Bizantijos menas
5 (100%) 1 vote

Bizantijos menas

BIZANTIJOS MENAS

TURINYS

Įvadas………………………………………………………………………….3

I. Architektūra ir dailė……………………………………………………4

II. Literatūra……………………………………………………………….6

III. Muzika…………………………………………………………………6

IV. Bizantinis stilius……………………………………………………….7

ĮVADAS

330 metų gegužės vienuoliktą Romos imperijos diduomenė iškilmingai šventė naujo miesto atsiradimą vakariniame, kalvotame Bosforo krante.

Prieš šešerius metus iki šio įvykio vienvaldžiu valdovu tapo Konstantinas. Iš pradžių jis mėgino imperijos sostinę perkelti į Vokietijos miestą Trirą, paskui į Milaną, Salonikus, Netinišą. Pagaliau nutarė pastatyti visiškai naują miestą ir pavadinti Naująja Roma.

Šis miestas turėjo iškilti ne tuščioje vietoje. Beveik tūkstantį metų čia buvo graikų gyvenvietė Bizantija. Keista, bet naująjį miestą po jo įkūrėjo mirties pavadino Konstantinopoliu, o naują galingą valstybę, gyvavusią daugiau kaip vienuolika amžių, pradėjo vadinti išnykusio graikų miestelio vardu – Bizantija.

I. ARCHITEKTŪRA IR DAILĖ

Pirmame Bizantijos kultūros laikotarpyje nuo IV iki IX amžiaus vyko procesai, kurie vėlyvąją antikinę kultūrą pakeitė viduramžiška. Nuo IV iki VI amžiaus Bizantijoje koegzistavo kelios kultūros – antikinė helenistinė ir antikinė krikščioniškoji. Vėliau pradėjo dominuoti grynai krikščioniškoji. Nuo VIII iki IX amžiaus Bizantijoje vyravo tipiška viduramžių kultūra.

Savito stiliaus architektūra ir dailė Bizantijoje pradėjo formuotis jau IV – V amžiuje. Kai 311 metais Konstantinas suteikė krikščioniškai bažnyčiai valstybines privilegijas ji susidūrė su sunkumais: persekiojimu, negalia statyti viešuosius maldos namus. Bet bažnyčiai tapus svarbiausia jėga karalystėje buvo atnaujinamas menas, nes nebuvo galima statyti maldos namų pagal antikinį šventyklų pavyzdį. Antikinės šventyklos vidus paprastai būdavo tik nedidelė erdvė Dievo skulptūrai pastatyti. Procesijos ir atnašavimai vykdavo lauke. O krikščioniškoje bažnyčioje vietos turėjo užtekti visai bendruomenei, susirinkusiai į pamaldas, per kurias kunigas laikė mišias. Todėl bažnyčios buvo statomos didelės kaip susirinkimų salės. Pusapvalės nišos, arba apsidės, erdvė buvo paskirta centiniam altoriui. Toji statinio dalis kur buvo altorius pradėta vadinti – presbiterija. Pagrindinė vidurinė salė – nava. Iš šonų esančios atitvertos žemesnės statinio dalys vadinamos šoninėmis navomis arba sparnais. Daugumoje bazilikų aukštoji centrinė nava buvo dengiama rąstais, lubų sijas paliekant matomas. Šoninės navos buvo plokščių stogų. Kolonos buvo gausiai puošiamos. Konstantinopolis nuo V amžiuje pamažu įgavo radalinį planą. Buvo statomos miesto sienos ir kiti įtvirtinimai. Pastatyta bazilikinio (šv.Dimitrijaus bazilika Salonikuose, Va.) ir centriško kupolinio tipo kulto pastatų. M.Azijoje ir Š.Sirijoje Va. bandyta šiuos pastatų tipus jungti į vieną. Paprasta, saikinga šio laikotarpio pastatų išorė, puošnūs interjerai. Bizantinės architektūros ir dailės raida ypač suaktyvėjo VI amžiuje. Buvo statomi puošnūs kulto pastatai (šv. Vitalijos bažnyčia Ravenoje), rūmai, kurie buvo kelių tipų: bazilikiniai – orientuoti iš vakarų į rytus, viduje kolonomis suskirstyti į navas (3-5). Pastatai visada orientuoti į rytus, kur pagal krikščioniškąją tradiciją yra pasaulio centras – Jeruzalės miestas. Antrasis tipas – centrinio plano pastatai. Jie būdavo apskritimo, kvadrato, aštuonkampio formos. Šio tipo pastatuose buvo siekiama, kad visos jų dalys taptų konstrukcinėmis ir laikytų centinį perdengimą – kupolą. Iš bazilikinio ir centriško kupolinio pastatų tipo išsirutuliojo vienas naujas pastatų tipas. Konstantinopolyje pastatytas vienas meniškiausių Bizantijos architektūros pastatų – Šv. Sofijos soboras (architektas Antemijas Tralietis ir Izidorius Miletietis). Kulto pastatai puošiami apvaliosios skulptūros kūriniais, freskomis, mozaikomis. Skirtingai nei antikoje, šia technika buvo dekoruojamos sienos, o ne grindys. Tačiau ši technika paveldėta iš antikos. Jai buvo naudojami po metalo oksidacijos įvairiomis spalvomis padengti ir vėliau išdegti smaltos gabalėliai. Iš stiklo masės gabalėlių pastatų interjeruose buvo dėliojamos didžiulės mozaikinės kompozicijos. Smaltos kubeliai dydžiu ir forma buvo ne vienodi, todėl juos prilipdžius prie sienos pasidarydavo nelygus paviršius. Žiūrint atrodydavo, kad jos mirga. Monumentaliosios dailės kuriniai Bizantijos imperijoje daugiausia puošė šventyklų sienas. Monumentalioji dailė išstūmė iš šventyklų vidaus skulptūrą, kuri to laiko krikščionims asocijavosi su pagonių menu. Bizantijos monumentaliojoje dailėje susiklostė krikščioniška ikonografija, vėliau paplitusi ir kitų Europos šalių mene.

