Budizmas4
5 (100%) 1 vote

Budizmas4

11

Budos, budizmo tikėjimo pradininko, gyvenimas apipintas gausiomis legendomis, tradicija išsaugojo ne detalią biografiją, bet portretą idealo, kokiu turėtų stengtis tapti kiekvienas budistas. Visgi pavyko nustatyti pakankamai aiškiai kai kuriuos jo gyvenimo faktus.

Sidharta Gautama, vėliau išgarsėjęs kaip Buda, gimė apie 560 pr. Kr. netoli dabartinės Indijos ir Nepalo sienos. Jo tėvas viešpatavo kaip nedidelės tenykštes kunigaikštystės radža. Kaip tik tuo metu šis regionas garsėjo kaip vienas didžiausių pasaulio intelektualinės bei dvasinės veiklos centrų.

Tėvai parinko berniukui Sidhartos vardą, kuris reiškė “tasai, kurs pasiekė tikslą”. Vėliau pagal kilmingų indų šeimų paprotį jis pasirinko antrą vardą – Gautama, taip pagerbdamas garsų induizmo mokytoją, kurio mokiniu ir pasekėju jis laikomas. Buda buvęs reformatorius, kurio santykis su induizmu toks, kaip Liuterio su Romos katalikybe. Taip kaip Liuteris vargo aiškindamasis, ar įmanoma atleisti nuodėmes, taip Gautama ieškojo išsivadavimo iš kankinančios begalinės atgimimų grandinės. Indijoje kai kas tiki, kad Buda yra devintasis induistų dievo Višniaus įsikūnijimas, arba avatasas. Nepaisant to, reikia pripažinti, jog Buda ryžtingai atskyrė budizmo religiją nuo induizmo, ypač, kad neperėmė induistų šventųjų raštų. Jis atmetė ir kastų sistemą, taip pat neigė Dievo, kaip aukščiausios būtybės, egzistavimą.

Budos vardas, kuriuo jis vėliau žinomas, iš tiesų yra garbės titulas, reiškiąs “prabudusysis, praregėjusysis”, arba “nušvitusysis”. Antras vardas suaugo su jo tikruoju, taip pat kaip prievardis “Kristus” sutapo su Jėzaus tikruoju vardu.

Gautama anksti vedė ir turėjo sūnų. Sulaukęs dvidešimt devynerių metų, vidinio poreikio skatinamas, jis iškeitė išorinę rūmų prabangą į benamio šventojo gyvenimą. Triskart išėjo Gautama iš namų prieš galutinai juos palikdamas. Triskart savo akimis išvydo tokią gyvenimo tikrovę, kokios niekuomet nebuvo regėjęs. Išvydo jis pasaulio kentėjimą trimis jo pavidalais – matė silpną paliegėlį senį, regėjo skausmo surakintą invalidą, žiūrėjo į laidotuvių procesiją, lydimą gedulingų raudotojų. Kai apstulbęs paklausė, ką visa tai reiškia, jam abejingai atsakė, jog tie dalykai įprasti – tokia žmogaus dalia. Iškeliavęs ketvirtąjį kartą, susitiko vienuolį. ši kelionė tapo Budai lemtinga, jis suvokė kokie tušti ir beprasmiai šio pasaulio malonumai.

Tais laikais, Indijoje, benamio klajoklio gyvenimas buvo pripažintas kaip tikras būdas siekti dvasinės tiesos ir realybės.

Gautama vadovavosi religijos mokytojų nurodymais, tačiau pirmuosius šešerius ar septynerius metus jis praleido daugiausia pats pasirinkęs dvasinio tobulinimosi metodus. Šios religinės pratybos darėsi vis griežtesnės, vis asketiškesnės. Tačiau dar iki nušvitimo Gautama suvokė tokio kraštutinio asketizmo dvasinį ir moralinį beprasmiškumą. Į nušvitimo būseną Buda pakilo trimis laipteliais.

Pirmąją meditacijos naktį pro jį praplaukė visi ankstesnieji jo gyvenimai.

Antrąją savo nušvitimo naktį Buda perprato dėsnį, kuris nulemia nepertraukiamą gimimo, mirties ir naujo gyvenimo ciklą. Šį dėsnį dar nusako terminas dharma.

Pagal Budą kiekviena visatos dalelė paklūsta kaitos ir irimo procesui. Viskas, kas sukurta, privalo pražūti. Nei pasaulis, nei žmonės nėra tobulai savyje užbaigti esiniai, atskiri nuo viso kito. Jie susideda iš daugybės individualių elementų, esančių nepaliaujamo judėjimo būklėje, nuolat išnykstančių ar iš naujo susijungiančių su kitais. Šie komponentai jungiasi vienas su kitu pagal griežčiausias taisykles. Jeigu aptarsime žmogiškąsias būtybes, tai jų atveju lemiamas faktorius yra karmos dėsnis. Karma apytiksliai reiškia “veiksmas”, “darbai/poelgiai”. Tai – kokybė, kuri išryškėja individo mintyse, žodžiuose bei darbuose. Karma nulemia, koks bus naujas individo gimimas. Geri darbai nulemia laimingą inkarnaciją, blogi – nelaimingą. Tad kiekvienas naujas atgimimas būna nulemtas ankstesniojo gyvenimo karmos. Toks yra moralinis pasaulio dėsnis, kurio išvengti neįmanoma.

Trečiąją meditacijos naktį Budai atsiskleidė keturios tauriosios tiesos. Jos sudaro budizmo filosofijos branduolį.

Pirmoji tiesa – kančios pažinimas. Ji sako, jog visa individo egzistencija tėra vienas skausmas, viena kančia.

Antroji tiesa byloja, jog kančia turi priežastį. Kančios, vadinasi, ir visos egzistencijos priežastis yra aistra ir nemokšiškumas.

Trečioji tiesa teigia, jog kančią įmanoma įveikti. Kančią būtina įveikti, būtina sunaikinti, nepalikti nė pėdsako. Svarbiausias budizmo tikslas – amžinai išsivaduoti iš kentėjimo. Tai reiškia išsilaisvinti iš nesibaigiančio atgimimų ciklo, sansaros, ir įžengti į palaimintąją būseną, nirvanà.

Ketvirtoji tiesa nurodo, kaip įveikti kančią. Tai įmanoma einant aštuongubu tauriuoju keliu. Aštuoni pėdsakai sudaro mokymo apie budisto gyvensenos esmę.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 774 žodžiai iš 1540 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.