Būties teorijos tapsmas ir raida senovės Graikijoje iki Platono
1. Būties teorijos (ontologijos) samprata
Būtis – objektyvi tikrovė, egzistuojanti nepriklausomai nuo mūsų sąmonės. Visa filosofija sukasi būtent apie ją – visos filosofijos kryptys kelia klausimus apie tai kas yra, ar kas turėtų būti. Toks yra pagrindinis filosofijos klausimas: kas yra būtis? Tačiau kiekviena filosofinė kryptis suteikia sąvokai būtis vis kitą prasmę, susiaurindami būties, kaip visos tikrovės apibrėžimą. Kai kurios filosofinės kryptys gilinasi tik į tai, kas yra žmogus ir kokia yra jo būtis (egzistencializmas) kitos kelia klausimą, kas yra pasaulis. Tačiau tokie pat būties klausimai yra kas yra menas? Kas yra kultūra? Kas yra sąmonė? Nors šia klausimai nagrinėja tik tam tikrą būties dalį, jie taip pat yra metafiziniai. Filosofijoje dar nėra parašyta visuotinai priimta teorija visais klausimais krypstanti į būtį. Būties sąvoka atsirado naujausių laikų filosofijoje. Prieš tai buvo terminas metafizika, kuriuo buvo pavadinti Aristotelio filosofiniai samprotavimai apie tikrovę.
2. Mileto mokykla: Talis, Anaksimenas, Anaksimandras
Miletas: VI a. pr.kr. jis tapo svarbiausiu kultūros ir prekybos centru. Čia suklestėjo menai ir filosofija.
Talis (624-546): Vienas iš septynių išminčių, tokiu laikomas dėl to, kad pirmasis išpranašavo Saulės užtemimą. jis buvo matematikas, pagal šešėlį apskaičiavo piramidžių dydį, bei sukūrė keletą geometrijos dėsnių. Jis yra seniausias jonėnų natūrfilosofas, pirmasis pamėgino surasti vieną pirminį pasaulio pradą.. Teigė kad pirminis pasaulio pradas (arche) yra vanduo, viskas atsiranda iš vandens ir vandeniu pavirsta, kai sunyksta.
Anaksimandras (611-546): Talio mokinys. Jis parašė pirmąją pasaulyje filosofinę knygą “Apie gamtą”. Visos būties pagrindu jis laikė beribį neapibrėžiamą begalini apeironą, kuris nėra nei šiltas nei šaltas, nei kietas nei skystas, bet viso to šaltinis. Iš apeirono viskas kyla kaip priešingybės ir vėl jame sunyksta. Jis sukūrė evoliucijos teorijos pradmenis, nes jis kalba apie visa ko atsiradimą per kitimą.
Anaksimenas (585-525): Jis taip pat parašė veikalą “Apie gamtą” pirminiu elementu jis laikė orą: jis esąs begalinis iš juo atsiranda viskas, taip pat ir organinis pasaulis. Tankėjant orui atsiranda kieti daiktai : vanduo, akmenys, o retėjant – ugnis. Orą jis tapatino su siela – taip ir žmogų kildindamas iš oro.
3. Herakleitas iš Efeso
Herakleitas (550-480) yra laikomas pirmuoju atsiskyrėliu. Taip pat parašęs veikalą “Alpių gamtą”, kuris parašytas aforizmu stiliumi ir įmantriu stiliumi, todėl antikos laikais jo beveik niekas nesuprato. Jis pirmasis suvokė žmogaus sielos, dvasinio pasaulio svarbą, teigė, kad jis yra neaprėpiamas. Pirminiu pradu laikė ugnį – kaip nuolatinio kitimo simbolį. Pagrindinė jo filosofijos nuostata buvo – visa kas egzistuoja, nuolat kinta ir vykstant kitimui išsprendžiami visi prieštaravimai. Pasaulį laikė vyksmu, vis pasikartojančiu cikliniu procesu kurio pradžioje ir pabaigoje yra visą suryjanti ir vėl iš savęs gimdanti ugnis. Pasaulyje viešpatauja priešingybė ir kova, tačiau viską valdo vienas protas – logas, jo, kaip dėsnio dėka vyksta kaitos procesas. Jis yra priešingybių vienybė. Išmintis yra jo pažinimas. Kiekvienas dalykas įmanomas tik savo priešybės dėka. Tai kas yra, juda paklusdamas dėsniui, statika tėra iliuzija. Priešingybių pusiausvyra veda į harmoniją.
4. Elėjos mokykla: Ksenofanas, Parmenidas, Zenonas
Elėjiečių pažiūros priešingos Herakleito pažiūroms. Ksenofanas yra elėjoje įkurtos elėjiečių mokyklos pirmasis atstovas. Žinomiausias veikalas yra “Anabasis”. Jis griežtai pasisako prieš antropomorfinius dievus. Yra vienas dievas, nepanašus į mirtinguosius nei kūnu nei mintimis. Pasaulio pradai jo nuomone yra žemė ir vanduo, o pati būtis yra nekintanti. Pasaulis vieningas ir kitimas nesukuria nieko naujo. Pasaulis nėra niekieno sukurtas, nes apie Dievą mes nieko nežinome ir negalime žinoti. Dievas beribis ir begalinis todėl būtis yra visur ta pati ir viena.