Biurokratija1
5 (100%) 1 vote

Biurokratija1

BIUROKRATIJA

PLANASĮvadas

I. Biurokratijos samprata

1. Biurokratijos samprata

2. Biurokratinis personalas, jo atranka

3. Biurokratai ir jų asmeniniai interesai

4. Biurokratijos kontrolė

II. Biurokratijos pranašumai M. Vėberio biurokratijos modelyje

III. Biurokratija: neigiamas požiūris

Išvados

I. Biurokratijos samprata

1. Biurokratijos samprataTerminas „biurokratija“ yra įvairiai apibrėžiamas. Dažniausiai šis

žodis suvokiamas kaip nesuvaldoma biurokratinė mašina. Daugeliui žmonių

„biurokratai yra mieguisti, nekompetentingi, dirbantys nuobodų darbą …

darantya viską, kad išvengtų darbo, kuriam atlikti jie buvo pasamdyti. Jų

agentūros dažniausiai eikvoja, sukčiauja, piktnaudžiaja ir prastai

vadovauja.“[1] Iš tikrųjų nedaugelis galėtų apibrėžti biurokratijos sąvoką,

tačiau kiekvienas pasakytų, kad tai reiškia neveiklumą arba delsimą, kuris

atsiranda dėl perdėto dėmesio procedūroms. Modernioje visuomenėje

sprendimus įgyvendina įvairios administracinės institucijos ar jų sistemos.

Taigi biurokratija šiuo požiūriu ir yra „kompleksinė administracinių

struktūrų ir administravimo personalo sistema“[2]. Biurokratiją galima

apibūdinti kaip idėją, kuri šiais laikais daro didžiausią poveikį viešųjų

organizacijų struktūrai ir funkcionavimui. Analizuojant biurorkatijos

vaidmenį politikos formavimo procese, reikia pradėti nuo M. Vėberio. Pasak

jo, biurokratija yra „neišvengiama istorinės raidos išdava“[3]. Šis

vokiečių sociologas teigė, jog biurokratija – tai racionali organizacija.

M. Vėberis išskyrė tris teisinio valdymo sistemas:

– charizmatinį valdymą. Jis paremtas atsidavimu ir ištikimybe vadovui

bei iškelia vienos asmenybės poveikį, jos ypatingą charakterį, misiją;

– tradicinį valdymą. Jis paremtas įtvirtintomis tradicijomis bei

tikėjimu esama valdžia;

racionalų valdymą. Jis paremtas tikėjimu įstatymų leidėjais ir priimtais

įstatymais bei kitais teisės aktais, taip pat tikėjimu valdžios, kaip

taisyklių kūrėjos, teisėmis ir teisėtumu.

Taigi yra aišku, kad paskutinysis valdymo tipas, t.y. racionalusis, remiasi

paklusnumu įtvirtintai tvarkai, kurią vykdo įvairios administrcinės

organizacijos ir jų darbuotojai. Todėl galima teigti, jog biurokratija yra

aiškiausių ir svarbiausių racionalaus valdymo tipo formų.

Dažnai biurokratija yra apibūdinama kaip sudedamoji administravimo

sistemos, kuri koordinuoja vykdomąją veiklą, transformuoja politiką į

sprendimines direktyvas organizacijoms, dalis. Dar būtų galima surasti daug

„biurokratijos“ termino apibrėžimų, tačiau vienintelio visiems priimtino

nėra. Šiuolaikinė „biurokratijos“ sąvoka atėjo iš XVIII a. Prancūzijos,

tačiau ji nėra vienareikšmiška. Organizacijų teorijos srityje dirbantys

mokslininkai išskiria kelias šios sąvokos reikšmes:

1. Biurokratija – tai valdžios sistema, kurioje dominuoja tarnautojai.

Biurokratijos kaip tarnautojų valdžios koncepsija yra gana dažna.

2. Biurokratija – tai toks elgesio būdas, kai yra taikomos bendros

taisyklės. Kai sakoma, kad koks nors dalykas , pvz. planavimo metodas

ar nusiskundimas, sprendžiamas biurokratiškai, tai turima omenyje, kad

jis bus sprendžiamas pagal atitinkamą formą, pagal apibrėžtas

taisykles, kurios tam tikrais atvejais gali būti pakeistos bendromis

taisyklėmis. Šiuo biurokratiniu požiūriu teigiama, jog teisingumas

negali būti tik asmeniško bendrų taisyklių taikymo rezultatas ir, kad

didesnio teisingumo gali būti pasiekta gerinant bendras taisykles. Ši

biurorkatijos koncepsija gana dažna kasdieninėje praktikoje.

