Biudžeto balansavimas
5 (100%) 1 vote

Biudžeto balansavimas

TURINYS

ĮVADAS 3

BIUDŽETO SAMPRATA IR KILMĖ 4

BIUDŽETO RAIDA 4

LIETUVOS RESPUBLIKOS NACIONALINIS BIUDŽETO SANDARA 7

VALSTYBĖS PAJAMŲ ŠALTINIAI 7

VYKDOMI ASIGNAVIMAI 10

BIUDŽETO PLANAVIMAS IR BALANSAVIMO BŪTINUMAS 14

2005 m. LIETUVOS BIUDŽETO PROGNOZĖS 16

VALSTYBĖS SKOLA IR BIUDŽETO DEFICITAS 17

IŠVADOS 23

LITERATŪROS SĄRAŠAS 24

ĮVADAS

Valstybės funkcijų vykdymui būtini atitinkami finansiniai resursai,

kurių svarbiausias šaltinis yra valstybės pajamos, surenkamos į biudžetą iš

įvairių mokesčių. Jeigu valstybės išlaidoms padengti nepakanka biudžeto

pajamų, tai valstybė priversta skolintis vidaus ir užsienio finansų

rinkose. Toks išlaidų finansavimo būdas susijęs su papildomais skolinimosi

kaštais (mokamos palūkanos), didina valstybės vidaus ir užsienio skolą, o

tai gali sukelti makroekonominį disbalansą.

Kalbant apie valstybės išlaidas, bet kurioje šalyje valstybė prisiėmė

tokias funkcijas kaip tvarkos palaikymas, krašto apsauga, socialinis-

kultūrinis šalies vystymas, krašto administravimas. Valstybė dalyvauja

gamybinėje-komercinėje veikloje, ji ėmėsi ginti skurstančiuosius ir

palaikyti visuomenės narių lygybę, kurdama įvairias socialinės rūpybos

sistemas.

Valstybė savo pajamų, išlaidų ir reguliuojančios veiklos pagalba

taiso rinkos mechanizmo spragas. Todėl galima teigti, kad valstybės

išlaidos yra valstybinės veiklos, kuri apima prekių ir paslaugų

gamybą/teikimą bei įvairius pervedimus, visuomeninė kaina.

Valstybė savo finansuose gali turėti perteklių ar trūkumą. Pastaruoju

atveju kalbame apie deficitą. Biudžeto deficito valdymas yra vienas iš

svarbiausių fiskalinės politikos makroekonominių instrumentų. Labai svarbu

yra siekti biudžeto subalansavimo, t.y.kad valstybės pajamos būtų lygios

išlaidoms.

Biudžeto deficitas parodo, kiek vyriausybei tam tikru metu reikia

finansavimo ir kokiu mastu didėja valstybės skola. Pagrindinės biudžeto

deficito priežastys gali būti pajamų surinkimo problemos, pernelyg didelės

išlaidos ar netinkama kontrolė.

Šiuo metu ekonomistai laikosi nuostatos, kad valstybės skolinimasis

yra neišvengiamas ir tikrai nesmerktinas ūkio plėtros reiškinys. Ekonomikos

teorijoje teigiama, kad Valstybinio sektoriaus skolinimasis gali paskatinti

ekonomikos augimą. Tačiau visada yra rizika, kad dėl per didelio

naudojimosi kreditais, ypač užsienio, gali atsirasti tokie skolos tvarkymo

poreikiai, kurie bus nepakeliami šalies biudžetui ir tai apsunkins

ekonomikos plėtrą.

BIUDŽETO SAMPRATA IR KILMĖ

Sąvoka “biudžetas” pradėta vartoti Anglijoje. Ji kilo iš seno prancūzų

žodžio bouge arba boulgette, kuris yra išvestinis lotyniško žodžio bulga –

odinis krepšys. O anglai perėmė šį žodį iš normanų.

