Budizmas1
5 (100%) 1 vote

Budizmas1



Referatas

BUDIZMAS

Vilnius 2005

Turinys

1. Turinys………………………………………………………………………..2

2. Budizmo kilmė………………………………………………………………..3

3. Budizmo problema………………………………………………………….13

4. Šventyklos……………………………………………………………………14

5. Šventraščiai………………………………………………………………….17

BUDIZMO KILMĖ

Budos istorija

„Jis pasirodė, Tasai, kuris apšviečia pasaulį,

pasaulio saugotojas, įžiebiantis šviesą, duodantis pasauliui akį,

kuri įžvelgia irimą… Tu išsiskiri iš visų, didis Išminčiau,

žmogau, neturintis sau lygių visuose pasauliuose;

į tave neįsismelkia pasaulio dėsniai,

kaip kad į lotosą neįsigeria vanduo.“

Budos gyvenimo istorija pačiam mokymui reikšminga ir kaip išraiškingas pavyzdys, ir kaip pačios religijos formavimosi kelias. Budos istorija taip pat ir esminė budizmo mitologijos dalis. Tačiau dėl šio mitologiškumo, ji ir sunkiai apimama.

Ilgus amžius nebuvo šventraščio, nuosekliai pasakojančio apie budizmo įkūrėją. O kai pasakojimai buvo užrašyti, pasirodė, kad jie apipinti mitais, susilieję su liaudiškais pasakojimais, neretai tarpusavy prieštaringi. Budizmui plintant po rytų pasaulį, kiekvienoje šalyje jis integravo vietinius tikėjimus, tradicijas ir mitus. Tikintieji dažnai ieškodavo pirminių „teisingų“ istorijų variantų ir keliaudavo senųjų tekstų į budizmo gimtinę. Šios atrastos istorijos irgi įėjo į budizmo pasakojimų sistemą.

Pirmieji jo gyvenimo aprašymai atsirado ne anksčiau, kaip praėjus 200 metų nuo jo mirties. Mūsų amžiuje jau neabejojama, kad „istorinis“ Buda, budizmo tikėjimo pradininkas, iš tikrųjų gyveno. Jo gyvenimas apipintas legendomis; tradicija mums išsaugojo ne detalią biografiją, bet veikiau portretą idealo, kokiu turėtų stengtis tapti kiekvienas budistas.

Tokiu būdu, iš visų tų šaltinių neįmanoma sudaryti visiškai vientiso Budos gyvenimo vaizdo. Todėl iš pradžių pasistengsime „nubrėžti“ išorinį kontūrą – išvardinti įvykius, nurodytus daugumoje šaltinių, o po to savo schemą papildysime vaizdingomis detalėmis.

Buda gimė Kapilavastu karalystėje valdovų šeimoje ir buvo pavadintas Sidharta. Jis išaugo neapsakomoje prabangoje, buvo vedęs ir turėjo sūnų. 29 metų sulaukęs, Sidharta paliko namus ir po ilgų ieškojimų pasiekė nušvitimą. Nuo tada iki pat mirties jis mokė žmones, kaip nugalėti kančią ir išsivaduoti iš amžino atgimimų rato. Sulaukęs garbingo amžiaus, sunkios ligos kamuojamas, Buda mirė ir pasiekė visišką nirvaną.

Tačiau prieš „tobulai ir visiškai nubusdamas“, Buda buvo bodisatva, „būtybė, kuriai buvo pažadėtas nubudimas“.

Budistams ir daugybei tų, kurie mano, kad kiekvienas veiksmas gali turėti gerų ar blogų pasekmių, ir tiki būtybių persikūnijimu, istorinis Buda tėra tik užbaigimas ilgos, labai ilgos moralinės bodisatvos raidos, tai yra raidos „būtybės, kuriai skirta nubusti“ ir kuri pasiekė visais požiūriais išskirtinę „visiškai ir galutinai nubudusio“ budos būseną.

Manoma, kad legendinio pobūdžio Buddhavamsa pasakoja 24 budų, Gautamos pirmtakų, istoriją ir pranašauja ateisiant būsimųjų laikų budą – Budą Metėją (Maitrėją).

