TURINYS
ĮVADAS 3
BIUDŽETO SAMPRATA IR KILMĖ 4
BIUDŽETO RAIDA 4
LIETUVOS RESPUBLIKOS NACIONALINIS BIUDŽETO SANDARA 7
VALSTYBĖS PAJAMŲ ŠALTINIAI 7
VYKDOMI ASIGNAVIMAI 10
BIUDŽETO PLANAVIMAS IR BALANSAVIMO BŪTINUMAS 14
2005 m. LIETUVOS BIUDŽETO PROGNOZĖS 16
VALSTYBĖS SKOLA IR BIUDŽETO DEFICITAS 17
IŠVADOS 23
LITERATŪROS SĄRAŠAS 24
ĮVADAS
Valstybės funkcijų vykdymui būtini atitinkami finansiniai resursai,
kurių svarbiausias šaltinis yra valstybės pajamos, surenkamos į biudžetą iš
įvairių mokesčių. Jeigu valstybės išlaidoms padengti nepakanka biudžeto
pajamų, tai valstybė priversta skolintis vidaus ir užsienio finansų
rinkose. Toks išlaidų finansavimo būdas susijęs su papildomais skolinimosi
kaštais (mokamos palūkanos), didina valstybės vidaus ir užsienio skolą, o
tai gali sukelti makroekonominį disbalansą.
Kalbant apie valstybės išlaidas, bet kurioje šalyje valstybė prisiėmė
tokias funkcijas kaip tvarkos palaikymas, krašto apsauga, socialinis-
kultūrinis šalies vystymas, krašto administravimas. Valstybė dalyvauja
gamybinėje-komercinėje veikloje, ji ėmėsi ginti skurstančiuosius ir
palaikyti visuomenės narių lygybę, kurdama įvairias socialinės rūpybos
sistemas.
Valstybė savo pajamų, išlaidų ir reguliuojančios veiklos pagalba
taiso rinkos mechanizmo spragas. Todėl galima teigti, kad valstybės
išlaidos yra valstybinės veiklos, kuri apima prekių ir paslaugų
gamybą/teikimą bei įvairius pervedimus, visuomeninė kaina.
Valstybė savo finansuose gali turėti perteklių ar trūkumą. Pastaruoju
atveju kalbame apie deficitą. Biudžeto deficito valdymas yra vienas iš
svarbiausių fiskalinės politikos makroekonominių instrumentų. Labai svarbu
yra siekti biudžeto subalansavimo, t.y.kad valstybės pajamos būtų lygios
išlaidoms.
Biudžeto deficitas parodo, kiek vyriausybei tam tikru metu reikia
finansavimo ir kokiu mastu didėja valstybės skola. Pagrindinės biudžeto
deficito priežastys gali būti pajamų surinkimo problemos, pernelyg didelės
išlaidos ar netinkama kontrolė.
Šiuo metu ekonomistai laikosi nuostatos, kad valstybės skolinimasis
yra neišvengiamas ir tikrai nesmerktinas ūkio plėtros reiškinys. Ekonomikos
teorijoje teigiama, kad Valstybinio sektoriaus skolinimasis gali paskatinti
ekonomikos augimą. Tačiau visada yra rizika, kad dėl per didelio
naudojimosi kreditais, ypač užsienio, gali atsirasti tokie skolos tvarkymo
poreikiai, kurie bus nepakeliami šalies biudžetui ir tai apsunkins
ekonomikos plėtrą.
BIUDŽETO SAMPRATA IR KILMĖ
Sąvoka “biudžetas” pradėta vartoti Anglijoje. Ji kilo iš seno prancūzų
žodžio bouge arba boulgette, kuris yra išvestinis lotyniško žodžio bulga –
odinis krepšys. O anglai perėmė šį žodį iš normanų.
