Bulvių piktžolės
5 (100%) 1 vote

Bulvių piktžolės

TURINYS

ĮVADAS…………………………………………………………………………………………………………………………3

1. LITERATŪROS APŽVALA ………………………………………………………………….4

1.1. Piktžolių biologija ir jų dygimo dinamika bulvių pasėlyje………………….………..4

1.2. Bulvių vystymosi ypatumai ……………………………………………………………………………..5

1.3. Bulves pasodiname, o piktžolių ne sėjame,- iš kur jos atsiranda tarp bulvių?………….6

1.4. Piktžolių dygimas……………………………………………………………………………………………7

1.5. Piktžolių klasifikacija………………………………………………………………………………………7

1.6. Piktžolių charakteristika…………………………………………………………………………………..9

2. TYRIMO OBJEKTAS IR METODAI…………………………………………………………………………..15

3. PIKTŽOLIŲ DYGIMO DINAMIKA BULVIŲ PASĖLYJE…………………………………17

IŠVADOS……………………………………………………………………………………………………………………..20

SANTRAUKA ………………………………………………………………………………………………………………20

LITERATŪRA………………………………………………………………………………………………………………21

ĮVADAS

Dirbamuose laukuose auga ne tik žmogaus pasėti kultūrinai augalai, bet ir vietiniai lauko augalai – piktžolės. Tarptautinių žodžių žodyne (Tarptautinių, 1985) fitocenozė aiškinama kaip “augalų bendrija – kartu augančių augalų rūšių komplektas, užimantis tam tikrą plotą ir pasikartojantis augalijos dangoje panašiomis ekologinėmis sąlygomis”. Tokiu būdu žemės ūkio augalų pasėliai yra augalų bendrijos – agrofitocenozė, susidarančios iš žmogaus pasėtų kultūrinių augalų ir vietinių lauko augalų – piktžolių. Tokiai augalų bendrijai yra būdingi tam tikri glaudūs dinaminiai tarpusavio ryšiai. Tarp visų pasėlio augalų vegetacijos metu vyksta sudėtinga konkurencija dėl erdvės, šviesos, vandens, maisto medžiagų ir kitų augalų augimo ekologinių veiksnių (Monstvilaitė, 1996; Spitters, 1983; Wilkerson, 1990). Šios konkurencijos rezultatai ir nulemia augalų padėtis agrofitocenozėje, jų augimą, vystymąsi ir derėjimą. Piktžolės, kaip labiau prisitaikiusios prie besikeičiančios aplinkos sąlygų, dažnai laimi kovą dėl vegetacijos faktorių ir užima dominuojančią padėtį.

Piktžolių žalingumas, arba konkurencinė galia, priklauso nuo daugelio veiksnių. Turi įtakos agroklimatinės sąlygos, piktžolių rūšinė sudėtis, jų sudygimo laikas ir gausumas, agrotechnikos lygis ir dirvos derlingumas, tręšimas, kultūrinio augalo rūšis ir konkurencinis pajėgumas (Kreff. 1993; Rola, 1993; Salone, 1993; Arabe, 1987).

Piktžolių sėklų dygimui vegetacijos metu turi įtakos dirvožemio ir klimatinės sąlygos. Literatūroje yra nurodymų, kad pasėlių piktžolėtumo dinamika vegetacijos laikotarpiu tiesiogiai priklauso nuo meteorologinių sąlygų ir piktžolių sėklų banko dirvoje (Čiuberkis, 1994; Hakansson, 1991; Cnupuganob, 1989). Mokslinėse įstaigose atliktų tyrimų duomenimis, dirvoje esančios piktžolių sėklos pradeda dygti dar prieš žemės ūkio augalų vegetacijos pradžią ir dygsta iki dirvos užšalimo, tačiau intensyviausiai dygsta pavasarį ir net rudenį (Hakansson, 1983; Melinda, 1999; Roberts, 1980; Stancevičius, 1972).

Piktžolių sėklų dygimo dinamikos tyrimai daugumoje daryti javų pasėliuose. Apie piktžolių dygimo dinamiką bulvių pasėliuose nepavyko rasti išsamesnių duomenų. Yra nurodymų, kad piktžolių gausumą vėlesniuose bulvių vystymosi tarpsniuose sumažino herbicidų ir tarpueilių dirbimų derinimas (Bellinder, 2000). Bulvių pasėlio piktžolėtumo dinamikai, apart drėgmės, turi įtakos saulėtumas, veislės (Connell, 1999).

