Bronza
Bronza yra vario lydiniai su įvairiais elementais, išskyrus cinką ir nikelį. Atsižvelgiant į pagrindinį legiravimo elementą, bronzas įprasta skirstyti į dvi grupes: alavines ir nealavines (aliuminines, silicines, berilines bei kitas). Bronzos gali būti dvikomponentės ir daugiakomponentės, formuojamosios ir liejamosios. Į daugiakomponenčių bronzų sudėtį gali įeiti ir šiek tiek cinko bei nikelio.
Europoje bronza žymima: alavinė bronza – Cu5180, Cu5210 pagal cheminį žymėjimą – CuSn6P, CuSn9P; aliumininė bronza – Cu6061, Cu6100 (CuAl5Mn1Ni1, CuAl8); manganinė bronza – Cu6338 (CuMn13Al7). Vario ir nikelio lydiniai žymimi Cu7061, Cu7158, pagal cheminį žymėjimą atitinkamai – CuNi10, CuNi30.
Rusijoje bronzos žymimos raidėmis Бр. Deformuojamųjų bronzų markėse pirma rašomos legiravimo elementus žyminčios raidės, paskui šių elementų vidutiniai kiekiai procentais, pavyzdžiui, БрОЦС 4-4-2,5 – vario lydinys su 4 % alavo, 4 % cinko ir 2,5 % švino arba
БрАЖН10-4-4 – vario lydinys su 10 % aliuminio, 4 % geležies ir 4 % nikelio. Alavinės bronzos (10–12 % Sn) pasižymi geromis antifrikcinėmis savybėmis. Jos atsparios korozijai, mažai susitraukia liejamos, todėl iš jų galima pagaminti sudėtingos formos liejinius. Tačiau šiems liejiniams būdingas gerokas mikroporėtumas.
Aliumininė bronza – vario lydinys su aliuminiu (5–11 % Al), yra stipresnė ir atsparesnė korozijai už alavinę bronzą. Iš jos daromos įvairios svarbesnės detalės – krumpliaračiai, įvorės, guoliai, pyruoklės, elektros įrenginių detalės. Iš jos kalamos monetos, medaliai. Pagrindinis aliumininės bronzos trūkumas – išlydyta turi polinkį oksiduotis bei sugerti dujas. Berilinė bronza yra labai stipri, tampri, atspari korozijai, pakankamai laidi elektrai ir šilumai, lengvai tekinama, bet kartu brangi (berilis maždaug 200 kartų brangesnis už varį, tuo tarpu alavas ir nikelis – tik 4 kartus brangesnį už varį). Iš berilinės bronzos gaminamos svarbių prietaisų spyruoklės, spyruokliniai kontaktai, membranos, dildomi kumšteliai, taip pat nekibirkščiuojantys įrankiai.