1802m. prancūzai šį terminą įvedė į finansų ūkio terminologiją ir

žodynus. O XIX a. biudžeto samprata pasklido po visą pasaulį.Biudžetas (angl. budget) gali būti apibrėžiamas gana įvairiai ir net

keliomis prasmėmis:

Tai valstybės pajamų ir išlaidų sąmata tam tikram laikotarpiui,

patvirtinta įstatymu;

Valstybės, įstaigos arba atskiro asmens laukiamų pajamų ir išlaidų tam

tikram laikui numatomas apskaičiavimas;

Ekonomine prasme: Viešojo finansų ūkio tam tikram laiko tarpui

(paprastai vieniems metams) skaitmeninis laukiamų pajamų ir numatomų

išlaidų nustatymas ir išvedamas jų balansas;

Juridine prasme: įstatymų leidžiamosios įstaigos aktas, kuriuo iš

anksto numatomos ir sutvarkomos viešojo finansų ūkio pajamos ir išlaidos;

Valstybės pajamų ir išlaidų sąmata, planas ir aprašas.Jeigu valstybės pajamos lygios jos išlaidoms, biudžetas yra

subalansuotas. Jei valstybės išlaidos didesnės negu pajamos – biudžetas bus

deficitinis. O jei valstybės išlaidos mažesnės už gaunamas pajamas –

valstybės biudžetas perteklinis. Biudžeto naudojimas visuminei paklausai

reguliuoti, vadinamas vyriausybės fiskaline politika. Fiskalinė politika

įgyvendinama keičiant vyriausybės išlaidų bei surenkamų mokesčių apimtį.

Valstybės biudžeto saldo(perteklius/deficitas) apskaičiuojamas pagal

šią formulę:

BIUDŽETO SALDO=VALSTYBĖS PAJAMOS-VALSTYBĖS IŠLAIDOS-TRANSFERAIBiudžetai sudaromi vieneriems metams – nuo sausio 1d. iki gruodžio

31d. imtinai.

BIUDŽETO RAIDA

Biudžeto vystymasis apima gana ilgą laikotarpį – nuo vergovinės

santvarkos iki šių laikų ekonominės valstybės.

Tais laikais, kada šalį valdydavo didieji kunigaikščiai ir karaliai,

būdavo sudaromi biudžeto tipo privatūs pajamų ir išlaidų planai. Tuo metu

nebūdavo vieningo biudžeto. Buvo sudaromi atskiri biudžetai domenams,

regalijoms, monopoliams, kariuomenei ir kitoms valdymo šakoms. XIX a.

valstybės visos pajamos ir išlaidos įtraukiamos į vieną bendrą sąrašą, o

kiekviena šaka gauna tik tiek pajamų, kiek jai yra paskirta. Nuo to
laiko,

kai pradėtas sudarinėti bendras biudžetas, buvo įgyvendinti biudžeto

konstitucijos pagrindiniai principai: biudžeto pilnumas ir vieningumas.

Anglija pirmoji pradėjo sudarinėti biudžetą. Parlamento teisės

plėtėsi: jis rinko mokesčius, peržiūrinėjo išlaidų ataskaitą, nustatydavo,

kokius mokesčius gali nustatyti valdžia.

Kalbant apie Lietuvos biudžeto raidą, randama duomenų, kad jį pradėta

sudarinėti XV a.pabaigoje. 1776m. bendros Didžiosios Lietuvos

Kunigaikštystės išlaidos skiriamos karaliui, kariuomenei, administracijai,

maršalo departamentui, kanclerio departamentui, iždo departamentui,

įvairiems reikalams ir nepaprastoms bei nenumatytoms išlaidoms.

Konsoliduotas bendras šalies biudžetas nuo Nepriklausomybės atkūrimo

sudarė pakankamai stabilią BVP dalį. Į konsoliduotą šalies biudžetą arba

bendrąjį šalies biudžetą įtraukiami valstybės ir savivaldybių biudžetai,

taip pat nebiudžetiniai fondai ir sąskaitos, kuriuose laikomos valstybės

lėšos.

Aišku, kad Lietuvos fiskalinis skaidrumas priklauso ne tik nuo

nacionalinių duomenų pateikimo. Sunkumus sudaro valstybės finansų

suskirstymas į biudžetus, fondus ir sąskaitas. Tai ne tik komplikuoja

fiskalinį valdymą, bet ir pablogina visuomenės galimybes stebėti padėtį.

Tarp fiskalinės politikos specialistų vyrauja nuomonė, kad

nebiudžetiniai fondai ir sąskaitos yra nepageidaujami. Tokie fondai

prieštarauja biudžeto integralumo, universalumo ir pilnumo principams. Dėl

didelio nebiudžetinių fondų skaičiaus fiskalinė politika tampa ne tokia

skaidri ir lanksti, apsunkina prioritetų pasirinkimą ir dėl to valdymas

tampa sudėtingesnis. Paprastai pateisinamas tik draudimo fondų

egzistavimas: t.y. socialinio draudimo, sveikatos draudimo ir pensijų

fondų. Bet kai kurios išsivysčiusios šalys net ir šių fondų neišskiria iš

biudžeto.

