Bizantijos ikonų tapybos analizė
5 (100%) 1 vote

Bizantijos ikonų tapybos analizė



V a. Europos istorijoje – kraštutinumų amžius . Tai amžius, žymintis antikinės epochos pabaigą ir pradededantis naują viduramžių laikotarpį. Laikotarpis, visiškai perorientuojatis jėgų išsidėstymą Europoje, perkeliantis centrus į kitas vietas ir tuo pačiu pakeičiantis žmonių metalitetą. Rytuose esanti Bizantijos imperija – tarsi viena išlikusi Romos imperijos dalis, laikanti save antikinės tradicijos tęsėja: “ Žlugus Vakarų imperijai Konstantinopoliui atiteko buvusios Romos imperijos šlovė bei tradicijos, ir visą tūkstantmečio metų Bizantijos gyvavimo laikotarpį tai teikė jai įpatingą autoritetą ir reikšmę naujųjų tautų akyse” , bet tuo pačiu metu tai nuo vakarų, o ypač nuo Romos kultūros tolstantanti imperija, vis labiau įtakojama savo sudėtyje esančių teritorijų: Egipto, Sirijos, Mažosios Azijos. Iš pradžių būdama religijos centru formaliai XI a., o neformaliai daug anksčiau, Bizantijos imperija tampa priešprieša krikščionims, tačiau parodo kelią stačiatikiams. Būtent tokioje nesuderinamų kultūrų sintezeje su nauju religingumo supratimu ir su pasikeitusia tiek ekonomine, tiek politine situacija formuojasi visiškai kitoks Bizantijos menas. “…Vakarų ikonografijoj visada akcentuota pedagoginė ir didaktinė pusė, o Bizantijos ikonografija tais pačiais Viduramžiais ieškojo būdų deramai vaizduoti šventus personažus bei Šv. Rašto įvykius , idant išsilaisvinusi nuo menkiausio komentaro priemaišų pateiktų juos tikinčiųjų kontempliacijai”.

Būtent dėl tokios išsiskiriančios Bizantijos padėties iki šiol ginčyjama Bizantijos meno pradžios data: kai vieni mokslininkai Bizantijos kūrybą IV ir V amžiuose priskiria antikos menui, kiti čia mato viduramžių užuomazgas. “yra sunku nubrėžti aiškią demarkacijos liniją tarp šių dviejų kultūrinės istorijos epochų , nes kaip ir kitur šis pereinamasis laikotarpis gali būti charakterizuojamas kaip naujų ir tradicinių koncepcijų ir formų koegzistencija.” Bizantijos menas ir jo naujovės reiškiasi įvairiose srityse:architektūroje, taikomojoje ir dekoratyvinėje dailėje, mozaikose, freskose, miniatiūrose, puošiančiose rankraščius, ypač svarbią vietą čia užėmė ikonų tapyba. Tačiau visgi meno paskirtis buvo ne tik estetinė, – menas buvo religijos tarnas. Meno mecenatai buvo dvasininkai ir valdančiųjų sluoksnių nariai, vadinasi, menas turėjo paklusti jų iškeltiems reikalavimams, t.y arba aiškinti bažnyčios dogmas, arba šlovinti imperijos didingumą (tai ypač ryšku Bizantijos įtakoje atsidūrusiuose kraštuose).

DĖSTYMAS

Krikščioniško meno ir ikonų atsiradimo jokiu būdu negalima kildinti iš viduramžių, tiesiog viduramžiais jis buvo labiausiai organizuotas. Pirmosios ikonos aptinkamos VI a. Ankstyvieji krikščionys ikona vadino bet kokį šventojo pavaizdavimą. Vėliau šiuo žodžiu pradėta vadinti tik kūrinius tapytus ant lentos, siekant atskirti nuo freskos ir mozaikos.

