Bokso istorija
5 (100%) 1 vote

Bokso istorija

112131

Įvadas

Boksas – kovinio sporto šaka, kurioje du vienodos svorio kategorijos asmenys kovoja tik kumščiais. Bokso varžybas randame jau Antikos laikais. Tai viena seniausių kovinio sporto šakų, pagal senumą nusileidžianti tik imtynėms. Boksas buvo viena senovės Graikijos Olimpinių Žaidynių sporto šakų. Graikų boksininkai naudodavo pirštines ir apsivyniodavo rankas žemiau alkūnių, tačiau kovodavo nuogi. Boksas buvo glaudžiai susijęs su senoviniu pankrationu, kuriame be smūginės technikos buvo įtraukti ir imtynių veiksmai, nors ir bokse dalis imtynių technikos buvo naudojama, buvo nedraudžiami įvairūs metimai. Boksas nuo pankrationo skyrėsi dar tuo, kad pankratione praktiškai nebuvo taisyklių, o bokse šiokie tokie apribojimai buvo.

Nepaisant minimalių apribojimų, bokso kovos dažnai baigdavosi mirtimi, nes smūgiuoti buvo leidžiama ne tik kumščiais, bet ir galva, kojomis, alkūnėmis. Kovos neturėdavo laiko apribojimų, tęsdavosi tol, kol vienas boksininkų nebepajėgdavo kovoti. Raundas trukdavo iki nokdauno.

Boksas atgimė XIX amžiuje, kai Anglijoje buvo pradėtos organizuoti bokso kovos, tik, aišku, su daugiau apribojimų, nei antikinis boksas, tačiau, palyginus su dabartiniu boksu, tos kovos buvo pakankamai žiaurios.

Tik praėjusio amžiaus pradžioje boksas įgavo dabartinį veidą, buvo įvestas laiko apribojimas, uždrausti kai kurie smūgiai.

Tikslas sužinoti apie bokso praeiti, kas buvo seniau, iš ko jis kilęs. Jo raida pirmasias varžybas kurios vyko seniau, kokios apsaugos priemonės buvo naudojamos. Kas pirmieji sugalvojo boksą jo taisykles. Pirmieji ižymus boksininkai garsinantys pasaulį savo svarbiomis pergalėmis. Ižymūs žmonės pasižymėją bokso kūrimosi pradžiai.

Iš amžiu glūdumos

Boksas – viena iš seniausių olimpinių sporto šakų. Tiesa, prieš tai jis nuėjo ilgą ir vingiuotą kelią. Jo pirmtakas buvo kumtšynės. Kada žmogus pirmą kartą pavartojo kumš tį: apsiginti ar pulti – sunku pasakyti.

Dar 4 tūkst. Metų prieš Kristų Egipte rastose iškasenose pavaizduotos kumštynių kovos. Kasinėjant Bagdado apylinkėse taip pat rasta šukių su kumtšyniu atvaizdais.

Vėliau per Kretą kumštynės pasiekė Graikiją. Bokso pradininku šioje šalyje laikomas jūrų Dievo Poseidono ir nimfos Melijos sūnus Amikusas, kuris, pasak legendos, neišleisdavo iš šalies nė vieno atvykėlio, prieš tai su pastaruoju neišmėginęs jėgų kumštynėse. Daugeli savo varžovų jis tiesiog užmušdavo vienu kumščio smūgiu. Tačiau susitikime su Polideuksu jis ir pats neteko gyvybės.

Jau Homero “Iliadoje” aptinkamas kumštyniu, kurios senovės graikų visuomenėje buvo fizinio auklėjimo dalis, aprašymas. Tačiau sportu kumštynės tapo tik senųjų olimpinių žaidynių dėka. Norėdami tapti čempionais, atletai turėjo papildomai daug treniruotis. Olimpiadų dėka kumštynės paplito ne tik Graikijoje, bet ir Romos imperijoje bei kitose tuo metu išsivysčiusiose šalyse. Apie olimpiadų kumštynininkų kovas palankiai rašė Aristotelis, Sokratas, Platonas. Daugelis to meto išminčių, filosofų patys užsiiminėjo kumštynėmis ir olimpiadose buvo pasiekę gerų rezultatų.