Po 1993 metų valstybinio sektoriaus pajamos kito nuo 27,5 procento iki

32,5 procento BVP, tuo metu visos išlaidos sudarė 28-34 procentus BVP.

Mažiausios pajamos buvo 1992 metais, kai bendrojo šalies biudžeto

mokestinės pajamos sudarė 26 procentus BVP. Skirtingai negu kai kurios

kitos ekonomiką pertvarkančios kaimyninės valstybės, Lietuva nepatyrė

nevaldomo nacionalinio biudžeto pajamų ir išlaidų nuosmukio. Nedidelis

valstybės išlaidų sumažėjimas net pačiais nepalankiausiais ekonomikai

metais atskleidė šalies vyriausybių gebėjimą sutelkti finansinius išteklius

ir geriau įgyvendinti pajamų, išlaidų ir skolinimosi politiką .

Nuo 1994 metų kasmet buvo pasiekiama pažanga mažinant biudžeto

deficitą. Konsoliduoto fiskalinio deficito nuolatinį mažėjimą iki 1.7

procento BVP daugiausia lėmė perskolinimo mažinimas ir mokesčių tarifų bei

įplaukų didinimas. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Seimas ir

Vyriausybė visada stengėsi neviršyti patvirtinto biudžeto deficito dydžio.

Pajamos ir išlaidos būdavo mažinamos nedidinant deficito.

Stabdydama infliaciją, mažindama neigiamą įtaką mokėjimų balanso

einamosios sąskaitos deficitui, siekdama neatriboti privačiojo sektoriaus

nuo siauros krašto finansinės sistemos ir stabdydama užsienio skolos

susidarymą, Vyriausybė stengėsi sumažinti biudžeto deficitą. Pagrindinės

naudotos fiskalinio deficito suvaržymo priemonės buvo mokesčių

administravimą reglamentuojančių teisės aktų pakeitimai, mokesčių bazės

plėtimas, akcizų tarifų didinimas orientuojantis į ES minimalias normas ir

mokesčius administruojančių institucijų reorganizavimas. 1999 metais Seimas

patvirtino subalansuotą valstybės biudžeto planą, tačiau tai buvo įmanoma

padaryti tik atskirai patvirtinus investicines programas, finansuojamas iš

paskolų ir Privatizavimo fondo. Prieš prasidedant Rusijos krizei,

Vyriausybė buvo paskelbusi apie tolesnius centrinio šalies biudžeto

griežtinimo planus mažinant perskolinimą ir ketinimus siekti fiskalinio

balanso 2000 metais. Nepakankamai palanki ekonominė raida ir valstybės

mokestinių įplaukų nuosmukis 1999 metais atidėjo tolesniam laikui

fiskalinio sugriežtinimo planus. 

1992 metų pradžioje buvo tik keturi nebiudžetiniai valstybės lėšų

fondai, tačiau jų skaičius kasmet didėjo ir jau 1998 metais išaugo iki 30

fondų ir sąskaitų. Daug biudžetinių įstaigų turi specialiųjų lėšų

sąskaitas, į kurias sumokama už biudžetinių įstaigų teikiamas paslaugas ir

šios lėšos neįtraukiamos į nacionalinį biudžetą. Taip pat yra sukurti

nebiudžetiniai fondai savivaldybėse. Savivaldybės kaupia lėšas atskiruose

nebiudžetiniuose fonduose gamtosaugai finansuoti ir kitais tikslais.

Nebiudžetiniams fondams leidžiama skolintis tik su valstybės garantijomis,

taigi šios paskolos laikomos valstybės skola. Ypač svarbu, kad

nebiudžetiniai fondai turi būti subalansuoti, tačiau tai negalioja

skolinimosi sąskaitoms arba, tiksliau sakant, programoms, finansuojamoms iš

paskolų.

Kuriant naujus fondus kiekvieną kartą būdavo pateikiama daugybė

argumentų, siekiant parodyti išankstinį valstybės finansinių išteklių

paskirstymo naudingumą, nurodant, kokiems tikslams šio ar kito mokesčio

įplaukos turi būti panaudotos. Pavyzdžiui, būdavo tvirtinama, kad toks

paskirstymas suteikia apibrėžtumą vidutiniams ir ilgalaikiams planams tam

tikrose srityse. Iš
tiesų, toks išteklių paskirstymas tam tikru mastu

Vyriausybei atvėrė fiskalinio lankstumo galimybes, kadangi jai buvo

suteikta teisė tvirtinti šių fondų biudžetus. 

Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę šimtai apyvartos mokesčių ir

konfiskaciniai pelno mokesčiai faktiškai buvo pagrindiniai biudžeto pajamų

šaltiniai. Pereinamojo laikotarpio pradžioje privačiojo sektoriaus

ekonominei veiklai pereinant į šešėlinę ekonomiką, mokestinės įplaukos

mažėjo. Siekiant pakeisti šią kryptį, biudžeto pajamos visiškai

pertvarkytos įvedant naujus, rinkos ekonomikai tinkančius mokesčius. Visų

pirma svarbiausia yra bendrojo akcizo ir vėliau jį pakeitusio pridėtosios

vertės mokesčio įvedimas. 

Pradžioje, tik atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvoje buvo sudaromas

valstybės biudžetas, iš kurio buvo finansuojamos Vyriausybės išlaidos.

Valstybės išlaidų sąranga buvo apibrėžta Lietuvos Respublikos

Konstitucijoje, parengtoje pačioje pereinamojo laikotarpio pradžioje.

Konstitucija apibrėžia valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus, bet

tiksliai nenusako jų apimties bei turinio ir neapriboja valstybės ir

savivaldybių nebiudžetinių darinių kūrimo. Tai sudarė sąlygas sparčiai

kurti nebiudžetinius fondus. Išlaidų valdymas palaipsniui krypo valstybės

finansinių išteklių išankstinio ženklinimo linkme ir investicinė veikla

palaipsniui buvo perkeliama į šiuos fondus.

Konsoliduoto centrinio šalies biudžeto išlaidos investicijoms nuolatos

mažėjo: 1991 metais jos sudarė 5,9 procento BVP, o 1996 metais – tik 1,9

procento. Po to šios išlaidos šiek tiek didėjo: 1997 metais sudarė 2,4

procento BVP ir 1998 metais – 3,1 procento. Didelė dalis išlaidų, kurias

kitos šalys klasifikuotų kaip viešąsias investicijas, yra finansuojama iš

nebiudžetinių fondų ir sąskaitų. Pavyzdžiui, Kelių fondas, iš kurio

finansuojama kelių tiesimas ir taisymas, nėra nacionalinio biudžeto dalis.

Dėl apskaitos problemų ir išlaidų panaudojimo procedūrų investicinės

išlaidos kartais gali būti klasifikuojamos kaip paprastosios išlaidos.

Taigi oficiali investicijų statistika buvo linkusi kiek sumažinti viešųjų

investicijų dalį formuojant visuminį kapitalą.

Didžiausias nebiudžetinis fondas yra VSDF. Nors VSDF išlaidos sudaro

kiek daugiau nei ketvirtį viešųjų išlaidų, transferiniai mokėjimai

Lietuvoje, kaip BVP dalis, yra vieni mažiausių Centrinėje Europoje. Tai

atspindi įmokų surinkimo sunkumus, kuriuos sukelia sumažinto darbo

užmokesčio deklaravimas, darbas šešėliniame sektoriuje ir vienas mažiausių

įmokų tarifų regione. Pastaraisiais metais VSDF patiria sunkumų siekdamas

išlaikyti balansą, kurio reikalauja įstatymas, ir skolinasi finansų

institucijose užtikrindamas įplaukų ir išmokėjimų balansą. 

LIETUVOS RESPUBLIKOS NACIONALINIS BIUDŽETO SANDARA

Vyriausybė dalyvauja ūkinėje veikloje, įsigydama tam tikras prekes ir

paslaugas, pavyzdžiui, apmoka švietimo, gydymo paslaugas, perka karinę

techniką t.t.). Šios vyriausybės išlaidos didina visuminę paklausą. Kitą

svarbią vyriausybės išlaidų dalį sudaro transferiniai mokėjimai – tai

išmokos namų ūkiams pensijų, nedarbo pašalpų ir kitomis formomis.

Transferiniai mokėjimai tiesiogiai visuminės paklausos nedidina, tačiau

veikia ją netiesiogiai keisdami namų ūkio disponuojamas pajamas.

Vyriausybės išlaidos neatsiranda iš niekur. Jei vyriausybė gali pirkti

prekes ir paslaugas, vadinasi, ji privalo gauti pajamas. Vyriausybės pajamų

šaltinis yra mokesčiai, kuriuos moka namų ūkis ir verslo firmos. Mokesčiai

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1991 žodžiai iš 6629 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.