1802m. prancūzai šį terminą įvedė į finansų ūkio terminologiją ir
žodynus. O XIX a. biudžeto samprata pasklido po visą pasaulį.Biudžetas (angl. budget) gali būti apibrėžiamas gana įvairiai ir net
keliomis prasmėmis:
Tai valstybės pajamų ir išlaidų sąmata tam tikram laikotarpiui,
patvirtinta įstatymu;
Valstybės, įstaigos arba atskiro asmens laukiamų pajamų ir išlaidų tam
tikram laikui numatomas apskaičiavimas;
Ekonomine prasme: Viešojo finansų ūkio tam tikram laiko tarpui
(paprastai vieniems metams) skaitmeninis laukiamų pajamų ir numatomų
išlaidų nustatymas ir išvedamas jų balansas;
Juridine prasme: įstatymų leidžiamosios įstaigos aktas, kuriuo iš
anksto numatomos ir sutvarkomos viešojo finansų ūkio pajamos ir išlaidos;
Valstybės pajamų ir išlaidų sąmata, planas ir aprašas.Jeigu valstybės pajamos lygios jos išlaidoms, biudžetas yra
subalansuotas. Jei valstybės išlaidos didesnės negu pajamos – biudžetas bus
deficitinis. O jei valstybės išlaidos mažesnės už gaunamas pajamas –
valstybės biudžetas perteklinis. Biudžeto naudojimas visuminei paklausai
reguliuoti, vadinamas vyriausybės fiskaline politika. Fiskalinė politika
įgyvendinama keičiant vyriausybės išlaidų bei surenkamų mokesčių apimtį.
Valstybės biudžeto saldo(perteklius/deficitas) apskaičiuojamas pagal
šią formulę:
BIUDŽETO SALDO=VALSTYBĖS PAJAMOS-VALSTYBĖS IŠLAIDOS-TRANSFERAIBiudžetai sudaromi vieneriems metams – nuo sausio 1d. iki gruodžio
31d. imtinai.
BIUDŽETO RAIDA
Biudžeto vystymasis apima gana ilgą laikotarpį – nuo vergovinės
santvarkos iki šių laikų ekonominės valstybės.
Tais laikais, kada šalį valdydavo didieji kunigaikščiai ir karaliai,
būdavo sudaromi biudžeto tipo privatūs pajamų ir išlaidų planai. Tuo metu
nebūdavo vieningo biudžeto. Buvo sudaromi atskiri biudžetai domenams,
regalijoms, monopoliams, kariuomenei ir kitoms valdymo šakoms. XIX a.
valstybės visos pajamos ir išlaidos įtraukiamos į vieną bendrą sąrašą, o
kiekviena šaka gauna tik tiek pajamų, kiek jai yra paskirta. Nuo to
laiko,
kai pradėtas sudarinėti bendras biudžetas, buvo įgyvendinti biudžeto
konstitucijos pagrindiniai principai: biudžeto pilnumas ir vieningumas.
Anglija pirmoji pradėjo sudarinėti biudžetą. Parlamento teisės
plėtėsi: jis rinko mokesčius, peržiūrinėjo išlaidų ataskaitą, nustatydavo,
kokius mokesčius gali nustatyti valdžia.
Kalbant apie Lietuvos biudžeto raidą, randama duomenų, kad jį pradėta
sudarinėti XV a.pabaigoje. 1776m. bendros Didžiosios Lietuvos
Kunigaikštystės išlaidos skiriamos karaliui, kariuomenei, administracijai,
maršalo departamentui, kanclerio departamentui, iždo departamentui,
įvairiems reikalams ir nepaprastoms bei nenumatytoms išlaidoms.
Konsoliduotas bendras šalies biudžetas nuo Nepriklausomybės atkūrimo
sudarė pakankamai stabilią BVP dalį. Į konsoliduotą šalies biudžetą arba
bendrąjį šalies biudžetą įtraukiami valstybės ir savivaldybių biudžetai,
taip pat nebiudžetiniai fondai ir sąskaitos, kuriuose laikomos valstybės
lėšos.
Aišku, kad Lietuvos fiskalinis skaidrumas priklauso ne tik nuo
nacionalinių duomenų pateikimo. Sunkumus sudaro valstybės finansų
suskirstymas į biudžetus, fondus ir sąskaitas. Tai ne tik komplikuoja
fiskalinį valdymą, bet ir pablogina visuomenės galimybes stebėti padėtį.
Tarp fiskalinės politikos specialistų vyrauja nuomonė, kad
nebiudžetiniai fondai ir sąskaitos yra nepageidaujami. Tokie fondai
prieštarauja biudžeto integralumo, universalumo ir pilnumo principams. Dėl
didelio nebiudžetinių fondų skaičiaus fiskalinė politika tampa ne tokia
skaidri ir lanksti, apsunkina prioritetų pasirinkimą ir dėl to valdymas
tampa sudėtingesnis. Paprastai pateisinamas tik draudimo fondų
egzistavimas: t.y. socialinio draudimo, sveikatos draudimo ir pensijų
fondų. Bet kai kurios išsivysčiusios šalys net ir šių fondų neišskiria iš
biudžeto.
