Bulimija anoreksija
5 (100%) 1 vote

Bulimija anoreksija

112131

Valgymo sutrikimai pasaulio civilizacijoje žinomi nuo neatmenamų laikų. Gausus valgymas su vėlesniu vėmimu ir viduriavimu išsamiai aprašytas senovės romėnų metraščiuose. Persivalgymo ir badavimo epizodai, tuo pačiu metu naudojant nendres vėmimui sukelti bei skatinančias viduriavimą žoles, aprašytas ankstyvosios krikščionybės dienoraščiuose. Daug įdomių duomenų apie valgymo sutrikimus galime rasti ir viduramžių raštuose. Reikia pripažinti, kad to meto valgymo sutrikimų samprata nebuvo moksliška. Tik XIX a, pabaigoje valgymo sutrikimai apibūdinti kaip medicininė problema, ir 1873 m. nervinė anoreksija aprašyta kaip atskira liga. Kiek vėliau bandyta išskirti valgymo sutrikimus į atskiras grupes. XX amžiuje valgymo sutrikimų klasifikacija daug kartų keitėsi. Tik 1980 m. DSM-III joje buvo nustatyti nervinės bulimijos diagnostiniai kriterijai. Painiavą joje lėmė ir tai, kad valgymo sutrikimai iš esmės yra būklės ir sindromai, o ne atskiri nozologiniai vienetai. Juos sukelia įvairių veiksnių kompleksas. Tai emocijų bei asmenybės sutrikimai, santykiai šeimoje, genetiniai, biologiniai, kultūriniai ir etniniai veiksniai. Todėl ir dabar klasifikacija yra tobulinama. Šiuo metu ir DSM-IV, ir TLK-10 klasifikacijose pateikiami nervinės anoreksijos, nervinės bulimijos bei kitų valgymo sutrikimų, niekur kitur neaprašomų, diagnostiniai kriterijai.

Nagrinėjant nervinę anoreksiją ir nervinę bulimiją, verta paminėti valgymo fiziologijos bendruosius principus.

Pagumburyje esantys alkio ir sotumo centrai reguliuoja visą žmogaus mitybos procesą. Tai yra pagrindinė neuroreguliacijos komplekso dalis. Šiam kompleksui priklauso periferinė grandis – virškinimo trakto hormonai ir platus nervinis audinys smegenyse. Valgymo įpročiai priklauso ir nuo fiziologinės organizmo būklės, ir nuo aplinkos sąlygų bei psichologinių veiksnių. Labai didelę reikšmę turi neuropeptidų ir neurotransmiterių balansas, medžiagų apykaitos greitis ir kokybė, virškinimo trakto būklė, poodinio riebalinio audinio sluoksnio storis, uoslės bei skonio jutimo receptoriai, maisto ypatybės (skonis, kokybė, sudėtis), išorinės sąlygos (aplinka, stresas, žmonių buvimas). Suvalgytas maistas organizme skaidomas mechaniškai, chemiškai ir fiziškai. Maisto medžiagos asimiliuojamos pagal trigrandę sistemą: ertminį ir membraninį virškinimą bei rezorbciją. Virškinimo sistemos darnią veiklą reguliuoja nerviniai (visų pirma vegetacinė nervų sistema) ir humoraliniai (hormonai, tarp jų ir virškinimo hormonai bei mediatoriai) veiksniai. Ir nervų, ir endokrininių liaukų, ir kraujotakos patologija gali sutrikdyti virškinimą. Įsidėmėtina, kad virškinimo sistema turi dideles kompensacines galimybes. Dėl jos hiperfunkcijos, padidėjus apetitui, žmogus gali nutukti. Hipofunkcija pasireiškia virškinimo nepakankamumu, kai organizmas nepakankamai aprūpinamas maisto medžiagomis. Dėl to susidaro neigiamas azoto balansas, atsiranda hipoproteinemija, hipovitaminozė, rutuliojasi kacheksija, sutrinka daugelio organų ir sistemų trofika, plastika ir energijos apykaita. Organizmas vis labiau senka, sumažėjo jo reaktyvumas.