Dailės kūriniai biblinių siužetų. VI amžiaus mozaikų išliko Ravenoje (Gala Placidijos mauzoliejuje – “Gerasis ganytojas”; šv.Vitalės
bažnyčios – “Imperatorius Justinianas su svita”).

VII – VIII amžiuje susiformavo kryžminis kupolinis kulto pastato tipas (Nikėjoje – Marijos ėmimo į dangų cerkve, VII a.; Salonikuose – šv.Sofijos cerkvė, VIII a.).

4 pasaulio šalys

dangaus skliautas

Cerkvių interjerai buvo puošiami sienų ir ikonų tapyba, reljefais. Ikonų tapyba buvo vienintelė molbertinės tapybos rūšis. Jos religiniai siužetai, šventųjų tipai ir jų vaizdavimo būdas buvo suformuota ikonoklastų kovų metu. Nuo IX amžiaus Bizantijos architektūroje buvo kartojami ankstesnieji pastatų tipai. XIV – XV amžiaus I pusės pastatams būdingas ornamentinis plytų mūrijimo būdas. XI amžiaus viduryje – XIII amžiuje ikonų tapyboje (“Vladimiro dievo motina” XII a.) stengtasi perteikti žmogaus dvasinį pasaulį. Po ikonoklastų kovų knygų miniatiūrų tapyboje (“Chludovo psalmynas”, IX a.) atsirado realaus gyvenimo vaizdavimo tendencijų. IX amžiaus pabaigoje miniatiūrose įsigali puošnus, paradiškas stilius. XIV – XV amžiaus pradžioje dailėje ( Salonikuose – Apaštalų cerkvės mozaikos) bandyta vaizduoti realią aplinką, žmonių santykius. Bizantijos taikomosios dekoratyvinės dailės būdingos šakos: audiniai, spalvingos emalinės pertvaros, dramblio kaulo ir metalo dirbiniai.

Bizantijoje buvo reikalaujama laikytis tradicijos kaip ir Graikijoje. Liepdama menininkui laikytis antikiniu modelių, Bizantijos bažnyčia padėjo išsaugoti graikų meno idėjas ir jų laimėjimus – jų sukurtus drabužių drapiravimo būdus, veidų ir gestų tipus.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 943 žodžiai iš 1829 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.