Tokiu būdu piktžolių sėklų dygimo dinamiką ir jų rūšinę sudėtį konkrečiame lauke lemia dirvožemio ir klimatinės sąlygos, sėklų bankas, kultūrinio augalo rūšis ir veislė bei kiti veiksniai.

Mūsų kursinio darbo tikslas:

• Apžvelgti bulvių pasėliuose augančių piktžolių biologines ypatybes, jų dygimo dinamiką

Uždaviniai:

• Apžvelgti piktžolių klasifikaciją, bulvių pasėlyje augusių piktžolių biologines ypatybes

• Nustatyti piktžolių dygimo dinamiką ir ryšį su meteorologinėmis sąlygomis

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Piktžolių biologija ir jų dygimo dinamika bulvių pasėlyje

Bulvių ir piktžolių bendrija vadinama agrofitocenzė. Piktžolės atima iš bulvių drėgmę. Nepiktžolėtų pasėlių dirvose drėgmės esti nuo 1,9 iki 2,9% daugiau, negu piktžolėtų pasėlių dirvose. Piktžolės atima iš bulvių šviesą ir šilumą. Trūkstant šviesos, bulvės išblykšta, stiebai pasidaro silpni, lengvai išgula. Piktžolėtame pasėlyje žemesnė temperatūra yra ne tik tarp augalų, bet ir dirvos paviršiuje. Mokslininko Volni tyrimais, 10 cm gylyje temperatūra piktžolėtame plote buvo nuo 1,3 iki 3,0 C
žemesnė, palyginus su nepiktžolėtu plotu. Piktžolės, kaip ir bulvės, iš dirvos paima daug maisto medžiagų. Būdamos geriau už bulves prisitaikiusios prie aplinkos, piktžolės duodamas trąšas bei kitus pagerinimus pirmosios ir pasisavina. Smarkiai piktžolėtos dirvos, kaip jas betręštumėme, vis tiek bus nualintos, nes piktžolės maisto medžiagų paima daugiau, negu jų duodama tręšiant (Monstvilaitė,1967). Piktžolės ne tik sumažina bulvių derlių, bet ir pablogina gumbų kokybę. Piktžolėtuose dirvose būna mažesnė sėklinių gumbų išeiga, be to, daug netaisyklingos formos, blogai išsivysčiusių gumbų (Lazauskas, 1995). Piktžolėtame plote augusios bulvės turi mažiau baltymų, riebalų ir krakmolo. Vogy duomenimis, tokie augalai turi daugiau ląstelienos ir pelenų. Piktžolės padeda vystytis bulvių ligoms ir kenkėjams (Monstvilaitė,1986).

1976-1979 m. ekspedicinių tyrimų duomenimis, bulvių piktžolėtumas buvo 12-110 vnt/m , iš viso rasta 60 piktžolių rūšių, iš kurių 37 priklausė trumpaamžėms dviskiltėms. Iš jų beveik vienodai buvo paplitusios dirvinė našlaitė Viola arvensis Murr. ir baltoji balanda Chenopodium album L.. Kiek rečiau, tačiau beveik visuose tyrimų vietose buvo rasti Trumpamakštis rūgtis Persicaria lapathifolium (L) Gray, dirvinės aklės Galeopsis tetrahit L., pasitaikė bekvapis šunramunis Tripleurospermum perforatum (Merat.) M. Lainz. Tarp visų piktžolių pagal masę vyravo baltoji balanda, ypač gausu mėšlu bei mineralinėmis trąšomis patręštuose pasėliuose (Monstvilaitė,1986).

Svarbi piktžolė, turinti tendenciją plisti bulvėse, buvo paprastoji rietmenė. Vienametė miglė Poa annua L. rasta beveik visuose tyrinėtuose pasėliuose, bet, palyginus su rietmene, ji paplitusi mažiau. Daugiamečių dviskilčių rasta 15 rūšių. Svarbiausios jų – dirvinis asiūklis Equisetum arvense L., antroje vietoje – dirvinė usnis Cirsium arvense Scop.. Smulkioji rūgštynė Rumex acetosella L. dažniausiai buvo randamos lengvose dirvose. Bulvėse paplitęs paprastasis varputis Elitrigia repens (L.) Nevski. Atskiruose bulvių plotuose jo rasta 20,6-48,6 vnt m , šakniastiebių ilgis sudarė nuo 262 iki 1284 cm m (Monstvilaitė,1986).