Neatmenamais laikais, kai dar gyveno Buda Dipankara, pirmasis iš 24 pirmtakų, Gautama buvo brahmanas Sumeda. Gyvendamas kaip asketas, vieną dieną atsidūręs prieš Dipankarą, Sumeda paklojo savo plaukus po jo kojomis, kad šis vaikščiodamas nesusipurvintų, ir nusižeminęs bei atsidavęs, nusprendė pasiekti budos sąmonės būseną. Dipankara, apdovanotas visažiniams budoms būdingu gebėjimu žinoti ir atsakyti į visus klausimus, minios klausytojų akivaizdoje užtikrino, kad jis „taps Buda šiame pasaulyje“. Ši pranašystė turėjo būti patvirtinta visų 23 praeities budų, Dipankaros palikuonių, o būsimasis Gautama buvo ir brahmanas, ir karalius, netgi jakšų vadas, nagų karalius ar net liūtas…

Džatakos pasakoja net 547 ankstesnius Bodisatvos „gimimus“. Štai Krokodilo džataka pasakoja apie Bodisatvos, tuomet gimusio beždžione, kivirčus su krokodilu (šis yra ne kas kitas kaip būsimasis Devadata) ir jo žmona Činča, ta pačia, kuri bandys sukompromituoti Budą Džetavanoje.

„Kitados, kai Bramadata karaliavo Baranasyje, Bodisatva reinkarnavosi į beždžionę Himavantą. Tapęs stiprus kaip dramblys, kupinas energijos ir gražus, jis įsikūrė miške ties Gango vingiu,“ – pasakoja džataka.

Garsiausioji Vesantros džataka aukština dosnumą, pasiekusį kraštutinę ribą. Čia Bodisatva – princas Vesantra (Višvantara). Sulaukęs 8 metų, Vesantra davė įžadą atlikti didžius dovanojimus. 16 metų vedęs princesę Madi, jis susilaukia su ja 2 vaikų. Norėdamas patenkinti 8 brahmanų prašymą, Vesantra pirmiausia padovanoja savo baltąjį dramblį, tradiciškai laikomą karalystės klestėjimo garantu: dėl to dosnumo jis ir jo šeima ištremiami. Jis išdalija
visus savo turtus. Po 4 mėnesių pas juos ateina Džudžaka ir pareikalauja, kad jie padovanotų savo vaikus. Pagaliau Vesantra turi padovanoti žmoną – to reikalauja jau dievai, pats Sakra (Indra), apsimetęs brahmanu. Tačiau dovanojimo akimirką jis leidžia save atpažinti ir sugrąžina Vesantrai Madi bei suteikia 8 malones. Savo ruožtu karaliui Siviui pavyksta išpirkti vaikaičius iš Džudžakos, kuris netrukus mirs nuo lėbavimo. Tremtiniai sugrįžta prabangiu kortežu į sostinę, kur Vesantra, karūnuotas karaliumi, ir toliau nenuilstamai rodo savo dosnumą.

Po mirties Vesantra atgimsta dievų Tušitų danguje: pagal nustatytą dėsnį visi bodisatvos gimsta ten savo priešpaskutiniam gyvenimui. O pastarasis labai ilgas, nes, pasak kanoninio teksto, 400 mūsų pasaulio metų tėra viena diena Tušitų danguje; Ramiųjų gyvenimas trunka 4000 metų.

Kai atėjo laikas pasirodyti žemėje Budai, 10000 pasaulių dievai susirinko prašyti Bodisatvos gimti paskutiniam gyvenimui tarp žmonių. Kaip jie jau darė visų praeities budų atžvilgiu ir darys visų ateities budų atžvilgiu, jie atėjo maldauti Švetaketu („Baltą ir švytinčią dvasią“ – taip vadinamas Bodisatva Tušitų pasaulyje), kad jis malonėtų atgimti tarp žmonių.

Penkiomis Didžiosiomis Įžvalgomis Bodisatva pats pasirenka savo gimimo laiką, žemyną, vietą, giminę ir motiną. Pasirinko jis tą istorinį laikotarpį, kai žmonių gyvenimas trunka 100 metų – nei per ilgai, nei per trumpai, tiek, kiek reikia, kad žmonės suvoktų jo mokymą. Vieta gimti jis išsirinko šiaurės Indiją, kuri tada laikyta pasaulio centru. Motina jis pasirinko Mają, ankstesnėse egzistencijose per 100000 pasaulio amžių pasižymėjusią skaistybe ir kitomis dorybėmis. Dabar jis jau pasirengęs pasitikti artimiausius įvykius, užsibaigsiančius nubudimu ir atvesiančius į gerąjį mokymą, kurio laukia visos būtybės.

