Blezo paskalio mokslas apie žmogų
5 (100%) 1 vote

Blezo paskalio mokslas apie žmogų

Blezas Paskalis.Vieniems jis – pirmosios skaičiavimo mašinos išradėjas, kiti žino jį suformulavus matematikos dėsnius, tretiems – giliai religingas filosofas ir „Minčių“, plačios apimties poleminio veikalo autorius.Tai, kad jis buvo ir viena, ir antra, tikriausiai didžia dalimi rodo tas iškilnumas, kurį ir šiandien tebeskleidžia Blezas Paskalis.

B.Paskalis (Blaise Pascal, 1623 – 1662) – prancūzų matematikas, fizikas ir filosofas, gilinosi į tiksliuosius mokslus, tačiau tikslieji mokslai, kaip teigia mąstytojas savo apmąstymuose, pavadintuose Mintys, – svetimi žmogaus prigimčiai.Jie nepaaiškina žmogui, kokia yra jo vieta pasaulyje, neatsako į ramybės neduodančius moralinius klausimus.

Kokia yra žmogaus vieta pasaulyje ir kaip jam gyventi, kad jo gyvenimas turėtų prasmę?Mąstytojas bando nusakyti pačios egzistencijos keliamo nerimo ištakas.Pasaulio begalybė, nebūtis, iš kurios žmogus atsiranda, tamsa, kurioje jis išnyksta, atsitiktinis žmogaus pasirodymas pasaulyje priverčia žmogų pasijusti nereikalingu ir bejėgiu.

„Kai mąstau apie trumpalaikį savo gyvenimą, panardintą į amžinybę, kuri tęsiasi iki manęs ir po manęs, apie mažą erdvę, kurią užimu ir netgi kurią matau nugrimzdusią begalybėje beribių erdvių, kurių aš nežinau ir kurios nežino apie mane, aš išsigąstu ir nustembu, matydamas save būtent čia, o ne ten, ne nėra jokio pagrindo man būti čia, o ne ten, dabar o ne tada.Kas mane čia įkurdino?Kieno paliepimu, kam vadovaujant man buvo lemta ši vieta ir šis laikas?“

Žmogus visada yra tartum tarpinėje būsenoje – jis negali nei ką nors galutinai pažinti, nei iš viso nieko nežinoti, jis tai eina pirmyn, tai grįžta atgal, tai dreba nuo šalčio, tai leipsta nuo karščio.Žmogus – nei angelas, nei gyvulys.Jis niekada nesuspėja su laiku. „Mes niekada negyvename, o tik ruošiamės gyventi.“-, kalba filosofas.Kiti žmonės nieko negali mums padėti, nes jie tokie pat bejėgiai.

Paskalis teigia, kad viskas šioje žemėje rodo arba žmogaus menkystę, arba dievo gailestingumą, kad žmogaus netobulumas yra akivaizdus.Filosofas siūlo žmogui nors akimirkai atplėšti akis nuo niekingų jį supančių daiktų ir pažvelgti į gamtos didybę.„Te žmogus, grįžęs prie savęs, pasveria, kas jis palyginti su tuo, kas yra?“

Kas yra žmogus begalybėje?Atsakyti galėtų nebent pati begalybė.Tačiau ji neatsako.Ir tai baugina žmogų.„Aš nežinau, kas mane leido į pasaulį, kas aš esu.Aš siaubingai ir visiškai nieko nežinau.Nežinau, kas yra mano kūnas, jausmai, siela.Kas yra ta mano „aš“ dalis, kuri galvoja tai, ką aš kalbu, kuri mąsto apie viską ir patį save , ir vis dėlto, perpranta save ne geriau už visa kita.”

Žmogus mato šias siaubą keliančias Visatos erdves , kurių paglemžtas yra , jaučiasi prisietas viename plataus pasaulio kamputyje , nežinodamas , kodėl padėtas kaip tik šioje , o ne kitoje vietoje , kodėl tas trumpas , jam paskirtas gyvenimo laikas yra kaip tik šiame , o ne kitame amžinybės taške.

,,…kaip nežinau , iš kur atėjau , taip lygiai nežinau kur nueisiu….štai kokia mano padėtis : ji pilna menkystės , silpnybės , tamsos .”

Mąstytojas siūlo pažvelgti į begalinės mažybės stebuklą . Žmogus sutrinka išvydęs nuostabaus mažumo stebuklus , kaip ką tik buvo sutrikęs dėl neaprėpiamo platumo stebuklų . Mūsų kūnas , atrodęs taškeliu nesuvokiamoje Visatos būtyje , pats tampa pasauliu taip pat nesuvokiamos nebūties atžvilgiu , tartum būtų pakibęs tarp dviejų bedugnių – begalybė ir nieko . Tai kas gi yra tas žmogus tarp šių dviejų begalybių ? – klausia filosofas ir atsako :

,, Niekas , palyginti su begalybe , viskas , palyginti su nieku , vidurys tarp nieko ir visko . Jis be galo toli nuo kraštutinumų supratimo , daiktų pabaigą ir pradus neišvengiamai gaubia paslaptis kurios jam neįspėti.“

Filosofo teigimu , mūsų pažinimas negali pakilti aukščiau tam tikro lygio ir dėl to , kad dalis negali pažinti visumos , ,, negalima pažinti dalies nepažinus visumos , negalima pažinti visumos , nepažinus dalių .” Teigia , kad žmogus nesugeba nei tikrai žinoti , nei absoliučiai nežinoti ir ,, plaukiojame nežinomybėje tarp dviejų kraštutinių taškų , ieškome pagrindo , kad galėtume pastatyti bokštą , kylanti į begalybę , tačiau visas mūsų pamatas subyra , ir žemėje atsiveria bedugnė.” Bet kokie žmogaus jėgomis sumūryti pamatai braška , ir po mūsų kojomis vėl veriasi bedugnės , nes ,, niekas neįstengs įtvirtinti ką nors galutinai tarp dviejų begalybių , kurios suima žmogų į save ir bėga nuo jo .”

Šiuo metu Jūs matote 36% šio straipsnio.
Matomi 769 žodžiai iš 2154 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.