Budizmas
5 (100%) 1 vote

Budizmas

Budizmas – tai religija, praktika, ar filosofija?“Tai visi tie trys dalykai sykiu. Jame praktikuojamos įvairios meditacijos formos. O analitinė meditacija – kaip ir visos kitos – visuomet susijusi su tam tikra išmintimi. Tai taip pat ir religija, kadangi ši praktika ir ši filosofija susieja žmones, nušviečia jų protą, padeda jiems tapti Budomis, nubudusiomis būtybėmis.” (Dalai Lama)

ISTORINĖS APLINKYBĖS

VI a. pr. m. e. pasaulyje vyko galingas religinis sąjūdis. Atsirado tokios įtakingos religijos kaip zoroastrizmas, džainizmas, konfucianizmas, induizmas, judaizmas, budizmas.

Šis judėjimas prasidėjo Persijoje. Religijos mokytojai dažnai keliaudavo, o žmonės turėjo laiko ir noro klausytis, todėl revoliucingos budizmo idėjos sklido be galo greitai.

Religinio protesto jėga bene stipriausiai paveikė Indiją. Apie 600 m. pr. Kr. čia jau buvo įprasta, kad gyvenimą tvarkė ir paprastus žmones valdė dvasininkai-brahmanai. Tik jie galėjo aukoti, o jų aukos ir maginės maldos buvo tokios galingos, jog jų klausė ne tik žmonės, bet ir dievai. Deja, jų piniginių dovanų reikalavimas, kišimasis į politiką, sukėlė didžiulį nepasitenkinimą ir protestą, nemažai žmonių tapo ateistais.

Be to, tuometinė Indija buvo nepaprasto dvasinio atvirumo. Šalia jau įprastų Vedų atsirado naujos sistemos – Jogos, Vedantos. Savo doktrinomis bei praktiniais patarimais jos sukūrė tvirtą pagrindą atsirasti plačiam žmonių, ieškojusių išsigelbėjimo, išsilaisvinimo ratui. Daugelis indų laukė naujų atsakymų į tokius klausimus: kodėl žmonės turi kentėti, ar negalima išvengti kančios? Jie ieškojo naujos, alternatyvios doktrinos, kuri galėtų būti priešpastatyta brahmanų išminčiai. Būtent šiuo laiku induizmo gelmėse užsimezgė džainizmo ir budizmo tikėjimai. Ir džainizmas, ir budizmas tapo sistemomis, nepripažįstančiomis Vedų autoriteto. Mahavyra, džainizmo pradininkas, buvo Budos amžininkas ir minimas Budos šventuosiuose raštuose. Džainistų tikėjimas turi labai daug bendro su induistais ir budistais. Išganymo tikslas, pagal džainizmą – išlaisvinti sielą ir padėti jai pakilti ten, kur būna tobulieji.

Budizmas irgi, kaip reformistinis judėjimas, įsiterpė į ilgametę induizmo religinę tradiciją, netgi jį pranoko ir tapo viena didžiųjų pasaulio religijų.

Nuo senų laikų budistai turi Tris Brangenybes: tai Buda, Buddha, Mokymas , dharma, ir Bendruomenė, sangha. Iniciacijų ir įšventinimų ceremonijose budistų vienuoliai duoda įžadus būtent joms, tardami: “Ieškau Budos, ieškau Mokymo, ieškau Bendruomenės prieglobsčio”.

Jos vienija viso pasaulio budistines bendruomenes bei mokymus, kokie skirtingi jie bebūtų.

BUDA,Buddha

„Jis pasirodė, Tasai, kuris apšviečia pasaulį,

pasaulio saugotojas, įžiebiantis šviesą, duodantis pasauliui akį,

kuri įžvelgia irimą… Tu išsiskiri iš visų, didis Išminčiau,

žmogau, neturintis sau lygių visuose pasauliuose;

į tave neįsismelkia pasaulio dėsniai,

kaip kad į lotosą neįsigeria vanduo.“

Budos gyvenimo istorija pačiam mokymui reikšminga ir kaip išraiškingas pavyzdys, ir kaip pačios religijos formavimosi kelias. Tai esminė budizmo mitologijos dalis. Tačiau dėl šio mitologiškumo, ji ir sunkiai apimama.