Apsisprendęs Bodisatva išdėsto dievams Tušitoms „penkis šimtus švytinčių mokymo vartų“ ir pristato jiems tą, kuris bus būsimųjų laikų buda, Bodisatvą Metėją. Dabar Bodisatva gali palikti Tušitų dangų. Tačiau kitur sakoma, kad Buda turėjęs tik vieną gyvenimą.

VI a. pr. Kr. šiaurės rytų Indija buvo vienas didžiausių pasaulio intelektualinės ir dvasinės veiklos centrų. Netoli Himalajų priekalnių tuo metu gyvavo nedidelė Kapilavastu karalystė. Joje gyveno šakjų gentis, o jų karaliai kildino save iš valdovo Manu. Jų giminė vadinosi Gautama, „kilusi iš Gotamos“, kuris buvo vienas jų protėvių, brahmanas, šventasis ir išminčius.

VI a. pr. Kr. šalį valdė teisingumu pagarsėjęs radža Šudodana, o jo pirmoji žmona buvo savo grožiu ir dorovinėmis bei protinėmis savybėmis išsiskirianti moteris, gavusi Majos pravardę. Apie 560 m. pr. Kr. (20 metų tikslumu) jie susilaukė sūnaus. Tai buvo paskutinė jo motinos galimybė susilaukti vaiko.

Kadangi karalius Šudodana ir karalienė Maja tuomet buvo bevaikiai ir laikėsi skaistybės, Bodisatvos prasidėjimas laikomas nekaltu. Vieną naktį ji susapnavo, kad į jos įsčias pro dešinįjį šoną įėjo baltas dramblys. Lalitavastara Bodisatvos prasidėjimą pasakoja kitaip. Maja-Devi, apsupta žmonių ir dievų, „pasirodė sode, ir visas sodas, palaistytas kvapniu vandeniu, pražydo dieviškomis gėlėmis, o visi medžiai <…>, nors buvo žiemos metas, išskleidė lapus ir sunokino vaisius <…>. Tuomet Maja – Devi <…> ėjo nuo vieno medžio prie kito <…>, kol priėjo Plakčą <…>. Tada tas Plakčos medis, paveiktas Bodisatvos šlovės galios, palinko ją pasveikindamas. Tuomet Maja-Devi tarytum žaibo blyksnis danguje ištiesė dešiniąją ranką, sugriebė Plakčos šaką palaiminimo ženklan ir, žiūrėdama į dangaus aukštybes, nusižiovavo ir sustingo. Tą akimirką iš Kamavačaros dievų tarpo priekin žengė 60000 apsarų, kad jai padėtų ir sudarytų garbės palydą. Tokios antgamtiškos galybės akivaizdoje Bodisatva įžengė į motinos įsčias.“

Legendos sako, kad jį nekaltai pradėjęs saulės spindulys, ir motinos įsčios tapusios tokios skaidrios, kad ji galėjusi matyti dar negimusį kūdikį. Dar pasakojama, kad jis užaugo ne motinos gimdoje, bet brangaus akmens dėžutėje.

Po dešimties (mėnulio) mėnesių nuo prasidėjimo karalienė, lydima jaunesniosios sesers ir palydovių, išvyksta iš Kapilavastu aplankyti tėvų. Lumbinio giraitėje, šviečiant pilnačiai, stovėdama po medžiu, į kurio šaką įsitvėrė, ji pagimdo Bodisatvą. Vaikas išeina iš dešiniojo savo motinos šono, jos nesužeidęs, „įgijęs atmintį ir žinojimą, nesuteptas motinos įsčių, kaip neatsitiko nė vienam kitam, nes visi kiti buvo sutepti įsčių dėme“ (Lalitavistara). Nepaliestas jokio žmogaus, jis buvo pirmiausia priimtas dievybių.

