Buda
5 (100%) 1 vote

Buda

1121

Islamas

Mahometas

Mahometo gyvenimą gaubia daugybė legendų. Jos kuria stebukladario, antgamtiškomis savybėmis apdovanoto didvyrio paveikslą, kurio pašaukimo prie Dievo vargu ar kas drįstu suabejoti. Tačiau istoriniai faktai kalba mums apie paprastą, varge užaugusį žmogų, vilkstinių varovą; tėvą, kuris prarado beveik visus savo vaikus, vidutinį verslininką. Bet pirmiausia tai būta žmogaus, kuris visur įžvelgė Dievo valią ir valdžią, manė, kad Dievas yra šio pasaulio pradžia ir pabaiga, kad kiekvieno mūsų gyvastis priklauso nuo Dievo visa lemiančio piršto.

Mahometas gimė Mekoje apie 570 m. Meka tuo metu buvo arabų pasaulyje klestintis prekybos ir religijos centras. Mahometas anksti neteko tėvų. Jis patyrė skaudžią našlaičio dalią, tačiau pajuto ir ką reiškia būti didesnės nei šeima bendruomenės nariu. Iš pradžių juo rūpinosi senelis, paskui – dėdė.

Būdamas 25 metų, jis vedė pirklės Khadijos vilkstinę, ir taip sėkmingai, kad toji pasiūlė jam savo ranką. Dabar jis tapo turtingu ir įtakingu Mekos miestelėnu, atrodė, tarsi ir būtų pasiekęs tikslą.

Tačiau materialinis įsitvirtinimas jo nepatenkino. Vis labiau jį masino vienatvė, nedavė ramybės egzistencijos klausimai. Ši nerimo būsena taip suintensyvėjo, jog netrukus jis išgyveno pačią sunkiausią savo gyvenimo krizę. Apleido verslą, pasitraukė nuo šeimos vienatvėn į dykumą. Dykumoje ir įvyko tai, kas ne tik pakeitė jo gyvenimą, bet ir paliko pėdsaką viso pasaulio istorijoje.

Lemtingosios nakties įvykius aprašė pirmasis pranašo biografas Mahometas Ibn Išakas. Mahometas tuo metu buvo Hiros kalne, visiškai vienas. “Aš jau buvau užmigęs, – pasakoja pats Mahometas, – kai prie manęs prisiartino angelas su drobule ir tarė: “Skaityk! Aš atsakiau: “Aš nemoku skaityti!“ Tuomet jis taip stipriai prispaudė prie manęs audeklą, jog pamaniau, kad mirsiu. Tada jis mane paleido ir vėl tarė:“Skaityk!“ Paskui dar kartą pakartojo savo įsakymą. Susijaudinęs aš paklausiau: „Ką man skaityti?“ Angelas atsakė:

„Skaityk savo Viešpaties vardu./ Jis, kursai sukūrė žmogų iš embriono./ Skaityk, nes tavo Viešpats yra gailestingas, kaip niekas kitas šioje žemėje./ Jis, kursai mokė žmogų rašytu žodžiu,/ Jis išmokė žmogų to, ko šis nežinojo.“

„ Aš pabudau iš miego, – pasakoja Mahometas, – ir pasijutau tarsi šie žodžiai būtų įrašyti mano širdyje. Aš išėjau iš urvo ir stovėjau ant kalno šlaito. Tuomet išgirdau balsą, sklindantį į mane iš dangaus:

– Mahometai, tu esi Dievo pasiuntinys, o aš esu Gabrielius.

Aš pakėliau akis aukštyn ir dangaus skliaute išvydau angelą. Stovėjau lyg suakmenėjęs. Pažvelgiau dar sykį, jis tebebuvo.“

Nuo tada Mahometo neapleido įsitikinimas, kad jis yra pašauktas būti vienatinio Dievo pasiuntiniu. Jis sugrįžo į Meką ir čia ėmė pamokslauti apie prisikėlimą iš numirusiųjų, apie Dievo teismą.

„Dievas teis jus už jūsų darbus!” – šaukė jis miesto pirkliams, ragino paaukoti savo gyvenimą Dievui, mylėti neturtėlius, kalinius, pavergtuosius ir svetimšalius. Jo pamokslai uždegdavo ir patraukdavo. Tačiau daugelis Mekos gyventojų laikė jį velnio apsėstuoju arba pavojingu revoliucionieriumi. Jie netruko įžvelgti, kad Mahometo pamokslai nukreipti prieš mieste vyravusią daugdievystę. O juk čia suplaukdavo gausios minios maldininkų, iš kurių pirkliai gaudavo didžiausias pajamas. Pajutę grėsmę jie perėjo į Mahometo priešininkų gretas. Šis priešiškumas netruko virsti agresyvumu, jie privertė Mahometą ir nedidelę grupelę jo pasekėjų apsigyventi gete. Kai mirė jo žmona, o paskui ir jį globojęs dėdė, Mahometas iškeliavo iš Mekos.