To meto boksas labai skyrėsi nuo šiuolaikinio. Senovės kumštynininkai mūvėjo odines “pirštines” (odos dirbtai), suteptas gyvulių taukais. Senovės sportininkai treniruotėms jau naudojo “maišus”, odines kepuraites ir net odinę dantų apsaugą. Tačiau tuo metu kovotojų niekas neskirstė į svorio kategorijas. Buvo kovojama dėl “absoliutaus čempiono” vardo tol, kol vienas iš varžovų nebegalėdavo priešintis arba pasiduodavo. Be to, nebūdavo raundų. Jei po keleto valandų kovos nugalėtojas nepaaiškėdavo, abu kovotojai būdavo išsekę, nugalėtoją lemdavo šiuolaikinio futbolo “pendelis”. Būdavo traukiami burtai, kam pirmam teks smūgiuoti į nesiginantį varžovą. Smūgiuodavo tik į galvą, nes smogti į kitą vietą buvo laikoma “neetiškà”. Ir apskritai kovos metu būdavo smūgiuojama tik į galvą. Vyrai kovodavo nuogi, todėl moterims stebėti varžybas buvo draudžiama – grėsė net mirties bausmė, “nusikaltėlį” numetant nuo aukštos uolos. Vėliau, kai kovotojai pasipuošė speciale apranga, draudimas buvo atšauktas. Įdomu, kad ir šiuolaikinio bokso varžybas moterims buvo leista stebėti tik po Pirmojo pasaulinio karo.

Kumštynės į olimpiadų programą buvo įtrauktos tik 23-ose žaidynėse 688 m. prieš Kristų. Pirmuoju olimpiniu čempionu tapo graikas Onomastas, kuris ir įvedė pirmąsias olimpines kumštynių taisykles. 41-oje olimpiadoje jau “boksavosi” ir paaugliai. Vėliau olimpinėse žaidynėse leista dalyvauti ne vien graikams. Olimpiados vyko ir romėnams užkariavus Graikiją.

Senovės olimpinių žaidynių nugalėtojai būdavo materialiai aprūpinami iki gyvenimo pabaigos, gimtame mieste jiems buvo statomi paminklai, o pralaimėję gaudavo taurę. Jos būdavo skirtos pastariesiems paguosti.

Kai kurie senovės kumštynininkų pasiekimai tiesiog stulbina. Pavyzdžiui, Teagenas iš Tazoso per 20 savo karjeros metų turëjo net 1425 oficialias kovas! Tiesa, kitur tvirtinama, kad 1425 susitikimus jis laimėjo. Kai kurie kumštynininkai kovodavo net po 10 kartų per dieną.

Rimgaudas Tirilis „Lietuvos vyrai ringe“

Daugelis kumštynininkų – Tagenas, Jufimas, Glaukas, Kleitomakas (jie buvo 185 –
195 cm. ūgio ir svėrė nuo 86 iki 106 kg.) ir kiti – tapo legendomis, nusipelnę didžiulės šlovės.

Jų statulas garbindavo kaip dievų. Vargu ar juos įveiktų šiuolaikinës profesionalų bokso žvaigždės.

Teagenas, manoma, gimė 505 m. prieš Kristų. Jis buvo nepaprastai stiprus. Kartą, kai jam buvo devyneri, žaizdamas nutempė didžiulę bronzinę statulą iš miesto aikštės centro. Suaugusieji jo nebaudë, bet liepė parnešti “žaislà” ir pastatyti į vietą. Vėliau, užaugęs, jis laimėjo per 30 didelių turnyrų, jo šlovė paplito už tūkstančio kilometrų. Ne vienose olimpinėse žaidynėse Teagenas tapo nugalėtoju ne tik kumštynėse, bet ir pankratione.

Net ketveriose (60, 61, 62, 63) olimpinėse žaidynėse laimėjo Tisandrosas iš Nakoso (Sicilija). Kitas garsus olimpinis kumštyniu čempionas Podedamas buvo 206 cm. ūgio ir svėrė 136 kg. Jis sulaikydavo trijų arklių traukiamas vežėčias. Kartą, kovodamas su trimis atletais, visus juos užmušė. Savo pasirodymo cirke metu nutraukdavo jaučiui koją ar kumščio smūgiu užmušdavo liūtą.

Ir tokių pavyzdžių, pasakojančių apie senovės kumštynių galią – begalė.