1.2. Bulvių vystymosi ypatumai

Dirvos rūgštingumui bulvės ne tokios jautrios kaip kiti augalai. Jos geriausiai auga, kai dirvos pH 5-6.

Derlingumui ir gumbų kokybei labai svarbu šiluma, šviesa, oras, vanduo ir maisto medžiagos. Palankiomis sąlygomis galima gauti maksimalų bulvių gumbų derlių (Lazauskas, 1995).

Bulvės jautriai reaguoja į dirvos ir oro temperatūrą. Gumbai dygsta normaliai, kai dirvos temperatūra jų sodinimo gylyje (apie 6-12 cm) būna 7-8 C. Manoma, kad tokiomis sąlygomis bulvės sudygsta per 20-25 dienas. Kai temperatūra aukštesnė (12-15 C arba 18-25 C), bulvės sudygsta greičiau. Tačiau aukštesnėje temperatūroje dygimas lėtėja. Lietuvoje bulvių sodinimo laikotarpiu niekuomet nebūna per šilta, tačiau minimali temperatūra esti dažnais metais. Jeigu dirvos temperatūra žemesnė nei 7 C, bulvių dygimas sulėtėja, augalus puola įvairios ligos, pasėliai išretėja. Žemoje temperatūroje bulvių daigai pasirodo tik po 30-35 dienų arba dar vėliau. Pasodinti į 4-5 C temperatūros dirvą gumbai visiškai nedygsta. Antžeminė dalis geriausiai auga ir vystosi 18-25 C temperatūroje. Tokia temperatūra yra palanki ir bulvėms žydėti. Kad bulvių augalai gerai vystytųsi, aukštesnių kaip 10 C temperatūrų suma per vegetacijos laikotarpį ankstyvosioms ir vidutinio ankstyvumo veislėms turi sudaryti 1000-1400 C, o vėlyvosioms – 1400-1600 C. Optimali dirvos temperatūra ankstyvųjų veislių gumbams augti yra 17 C ar net žemesnė, o vidutinio vėlyvumo veislių – 19 C (Lazauskas, 1995).

Bulvės yra šviesamėgiai augalai. Trūkstant šviesos, jos mažai šakojasi, menkai žydi, užmezga mažiau gumbų, dėl to sumažėja derlingumas. Pasėlyje augalai turėtų būti pasiskirstę vienodai, nes tankiai pasodinti augalai būna silpnesni, ištįsę, mažiau auga šoninių stiebų ir lapų. Taigi kero asimiliacinis paviršius būna mažesnis (Lazauskas, 1995).

Bulvės, lyginant su kitais augalais, vidutiniškai reiklios drėgmei. Daugiausia įtakos derliui turi kritulių pasiskirstymas vegetacijos periodu, nes įvairiais augimo ir vystymosi laikotarpiais bulvės labai netolygiai naudoja drėgmę. Vegetacijos pradžioje ir pabaigoje drėgmės joms reikia mažai, o butonizacijos ir žydėjimo – daugiau. Bulvės labai gerai auga, kai butonizacijos ir žydėjimo laikotarpiu dirvos ariamajame sluoksnyje, kur yra daugiausiai jų šaknų, būna 70-80% drėgmės. Trūkstant drėgmės, sumažėja maisto medžiagų paėmimas iš dirvos, sulėtėja asimiliacija ir dėl to sumažėja bulvių derlius (Lazauskas, 1995).

Geriausia bulves auginti priesmėlio ir priemolio dirvose. Svarbu, kad dirva būtų puri (joje būtų pakankamai oro) ir netrukdytų gumbams augti. Nustatyta, kad požeminėms bulvių dalims deguonies reikia 6-7 kartus daugiau negu javams. Molinga žemė bulvėms auginti mažiau tinka, nes ji supuola, o palaikyti purią labai sunku. Netinka ir šlapios dirvos, kur arti gruntinis vanduo (Lazauskas, 1995).

1.3. Bulves pasodiname, o piktžolių ne sėjame,- iš kur jos atsiranda tarp bulvių?

Per daugelį metų piktžolės, visokiomis priemonėmis naikinamos ir ujamos iš laukų, sugebėjo ne tik
prie aplinkos sąlygų, kasmet užauginti daug sėklų, bet ir jas išplatinti, išsklaidyti, išmėtyti, kad galėtų sudygti ir plisti toliau (Monstvilaitė,1986).

