Biurokratija3
5 (100%) 1 vote

Biurokratija3

11

XIX a. pabaigoje Europoje, pirmiausiai Vokietijoje, susiformavo naujas valstybės administracijos organizavimo būdas, kuris plačiai tebetaikomas ir šiandien. Tai biurokratinis valstybės administracijos organizavimo būdas. Kasdieniniame gyvenime terminas “biurokratas” ar “biurokratizmas” paprastai vartojamas kaip valdininko, kurio veikla vertinama neigiamai, sinonimas. Tačiau politologijoje šis terminas suvokiamas kiek kitaip. Biurokratija – tai vienas iš daugelio valstybės administracijos organizavimo būdų, kuriam būdinga tai, kad:

Ё vietą valstybės administracijoje gali užimti tik tas asmuo, kurio išsilavinimas ir klasifikacija atitinka numatomo darbo turinį;

Ё valdininko funkcijos yra aiškiai apibrėžtos ir standartizuojamos taip, kad būtų išvengta jo savavaliavimo ir tarnybinės padėties naudojimo asmeniškiems interesams tenkinti;

Ё visa valstybės administracija yra suorganizuota griežtai hierarchiškai, t.y. aukštesniųjų organų nurodymus žemesnieji organai privalo vykdyti besąlygiškai;

Ё siekiant apsaugoti valdininkus nuo įvairių įtakų ir spaudimų, iš užimamų pareigų jie gali būti atleidžiami tik pagal specialią procedūrą. Visais kitais atvejais jie iš savo pareigų anksčiau nustato laiko negali būti pašalinti;

Ё dažniausiai vietos valstybės administracijoje užimamos konkurso tvarka.

Nors biurokratija pasirodė pranašesnė už kitas valstybės administracijos organizavimo formas, tačiau ir ji turi trūkumų. Tuos reikalavimus, kuriuos turėtų atitikti ideali valdininkija, biurokratija atitinka tik iš dalies. Pavyzdžiui, biurokratija yra efektyvi savo galimybėmis sąžiningai ir kruopščiai įgyvendinti vyresnybės sprendimus bei neleisti įsigalėti valdininkų savivalei. Kita vertus, funkcijų standartizavimas ir reglamentavimas, paprastai laikomas biurokratinės organizacijos pranašumu, gali būti vertinamas ir kaip reikšmingas jos trūkumas. Mat tai dažnokai riboja valdininkų galimybės lanksčiai reaguoti į netikėtas ar neįprastas aplinkybės. Kitaip tik dėl to neretai eiliniam piliečiui biurokratija ir sukelia neigiamą reakciją bei siejasi su buku ir nesuprantamu užsispyrimu nuolat laikytis jai vienai težinomų taisyklių ir reglamentų, kada, atrodytu, reikalas yra visai paprastas ir lengvai išsprendžiami.

Biurokratijos organizavimas demokratinėje visuomenėje.

Biurokratijos struktūrų ir personalo organizavimas modernioje visuomenėje yra pripažintas kaip neabejotinas fenomenas, įtakojantis valstybės politikos krypčių formavimą ir jų įgyvendinimą.

Analizuojant biurokratinio organizavimo esminius bruožus, nemažai dėmesio skiriama biurokratiniam administraciniam personalui. Nors terminas “biurokratija” dažniausiai vartojamas valdymo institucijose, ši organizavimo forma gyva ir verslo, taip pat pelno nesiekiančiose ir net religinėse institucijose. Biurokratinis organizavimas toks patrauklus, nes suteikia nemažas galimybes vienokiu ar kitokiu mastu kontroliuoti didelio žmonių skaičiaus veiklą, siekiant tam tikrų tikslų. Istorinė praktika rodo, kad biurokratiniu valdymo būdu, kai taikomos racionalios priemones ir kontrolė, kartais galima pasiekti efektyvaus darbo rezultatų.

Nėra tokio biurokratijos sampratos apibrėžimo, kuris būtų visuotinai pripažintas. Biurokratijos istorinė genezė nueina tolyn į žmonijos civilizacijos priešaušrį. Šiuolaikinis “biurokratijos” sąvokos variantas, atrodo, atėjęs iš XVIII a. Prancūzijos, tačiau ir dabar šis žodis yra daugiareikšmis. Organizacijų teorijos srityje dirbantys mokslininkai suformulavo keletą šios sąvokos reikšmių.

Pirma, ši reikšmė daugiausia atspindi semantinę kilmę: biurokratija – valdžios sistema, kurioje dominuoja tarnautojai. Biurokratijos kaip tarnautojų valdžios konceptualizavimas? yra dažnas reiškinys.

Antra, “biurokratijos” sąvokos interpretuotojai traktuoja kaip elgesio būdą. Tai susiję su elgesiu, kuris grindžiamas bendrų jų taisyklių taikymu. Ši interpretacija vyrauja kasdienėje praktikoje. Kai sakoma, kad bet koks reiškinys – planavimo metodas ar nusiskundimas – sprendžiamas biurokratiškai, turim galvoje, kad jis bus sprendžiamas pagal atitinkamą formą, tam tikras taisykles, kurias retkarčiais gali pakeisti bendrosios taisyklės arba bendrosios formulės. Biurokratinis požiūris atspindi nuomonę, kad teisingumas negali būti tik asmeniško bendrų jų taisyklių taikymo rezultatas, kad didesnis teisingumas gali būti pasiekiamas gerinant bendrąsias taisykles arba formules.

Trečia, biurokratijos sampratos traktavimo galimybė gali būti “efektyvumas” ir “neefektyvumas”. Organizacijų sociologijoje iki septintojo dešimtmečio buvo paplitęs suabsoliutintas Weber interpretavimas, pasak kurio, biurokratinei sistemai, jos formaliųjų taisyklių tobulinimui suteikiama hipertrofuota galia, ypač kai siekiama didesnio efektyvumo sprendžiant organizacijų uždavinius. Dauguma dabartinių analitikų gana rezervuotai žiūri į priklausomybės ryšį tarp efektyvumo ir biurokratijos. Tačiau vis dar galima rasti “biurokratinio efektyvumo” pvz., tai yra organizacijos ir struktūros laikomos efektyviomis, nes jos buvo ir yra biurokratinės. Tokiomis galima laikyti senųjų vergovinių valstybių vandens ir drėkinimo sistemas. Kitas pavizdis – tarybinė biurokratija, ištisus dešimtmečius
administravusi “efektyvų” penkmečio planų vykdymą. Apskritai biurokratija sukelia neefektyvumo įvaizdį – ji tarsi tarnautojų liga, kuri gali būti pagydoma, bet visiškai išgydyti jos neįmanoma. Taip suvokiant biurokratiją, biurokratizmas geriausiu atveju yra nepakankamas efektyvumas, kai įtraukiamos dažnai nereikalingos taisyklės ir procedūros. Blogiausiu atveju toks šios sampratos interpretavimas reiškia iniciatyvų nuslopinimą tam tikromis taisyklėmis ir procedūromis, kurios iš esmės užblokuoja realus veiksmus.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 802 žodžiai iš 1493 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.