Būtinosios ginties identifikavimas
5 (100%) 1 vote

Būtinosios ginties identifikavimas

112131415161

BŪTINOSIOS GINTIES IDENTIFIKAVIMAS

Straipsnyje aptariamos naujajame Baudžiamajame kodekse tiksliau negu 1961 m. Baudžiamajame kodekse suformuluotos būtinosios ginties instituto nuostatos, teisinės, etinės ir veikos kvalifikavimo problemos, susijusios su teisės į būtinąją gintį įgyvendinimu, analizuojamos būtinosios ginties ir kitų savarankiškų aplinkybių, šalinančių veikos pavojingumą ir priešingumą teisei, sąsajos ir tarpusavio priklausomybė.

Atsižvelgiant į kriminogeninės situacijos realijas, naujas grėsmes visuomenės saugumui ir baudžiamojo įstatymo novelas, kurios sudaro teisines prielaidas efektyviau atremti pavojingus kėsinimus, straipsnyje taip pat siekta tiksliai ir kiek įmanoma vienprasmiškai interpretuoti būtinosios ginties nuostatų taikymą praktikoje.

TEISĖS Į BŪTINĄJĄ GINTĮ IŠTAKOS

Didžiausią pavojų žmogui, be daugelio pavojingų veiksnių, susijusių su jo paties veikla, kelia kiti žmones. Nedaugelis žmonių daro nusikaltimus, tačiau jų padariniai – tiesioginiai arba susiję su netikrumu dėl asmens ir jo artimųjų saugumo – nuodija daugelio žmonių gyvenimą.

Valstybė, vykdydama nusikaltimų kontrolės ir prevencijos funkcijas, nepajėgi numatyti ir užkardyti kiekvieną konkretų nusikaltimą, taip pat negali padaryti to, kas neįmanoma – apsaugoti kiekvieną individą kiekvienu jo gyvenimo momentu.

Tačiau valstybė, nelaikydama žmogaus tik objektu, kurį nuo pavojingų kėsinimųsi gina jos jėga, privalo įtvirtinti tokią kiekvieno asmens teisę į būtinąją gintį, kurią jis gali įgyvendinti kiekvienu konkretaus kėsinimosi momentu. Tai neapriboja, priešingai – išplečia ir papildo valstybės vykdomas teisėsaugos funkcijas, suteikia kiekvienam visuomenės nariui teisę į tokią gynybą, kurios pati valstybė yra nepajėgi užtikrinti. Asmuo, įgyvendindamas teisę į būtinąją gintį, ne tik atremia užpuolimą, jis, nebent išskyrus išrišimą duodantį kunigą, atlieka taip pat ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teismo ir nuosprendį vykdančios institucijos funkcijas.

Asmens teisė į būtinąją gintį yra išvestinė iš Konstitucijoje įtvirtintų žmogaus teisių į gyvybę (21 str.), į laisvės ir asmens neliečiamybę (20, 21 str.), nuosavybės ir būsto neliečiamybę (23, 24 str.), kitų prigimtinių teisių ir yra šių teisių gynimo priemonė. Neabejotinai teisę į būtinąją gintį galima pripažinti, kaip tai daro daugelis autorių, ne išvestine, bet savarankiška prigimtine teise. Tai nieko nekeistų, išskyrus, kad laikantis nuoseklumo, prigimtine žmogaus teise reikėtų pripažinti taip pat ir teisę valgyti, kvėpuoti, atlikti kitas fiziologines funkcijas, įgyvendinti socialines teises.

BŪTINOSIOS GINTIES SĄVOKA

Būtinoji gintis bendriausia prasme – tai pavojingo kėsinimosi atrėmimas padarant žalos tam, kuris kėsinasi.

Civilinis kodeksas asmens teisę ginti savo civilines teises vadina savigyna ir nustato, kad savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų [2. 1.139 str. 2 d.]. Kita vertus, tarp Civilinio kodekso 1.139 straipsnio 3 dalyje nustatyto reikalavimo įgyvendinant teisę į savigyną gerbti žmogaus teises ir laisves ir 6.269 straipsnio 1 dalies, pagal kurią asmuo neatsako už žalą, padarytą užpuolikui neperžengiant savigynos ribų, yra kolizija. Jos esmė ta, kad įpareigojimas atremiant pasikėsinimą gerbti užpuoliko teises į asmens neliečiamybę ir kūno vientisumą, tolygu reikalavimui iškepti omletą nesudaužius kiaušinių.

Baudžiamasis kodeksas šiuo požiūriu yra nuoseklus. Jis suteikia „indulgenciją“ asmeniui, jeigu šis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė besikėsinančiajam bet kokią žalą, įskaitant tyčinį gyvybės atėmimą.