„Vos gimęs Bodisatva nusileido ant žemės. Ir vos tik Bodisatva Mahasatva ant jos nusileido, žemę prarėžė ir pasirodė didžiulis lotosas. Nanda ir Upananda, abu Nagų karaliai, išniro iki pusės iš dangaus žydrynės ir, ištrykšdinę dvi karšto ir šalto vandens sroves, numaudė Bodisatvą.<…> Dievai numazgojo jo kūną įvairiausiais kvapniais vandenimis ir apdengė ką tik nuskintomis gėlėmis. Ore pasirodė du Čanarai ir brangus skėtis. O jis, sėdėdamas ant didžiulio lotoso, nužvelgė 10 erdvės taškų liūto žvilgsniu,
žmogaus žvilgsniu. <…> Atsivėrė dieviškoji Bodisatvos akis <…>, jis išsyk išvydo visus 3000 didžiųjų tūkstančių pasaulių <…>. Jis iš karto suprato žmonių mintis ir elgesį, o supratęs apsižvalgė į visas puses. <…> Nepamatė nieko sau lygaus. <…> Niekieno nepalaikomas Bodisatva pasisuko veidu į rytus ir, žengęs 7 žingsnius, pasakė: „Aš būsiu tas, kuris žengia visų mokymų, išaugusių iš dorybės, priekyje.“<…> Kur tik pastatydavo Bodisatva koją, ten išdygdavo lotosas,“ – pasakoja Lalitavistara. Taip pat jis žengė ir į kitas pasaulio puses bei į žemesniąją ir aukštesniąją sritį, žadėdamas būti neprilygstamu, vertu aukojimų, nutraukti kančią, sunaikinti pragarus ir pan.

Visas pasaulis, nuo dausų iki pragarų, švenčia tą įvykį. Tuo pat metu gimsta būsimoji Bodisatvos žmona, jo ginklanešys, žirgas, įvairūs karaliai.

Po 7 dienų Maja mirė, nes pagimdžiusiai Budą šioje žemėje nebeliko, ką veikti.

Netrukus po gimimo Bodisatva su dievų palyda iškilmingai pervežamas į Kapilavastu. Pagal šakjų paprotį jis pristatomas į Abajos („bebaimio“), juos globojančios dievybės, šventyklą. Kai būsimasis Buda pirmą kartą apsilankė šventykloje, dievų statulos pakilo ir sukniubo prieš jį. Karalius jam suteikia Sidhartos („to, kuris sulaukia sėkmės ir klestėjimo“ arba „pasiekusiojo tikslą“) vardą, o gal Sirvatasidhartos – „tobulo visuose dalykuose“ vardą. Jo pasirinktas antras vardas – Gautama, kuriuo jis pagerbė induizmo mokytoją, kurio pasekėju laikomas.

Tądien, kai Bodisatva atėjo į pasaulį, pasirodė daugybė gerų ženklų. Tuomet karalius Šudodana sukvietė žynius ir tarė jiems: „Štai ką tik gimė kūdikis; kokiomis geromis ir blogomis savybėmis jis bus apdovanotas?“ Tada žyniai sudarė jo horoskopą ir ištyrė 32 išskirtinio žmogaus žymes ir 48 antrinius ženklus, kuriais jis apdovanotas ir kurie liudija anksčiau įgytus nuopelnus. Vaiko tėvui buvo išpranašauta (žynio, trijų jogų, išmintingų senolių, o gal atsiskyrėlio Asitos), kad berniukas tapsiąs arba didžiu valdovu (Čakravarčio karaliumi), jeigu liks namie, arba benamiu klajūnu, kuris pradės religinį gyvenimą ir įgys tobulą protą, jeigu paliks namus. Buvo pasakyta, kad jei berniukas įžvelgs nelaimę, persmelkiančią bet kurią sąlygotą būseną, visko išsižadės ir pasidalins su pasauliu savo prašvitusia sąmone. Išminčiui Asitai (Šudodanos žyniui ir jo mokytojui, anot kai kurių versijų) teks atskleisti, kad vaikas taps „visiškai ir galutinai nubudusiu“ Buda.

„Tais laikais didysis rišis (išminčius) Asita gyveno karališkuosiuose Himalajų kalnuose su Naradata, savo sesers sūnumi, ir buvo apdovanotas 7 antgamtiškomis savybėmis. Gimus Bodisatvai, jis išvydo daugybę stebuklų ir kitokių neįtikėtinų dalykų. Padangėse dievų sūnūs džiūgaudami lakstė pirmyn atgal mosuodami savo šaliais. Pamatęs tai, jis tarė sau: „Nagi reiktų apsidairyti.“ Apžvelgęs dieviškuoju žvilgsniu visą Indiją, jis pastebėjo, jog dideliame mieste, Kapiloje, karaliaus Šudodanos namuose, gimė mažytis princas, žėrintis šimtais šventų spindulių, šlovinamas visos visatos ir apdovanotas 32 žymėm, būdingomis didžiam žmogui“ (Lalitavistara). Pasitelkęs magiją, jis atskrenda į Kapilavastu. Čia, įžvelgęs, kad princas Sidharta, be jokios abejonės, pasieks Aukščiausiąjį Protą ir „įsuks Mokymo Ratą“, jis aprauda savo senatvę, dėl kurios nebegalės būti viso to liudininku.

