Budizmas
5 (100%) 1 vote

Budizmas

Budizmas

VI a. pr. m. e. pasaulyje vyko galingas religinis sąjūdis. Atsirado įtakingos religijos: zoroastrizmas, judaizmas, budizmas, džainizmas, konfucianizmas, vedantinis induizmas, daosizmas.

Šis judėjimas, matyt, prasidėjo Persijoje. Jo pirminės priežastys turbūt tokios pat sudėtingos kaip ir Renesanso ar Reformacijos. Tais laikais religinės idėjos, ypač tokios revoliucingos turėjo sklisti be galo greitai. Religijos mokytojai dažnai keliaudavo, o žmonės turėjo laiko ir noro klausytis.

Religinio protesto jėga labiausiai buvo juntama Indijoje. Čia gyvenimą tvarkė brahmanai. Išplėtoję apeigų sistemą, didelį dėmesį skirdami studijoms, jie ėmė valdyti paprastus žmones. Tik jie galėjo aukoti, o jų aukos ir maginės maldos buvo tokios galingos, jog jų klausė ne tik žmonės, bet ir dievai. Apie 600 m. pr. m. e. šiaurės Indijoje viešpataujanti dvasininkų padėtis jau buvo įprastas dalykas. Deja, jų piniginių dovanų (dakšinų) reikalavimas, kišimasis į politiką, sukėlė didžiulį nepasitenkinimą ir protestą, ypač kšatrijų kastoje. Kai kas iš kšatrijų kastos tapo ateistais (čarvakais). Jų nuomone, dievo nėra, o aukojimai ir Vedų maldos yra nesąmonė. Vienintelis žmogui pažįstamas gėris yra laimė, taigi aukščiausias gėris – daryti tai, kas daro žmogų tikrai laimingą.

Be viso to tuometinė Indija buvo nepaprasto dvasinio atvirumo. Būtent šiuo laiku induizmo gelmėse užsimezga džainizmo ir budizmo tikėjimai. Tuo pat metu apreiškimu laikytos Vedantos tradicinę tėkmę naujai pakreipė Upanišados. Visų šių elementų sintezė sąlygojo induizmo atsinaujinimo ir transformavimo procesą.

Jogos, Vedantos ir kitos sistemos savo doktrinomis bei praktiniais patarimais sukūrė tvirtą pagrindą atsirasti plačiam žmonių, ieškojusių išsigelbėjimo, išsilaisvinimo (mokši) ratui. Daugelis indų laukė naujų atsakymų į tokius klausimus: kodėl žmonės turi kentėti, ar negalima išvengti kančios? Jie ieškojo naujos, alternatyvios doktrinos, kuri galėtų būti priešpastatyta ezoterinei brahmanų išminčiai.

Ir džainizmas, ir budizmas tapo sistemomis, nepripažįstančiomis Vedų autoriteto. Mahavyra, džainizmo pradininkas, buvo Budos amžininkas ir minimas Budos šventuosiuose raštuose. Džainistų tikėjimas turi labai daug bendro su induistais ir budistais. Išganymo tikslas, pagal džainizmą – išlaisvinti sielą ir padėti jai pakilti ten, kur būna tobulieji. Tam jie dorybingu gyvenimu ir askeze turi atsikratyti karmos.

Budizmas irgi, kaip reformistinis judėjimas, įsiterpė į ilgametę induizmo religinę tradiciją.

Filosofija

Budizmas skelbia, kad esti ne pastovi būtis, o nuolatinis visa ko tapsmas ir nykimas. Pastovumo nebuvimas yra didžiausias blogis – tai „visą pasaulį ryjanti ugnis“.

Budos žodžiai apie tai pritrenkia savo beviltiškumu ir karčiu, sielvartingu tonu. Jis sakė: „sudėtinga anksčiau ar vėliau turi suirti, gimus – mirti. Reiškiniai nyksta vienas po kito, sunaikinama praeitis, dabartis ir ateitis, viskas praeina, viską valdo naikinimo dėsnis. Upės tėkmė negrįžta, saulė keliauja nesustodama, žmogus pereina iš praeito gyvenimo į dabartinį, ir jokia jėga nesugrąžins jo į praeitį. Kam vytis vaiduoklišką laimę? Kas visomis jėgomis stengiasi pasiekti ją šiame gyvenime, beviltiškai tikisi, kad perskirtas vanduo toks liks amžinai. Mirtis viešpatauja pasaulyje, ir niekas – nei oras, nei jūros, nei olos – jokia visatos vieta nepaslėps mūsų; nei turtai, nei garbė neapgins mūsų nuo jos; visa, kas žemiška turi išsisklaidyti, išnykti. Mirčiai visi lygūs – vargšas ir turtuolis, kilmingas ir žemas; miršta ir seniai, ir jaunuoliai, ir vidutinio amžiaus žmonės, kūdikiai ir net gemalas motinos įsčiose. Mes tiesiu ir tikru keliu einame į mirtį. Žmogaus kūnas, keturių stichijų kūrinys, yra trapus indas, suskylantis į dalis po pirmo stipresnio smūgio. Visą gyvenimą jis būna aistrų, jaudulio ir kančių šaltiniu. Ateina senatvė, o su ja ligos – senis blaškosi agonijoje, kol mirtis nebaigia jo kančių. Gyvenimas – kaip prisirpęs vaisius, nukrisiantis po pirmojo vėjo gūsio; kiekvieną sekundę turime baimintis, kad jo tėkmė nutrūks, kaip nutrūksta harmoningi arfos garsai, kai plyšta stygos po muzikanto ranka.“