Būtinoji gintis, laikoma aplinkybe, šalinančia veikos pavojingumą, jos neteisėtumą ir kartu besiginančiojo baudžiamąją atsakomybę. Ši veika, nors formaliai, išoriškai ir atitinka įstatyme numatyto nusikaltimo požymius (pvz., liudytojas, matęs tik kruvinos dramos atomazgą, gali besiginantįjį klaidingai palaikyti užpuoliku), yra būtina ir visuomeniškai naudinga. Ją asmuo padaro gindamasis ar gindamas kitą asmenį, būsto neliečiamybę, nuosavybę, kitas teises, visuomenės ir valstybės interesus.

GYNYBOS OBJEKTAI

Tai, ką gina asmuo, įgyvendindamas teisę į būtinąją gintį, atrodo akivaizdu ir neginčijama. Tačiau pirmas įspūdis apgaulingas – visuotinai pripažintos nuomonės šiuo klausimu teisės doktrina nėra suformulavusi.

Baudžiamojo kodekso 28 straipsnio 2 dalies normos išplėstas aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad pagal baudžiamąjį įstatymą būtinosios ginties objektai yra:

1) žmogaus gyvybė, sveikata, laisvė, būsto neliečiamybė, seksualinio apsisprendimo laisvė ir neliečiamybė, kitos neturtinės teisės;

2) nuosavybė, turtinės teisės ir turtiniai interesai;

3) visuomenės ir valstybės interesai.

Tokia klasifikacija, kuri remiasi minėto BK straipsnio normoje išvardytais pavojingo kėsinimosi objektais, nėra nepriekaištinga. Nuosavybė, turtinės teisės ir turtiniai interesai yra tiek kiekvieno žmogaus, tiek visuomenės ir valstybės interesų visumos svarbus komponentas.

Taigi šios klasifikacijos 3 punkte iš esmės yra įvardyti su turtiniais interesais nesutapatinami teisėti
visuomenės ir valstybės interesai viešosios tvarkos apsaugos, visuomenės ir valstybės saugumo, ir kitose srityse. Šie interesai, kaip būtinosios ginties objektas,

objektasyra kritikos objektas, o baudžiamajame įstatyme įtvirtinta teisė ginti nuo pavojingų kėsinimųsi visuomenės ir valstybės interesus laikoma politiniu, juridiškai ne visai pagrįstu sprendimu. Tokio sprendimo ištakos, V. Pavilonio ir R. Merkevičiaus nuomone, yra 1926 m. RTFSR Baudžiamasis kodeksas ir vėlesnis, 1958 m., SSRS Baudžiamųjų įstatymų pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 13 straipsnyje, laikantis totalitarizmo esmę išreiškiančių vertybių prioriteto, kaip savarankiškas būtinosios ginties objektas ir buvo įtvirtinti visuomenės ir valstybės interesai. Tuo tarpu pagrįsta yra tik materialiai išreikštų objektų (pvz., turto, pastatų), o ne viešosios tvarkos, valdymo tvarkos ir kitų analogiškų objektų, kurie neturi realios išraiškos, o yra juridinės konstrukcijos rezultatas, gynyba . „Būtinoji gintis galima tik kai kėsinantis tam tikram objektui padaroma nepataisoma žala. Tuo tarpu objektui, kuris yra juridinė fikcija, juridinė konstrukcija, neįmanoma padaryti žalos, kuri iš esmės būtų nepataisoma“ .

Cituoti autoriai teisūs lygiai penkiasdešimčia procentų. Juridinė fikcija – tai, kas neegzistuoja tikrovėje, taigi tokiai fikcijai iš tiesų negalima padaryti žalos. Kitaip yra su juridine konstrukcija. Žalos galima padaryti, suprantama, ne jai, bet visuomenės ir valstybės interesams – tiems objektams, baudžiamąją atsakomybę už pavojingus kėsinimus į kuriuos nustato konkreti baudžiamojo įstatymo norma, o ji yra ne kas kitas kaip juridinė konstrukcija.