Ilgus amžius nebuvo šventraščio, nuosekliai pasakojančio apie budizmo įkūrėją. O kai pasakojimai buvo užrašyti, pasirodė, kad jie apipinti mitais, susilieję su liaudiškais pasakojimais, neretai tarpusavy prieštaringi. Budizmui plintant po rytų pasaulį, kiekvienoje šalyje jis integravo vietinius tikėjimus, tradicijas ir mitus. Todėl tradicija išsaugojo ne detalią biografiją, bet veikiau portretą idealo, kokiu turėtų stengtis tapti kiekvienas budistas.

Buda (Buddha  “nubudęs”) buvo realus asmuo, šiaurės Indijos Šakjų giminės valdovo sūnus Gautama Šakjamunis, dar vadinamas Sidarta  „tas, kuris susilaukia sėkmės ir klestėjimo”.

Buda gimė apie 600 m. pr. Kr. nedidelės valstybės, buvusios dabartinių Indijos ir Nepalo pasienyje, Šakjų giminės valdovo šeimoje. Legendos sako, kad jis pats pasirinko savo gimimo laiką, žemyną, vietą, giminę ir motiną. Vieta gimti jis išsirinko šiaurės Indiją, kuri tada laikyta pasaulio centru. Pasakojama, kad jį nekaltai pradėjęs saulės spindulys, ir motinos įsčios tapusios tokios skaidrios, kad ji galėjusi matyti dar negimusį kūdikį. Dar pasakojama, kad jis užaugo ne motinos gimdoje, bet brangaus akmens dėžutėje.

Mirus motinai, iki septynerių metų Sidartą augino jo teta, padedama žindyvių. Mažai kas žinoma apie šį jo gyvenimo tarpsnį. Sulaukęs pilnametystės, t.y. šešiolikos metų, Sidarta vedė. Jaunystėje jis ketino atsisakyti šeimyninio gyvenimo, todėl tėvas pastatė prabangius rūmus, kuriose būsimasis valdovas turėjo išvengti viso to, kas galėtų paskatinti jį išsižadėti pasaulio ir tapti vienuoliu. Dykaduoniškas gyvenimas, prabanga ir malonumai slėpė tikrovę ir trukdė apsispręsti. Sidharta kančias išvydo taip vėlai, kad patyrimas smogė jam visa jėga. Toliau gyvendamas prabangoje, jis pajuto beprasmybę ir nuobodulį. Sidhartą apniko nepasitenkinimas savo gyvenimu. Jis vis dažniau mąstė apie mirtį, kančias, senatvę ir ligas, jų atsiradimo priežastis, kol galiausiai, per savo
29-jį gimtadienį, gavęs tėvo palaiminimą, paliko šeimą ir neseniai gimusį savo sūnų bei tapo keliaujančiu vienuoliu Gautama.

Šešerius metus Gautama klajojo bendraudamas su išminčiais, vienuoliais, bandė surasti žmogaus kančių priežastį, gyvendamas griežtoje askezėje. Tačiau nesuradęs mokytojo ir nusivylęs askezės rezultatais, Gautama galiausiai pasinėrė į ilgą meditaciją, trukusią nuo keturių iki septynerių savaičių. Per savo 35-jį gimtadienį Bodhisattva („būtybė pakeliui į Nubudimą, būsimasis Buda”) „galutinai nubunda”: supratęs priežasčių ir pasekmių dėsnį, neišvengiamą jų naštą, Buda dedukcijos būdu atrado, kaip išsivaduoti iš tų grandinių.

Iki pat mirties, Parinirvanos, Visiško Užgesimo, t.y. apie 45 metus, Buda keliavo su savo pasekėjais, dvasine bendruomene, sangha, po visą vidurio Gango baseiną, skleisdamas Keturių Tauriųjų Tiesų doktriną visiems norintiems. Ir nors dėl nepalankaus klimato ir liūčių sezonų priversti sėsliai gyventi vienuoliai kūrė vienuolynus, Buda ragino juos leistis kelionėn, kad Mokymas sklistų kuo plačiau visų žmonių gerovei.

Sulaukęs 80 metų amžiaus, Buda mirė, pasiekia nirvaną. Pažodžiui tai reiškia užgesimą, bet kartu ir ramybę. Tai būsena be pradžios, nekintama, amžina, neišnykstanti, tai ne sunaikinimas, o ne-gimimas, ne-tapsmas. Kadangi ji patiriama tik užgesus savajam Aš, ji amžina, nelokalizuojama, pranokstanti logiką ir protavimą, ji nenusakoma žodžiais.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1046 žodžiai iš 3404 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.