Pagumburio katecholaminerginio trakto tyrimai atskleidė alfa 2 paraventrikulinių branduolių bei beta 2 adrenoreceptorių funkcijas valgymo procese. Atliekant eksperimentus pastebėta, kad alfa 2 agonistų mikroinjekcija į paraventrikulinius branduolius sukelia hiperfagiją ir greitesnę angliavandenių asimiliaciją. Beta 2 eceptoriai suaktyvina kraujotaką pagumburyje ir slopina apetitą. Į paraventrikulinius branduolius įšvirkštas serotoninas taip pat slopina apetitą. Daug sudėtingiau mitybą veikia dopaminas: mažos dozės ir agonistai skatina greitesnę maisto asimiliaciją, o didelės dozės slopina. Valgymo metu pagumburyje labai pagreitėja dopamino apykaita. Tiesioginį poveikį mitybai turi virškinimo trakto peptidai. Vieni jų slopina virškinimą, veikdami kylančias klajoklio nervo skaidulas (cholecistokininas, gliukagonas, somatostatinas, tireotropiną atlaisvinantis hormonas), kiti slopina tiesiogiai (bombezinas, kalcitoninas, gastritą atlaisvinantis hormonas). Kai kurie iš šių peptidų, paskirti žmonėms, sukelia sotumo jausmą (cholecistokininas, bombezinas, gliukagonas), tačiau valgymo sutrikimams gydyti jie nenaudojami dėl neretai atsirandančio pykinimo ir vėmimo bei ribotos absorbcijos virškinimo trakte.

Etiologija ir patogenezė. Aiškių etiologinių veiksnių, sukeliančių nervinę anoreksiją, neišaiškinta. Manoma, kad ji prasideda po ilgų maisto deprivacijos periodų, kurių priežastys:

1. Noras suliesėti, siekiant tapti patrauklesniam;

2. Pastangos numesti svorį dėl geresnių rezultatų profesijos srityje (balerinos, gimnastai, žokėjai ir pan.);

3. Apetito sumažėjimas pergyvenus sunkų psichologinį stresą;

4. Mitybos apribojimas po sunkių somatinių ligų ar chirurginių intervencijų;

5. Priverstinis badavimas.

Nagrinėjant nervinės anoreksijos anamnezę paprastai paaiškėja, kad yra mitybos apribojimo epizodų ir dietos laikymosi laikotarpių. Tačiau kyla klausimas, dėl kokių individualių ypatybių atsiranda ši liga. Psichologinės teorijos, kuriose gvildenamos nervinės anoreksijos priežastys, dažniausiai pabrėžia fobinius mechanizmus ir formuluojamos psichodinamiškai. Ankstyviausios teorijos teigia, kad nervinė anoreksija
sergančios moterys, atsisako maisto stengdamosi išvengti nėštumo, kadangi įsivaizduoja, kad gali pastoti valgydamos. Remiantis kita teorija yra abipusis raminantis ryšys tarp šilto, bet pasyvaus tėvo ir dėl agresijos kaltos ambivalentiškai vertinamos motinos. Kitos teorijos teigia, kad dėl klaidingos patirties sutrinka kūno (išsekimo neigimas) ir savęs pripažinti išsekimo, silpnumo, bado) suvokimas. Diagnozuojant dar prieš ligos atsiradimą dažniausia nustatoma keletas psichogeninių stresų. Tai pasireiškia gabiems paaugliams, kurie be realios priežasties linkę bijoti nesėkmės. Apie trečdalis ligonių prieš susirgimą turi padidėjusią kūno masę. 1967 m. Crisp teigė, kad nervinę anoreksiją nulemia fobinis maisto vengimas siekiant atsikratyti nuo brendimo laikotarpiu kylančios seksualinės ir socialinės įtampos, atsirandančuios dėl organizmo fiziologinių pokyčių. Kognityvinio ir percepcinio rutuliojimosi defektą kaip nervinės anoreksijos priežastį 1962 m. nurodė Bruch. Ji aprašė kūno suvokimo sutrikimus (išsekimo neigimą), percepcijos sutrikimus (nuovargio, silpnumo, alkio nepripažinimas ir neigimas) ir užsispyrimo jausmą. 1969 m. Russell teigė, kad amenorėją gali sukelti pirminis hipotaliaminės funkcijos sutrikimas, ir kad šis autrikimas iš esmės atsiranda dėl psichologinio streso. Jis manė, kad bloga mityba sukelia amenorėją, tačiau tai nėra endokrininių sutrikimų pirmas požymis. Šią hipotezę patvirtina tai, kad mėnesinės atsistato sugrąžinus normalų kūno svorį. Nervinės anoreksijos atveju mėnesinių atsiradimas rodo geroką psichologinį pagerėjimą.