Ikonos dažniausiai kildinamos iš egiptietiškų fajumo portretų Egipte nuo IV pr.m.e iki II a. ant mirusiojo veido buvo pritvirtinama lenta su jo portretu. Jis buvo daromas enkaustikos technika, rečiau tempera. Mirusysis vaizduojamas iki krūtinės kai kada iki pusės. Stengiamasi kuo tiksliau perteikti mirusiojo atvaizdą, kad grįžusi dvasia galėtų lengviau surasti kūną. Pirmosios ikonos artimos Fajumo portretams tiek ta pačia atlikimo technika, tiek paveikslo kompozicija: šventasis vaizduojamas iki pusės arba iki pečių. Tačiau Fajumo portretų ir ikonų paskirtis skiriasi, nes ikona suprantama ne kaip paprastas, o turintis stebuklingų galių atvaizdas, galintis dvasiškai bendrauti su besimeldžiačiuoju, ji suprantama kaip dvasinio grožio idealas.

Pirmųjų VI a. ikonų yra išlikę negaug, nes dauguma buvo sunaikinta ikonoklastų. Ankstyvųjų darbų tepimo maniera išsiskiria daugiasluoksniškumu, bet tuo pačiu lengvumu ir net ekspresija. Vienoje iš seniausių ikonų “ Dievo motina su kūdikiu” tamsiai pumpuriniai motinos ir Kristaus drabužiai ir juos puošiantis auksas, daro įspūdį, kad figūros išlenda į priekį, tarsi atsiplešia nuo fono. Pirmosioms Konstantinopolio ikonoms būdingi ryškūs antikiniai bruožai: “tik auksiniai graviruotų ornamentų nimbai priverčia patikėti, kad čia krikščioniškas siužetas.” Ne vien technikos, bet ir paveikslo kompozicijos ir minties atžvilgiu akstyvosios ikonos atliepia vėlyvosios antikos portretų tapybos modelį. Ankstyvieji ikonų darbai statiški, frontalūs, visi paklūstantys toms pačioms vaizdavimo normoms. Figūros modeliuojamos minkštai, veiduose antikiniai bruožai.

VII a. Bizantijos ikonų tapyba pradeda atsiskirti nuo antikinės įtakos: darbuose daugiau grafinės sausumos, dažai be niuansų dedami ant plokštumos. – nebelieka antikinio sensualizmo pėdsakų. Ikonose vaizduojamas šventasis, kurio veide ir laikysenoje nėra žmogiškų ir žemiškų jausmų.

Nuo pat ikonų atsiradimo jos išplito visoj imperijoj, tačiau šventųjų paveikslų kultas buvo lydimas fetišizmo ir kraštutinio prietaringumo. Ikonas pradedama suprasti, kaip miestų saugotojas, jų reikšmė didėja dėl relikvijų kulto plitimo. Didelį vaidmenį vaidina “ nerankų darbo” ikonos atsiradusios, pasak
legendų, stebuklingais būdais, tikima, kad jas sukūrė ne žmogaus ranka ir kad jų jėga persiduoda prie ikonos prisilietusiam žmogui. Nuoširdžiai tikėta, kad ikonos gali apginti nelaimėlį, išgydyti ligonį ar netgi prikelti mirusįjį. Imperatoriai imdavo ikonas į mūšį tikėdami, kad jos padės laimėti. Bažnyčia ne tik rūpinosi ikonų kūrybos kanonų nustatymu, bet ir ikonų laikymu. Sostinėjė, kaip visoje imperijoje buvo daugybė vienuolynų saugančių žymiąsias ikonas, kurių pagarbinti suplūsdavo minios maldininkų. Didelį emocinį krūvį palikdavo vienuolynų rengiamos šventės, kurių metu buvo išnešamos ikonos:Ikoną išnešdavo į didelę aikštę, ir nešantysis turėjo ją apeiti ratu penkiasdešimt kartų. Paskui jį pakeisdavo kiti – ir taip visą dieną…” Vienuoliams, kurie gyveno iš piligrimų aukų, tai buvo dar vienas iš įtakos šaltinių, tačiau tai baugino pasaulietinę valdžią, bijojusią vienuolynų stiprėjimo. Opozicija ikonoms tapo susikūrusios ikonoklastų partijos, kurios teigė, kad negalima vaizduoti dieviškosios Kristaus esmės materealiajoje formoje.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 970 žodžiai iš 2909 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.