Budizmo ištakos
5 (100%) 1 vote

Budizmo ištakos

112131

Budizmo tėvynė – Indija. Jo pradininkas buvo žmogus vardu Sidharta Gautama gyvenęs

maždaug prieš 25 000 metų. Dėl savo išminties jis išgarsėjo kaip Budda, tai reiškia nušvitusysis. Kai

gimė Sidharta Gautama, daugelis indų laukė naujų atsakymų į tokius juos dominančius klausimus:

– kodėl žmonės turi kentėti

– ar negalima išvengti kančios

Ši problema indams labai svarbi, nes jie tiki reinkarnacija. Sidharta tėvas buvo radža nedi-

delės šiaurės Indijos kunigaikštystės, buvusios netoli dabartinio Nepalo. Šeimoje buvo visi induistai.

Sidharta gyveno prabangiuose rūmuose, užaugęs jis vedė ir turėjo sūnų. Bet kaip tik tada kai gyveni-

mas atrodė puikus, jį ėmė kankinti klausimas, kokia prasmė gyventi prabangoje ir nieko neveikti.

Sidharta suprato, kad net turtingiausias ir galingiausias valdovas negali išvengti ligos, senatvės ir mir-

ties kančių. Sidharta pradėjo ieškoti atsakymo į kančios problemą, taip jis tapo klajokliu. Per savo ieš-

kojimus Sidharta metėsi nuo vieno kraštutinumo prie kito. Jis mokėsi, tobulinosi, vėliau šešerius metus

griežtai pasninkavo, kol visiškai išseko ir buvo arti mirties. Tada suvokęs, kad tokie kraštutinumai ne-

padės išspręsti kančios problemos pažadėjo pasirinkti vadinamąjį vidurio kelią, t.y. niekada nesižavėti

prabanga, bet ir per daug nenualinti savo kūno. Sidharta praleido ne vieną dieną sėdėdamas figmedžio

pavėsyje ir pasinėręs į meditaciją. Jo meditavimo vieta buvo vadinama Bodigaja. Pagaliau išaušus vie-

nam rytui jam atsivėrė visos paslaptys ir jis patyrė nušvitimą, nuo šio momento Sidharta tapo Budda.

Šio nušvitimo būsenoje Budda pasiekė Nirvaną. Budistai sako, kad Nirvanos negalima nusakyti žo-

džiais, ji yra virš bet kokio apibrėžimo. Budda gyveno 80 metų.

Dauguma budistų įsitikinę, kad svarbiausias būdas Nirvanai pasiekti yra meditacija. Suprasti

Buddos mokymo tiesą individas gali tik meditacijos metu prasiskverbęs į save. Budistai nedituojant

tiesiog susikaupia savyje, svarbu kad tuo momentu jų susikaupimo netrikdytų daugybė prieštaringų

minčių. Buddai mirus jo mokymo niekas neužrašė. Pradžioje buvo perdavinėjama žodžiu iš lūpų į lū-

pas. Tik vėliau jo mokymas buvo užrašytas į raštų rinkinį ir vadinamas TRIPITAKA (triguba pintine)

Jį sudaro Buddos mokymai, komentarai ir vienuolių taisyklės. Jie parašyti 1 amžiuje p.m.e Šri Lankoje

Budistai su nuostaba žvelgia į kiekvieną gyvą būtybę, elgiasi su jomis pagarbiai. Budistai duoda penkis įžadus, kurie išplaukia iš Buddos mokymo:

1. Nežudyti ir nekenkti nei vienai gyvai būtybei.

2. Neimti nieko kas tau nėra duota.

3. Nepataikauti savo kūnui.

4. Nemeluoti, nekalbėti užgauliai ar įžeidžiančiai.

5. Negerti alkoholio, nevartuoti narkotinių.

Budistai vienuoliai ir asmenys gyvenantys kaip vienuoliai duoda dar 5 įžadus:

1. Nepersivalgyti.

2. Ir nevalgyti po vidudienio.

3. Nedainuoti.

4. Nešokti.

5. Nevaidinti pačiam ir nežiūrėti kaip tą daro kiti.

Kaip suprasti budizmo dvasią, kaip ji išreikšta šventuose raštuose ir meditacijose, turėtumėme

susipažinti su gyvu budizmo srautu, kuris netrukdomas atėjo iki mūsų nuo Buddos laikų. Panašiai, kaip galinga upė keičiasi tekėdama įvairiomis vietovėmis, per daugybę šalių tapdama vis naudingesnė.

Tačiau nežiūrint viso to, tai vis ta pati upė. Jos tapatybė yra ne turinio, išvaizdos autentiškume, o judė-

jimo nenutrūkstamume, krypties tapatybėje. Norint suprasti budizmą, į jį taip pat reikia žiūrėti kaip į

pastoviai kintančią visumą. Budizmas nėra vien tai, ko mokė Budda, ar vien tai ką mes matome dabar-

tai judėjimas, nors ir prasidėjęs iš vienos istorinės asmenybės savo esmę išreiškiantis kontaktuose su

įvairiomis žmogiško gyvenimo aplinkybėmis.