Kita pagumburio funkcijos sutrikimo teorija atsirado tiriant CNS neorotransmiterius. Sergant nervine anoreksija kortizolio padidėjimas buvo siejamas su pagumburio funkcijos patologija. Dvi tyrinėtojų grupės 1986 m. nepriklausomai vieni nuo kitų padarė išvadą, kad anoreksija sergantys pacientai turi padidėjusį KAF (kortikotropino atpalaidavimo faktorių) cerebrospinaliniame likvore (CSL). Tai galėtų reikšti, kad padidėjęs KAF pagumburyje sukelia kortizolio kiekio pakitimus. Kadangi centriniai neurotransmiteriai – dopaminas, serotoninas ir noradrenalinas – veikia mitybą, apetitą ir sotumo jausmą, šiuos neurotransmiterius būtų prasminga tirti nervine anoreksija sergantiems pacientams. Nepaisant to, kad yra rimtų metodologinių problemų vertinant neurotransmiterių funkciją žmogaus smegenyse, preliminariosios netiesioginės studijos parodė, kad sergant nervine anoreksija būna visų šių neurotransmiterių apykaitos sutrikimų.

Nagrinėjant nervinės bulimijos etiologiją ir patogenezę, verta pažymėti, kad šis ligos pagrindiniai požymiai yra arba dietos laikymasis su skuboto epizodinio persivalgymo periodais, arba ypač gausaus persivalgymo epizodai su vėlesniu vėmimu.Yra keturios pagrindinės NB etiopatogenezės teorijos: biologinė, psichologinė, socialinė kultūrinė ir šeimos.

Pastaruoju metu vis labiau sitvirtina multidimensinis modelis, aiškinantis NB atsiradimo esmę keturisi faktoriais. Panašu, kad nuo šių faktorių lyg ir atskirai egzistuoja savidestrukcijos veiksnys, tiesiogiai nesusijęs nei su afektiniais, nei su asmenybės sutrikimais.

Bendra šių faktorių sąveikos schema būtų tokia

Afektiniai ir asmenybės sutrikimai Bulimiškas elgesys Apribojimo elgesys Nepasitenkinimas savo kūno forma

NB dažniausiai atsiranda po nervinės anoreksijos arba bent jau didesnio badavimo, tegul ir neatitinkančio nervinės anoreksijos kriterijų. Galbūt dėl to NB ilgai buvo laikoma ne atskira liga, o lyg tolesniu nervinės anoreksijos eigos variantu.

NB atveju anamnezėje nereta seksualinė ar fizinė prievarta, nors dabar yra duomenų, liudijančių, kad ši liga susijusi ne tiek su prievarta, kiek su patologiniais santykiais šeimoje: dideliu abiejų tėvų noru kontroliuoti, kištis į vaikų reikalus ir sutrikusia lyčių bei kartų diferenciacija šeimoje.