Jaunąjį princą augino jo motinos sesuo Mahapradžapati kuo didžiausioje prabangoje ir turte. Šudodana neleido savo sūnui nė žvilgtelėti į pasaulį. Jo vaikystė bėgo gimtųjų laukų prieglobstyje. Čia medžių šešėlyje jis dažnai apmąstydavo įvairius dalykus, o kartu jį supo neįtikėtina prabanga. Sidharta pastebimai išsiskyrė iš bendraamžių tarpo. Kitur sakoma, kad jis iš motinos paveldėjo fizinį grožį, o jo charakteris išsiskyrė romumu, gerumu ir mąslumu. Septintaisiais metais per karaliaus surengtą „šventos vagos“ ceremoniją jis įgijo „pirmąją meditacijos stadiją“.

Kai vaikystė prabėgo, jaunąjį princą ėmė mokyti humanitarinių bei tiksliųjų dalykų, rūpestingai mankštinti kūną. Jis greitai įsisavindavo mokslus, pasireiškė jo įvairiapusiai gabumai. Jis įvaldo „64 menus“. Bodisatva čia rodo stebuklus, pranoksta savo paties mokytojus. Regis, tuo metu ir pasireiškia jo pusbrolio Devadatos pavydas Bodisatvai ir noras su juo varžytis. Visi tekstai stengiasi pateikti tuos bjaurius polinkius kaip blogą „naštą“, kurią Devadata nešasi iš vieno gyvenimo į kitą. Kai princas rungėsi jėgomis su šakjais, savo miklumu visuose menuose ir gausybe talentų nurungė visus kitus. Jis jau rengėsi išvykti džiaugsmo kupina širdimi. Vežėjas atvedė jam dramblį. Devadata, didžiavęsis savo jėga, paklausė vežėjo, kam tas dramblys. Sužinojęs jis, apimtas įtūžio, partrenkė dramblį ant kelio, ir nebebuvo galima praeiti. Sidharta paklausė, kas taip nedorai pasielgė, kas užmušė dramblį. Kai jam atsakė, kad tai Devadata padarė, norėdamas užtverti miesto vartus, princas pakėlė ir sviedė oran dramblį, o šis nulėkė už miestą juosiančio griovio.

Tėvas augančiam princui davė viską, kas džiugina jauną, stiprų vyrą: paskyrė jam dalį savo valdų,
apsupo 500 puikių moterų, buvo sudarytos geriausios sąlygos lavinti kūną ir protą. Užteko nurodyti geidžiamą daiktą, ir jis jį turėdavo. Pagal budistų raštus, vėliau jis prisipažino: „Aš buvau sugadintas, labai sugadintas. Kvėpindavausi tik Varanasio sandalmedžiu, rengdavausi tik Varanasio drabužiais. Dieną naktį viršum manęs laikydavo baltą skėtį nuo saulės. Žiemą praleisdavau vienuose rūmuose, vasarą būdavau kituose, lietinguoju metų laiku – trečiuose.“

Kai Sidhartai sukako 16, tėvas nusprendė jį apvesdinti ir į žmonas išrinko gražuolę Jašodarą. Vėliau jis turėjo dar 2 žmonas ir sugulovių. Antroji žmona, Gopa, priklausė šudrų kastai, nes Sidharta pareikalavo išrinkti jam protingą ir dorą žmoną, nepaisant jos kilmės. Kitur pasakojama, kad princą apvesdinti nutarė Šakjų taryba. Kadangi visi praeities budos kurį laiką gyveno santuokoje, jis irgi neatsisakė santuokos, tik patikslino, kokiomis savybėmis turi pasižymėti būsimoji nuotaka. Karaliaus žynys pats suranda Gopą (arba Bimbą, Jašodarą). Išskyrus ją iš jaunų merginų būrio, Bodisatva, kad būtų išrinktas jaunikiu, turi nugalėti pretendentus varžybose ir įtempti savo protėvio Sinhahanu lanką, kurio niekas neįstengia net pakelti.