Po 1993 metų valstybinio sektoriaus pajamos kito nuo 27,5 procento iki
32,5 procento BVP, tuo metu visos išlaidos sudarė 28-34 procentus BVP.
Mažiausios pajamos buvo 1992 metais, kai bendrojo šalies biudžeto
mokestinės pajamos sudarė 26 procentus BVP. Skirtingai negu kai kurios
kitos ekonomiką pertvarkančios kaimyninės valstybės, Lietuva nepatyrė
nevaldomo nacionalinio biudžeto pajamų ir išlaidų nuosmukio. Nedidelis
valstybės išlaidų sumažėjimas net pačiais nepalankiausiais ekonomikai
metais atskleidė šalies vyriausybių gebėjimą sutelkti finansinius išteklius
ir geriau įgyvendinti pajamų, išlaidų ir skolinimosi politiką .
Nuo 1994 metų kasmet buvo pasiekiama pažanga mažinant biudžeto
deficitą. Konsoliduoto fiskalinio deficito nuolatinį mažėjimą iki 1.7
procento BVP daugiausia lėmė perskolinimo mažinimas ir mokesčių tarifų bei
įplaukų didinimas. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Seimas ir
Vyriausybė visada stengėsi neviršyti patvirtinto biudžeto deficito dydžio.
Pajamos ir išlaidos būdavo mažinamos nedidinant deficito.
Stabdydama infliaciją, mažindama neigiamą įtaką mokėjimų balanso
einamosios sąskaitos deficitui, siekdama neatriboti privačiojo sektoriaus
nuo siauros krašto finansinės sistemos ir stabdydama užsienio skolos
susidarymą, Vyriausybė stengėsi sumažinti biudžeto deficitą. Pagrindinės
naudotos fiskalinio deficito suvaržymo priemonės buvo mokesčių
administravimą reglamentuojančių teisės aktų pakeitimai, mokesčių bazės
plėtimas, akcizų tarifų didinimas orientuojantis į ES minimalias normas ir
mokesčius administruojančių institucijų reorganizavimas. 1999 metais Seimas
patvirtino subalansuotą valstybės biudžeto planą, tačiau tai buvo įmanoma
padaryti tik atskirai patvirtinus investicines programas, finansuojamas iš
paskolų ir Privatizavimo fondo. Prieš prasidedant Rusijos krizei,
Vyriausybė buvo paskelbusi apie tolesnius centrinio šalies biudžeto
griežtinimo planus mažinant perskolinimą ir ketinimus siekti fiskalinio
balanso 2000 metais. Nepakankamai palanki ekonominė raida ir valstybės
mokestinių įplaukų nuosmukis 1999 metais atidėjo tolesniam laikui
fiskalinio sugriežtinimo planus.
1992 metų pradžioje buvo tik keturi nebiudžetiniai valstybės lėšų
fondai, tačiau jų skaičius kasmet didėjo ir jau 1998 metais išaugo iki 30
fondų ir sąskaitų. Daug biudžetinių įstaigų turi specialiųjų lėšų
sąskaitas, į kurias sumokama už biudžetinių įstaigų teikiamas paslaugas ir
šios lėšos neįtraukiamos į nacionalinį biudžetą. Taip pat yra sukurti
nebiudžetiniai fondai savivaldybėse. Savivaldybės kaupia lėšas atskiruose
nebiudžetiniuose fonduose gamtosaugai finansuoti ir kitais tikslais.
Nebiudžetiniams fondams leidžiama skolintis tik su valstybės garantijomis,
taigi šios paskolos laikomos valstybės skola. Ypač svarbu, kad
nebiudžetiniai fondai turi būti subalansuoti, tačiau tai negalioja
skolinimosi sąskaitoms arba, tiksliau sakant, programoms, finansuojamoms iš
paskolų.
Kuriant naujus fondus kiekvieną kartą būdavo pateikiama daugybė
argumentų, siekiant parodyti išankstinį valstybės finansinių išteklių
paskirstymo naudingumą, nurodant, kokiems tikslams šio ar kito mokesčio
įplaukos turi būti panaudotos. Pavyzdžiui, būdavo tvirtinama, kad toks
paskirstymas suteikia apibrėžtumą vidutiniams ir ilgalaikiams planams tam
tikrose srityse. Iš
tiesų, toks išteklių paskirstymas tam tikru mastu
Vyriausybei atvėrė fiskalinio lankstumo galimybes, kadangi jai buvo
suteikta teisė tvirtinti šių fondų biudžetus.
Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę šimtai apyvartos mokesčių ir
konfiskaciniai pelno mokesčiai faktiškai buvo pagrindiniai biudžeto pajamų
šaltiniai. Pereinamojo laikotarpio pradžioje privačiojo sektoriaus
ekonominei veiklai pereinant į šešėlinę ekonomiką, mokestinės įplaukos
mažėjo. Siekiant pakeisti šią kryptį, biudžeto pajamos visiškai
pertvarkytos įvedant naujus, rinkos ekonomikai tinkančius mokesčius. Visų
pirma svarbiausia yra bendrojo akcizo ir vėliau jį pakeitusio pridėtosios
vertės mokesčio įvedimas.
Pradžioje, tik atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvoje buvo sudaromas
valstybės biudžetas, iš kurio buvo finansuojamos Vyriausybės išlaidos.
Valstybės išlaidų sąranga buvo apibrėžta Lietuvos Respublikos
Konstitucijoje, parengtoje pačioje pereinamojo laikotarpio pradžioje.
Konstitucija apibrėžia valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus, bet
tiksliai nenusako jų apimties bei turinio ir neapriboja valstybės ir
savivaldybių nebiudžetinių darinių kūrimo. Tai sudarė sąlygas sparčiai
kurti nebiudžetinius fondus. Išlaidų valdymas palaipsniui krypo valstybės
finansinių išteklių išankstinio ženklinimo linkme ir investicinė veikla
palaipsniui buvo perkeliama į šiuos fondus.
Konsoliduoto centrinio šalies biudžeto išlaidos investicijoms nuolatos
mažėjo: 1991 metais jos sudarė 5,9 procento BVP, o 1996 metais – tik 1,9
procento. Po to šios išlaidos šiek tiek didėjo: 1997 metais sudarė 2,4
procento BVP ir 1998 metais – 3,1 procento. Didelė dalis išlaidų, kurias
kitos šalys klasifikuotų kaip viešąsias investicijas, yra finansuojama iš
nebiudžetinių fondų ir sąskaitų. Pavyzdžiui, Kelių fondas, iš kurio
finansuojama kelių tiesimas ir taisymas, nėra nacionalinio biudžeto dalis.
Dėl apskaitos problemų ir išlaidų panaudojimo procedūrų investicinės
išlaidos kartais gali būti klasifikuojamos kaip paprastosios išlaidos.
Taigi oficiali investicijų statistika buvo linkusi kiek sumažinti viešųjų
investicijų dalį formuojant visuminį kapitalą.
Didžiausias nebiudžetinis fondas yra VSDF. Nors VSDF išlaidos sudaro
kiek daugiau nei ketvirtį viešųjų išlaidų, transferiniai mokėjimai
Lietuvoje, kaip BVP dalis, yra vieni mažiausių Centrinėje Europoje. Tai
atspindi įmokų surinkimo sunkumus, kuriuos sukelia sumažinto darbo
užmokesčio deklaravimas, darbas šešėliniame sektoriuje ir vienas mažiausių
įmokų tarifų regione. Pastaraisiais metais VSDF patiria sunkumų siekdamas
išlaikyti balansą, kurio reikalauja įstatymas, ir skolinasi finansų
institucijose užtikrindamas įplaukų ir išmokėjimų balansą.
LIETUVOS RESPUBLIKOS NACIONALINIS BIUDŽETO SANDARA
Vyriausybė dalyvauja ūkinėje veikloje, įsigydama tam tikras prekes ir
paslaugas, pavyzdžiui, apmoka švietimo, gydymo paslaugas, perka karinę
techniką t.t.). Šios vyriausybės išlaidos didina visuminę paklausą. Kitą
svarbią vyriausybės išlaidų dalį sudaro transferiniai mokėjimai – tai
išmokos namų ūkiams pensijų, nedarbo pašalpų ir kitomis formomis.
Transferiniai mokėjimai tiesiogiai visuminės paklausos nedidina, tačiau
veikia ją netiesiogiai keisdami namų ūkio disponuojamas pajamas.
Vyriausybės išlaidos neatsiranda iš niekur. Jei vyriausybė gali pirkti
prekes ir paslaugas, vadinasi, ji privalo gauti pajamas. Vyriausybės pajamų
šaltinis yra mokesčiai, kuriuos moka namų ūkis ir verslo firmos. Mokesčiai