Daugelį turbūt domina, iš kur žinomi senovės atletų ūgis ir svoris? Kaip žinia, buvo statomos jų statulos, o pastarųjų papėdėje paliekami atletų kojų “atspaudai”. Žinant, kad tai buvo proporcingai sudėti atletai, šiuolaikiniam mokslui didelio vargo nesudaro nustatyti jų ūgį ir svorį.

Apie graikų kumštininkų kovos būdavo žinoma nemažai. Jų stovėsena buvo tokia, kaip mūsų laikais, jie daug manevruodavo, be to, anų laikų kumštininkai kūno duomenimis buvo panašūs į dabartinius boksininkus – turėjo plonas kojas, plačius pečius ir ilgas rankas.

Iš Graikijos kumštynės atkeliavo į Romą. Čia labiausiai išgarsėjo Melanskomesas, kuris panaudojo labai įdomią kovos taktiką. Susitikimo pradžioje jis išvis nesmūgiuodavo, o ištiesdavo rankas pirmyn ir taip neprisileisdavo varžovo. Smūgiuoti pradėdavo tada, kai varžovas nesėkmingai puldamas, pavargdavo ir netekdavo jėgų. Kumštynes mėgo romos imperatoriai. Žinoma, kad Kaligula net į Afriką atsivežė atletus, žiūrėdavo jų kovas, o nugalėtojui skirdavo gražuolę vergę.

Tarp senovės romėnų iš pradžių buvo paplitusios graikų kumštynės. Tačiau, romėnai žiūrovai iš savo gladiatorių reikalavo kraujo, todėl graikiška pirštinė buvo “rekonstruota”, joje ėmė naudoti vis daugiau metalo. Pirštinės jau turėjo ne saugoti, o žaloti. Laisvi žmonės ėmė vengti tokių kovų, jų vietas užimdavo vergai.

394 m. prieš Kristų imperatorius Feodosijus uždraudė olimpines žaidynes. Paskutinis oficialus olimpinis kumštyniu čempionas buvo Varasuatas, vėliau tapęs Armėnijos caru.

Po barbarų antpuolio žlugo Romos imperija, dingo ir bet kokios žinios apie kumštynes. Žinoma, kad kumštynęs, kaip ir imtynęs, liko kariuomenės parengimo programoje.

Rimgaudas Tirilis „Lietuvos vyrai ringe“

Kumštynės – dar ne boksas

Prabėgo nemažai laiko kol kumštynių kovos vėl atgimė Europoje, o vėliau persikėlė į Ameriką.

Anglijoje kumštynėmis, kurios vėliau tapo boksu su pirštinėmis, pradėta užsiiminėti XVIIa. Dar ankščiau šiuo “sportu” pradėta užsiiminėti Rusijoje. Pirmieji užrašai apie kumštynes Rusijoje aptinkami jau XI a. metraščiuose. Tiesa, šioje šalyje buvo madingesnės kumštynės “sienelė prieš sienelę”, kai jėgas išmėgindavo kaimas prieš kaimą ir panašiai.

Pirmiausia į kovą stodavo paaugliai (13–16 m.), po to jaunuoliai (17–19 m.), jaunimas (20–24 m.) ir vyrai (25 m. ir vyresni). Tokios kumštynininkų kovos buvo bažnyčios ir carų ne kartą uždraustos, tačiau gyvavo net iki antrojo šio amžiaus dešimtmečio.

Vis dėlto pagrindiniai “tikrojo” bokso pradininkai – anglai. Pirmieji duomenys apie bokso kovas siekia 1681 metų pradžią. Atsirado žmonių, kurie bokso pradėjo mokyti specialiose mokyklose. 1719 m. Vienas iš jų – puikus fechtuotojas Džeimsas Figas (1695 – 1734) – tapo Anglijos čempionu. Jis vadinamas ir pirmuoju pasaulio čempionu, nes kitose šalyse besiboksuojančių tuo metu dar nebuvo. Tai buvo aukštas pagal to meto standartus (183 cm), 84 kg. sveriantis atletas. Jis įsteigė savo vardo bokso akademiją. To meto boksą dar reikėtų vadinti kumštynėmis, nes buvo kovojama plikais kumščiais.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1521 žodžiai iš 2920 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.