Santuoką atšventus, karalius mėgina įtraukti Sidhartą į karalystės valdymą, parūpina jam gausybę pramogų ir kaip įmanydamas stengiasi, kad jis išvengtų viso to, kas galėtų paskatinti jį išsižadėti pasaulio. Būgnai, varpeliai, arfos, tambūrinai ir fleitos skleidžia malonius garsus, kol jis būdrauja; ir gausybė moterų švelniais balsais neleidžia užmigti savo melodijų akordais ir koncertais.

Sukurti tam, kad Sidharta išvengtų bet kokio skaudaus reginio, karaliaus sugalvoti pramogų sodai atskleis ar veikiau sužadins per įvairius gyvenimus Bodisatvą persekiojantį skausmą. Pasakojama, kad dar būdamas keturiolikos jis kartą išvažiavo iš miesto ir keturiuose parkuose sutiko senį, ligonį, laidotuvių procesiją ir vienuolį. Išvažiavęs pro rytinius vartus, rytiniame parke Sidharta išvydo paliegusį, paniekintą, niekieno neglobojamą, nieko nesugebantį senį, kuris sunkiai žengė į priekį pasiramsčiuodamas lazda. Tada Bodisatva važnyčiotojo paklausė, kas tai per žmogus, ir kai jam buvo atsakyta, kad čia senis, jis paklausė, ką vadina seniu. „Jis nugyveno daugybę metų, jis geba daryti vis mažiau ir mažiau ir mažiau, jo išorė pasikeitė, jo skaistus veidas nubluko. Kai jis atsisėda, jam sunku atsikelti, jis turi labai mažai gyvybinių jėgų“,- atsakė vežėjas. Taip princas sužinojo apie senatvę ir kad jos neišvengs nė jis. Jis labai nuliūdo ir vis galvojo apie senatvės dėsnį. Išsigandęs karalius pasistengė dar daugiau malonumų parūpinti sūnui. Bet po kiek laiko Sidharta vėl išvyko iš miesto, šį kartą pro pietinius vartus. Sode jis netyčia sutiko išsekusį ligonį, beglobį, be namų, priėjusį mirties slenkstį, kuris buvo sulysęs bei nusilpęs ir sunkiai kvėpavo atsirėmęs į vartus. Tada Bodisatva paklausė, kas yra ligonis, ir jam atsakė, kad tai žmogus, „kurio keturi didieji pradai čia stiprėja, čia menkėja, ir jis nebegali nei gerti, nei valgyti, jo kvėpavimas nusilpęs, retėja, jo gyvybines jėgas naikina jame glūdintys nešvarumai“. Supratęs, kad dar neišsivadavo iš senatvės ir ligos dėsnių, princas dar labiau nuliūdo, o jo tėvas dar labiau susirūpino. Trečiąkart išvažiavęs pro miesto vartus į vakarus, Bodisatva pamatė numirėlį, kurį nešė vyrai, o iš paskos ėjo nuliūdę giminaičiai. Vežėjas paaiškino, kad numirėlis yra tas, kuris „liovėsi kvėpavęs, jį apleido protas, jis nieko nebesuvokia, jis paliko tuščią kaimą, jis visiems laikams išsiskyrė su savo tėvais“. Nieko nelaukęs, princas grįžo namo. Prisiminęs visuomet tarpusavy susijusias senatvę, ligą ir mirtį, jis įsipareigojo galvoti apie išsivadavimą. Išsivadavimą Sidharta atranda, kai grįždamas šiauriniame sode sutinka vienuolį, nusiskutusį plaukus ir barzdą, laikantį rankose dubenėlį. Paklaustas vežėjas pasakė, kad keliaujančiu vienuoliu vadina tą, kuris „susitvardo, oriai elgiasi, visuomet yra kantrus ir užjaučia kitus“. Vienuolis, pasiekęs ramybės būseną, nejausdamas nei meilės, nei neapykantos, tik prašydamas išmaldos, žingsniavo akis įsmeigęs į kelią. Tada Sidharta suprato, kad religijos išpažinimas ir dorovinis tobulėjimas yra naudingas ir sau, ir kitiems. Jis labai nudžiugo ir, išlipęs iš vežimo, pareiškė pagarbą vienuoliui. Grįžtant viena moteris pasakė, kad Sidharta patirs nirvaną, tada jis dar labiau nudžiugo. Karalius nujausdamas, kad pranašystės pildosi, rengė vis daugiau švenčių jam išblaškyti ir dar akyliau sūnų saugojo.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 3157 žodžiai iš 9709 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.