BIUROKRATIJA
PLANASĮvadas
I. Biurokratijos samprata
1. Biurokratijos samprata
2. Biurokratinis personalas, jo atranka
3. Biurokratai ir jų asmeniniai interesai
4. Biurokratijos kontrolė
II. Biurokratijos pranašumai M. Vėberio biurokratijos modelyje
III. Biurokratija: neigiamas požiūris
Išvados
I. Biurokratijos samprata
1. Biurokratijos samprataTerminas „biurokratija“ yra įvairiai apibrėžiamas. Dažniausiai šis
žodis suvokiamas kaip nesuvaldoma biurokratinė mašina. Daugeliui žmonių
„biurokratai yra mieguisti, nekompetentingi, dirbantys nuobodų darbą …
darantya viską, kad išvengtų darbo, kuriam atlikti jie buvo pasamdyti. Jų
agentūros dažniausiai eikvoja, sukčiauja, piktnaudžiaja ir prastai
vadovauja.“[1] Iš tikrųjų nedaugelis galėtų apibrėžti biurokratijos sąvoką,
tačiau kiekvienas pasakytų, kad tai reiškia neveiklumą arba delsimą, kuris
atsiranda dėl perdėto dėmesio procedūroms. Modernioje visuomenėje
sprendimus įgyvendina įvairios administracinės institucijos ar jų sistemos.
Taigi biurokratija šiuo požiūriu ir yra „kompleksinė administracinių
struktūrų ir administravimo personalo sistema“[2]. Biurokratiją galima
apibūdinti kaip idėją, kuri šiais laikais daro didžiausią poveikį viešųjų
organizacijų struktūrai ir funkcionavimui. Analizuojant biurorkatijos
vaidmenį politikos formavimo procese, reikia pradėti nuo M. Vėberio. Pasak
jo, biurokratija yra „neišvengiama istorinės raidos išdava“[3]. Šis
vokiečių sociologas teigė, jog biurokratija – tai racionali organizacija.
M. Vėberis išskyrė tris teisinio valdymo sistemas:
– charizmatinį valdymą. Jis paremtas atsidavimu ir ištikimybe vadovui
bei iškelia vienos asmenybės poveikį, jos ypatingą charakterį, misiją;
– tradicinį valdymą. Jis paremtas įtvirtintomis tradicijomis bei
tikėjimu esama valdžia;
racionalų valdymą. Jis paremtas tikėjimu įstatymų leidėjais ir priimtais
įstatymais bei kitais teisės aktais, taip pat tikėjimu valdžios, kaip
taisyklių kūrėjos, teisėmis ir teisėtumu.
Taigi yra aišku, kad paskutinysis valdymo tipas, t.y. racionalusis, remiasi
paklusnumu įtvirtintai tvarkai, kurią vykdo įvairios administrcinės
organizacijos ir jų darbuotojai. Todėl galima teigti, jog biurokratija yra
aiškiausių ir svarbiausių racionalaus valdymo tipo formų.
Dažnai biurokratija yra apibūdinama kaip sudedamoji administravimo
sistemos, kuri koordinuoja vykdomąją veiklą, transformuoja politiką į
sprendimines direktyvas organizacijoms, dalis. Dar būtų galima surasti daug
„biurokratijos“ termino apibrėžimų, tačiau vienintelio visiems priimtino
nėra. Šiuolaikinė „biurokratijos“ sąvoka atėjo iš XVIII a. Prancūzijos,
tačiau ji nėra vienareikšmiška. Organizacijų teorijos srityje dirbantys
mokslininkai išskiria kelias šios sąvokos reikšmes:
1. Biurokratija – tai valdžios sistema, kurioje dominuoja tarnautojai.
Biurokratijos kaip tarnautojų valdžios koncepsija yra gana dažna.
2. Biurokratija – tai toks elgesio būdas, kai yra taikomos bendros
taisyklės. Kai sakoma, kad koks nors dalykas , pvz. planavimo metodas
ar nusiskundimas, sprendžiamas biurokratiškai, tai turima omenyje, kad
jis bus sprendžiamas pagal atitinkamą formą, pagal apibrėžtas
taisykles, kurios tam tikrais atvejais gali būti pakeistos bendromis
taisyklėmis. Šiuo biurokratiniu požiūriu teigiama, jog teisingumas
negali būti tik asmeniško bendrų taisyklių taikymo rezultatas ir, kad
didesnio teisingumo gali būti pasiekta gerinant bendras taisykles. Ši
biurorkatijos koncepsija gana dažna kasdieninėje praktikoje.