Bet ir mirtis neišvaduoja žmogaus iš kančių pasaulio ir kaitos – jis vėl atgimsta naujam gyvenimui ir vėl miršta. Be galo rieda atgimimų „amžinai besisukantis ratas.“

Taigi, viskas yra kančia. „Gimimas yra kentėjimas, senatvė yra kentėjimas, liga yra kentėjimas, mirtis yra kentėjimas, gyvenimas su asmeniu, kurio nekenti, yra kentėjimas, išsiskyrimas su žmogumi, kurį myli, yra kentėjimas, negauti to, ko nori, yra kentėjimas; taigi penkios asmenybės savybių samplaikos yra kentėjimas“ (Dharmaguptakos Vinajapitaka). Tokia yra šventa kentėjimo Tiesa.

Kentėjimas apibūdinamas kaip viskas, kas susiję su materialia ir dvasine būtybe, vaizduojama doktrinoje, su visuma daiktų, su kuriais ta būtybė susijusi ir kurie verčia ją kas kart iš naujo gimti. Iš tikrųjų pirmajame Budos pasakyme yra nepaprastas pažadas, jis parodo beribę laimę. „Dauguma žmonių užmiršta, kad visi vieną dieną mirštame. Tie, kurie apie tai galvoja, nebemaištauja, nurimsta.“ Buda parodo
sąmonės lygį, nepriklausomą nuo sąlygų.

Bendruomenė

Buda subūrė aplink save grupelę pasekėjų, kuriuos palenkė tiek nesutrikdomas, spinduliuojantis galią jo pamokslų sakymo būdas, tiek ir mokymo turinys.

Amžininkus traukė ir stulbino Budos nepaprastas romumas, jo humaniškumas, taip besiskiriantis nuo brahmanų išdidumo ir pasipūtimo, jo užuojauta visiems vargšams, nelaimingiems, o taip pat jo skelbiamos žmonių lygybės ir solidarumo idėjos. Todėl tarp jo pasekėjų buvo daug savo kilme, protu, išsilavinimu ar griežtu gyvenimo būdu žymių žmonių, bet buvo ir nežinomų, žemakilmių, iki šiol niekinamų žmonių. Bet jei etinės ir socialinės idėjos buvo apskritai patrauklios visuomenei, tai praktikos, nirvanos siekimo sfera buvo apribota vien atsiribojusių nuo pasaulio ratu, tai yra vienuoliais. Tačiau vienuolių vaidmuo neturi užtemdyti to fakto, kad Doktrina skirta pirmiausia pasauliečiams, nepaisant jų kilmės ir padėties. Nors budistų bendruomenėmis griežtąja prasme buvo vienuolių bendruomenė, bet nuo pat pradžių Bendruomenę sudarė Sangha, kitaip tariant, vienuoliai (bikšai) ir gausybė pasauliečių mokinių (upasakų). Pirmieji paskiria savo gyvenimą dvasios tobulinimui ir Dharmos mokymui žodžiu ir pavyzdžiu, antrieji vaidina ne mažiau reikšmingą vaidmenį savo ryšiais su šeima ir visuomene.

Sangha vadinama bet kokia budistų vienuolių bendruomenė. Grupė vienuolių, kurie išgirdo pirmąjį Budos pamokslą, atsivertė ir sudarė pirmąją sanghą. Teravados budizmas moko, kad tiktai vienuolis, bikšu, gali pasiekti išsivadavimą – dėl šios priežasties teravados išpažinėjų kraštuose kiekvienas tikintysis stengiasi bent dalį gyvenimo praleisti vienuolyne. Net ir šiandien kai kuriose budizmą išpažįstančiose šalyse gyvuoja paprotys, kad berniukai kažkurį savo gyvenimo tarpsnį gyventų kaip vienuoliai ir vienuolyne mokytųsi. Tą laikotarpį gali sudaryti mažiausiai kelios dienos, daugiausiai – keleri metai.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1146 žodžiai iš 3610 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.