Kaip Abraomas paliko savo gimtąją žemę, kad sukurtų žydų tautą, taip ir Mahometas paliko savo tėvų miestą ir šeimą, ir išvyko į Mediną. 622 metai, kai jis iškeliavo, vadinamoji hidžra, žymi ir islamo kalendoriaus pradžią. Nuo tada islamas jau ne tik religija, bet ir politinė jėga. Medinoje islamo tikinčiųjų bendruomenė tapo valstybe, kurios politinis ir religinis vadas buvo Mahometas.

Mahometas tikėjosi, kad mieste gyveną žydai pripažins jį kaip Dievo pranašą, tačiau šie jį apvylė. Tad žydų klanus Mahometas arba išvarė arba sunaikino. Remiamas klajoklių arabų genčių, Mahometas pradėjo ginkluotus antpuolius prieš Meką ir 630 m be vargo užėmė miestą. Apsuptas triumfuojančių šalininkų, atjojo ant kupranugario tiesiai į maldininkų centrą – Kaabą. Meka greit buvo išvalyta nuo visų pagoniškojo tikėjimo atvaizdų bei simbolių. Tuomet Mahometas atsistojo balne ir viešai paskelbė apie stabmeldystės pabaigą, apie naujos Dievo eros pradžią. Niekas nebesipriešino, o nugalėtojai neskubėjo bausti savo buvusių priešininkų. Meka išliko svarbiausias religijos centras, maldininkų gausiai lankoma, naujosios Dievo valstybės vieta.

Po dvejų metų Mahometas vėl atvedė visą būrį maldininkų į Kaabą. Visų žmonių akivaizdoje jis paskelbė paskutinį Dievo apreiškimą:“Šiandien aš palieku jums savo religiją, iki paskutinio trupinio atiduodu jums tai, kas man buvo duota kaip didžiulė malonė. Mano valia tokia – tegu islamas tampa jūsų religija. Mano misija jau baigta – aš palieku jums Alacho knygą ir aiškius įstatymus. Jeigu
laikysitės jų, niekuomet nesuklupsite“.

Tais pačiais metais Mahometas mirė.

Koranas

Koranas yra švenčiausioji musulmonų knyga. Ji laikoma tobuliausiu Dievo apreiškimu, nepriekaištinga reprodukcija to originalo, kuris per amžių amžius egzistavęs danguje, surašytas ant ypatingų lentelių. Tad visos Korano knygos to originalo kopijos, ir musulmonai laiko jas didžiausioje pagarboje, ima į rankas tik atlikę ritualinį apsišvarinimą. Korano knygos paprastai laikomos rūpestingai suvyniotos į šilką arba į kokį kitą puošnų audeklą, padėtos kur nors aukštai, pavyzdžiui, viršum durų namuose. Daugelis musulmonų arabų kalba įsimena visą Koraną, kuris beveik tokio pat ilgumo kaip krikščionių Naujasis Testamentas. Tie, kas įsidėmi visą Koraną, pelno hafizo vardą. O musulmonai visame pasaulyje kasdien po penkis kartus melsdamiesi arabiškai kartoja trumpą pirmąjį Korano skyrių.

Žodis „Koranas“ kilęs nuo arabų kalbos žodžio quran – „skaityti, ištarti“. Tokiu pavadinimu pabrėžiama, kad didžioji knygos dalis – tai Alacho žodžiai, tokie, kaip Mahometui buvę įsakyta juos paskelbti. Koraną sudaro įžanga ir šimtas keturiolika skyrių, surų. Jos išdėstytos teksto apimties mažėjimo tvarka, tačiau ne chronologiškai ar pagal tematiką. Tai greičiau ir poetinės prozos rinkinys, sukurtas įvairiais Mahometo gyvenimo laikotarpiais.

Visos suros prasideda žodžiais „gailestingojo, mielaširdingojo Alacho vardu“, išskyrus devintąją, kuri iš pradžių buvusi sujungta su aštuntąja. Visi šimtas keturiolika skyrių turi pavadinimus, kurie kilę nuo skyriuje reikšmingiausio arba pasikartojančio žodžio.

Suras sudaro eilutės, ajatai. Žodis „ajatas“ reiškia ir „stebuklas“. Kai Mahometą paprašė parodyti stebuklą, liudijantį, kad jis tikrai esąs pranašas, jis paprasčiausiai parodė Koraną ir jo eilutes: jos buvo jo stebuklas.

Korane minimi įvykiai nėra išdėstyti chronologine tvarka, tačiau galima nustatyti, ar epizoduose komentuojamas veiksmas yra iš Mekos laikų, iki Mahometo emigracijos 622 m, ar iš vėlyvesniojo Medinos laikotarpio, kai Mahometas jau buvo ne tik pranašas ir mokytojas, bet ir karo vadas.

Korane surinkti kelių rūšių raštai. Mahometas užrašęs ankstyvesniųjų, dažniausiai Senojo Testamento pranašų patirtį, kurią laikė sau pavyzdžiu. Čia nemaža tekstų, skelbiančių neišvengiamą artėjantį Paskutinįjį teismą, jausmingai aprašančiųjų rojaus viliones bei vaizdingai piešiančių nutremtųjų pragaran kentėjimus. Visus tekstus vienija griežta monoteizmo gaida. Įtrauktos ir dalys, kur išdėstomi įstatymai, reguliuojantys šeimos santykius ir paveldėjimą. Esama ir istorinių užuominų.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1239 žodžiai iš 2432 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.