Piktžolių sėkloms plisti labai daug padeda vaisių ir sėklų sandara. Baltosios balandos, dirvinio kežo ir daugelio kitų piktžolių sėklos yra smulkios, apskritos, dažniausiai lygiu paviršiumi. Lietaus bei tirpstančio sniego vanduo, ypač kalvotose dirvose, tokių piktžolių sėklas labai lengvai pernaša iš vienos vietos į kitą. Dirvinės našlaitės sėklos yra dėžutėje. Sėkloms subrendus ir, vėjui siūbuojant, sėklos byra ne iš karto, o pamažu (Monstvilaitė,1986).

Piktžolėms plisti labai daug padeda prie sėklos esantys įvairūs pūkeliai, dažniausiai vadinami skristukais. Taip kiaulpienės, dirvinės usnies, šalpusnio, kanadinės šiušelės bei daugelio kitų piktžolių sėklos pernešamos iš vienos vietos į kitą net už kelių ir kelių dešimčių kilometrų. Pagrindinis šių piktžolių plitimo veiksnys yra vėjas (Monstvilaitė,1986).

Baltosios balandos, bekvapės ramunės, smulkiosios rūgštynės ir daugelio kitų piktžolių sėklos, perėjusios per gyvulių virškinamąjį traktą, nenustoja daigumo. Tokiu pat būdu piktžoles platina paukščiai, ypač mažesnieji. Burnočio ir dilgėlės sėklos, perėjusios per paukščių virškinamąjį traktą, dar geriau dygo negu tos, kurios buvo laikomos normaliomis sąlygomis. Vidutinio dydžio paukščiai nesuvirškina 75-88% sulestų piktžolių sėklų (Monstvilaitė,1986).

Piktžolėms plisti padeda ir žmogus. Seniai pastebėta, kad karo metais, kai žmonių judėjimas didesnis, padaugėja ir naujų piktžolių, atneštų su žmonėmis į svetimus kraštus. Dažniausiai jos aptinkamos palei geležinkelio bėgius, didelių kelių pakraščius (Monstvilaitė,1986).

1.4. Piktžolių dygimas

Piktžolių sėkloms sudygti ypač svarbi dirvos temperatūra, kuri atskiroms piktžolių rūšims yra gana skirtinga ir net minimalios temperatūros ribos svyruoja nuo 1 iki 10 C. Piktžolės pavasarį pradeda dygti gana anksti, dar mažai įšilus dirvai, tačiau masiškai daigai pasirodo dažniausiai vėliau, dirvai įšilus vidutiniškai iki10-12 C (Monstvilaitė,1986).

Piktžolėms dygti svarbus ir metų laikas. Kaip patirtis rodo, laukuose ir daržuose piktžolės intensyviausiai dygsta pavasarį ir vasaros pradžioje (maždaug 100 dienų). Pavasaris yra tas metų laikas, kai intensyviausiai dygsta piktžolių sėklos po karštos ir sausos vasaros, o po lietingos ir šaltos – blogiau. Lietuvos žemės ūkio universiteto atliktais duomenimis, normaliais metais, iki sudygstant miežiams, piktžolių sudygo 16%, nuo gegužės vidurio iki birželio vidurio – 70%, iki nuimant miežių derlių – 4% ir nuėmus derlių iki užšąlant – 10% (Monstvilaitė,1986).

1.5. Piktžolių klasifikacija

Piktžolės gali būti skirstomos įvairiai. A. Malcevas nurodo, kad piktžolės gali būti skirstomos pagal aukštį: aukštosios, vidutinio aukštumo ir žemosios. A. Stancevičius, remdamasis skirtinga piktžolių biologija, nevienodu jų šaknų sistemos gyliu dirvoje, taip pat nevienodu sėklų subrandinimo laiku, grūdų arba dirvos užterštumu, siūlo klasifikaciją, labiau tinkančią gamybininkams. Pagal šią klasifikaciją visos piktžolės dalijamos į trumpaamžes ir daugiametes (Monstvilaitė, 1967).

I. Trumpaamžės piktžolės:

A. Vienametės piktžolės:

1. Efermentinės piktžolės:

a. Daržinė žliūgė Stellaria media Vill.

b. Siauralapė žliūgė Stellaria graminea L.

c. Vienametė miglė Poa annua L.

2. Ankstyvosios vasarinės piktžolės

a. Baltoji balanda Chenopodium album L.

b. Garstukas Sinapis arvensis L.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2049 žodžiai iš 6824 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.