Šiems pacientams būdingi ir tam tikri psichologiniai ypatumai: dažnesni asmenybės sutrikimai, ypač dramatinio pobūdžio (antisocialus, paribinis, histriotinis ir narcistinis): jau premorbide išryškėja sudėtingi tarpasmeniniai santykiai, sutrikusi impulsų kontrolė, piktnaudžiavimas įvairiomis medžiagomis. Daugiau nei 80 proc. atvejų kartu diagnozuojamas ir kitas psichikos sutrikimas; dažniausiai būna ir afektinių, nerimo ir piktnaudžiavimo medžiagomis sutrikimų. Asmeuo dažnai jaučiasi priklausomas nuo kitų ir bijo būti paliktas artimųjų.

Klinikiniai ypatumai. Nervinė anoreksija gali būti ir savarankiška pubertatinio laikotarpio liga, ira šizofreninio proceso inicialinė stadija. Nervinei anoreksijai, kaip atskiram susirgimui, būdingi tipiški premorbidinio pobūdžio bruožai. Dažniausiai pacientai vaikystėje būna permaitinami, bet iki paauglystės dėl viršsvorio nepergyvena. Tik pubertatiniu laikotarpiu imama jautriai reaguoti į pastabas dėl kūno svorio, vaizduotėje formuojasi ,,nutukimo modelis’’, jie pradeda įsivaizduoti, kad atskiros jų kūno dalys (pilvas, kojos, klubai ir kt.) yra bjaurios. Skiriamasis bruožas yra dismorfofobinių pergyvenimų pervertinimas, neryškūs afektiniai sutrikimai ir mažas santykio idėjų aktualumas. Jei anoreksija prasideda šizofrenijos inicialinė stadija, būna daug ryškesnės santykio idėjos, dažnai formuojasi hipochondrinio turinio kliedesiai ir stipresni
depresijos požymiai. Dažniausiai vyrauja apatinės-adinaminės depresijos tipas. Nervinę anoreksiją būtina skirti nuo noro sumažinti kūno masę, esant viršsvoriui, ki protingai ribojamas maisto kiekis, sudėtis, kūnas nėra įsivizduojamas liguistai, neišsenkama.

Nervinė anoreksija dažniausia susijusi su dismorfomanija. Liguistas įsitikinimas dėl pernelyg didelės kūno masės būna įkyrių minčių, pervertinimo idėjų ar kliedesių lygio. Pacientai linkę disimuliuoti, jie visomis pastangomis nuo aplinkinių (ypač nuo tėvų) stengiasi nuslėpti ne tik savo elgesio motyvus, bet ir patį mėginimą koreguoti svorį. Anoreksija sergantys asmenys jaučia nuolatinę svorio padidėjimo ir nutukimo baimę. Jie ypač dažnai galvoja apie maistą, be pagrindo jaudinasi dėl pilnumo ir pripažįsta tik jiems vieniems reikšmingus simptomus. Tokie ligoniai dažnai perdėtai savikritiškai nagrinėja savo figūrą veidrodyje, nuolat tikrindamiesi, ar yra ploni, ar neatrodo pernelyg stori ir sudribę (ABELY simptomas). Pacientai linkę valgyti atskirai nuo kitų šeimos narių, o jeigu tai nepavyksta, imasi įvairiausių gudrybių, nepastebimai išspjauna sukramtytą maistą, savo porciją mėgina pašerti specialiai dėl to įsigytą šunį, nepastebimai perkrauna maistą iš savo lėkštės į kitas. Jie ypač kruopščiai ruošia maistą, pedantiškai vykdo receptūros nurodymus. Labai dažnai jie maitinasi atskirai nuo kitų šeimos narių. Ligoniai dažnai slepia daug angliavandenių turinčius produktus, todėl netikėtai patikrinus jų rankines ar kišenes, galima aptikti didelius saldumynų kiekius. Kartais šie pacientai stebina savo išmone, norėdami vienaip ar kitaip atsikratyti maisto. Jie daug laiko gali skirti maistui smulkinti į mažiausius galbalėlius arba jam tvarkyti lėkštėje. Ligoniai labai kruopščiai išstudijuoja produkto maistingumą, tiksliai apskaičiuoja kalorijas, vengia tokių maisto produktų, kurie didina svorį (garnyrų, sviesto, grietinės, miltinių patiekalų,saldumynų). Net ir netekę daug svorio jie būna nepatenkinti savo išvaizda, toliau riboja mitybą, ypač dažnai sveriasi. Svorio padidėjimo baimė nepalieka ligonių net tuomet, kai išsirutuliuoja kacheksija. Jie tai paprasčiausiai linkę ignoruoti ir net priešintis gydymui. Pacientai, mažindami kūno masę, drastiškai sumažina maisto racioną, ypač riebalų ir angliavandenių kiekį. Jie kartais ypač valingai ir intensyviai mankštinasi, stengiasi būti nuolat fiziškai aktyvūs. Kai kurie dažnai sukelia dirbtinį vėmimą, naudoja laisvinamuosius vaistus ir diuretikus arba kitokias organizmo valymo priemones. Kūno masės praradimas ir normalaus minimalaus svorio pagal amžių ir ūgį neigimas yra šio sutrikimo pagrindiniai klinikiniai požymiai. Pacientai labai rūpinasisavo svoriu bei figūra ir nepripažįsta, kad svorio netekimas yra pavojingas ar gali kelti grėsmę sveikatai. Jų pažinimo procesai iškreipti, ir jie save vertina tik pagal svorį ir figūrą. Dažnai net pačioje susirgimo pradžioje atsiranda obsesinis elgesys: įkyrios mintys išvalyti organizmą, suaktyvėjęs švarinimasis namuose ar net prievartinis mokymasis.

