystymąsi.

Biudžetas – tai ataskaita, kuri rodo:

• Praėjusių metų valstybės pajamas ir išlaidas,

• Planuojamas (numatomas) pajamas ir išlaidas.

Biudžeto balansas – tai skirtumas tarp visų vyriausybės pajamų ir visų jos išlaidų. Valstybės biudžetas gali būti trejopas:

1. Subalansuotas (klasikinis) biudžetas – kai jo pajamos lygios išlaidoms. Šiuo atveju vyriausybės kišimasis į ekonomiką ypač suvaržytas, tačiau jo privalumas tas, kad neleidžia kilti infliacijai.

2. Perteklinis biudžetas – tai situacija, kai valstybės pajamos viršija valstybės išlaidas. Toks biudžetas parodo pasyvią valstybės ekonominę politiką.

3. Deficitinis valstybės biudžetas – situacija, kai valstybės išlaidos viršija pajamas.

Deficitinis valstybės biudžetas gali susidaryti dėl dviejų priežasčių:

1) Vyriausybės aktyvaus dalyvavimo ekonomikoje;

2) Bendro ekonomikos nuosmukio, lemiančio menkas mokesčių įplaukas į biudžetą.

Deficitinio biudžeto būsena nepalanki ūkio plėtrai, nes dažanai iššaukia tokias nepageidaujamas pasekmes:

• infliacijos didėjimą. Išaugus valstybės išlaidoms (finansuojant įvairias valstybines programas), visuminė paklausa didėja, o tuomet, kaip taisyklė, didėja ne tik gamybos apimtis, bet ir kainos;

• palūkanų normos didėjimą. Valstybės išlaidų padidėjimas kartu padidina visuminę paklausą ir bendrojo vidaus produkto apimtį. Tai didina pinigų paklausą.Tokiu atveju,
jeigu centrinis bankas nepadidina pinigų pasiūlos, kyla palūkanų norma, sukelianti investicijų bei vartotojiško kredito didėjimą, o galiausiai – ir bendrojo vidaus produkto mažėjimą. Jeigu centrinis bankas priima sprendimą padidinti pinigų pasiūlą, tai tuomet jis gali elgtis dvejopai: pirma, vykdyti pinigų emisiją; antra, pasiskolinti pinigus, reikalingus valstybės finansavimo trūkumui padengti.

1.1. Valstybės biudžeto struktūra

Svarbiausias valstybės biudžeto pajamų šaltinis – tai įvairūs mokesčiai, kuriuos galima suskirstyti į tris stambiausias gupes:

1. Privačių namų ūkių ir įmonių pajamų mokesčiai. Tai fizinių asmenų pajamų mokestis ir juridinių asmenų pelno mokestis. Atsiskaitymai socialiniam draudimui taip pat priskiriami šiai mokesčių grupei.

2. Nuosavybės, t.y. nekilnojamo turto mokesčiai. Į šią grupę įeina žemės mokestis, žemės nuomos mokestis, palikimo mokestis ir kiti mokesčiai, kuriais gali būti apmokestintas nekilnojamasis turtas.

3. Prekių ir paslaugų pardavimų mokesčiai, kuriems priskiriami pridėtinės vertės mokestis, akcizai, importo muitai.

Mokesčius taip pat galima suskirstysti į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiais mokesčiais vadinami tokie mokesčiai, kuriais betarpiškai apmokestinami privatūs asmenys ir įmonės, o netiesioginiai mokesčiai – tokie mokesčiai, kuriais apmokestinamos prekės ir paslaugos. Pajamų ir turto mokesčiai priklauso tiesioginių mokesčių grupei, o prekių ir paslaugų pardavimo mokesčiai – netiesioginių mokesčių grupei.

Įvairiose pasaulio valsybėse skirtingai pasitikima šiomis mokesčių grupėmis. Valstybės biudžeto mokestinių pajamų struktūra skiriasi išvystytose ir besivystančiose šalyse. Išvystytose šalyse didelė tiesioginių mokesčių dalis (pavyzdžiui, Japonijoje, JAV, Šveicarijoje, Suomijoje). Apskritai, JAV šie mokesčiai sudaro apie 85 proc. valstybės gaunamų pajamų. Besivystančiose šalyse, kaip taisyklė, didelę mokestinių pajamų dalį sudaro netiesioginiai mokesčiai. Šiuos mokesčius lengviau surinkti nei pajamų mokesčius, tačiau šie mokesčiai yra regresyvūs, t.y. mažas pajamas gaunanti visuomenės dalis moka didesnę mokesčių dalį nei gaunantys dideles pajamas.

Kitas valstybės biudžeto pajamų šaltinis – tai nemokestinės pajamos. Šiai pajamų rūšiai priskiriamos pajamos iš valstybės nuosavybės, vietinės rinkliavos pajamos iš baudų ir konfiskacijos bei kitos nemokestinės pajamos. Šio pajamų šaltinio dalis bendrose biudžeto pajamose daugelyje šalių yra nedidelė. Tik tuo atveju, jei valstybei priklauso daug gamtos išteklių, įmonių, pajamos iš valstybės nuosavybės gali sudaryti nemažą biudžeto pajamų dalį.

Minėtus valstybės biudžeto pajamų struktūros ypatumus skirtingo išsivystymo lygio šalyse iliustruoja toks pavyzdys: kuo labiau išvystyta šalis, tuo didesnė tiesioginių mokesčių dalis valstybės pajamose, ir atvirkščiai.

1.2. Mokesčių sistema

Kaip jau minėta, pagrindinis biudžeto pajamų šaltinis yra įvairūs mokesčiai. Šalyje renkamų mokesčių sistema, sudaryta pagal tam tikrus bendrus principus, vadinama mokesčių sistema (tax system). Konkrečios valstybės mokesčių sistema apima daugybę įvairiausių mokesčių. Detalus mokesčių sistemos nagrinėjimas yra finansų mokslo objektas. Todėl apsiribosime tik abstrakčia pagrindinių mokesčių sistemos sudarymo analize.

Nacionalinėje sąskaityboje išskiriamos trys nacionalinio produkto apytakos stadijos: gamyba, paskirstymas ir panaudojimas. Todėl, ekonominiu požiūriu, racionali mokesčių sistema remiasi trimis apmokestinimo rūšimis:

• gamybos apmokestinimu (apyvartos mokesčiai);

• pajamų paskirstymo apmokestinimu (pajamų mokesčiai);

• pajamų panaudojimo apmokestinimu (vartojimo mokesčiai).

Struktūrinės, institucinės ir psichologinės sąlygos lemia tai, kiek mokesčių rūšių kiekvienoje stadijoje (vienas ar daugiau) geriausia atitinka fiskalinius ir ekonominius bei politinius tikslus.

Kitas svarbus mokesčių sudarymo elementas – tai atskirų mokesčių tarifų nustatymas.

Gamybos fazėje nustatytas mokestis dažniausiai imamas nuo atskiroje verslo grandyje sukurtos pridėtinės vertės, todėl šis mokestis ir vadinamas pridėtinės vertės mokesčiu (PVM). Šio mokesčio tarifas gali būti nustatytas visiems ūkio subjektams vienodas, tačiau gali būti ir diferencijuotas. Pavyzdžiui, siekiant spartinti ekonominį augimą, gali būti neapmokestinama naujai sukurtos vertės dalis, kuri skiriama investicijoms; gali skirtis mokesčio tarifai pirmo būtinumo ir prabangos prekėms.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1417 žodžiai iš 4707 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.