Netinka klausti “Ko mokė Budda”, tai klausimas į kurį niekada negalima atsakyti objekty-

viai, o tik labai paviršutiniškai, suvedant budizmą į kelias sausas, standartines frazes, kadangi pats Bu-

dda nepaliko jokių užrašų. Labiau tiktų klausimas “Kokio impulso pagalba budizmas išlaikė savo ju-

dėjimą, dvasinį potraukį du su puse tūkstančio metų”, taip pat svarbu sužinoti kokiomis sąlygomis ir

kokioj kultūrinėj terpėj mokė Budda, kiek mokymo perdavė ir kiek modifikavo jo amžininkai ir vėles-

ni pasekėjai. Ko mokė Budda nėra tai, ką jis kalbėjo, bet ir tai, kas jis buvo kaip gyveno. Budizmas –

tai dvasinio impulso vystymasis – impulso, viršijančio eilinio žmogaus kalbos ir vaizduotės galimybes,

pasiekiamo nukreipus vidinę nuostatą nuo statinių koncepcijų pasaulio į tarpusavyje surištų jėgų ir gy-

vybei formų išgyvenimą. Todėl nežiūrint daugybei skirtumų supratime ir formuluotėse, netgi sulygi-

nus vėlyvas budizmo mokyklas (Machajana, Vadžvajana) rėmėsi ankstyvesnėmis tradicijomis. Budiz-

mas pasidalijo į daugybę mokyklų, kurių kiekviena turėjo savo kanoną, bet tik vienas iš jų išgyveno ir

išliko nekitęs iki mūsų dienų, būtent Tcharavadinų kononas. Turbūt todėl, kad jis egzistavo izoliuotas

Ceilone ir jo nepalietė dvasinės ir politinės Azijos revoliucijos.

Vos ne iki mūsų dienų Europa buvo pažįstama tik su šios mokyklos taktais,
todėl tarp tyrinė-

tojų gyvavo įsitikinimas, kad Tacharavada yra vienintelė autentiška budizmo forma, perteikianti mums

tikrus Buddos žodžius. Tačiau mes turim prisiminti, kad praėjo ne mažiau 400 metų iki to laiko kol bu-

vo surašytas Pali kanonas. Netgi jeigu mes tikėsim, kad jame užrašyti autentiški Buddos žodžiai, netu-

rim užmiršti, kad žodžiai turi daug reikšmių, laikui bėgant jų reikšmė kinta – jie tokie pat gyvi daiktai.

Todėl skirtingo temperamento žmonės juos skirtingai ir supranta. Tai patvirtina tas faktas, kad iki Ta-

charavados kanono užfiksavimo egzistavo 18 skirtingų budizmo mokyklų. Suformuluoti kas yra bu-

dizmas galima būtų sekančiai; kaip pergyvenimai ir kaip praktinis jo įgyvendinimo kelias budizmas

yra religija, kaip sąvokinė šio pergyvenimo formuluotė ir jų apmąstymai – filosofija, kaip sistemingo

savęs stebėjimo rezultatas – psichologija, o iš viso šito išteka elgesio norma, kurią mes vadiname etika

(žiūrint iš vidaus) arba moralė (žiūrint iš išorės).

Moralė nėra išeities taškas (kaip pvz. Kikščionybė), bet pasaulėžiūros ir religinių pergyveni-

mų rezultatas. Budizmo pagrindas yra žinios, dėl ko daugumas budizmo tyrinėtojų įsivaizduoja jį kaip

racionalią sistemą, grindžiama protavimo principu. Žinios budizme – batarpiškos patirties (prasidedan-

čios nuo kančios patyrimo) produktas, kadangi pergyvenimai, o ne apmąstymai turi tikrąją vertę. Šiuo

atveju budizmas yra tikriausiai religija, bet tuo pačiu kažkas daugiau negu paprastas tikėjimo simbolis.

Jis yra ir kažkas daugiau už paprastą filosofiją, bet tuo pačiu pagal galimybes naudojasi ir protu, ir lo-

gika. Budizmas išeina už ribų įprastų paprastai psichologinei sistemai, kadangi jis neriboja psichinių

jėgų ir reiškinių analize, bet moko kaip juos suformuoti, pritaikyti, vystyti. Negalima pavadinti budiz-

mo ir paprastu moraliniu kodeksu ar vadovėliu kaip daryti gėrį, kadangi būtina patekti į vietą esančią

už gėrio ir blogio, iškylančią virš bet kokios budizmo formos – vieta iš kur vidinėje kontempliaciojoje

kyla minties pavidalai.