Ligoniams, ribojantiems savo mitybą, būdinga permaitinti kitus savo šeimos narius, ypač brolius ir seseris. Svorio mažinimo metodus dažniausiai nulemia premorbidinės pacientų savybės. Isteriškos asmenybės dažniausiai taiko ne tokius varginančius lieknėjimo metodus. Tai dirbtinis vėmimas, laisvinamieji vaistai, klizmos, diuretikai. Tuo tarpu psichasteninio tipo asmenybės dažniausiai laikosi griežtų dietų ir intensyviai fiziškai sportuoja. Išnykus poodiniam riebaliniam audiniui, dažniausiai pasireiškia amenorėja. Kartais prieš tai būna oligomenorėjos laikotarpis. Ligoniams sunyksta raumenys, oda tampa labai sausa, šerpetojanti. Galiausiai gali atsirasti trofinės opos ir net pragulos. Pradeda lūžinėti nagai, slinkti plaukai, dantis pažeidžia kariesas. Sumažėja gliukozės kiekis kraujyje, pakinta cukraus kreivė, šlapime randama baltymų, atlikus bendrąjį kraujo tyrimą, aptinkama anemijos požymių. Dažnai anoreksija sergantys paaugliai turi psichologinių seksualinio brendimo problemų. Pagal nervinės anoreksijos kliniką sergančius ligonius galima suskirstyti į 2 tipus. Vieni išmeta maistą arba valo organizmą, kiti laikosi griežtos dietos. Bulimine anoreksija sergantiems pacientams būdingas impulsyvus elgesys, savęs žalojimo tendencijos, polinkis vagiliauti, priklausomybių ligos, asmenybės atrikimai, libido susilpnėjimas. Bulimija yra tik terminas, kuriuo apibūdinamas nesaikingas valgymas. Tuo tarpu nervinės bulimijos terminas pabrėžia ir psichikos pakenkimą, todėl yra labiau vykęs. Bulimia nervosa gali būti diagnozuojam ir nutukusiems, ir normalaus svorio pacientams. Nagrinėjant pastarųjų anamnezę, danai diagnozuojama nervinė anoreksija.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 2190 žodžiai iš 4022 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.