3. Biurokratija traktuojama kaip „efektyvumas“ ir „neefektyvumas“. Iki

septintojo dešimtmečio buvo paplitęs M. Vėberio interpretavimas, jog

biurokratinei sistemai, jos formalių taisyklių tobulinimui suteikiama

didelė galia, ypač kai siekiama didesnio efektyvumo atliekant

organizacijų uždavinius. Dabar daugelis analitikų gana rezervuotai

žiūri į efektyvumo ir biurokratijos ryšį. Vis dėlto ir šiuo metu

galima rasti tokių pavyzdžių, kai organizacijos laikomos efektyviomis

dėl to, kad jos yra biurokratinės (pvz. sovietinė biurokratija, kuri

gana ilgai administravo planų „efektyvų“ įgyvendinimą). Ir visgi

biurokratija dažnai sudaro neefektyvumo įvaizdį – „ji tarsi tarnautojų

liga, kuri gali būti apgydoma, bet ne tiek, kad visiškai pagytum“[4].

Biurokratija geriausiu atveju yra nevisiškas efektyvumas, kai

organizacijos darbuotojų veikloje taikomos dažnai nereikalingos

taisyklės ir procedūros. O blogiausiu atveju biurokratija reiškia

iniciatyvos slopinimą ir visišką jos panaikinimą tomis teisyklėmis bei

procedūromis.

4. Biurokratija traktuojama kaip socialinė grupė, kaip žmonės, kurie

dirba administracinėse institucijose. Šiuo požiūriu biurokratija

siejama su ne tik tais, kurie dirba visuomeninėje organizacijoje, bet

taip pat ir su tais, kurie dirba privačioje įstaigoje (tačiau kur kas

rečiau).

Kaip jau minėjome, biurokratija dažniausiai gyvuoja valdymo

institucijose, tačiau taip pat ši organizavimo forma taikoma ir verslo,

pelno nesiekiančiose bei religinėse institucijose. Šis organizacijų veiklos

organizavimo būdas turbūt dėl to daugeliui toks priimtinas, kad suteikia

nemažai galimybių kontroliuoti didelio žmonių būrio darbą. Istorinė

praktika yra parodžiusi, jog, pasitelkus biurokratinį valdymo būdą,

racionalias priemones ir kontrolę, galima pasiekti efektyvių darbo

rezultatų.

Biurokratiją gana tiksliai galima apibrėžti dviem prasmėmis. Pirmoji

biurokratijos interpretacija ją apibrėžia kaip administracinį aparatą ir

žmones, tarnaujančius jame. Antroji biurokratiją apibūdina kaip

moderniosios visuomenės valdymo organizavimo formą.

Rusų filosofas, kultūros istorikas Levas Karsavinas (1882 – 1952)

bandė atsakyti į klausimą – kas valdo valstybę – parlamentas, ministrų

kabinetas ar tauta. Savo veikale „Valstybė ir demokratijos krizė“ jis

apibendrino, jog biurokratija – tai demokratinės valstybės branduolys,

tačiau visiškai nedemokratiškas. Jis teigė, kad būtent biurokratija

daugiausia valdo valstybę, o ne tauta, parlamentas ar ministrų kabinetas.

Biurokratinę organizavimo formą galima charakterizuoti šiais

bruožais:

hierarchija. Kiekvienas organizacijos darbuotojas turi aiškiai apibrėžtas

savo kompetencijos ribas hierarchiniame darbo pasidalijime ir kiekvienas jų

yra atskaitingas už savo veiklą aukštesniems darbuotojams;

tęstinumas. Biurokratinėse institucijose dirba pastovūs darbuotojai, kurie

siekia kuo geresnių karjeros pokyčių;

objektyvumas. Visa institucijų veikla organizuojama pagal tam tikras

fiksuotas taisykles, nedarant jokių nuolaidų, derybų ar ginčų;

ekspertizė. Darbuotojai kruopščiai atrenkami pagal nustatytus tam tikrus

reikalavimus ir ruošiami, kad teisingai atliktų savo funkcijas. Darbuotojų

veikla įvertinama pagal jų žinias, įgūdžius bei sugebėjimus.

2. Biurokratinis personalas, jo atranka

Šiuo metu visame pasaulyje galime pastebėti, jog biurokratų skaičius

vis didėja. Tuo pačiu auga ir jų įtaka valdymui, politikos formavimui.

Galime pastebėti valdininkų galios didėjimą, kadangi renkamų vadovų ir

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 986 žodžiai iš 3280 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.