Dauguma žmonių tyrinėjusių budizmą, nedrįsta pavadinti jo religija. Todėl, kad religija tapa-

tina su dogmom, su atitinkamu būdu organizuota tradicija, su tikėjimu į dievo apsireiškimą. Budizme,

žinoma viso to nėra. Budizmas – tai kelias kilęs iš praktinės patirties, filosofija – orientacija to kelio

kryptimi, psichologija – jėgų ir sąlygų kurios padeda ar trukdo tame kelyje, analizė.

Pradėti aiškinti budizmą reikia nuo Dcharmos teorijos, kaip ji išreikšta Sarvartivadinų ir Vi-

džnianavadinų raštuose, kuri sąlygoja tai, ką mes suprantame kaip asmenybę pasaulį, patiriama per ją.

Pats žodis, kaip ir visi tose kalbose, turi keletą reikšmių: palaikantis elementas, bendrasis dėsnis, tei-

sumas, pareiga, daiktas. Jis naudojamas kaip techninis terminas pažymint galutinius nesutampančius

faktorius, iš kurių sudaryta visa kuo mes tikim, ką suvokiam savo viduj ir objektyvioj realybėj. Tai

teorinis budizmo pagrindas – tapimo filosofija. Ji visą būtį aiškina bendra veikla kintančių jėgų, atsi-

randančių ir išnykstančių priklausomai viena nuo kitos. Jos dėka budizmas atsisakė amžinų substanci-

jų (materija, siela, dievas), kurios kituose mokymuose sudaro pagrindą. Ši teorija yra budizmo pama-

tas. Likusį karkasą sudaro keturios prakilniosios Buddos tiesos ir aštuonkopis išsivadavimo kelias.

Budda atmetė nekintančios dvasios idėją, egzistuojančią kaip atskira esybė, bet niekada ne-

neigė sąmoningai nukreiptų dvasinių ir psichinių jėgų egzistavimo, kurios nežiūrint savo kaitos išlieka

atskiros. Psichika ir materija yra vidinė ir išorinė tos pačios realybės išraiškos, esančios aukščiau už

sąmonę, kuri trokšta laisvės nenutrūkstamame tapimo sraute. Būtent tas troškimas ir pagimdė pirmąją

Buddos tiesą:pasaulyje yra kančia. Šita kančia nebuvo Buddos pesimizmo rezultatas, tai nėra joks ge-

dulas. Ji buvo sąlygota suvokimo, kad kol mes nežinom savo kančios priežasties ir kilmės, tol negalim

pasinaudoti galimybėmis, esančiomis mūsų viduje. Pasaulyje yra netik kančia, bet ir meilė, palaima.

Gyvenimas jame pats savaime nėra nei gėris, nei blogis, o tik buveinė. Koks jis bus priklausys nuo mūsų. Kančia yra sudėtinė pasaulio dalis. Jos priežastis yra penkios ydos: didybė, aistra, prieraišumas,

pasibjaurėjimas, minčių audringumas. Budda tą pasiekė nugalėjęs savo netikrąjį ego – “aš” atspindį są-

monėje. Tai nereiškia, kad jis sunaikino savo individualybę, o tai, kad jis nebelaikė jo savo esybės esme. Jis pamatė savąjį “aš’ kaip priemonę, kaip terpę, būtiną savo universalumui pažinti. Jis pamatė

pasaulį iš kitos pusės, pamatė jį kaip Atmaną. Kietas daiktinis pasaulis pavirto į besimainantį susipy-

nusių srautų, kylančių ir nykstančių formų sūkurį. Dėl šių dcharmų (egzistavimo elementų), sudaran-

čių gyvenimo upę, trumpalaikiškumo joms negalima pritaikyti sąvokų “būtis” ir “nebūtis”.

“Pasaulis, Kačiana, pasmerktas sąvokų “tai yra” ir “tai nėra” dualizmui! Tačiau, Kačiana,tam

kuris tai išmintimi suvokė, kaip šiame pasaulyje
daiktai – jam nėra šiame pasaulyje jokio “tai

nėra”. O tam, Kačiama, kas tobula išmintimi suvokė kaip šiame pasaulyje išnyksta daiktai, tai tam “tai

yra” pasaulyje neegzistuoja!” (Samjuta Nikaja)

Sąvokos “būtis” ir “nebūtis” galima priskirti tik savaime egzistuojantiems absoliutiems vie-

netams. Tačiau joks daiktas negali egzistuoti savaime sau, o tiktai sąryšyje su kitais ir priklausomai nuo jų. Todėl šių sąvokų negalima priskirti niekam realiai egzistuojančiam. Viskas kas sekundę kinta,

mainosi, tada kaip galima tai pavadinti “tas pats” ar “ne tas pats”? Budda tai pavadino priklausoma ir

vienalaike kilme. Nei vienas iš daiktų ar reiškinių neturi savo nuosavos, nuo kitų nepriklausomos pri-

gimties. Todėl jie charakterizuojami kaip sunjam – neturintys savo kilmės, tušti. Kadangi negalima

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1835 žodžiai iš 3641 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.