3. Biurokratija traktuojama kaip „efektyvumas“ ir „neefektyvumas“. Iki
septintojo dešimtmečio buvo paplitęs M. Vėberio interpretavimas, jog
biurokratinei sistemai, jos formalių taisyklių tobulinimui suteikiama
didelė galia, ypač kai siekiama didesnio efektyvumo atliekant
organizacijų uždavinius. Dabar daugelis analitikų gana rezervuotai
žiūri į efektyvumo ir biurokratijos ryšį. Vis dėlto ir šiuo metu
galima rasti tokių pavyzdžių, kai organizacijos laikomos efektyviomis
dėl to, kad jos yra biurokratinės (pvz. sovietinė biurokratija, kuri
gana ilgai administravo planų „efektyvų“ įgyvendinimą). Ir visgi
biurokratija dažnai sudaro neefektyvumo įvaizdį – „ji tarsi tarnautojų
liga, kuri gali būti apgydoma, bet ne tiek, kad visiškai pagytum“[4].
Biurokratija geriausiu atveju yra nevisiškas efektyvumas, kai
organizacijos darbuotojų veikloje taikomos dažnai nereikalingos
taisyklės ir procedūros. O blogiausiu atveju biurokratija reiškia
iniciatyvos slopinimą ir visišką jos panaikinimą tomis teisyklėmis bei
procedūromis.
4. Biurokratija traktuojama kaip socialinė grupė, kaip žmonės, kurie
dirba administracinėse institucijose. Šiuo požiūriu biurokratija
siejama su ne tik tais, kurie dirba visuomeninėje organizacijoje, bet
taip pat ir su tais, kurie dirba privačioje įstaigoje (tačiau kur kas
rečiau).
Kaip jau minėjome, biurokratija dažniausiai gyvuoja valdymo
institucijose, tačiau taip pat ši organizavimo forma taikoma ir verslo,
pelno nesiekiančiose bei religinėse institucijose. Šis organizacijų veiklos
organizavimo būdas turbūt dėl to daugeliui toks priimtinas, kad suteikia
nemažai galimybių kontroliuoti didelio žmonių būrio darbą. Istorinė
praktika yra parodžiusi, jog, pasitelkus biurokratinį valdymo būdą,
racionalias priemones ir kontrolę, galima pasiekti efektyvių darbo
rezultatų.
Biurokratiją gana tiksliai galima apibrėžti dviem prasmėmis. Pirmoji
biurokratijos interpretacija ją apibrėžia kaip administracinį aparatą ir
žmones, tarnaujančius jame. Antroji biurokratiją apibūdina kaip
moderniosios visuomenės valdymo organizavimo formą.
Rusų filosofas, kultūros istorikas Levas Karsavinas (1882 – 1952)
bandė atsakyti į klausimą – kas valdo valstybę – parlamentas, ministrų
kabinetas ar tauta. Savo veikale „Valstybė ir demokratijos krizė“ jis
apibendrino, jog biurokratija – tai demokratinės valstybės branduolys,
tačiau visiškai nedemokratiškas. Jis teigė, kad būtent biurokratija
daugiausia valdo valstybę, o ne tauta, parlamentas ar ministrų kabinetas.
Biurokratinę organizavimo formą galima charakterizuoti šiais
bruožais:
hierarchija. Kiekvienas organizacijos darbuotojas turi aiškiai apibrėžtas
savo kompetencijos ribas hierarchiniame darbo pasidalijime ir kiekvienas jų
yra atskaitingas už savo veiklą aukštesniems darbuotojams;
tęstinumas. Biurokratinėse institucijose dirba pastovūs darbuotojai, kurie
siekia kuo geresnių karjeros pokyčių;
objektyvumas. Visa institucijų veikla organizuojama pagal tam tikras
fiksuotas taisykles, nedarant jokių nuolaidų, derybų ar ginčų;
ekspertizė. Darbuotojai kruopščiai atrenkami pagal nustatytus tam tikrus
reikalavimus ir ruošiami, kad teisingai atliktų savo funkcijas. Darbuotojų
veikla įvertinama pagal jų žinias, įgūdžius bei sugebėjimus.
2. Biurokratinis personalas, jo atranka
Šiuo metu visame pasaulyje galime pastebėti, jog biurokratų skaičius
vis didėja. Tuo pačiu auga ir jų įtaka valdymui, politikos formavimui.
Galime pastebėti valdininkų galios didėjimą, kadangi renkamų vadovų ir