BLEZAS PASKALIS—prancūzų mąstytojas. Jaunystėje jis gilinosi į tiksliuosius mokslus, sukonstravo pirmąją skaičiavimo mašiną. Tikslieji mokslai,—teigė Paskalis savo apmąstymuose,—svetimi žmogaus prigimčiai. Jie nepaaiškina žmogui, kokia yra jo vieta pasaulyje, neatsako į ramybės neduodančius moralinius klausimus. Žmogaus paslaptis Paskalį jaudino labiau negu pasaulio slėpiniai. Žmogaus buvimas yra paradoksalumas: žmogus yra nei angelas, nei gyvulys, jis gyvena tarp begalybės ir nebūties. Žmogus nesijaučia nei būtinas, nei amžinas, nei begalinis. Pats sau jis yra nepažiniausias gamtos kūrinys.
Juk kas gi pagaliau yra žmogus gamtoje? Niekas, palyginti su begalybe, viskas, palyginti su nieku, vidurys tarp nieko ir visko. Jis be galo toli nuo kraštutinumų supratimo, daiktų pabaigą ir pradus neišvengiamai gaubia paslaptis, kurios jam neįspėti.
Jis vienodai nesugeba matyti nebūties, iš kurios yra ištrauktas, ir begalybės, į kurią yra panardintas.
Atidžiau neįsigilinę į šias begalybes, žmonės įžūliai ėmėsi tirti gamtą, lyg būtų nors kiek jai proporcingi.
Keista, kad jie norėjo suprasti daiktų pradus ir nuo jų prieiti prie viso ko pažinimo. Juk nėra abejonės, kad neįmanoma kelti tokio tikslo nepasikliaujant savimi arba neturint galios, begalinės kaip gamta.
Pagaliau kraštutiniai dalykai mums yra tartum niekas, o mes esame niekas jų atžvilgiu, jie išsprūsta mums arba mes—jiems.
Niekas nesustoja dėl mūsų. Tai padėtis, kuri mums įgimta ir visiškai priešinga mūsų polinkiams. Mes degame troškimu rasti pusiausvyrą ir paskutinį pastovų pagrindą, kad pastatytume ant jo bokštą, siekiantį begalybę, tačiau visas mūsų pamatas subyra ir žemėje atsiveria bedugnė.
Jei žmogus įsigilintų į save, jis pamatytų, kad neįstengia peržengti ribos. Kaip dalis galėtų pažinti visą? Bet pasaulio dalys yra taip susijusios ir susipynusios viena su kita, jog jų neįmanoma pažinti vienos be kitos ir be visa.
Gamta neteikia nieko, kas neduotų pagrindo abejonėms ir nerimui. Jei nematyčiau joje nieko, kas bylotų apie dievybę, apsispręsčiau ją neigti. Jei visur matyčiau kūrėjo ženklus, rasčiau atilsį tikėjime. Tačiau matydamas per daug, kad neigčiau, ir per mažai, kad įsitikinčiau, esu apgailėtinoje
3
būklėje. Šimtus kartų troškau, kad, jei gamta remiasi Dievu, ji tai ne dviprasmiškai parodytų, o jei ženklai, kuriuos ji duoda, yra apgaulingi, ji juos visai pašalintų, sakytų viską arba nieko, kad žinočiau, kurios pusės turiu laikytis. O dabar aš nežinau kas esu ir ką turiu daryti, nežinau nei savo padėties, nei savo pareigos. Visa širdimi trokštu žinoti, kur yra tikrasis gėris, kad juo sekčiau. Dėl amžinybės aš pasirengęs viskam.
SIORENAS KJIRKEGORAS—danų filosofas, tęsęs egzistencinio mąstymo tradiciją. Tikroji tiesa žmogui yra pats jo buvimo faktas, tos tiesos negali atskleisti joks pažinimas.
Nelaimingiausias žmogus—yra kapas, ant kurio užrašyta „Nelaimingiausias žmogus“. Kažkas atkasęs kapą, bet nieko neradęs. Kas galėtų pretenduoti į šį tuščią kapą, kas yra pats nelaimingiausias žmogus?
Nelaimingasis niekados savęs savyje neranda, jis niekados nėra vienu metu su savimi pačiu. Aišku tačiau, kad būti nesančiuoju galima arba praeityje, arba ateityje.
Individualiame žmogaus tobulėjimo kelyje Kjirkegoras išskyrė tris stadijas: estetinę, etinę ir religinę. Estetinėje stadijoje individas gyvena pagal aplinkybes, etinėje—ima pats rinktis kelią ir sąmoningai ugdyti save. Pasirinkimas—tai šuolis, perėjimas į kitą būvį. Atsisakydamas rinktis, individas tyliai žūsta.
Kiekvienam žmogui būdinga tai, kas jam iš dalies neleidžia iki galo pažinti save. Jis gali nesuprantamai įsipainioti į gyvenimo aplinkybes, kurios nuo jo nepriklauso, tačiau kas negali atsiskleisti, tas negali mylėti, o kas negali mylėti, tas yra visų nelaimingiausias.
Jeigu žmogus nuolatos galėtų išsilaikyti pasirinkimo akimirkos viršūnėje, jeigu jis galėtų nustoti buvęs žmogumi, čia negalėtų būti ir kalbos apie pasirinkimą. Pats pasirinkimas nulemia asmenybės turinį.
Tai, ką reikia pasirinkti yra glaudžiai susiję su besirenkančiuoju, o kada pasirinkimas liečia gyvenimo klausimus, individas tuo pat metu turi gyventi ir kuo ilgiau jis atidėlioja pasirinkimą, tuo labiau jis pasikeičia.
4
MARTYNAS HEIDEGERIS—vokiečių filosofas egzistencialistas, aiškinęs, jog gyvenimą įprasmina atvirumas mirčiai. Jei žmogui būtų duota begalė laiko, tai rytdiena jam nesiskirtų nuo šios dienos—žmogus nesusitelktų veiklai. Mirtis ragina turimą laiką tinkamai naudoti, atmetant nesvarbius dalykus ir susi telkiant prie svarbių. Gyvenant mirties akivaizdoje, suvokiamas savo ribotumas ir kasdienių rūpesčių menkumas. Atsivėręs mirčiai, žmogus tampa laisvas—susitelkia į save patį. Kiekvieną akimirką gresia mirtis, dėl to kiekviena akimirka įkūnija žmogaus gyvenimo prasmę.
Baimė skiriasi nuo bijojimo iš esmės. Mes visada bijomės.