Nuogos genitalijos yra nuogos genitalijos tiek nudistų pliaže, tiek arkikatedroje prie pagrindinio altoriaus per šv. mišias. Tačiau pirmu atveju jų eksponavimas – elgesio norma, antru – tikinčiųjų jausmų išniekinimas, nepagarbos jiems demonstravimas, t. y. nusikaltimas, numatytas naujojo BK 284 straipsnyje, kurio dispozicija yra tipiška juridinė konstrukcija. Būtinoji gintis, kai tokiu būdu pažeidžiama viešoji tvarka, iš esmės galima tik kaip atkirtis, jeigu toks asmuo išvedamas ar sulaikomas pasipriešins. Tačiau, kai kėsinamasi įvykdyti teroro aktą – nusikaltimą, atsakomybę už kurį nustato juridinės konstrukcijos požiūriu gana sudėtingas naujojo BK 250 straipsnis, vien klausimo formulavimas, ar galima atremti tokį kėsinimąsi, rėžia ausį ir įžeidžia protą. Teroro akto padariniai – tai ne tik milžiniški nuostoliai, šimtai ar net tūkstančių žmonių aukų, bet ir emocinė depresija, baimė, įtampa, stresas, žmonių netikrumas dėl savo ateities. Tokius padarinius gali sukelti ir sukelia ne tik 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro aktai, bet ir visuomenę terorizuojantys nusikalstami susivienijimai, įvairiais tikslais įvykdomi sprogimai, padegimai, vandens telkinių užnuodijimas biologinėmis ar cheminėmis kenksmingomis medžiagomis ir t. t. Jeigu nusikaltėlis maniakas tenkina savo sadistinius, iškrypėliškus poreikius žmonių masinio susitelkimo vietose sprogdindamas savadirbes bombas, jis savo nemotyvuotą pyktį, pagiežą paprastai nukreipia ne prieš konkrečius žmones, bet prieš visuomenę, kurią jis terorizuoja ir kurios gyvenimą paverčia košmaru.

Tokiais atvejais, kai visaapimanti mirties nuojauta, laukimas yra vos ne baisesnis už pačią mirtį, psichologiškai silpnesni žmonės, neišlaikydami gresiančios įtampos, neretai baigia gyvenimą net savižudybe.

Tačiau, pasak cituotų autorių, kai „kėsinamasi į visuomenės saugumą“, o teroro aktu būtent į jį ir kėsinamasi, „būtinoji gintis negalima“ , nes „negalima ginti objekto, kuris neturi realios išraiškos, o yra juridinės konstrukcijos rezultatas“. Atrodo, J. Stalinui priskiriama sentencija, kad vieno žmogaus mirtis – tragedija, milijonų – statistika, patyrė metamorfozę.

Kartu visuomenės ir valstybės interesai, kaip būtinosios ginties objektas, išmesti per paradines duris, grąžinami baudžiamajai teisei per tarnybinį įėjimą. Pasak V. Pavilonio ir R. Merkevičiaus, pareigūnai, kurie privalo kovoti su nusikaltimais, vykdo įstatymus ar teisėtas pareigas, todėl jų veiksmai turi būti laikomi ne būtinąja gintimi, bet savarankiška aplinkybe, šalinančia veikos pavojingumą ir jos priešingumų teises .

Tai konstatuodami šie autoriai neatsižvelgia į tai, kad nusikaltimų objektai, be kitų, yra ir tokios „juridinės fikcijos“ kaip visuomenės saugumas, taip pat į būtinosios ginties ir kitų baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių sąsajas bei tarpusavio priklausomybę.

Profesinių pareigų vykdymas išties nėra sutapatinamas su būtinąja gintimi, bet tai nereiškia, kad vykdydami šias pareigas pareigūnai nėra saistomi šios ginties nuostatų. Jų laikymasis yra imperatyvus reikalavimas, nesuderinamas su galimybe siekti teisėtų tikslų neteisėtomis priemonėmis. Nepaisant to, kad policijos ir kitų pareigūnų teisę panaudoti šaunamąjį ginklą nustato jų veiką reglamentuojantys įstatymai, šie įstatymai iš principo negali įtvirtinti ir neįtvirtina dvigubų gynybos standartų, o pareigūnai, gindami įstatymo saugomus objektus, neturi teisės ignoruoti būtinosios ginties nuostatų. Tokiais atvejais žalos padarymas kitam asmeniui, įskaitant tyčinį gyvybės atėmimą, laikomas
teisėtu, jeigu tai buvo padaryta neviršijant tokio jėgos panaudojimo, kuris buvo neišvengiamai būtinas.

Vadinasi, profesinių pareigų vykdymas gali būti laikomas veikos pavojingumą ir jos priešingumą teisei šalinančia aplinkybe tik tuo atveju, jeigu žalą padaręs pareigūnas neviršijo jam nustatytų įgaliojimų. Tai padaryti jis gali tik neperžengdamas būtinosios ginties ribų.

TEISĖTOS GYNYBOS SĄLYGOS

Išskirtinė būtinosios ginties savybė – jos aktyvus pobūdis. Aktyvi gynyba iš esmės yra priešpuolis. Tokia gynyba neutralizuoja puolimą, yra priešnuodis jam ir patikimas žmogaus teisių apsaugos garantas. Teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti, neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ir valdžios institucijas (BK 28 str. 1 d.). Klausimas, ar gynyba laikoma teisėta, sprendžiamas atsižvelgiant į gynybos santykinės atitikties pavojingam kėsinimuisi kriterijų.

Būtinoji gintis laikoma teisėta, kai kėsinimasis yra:

1) pavojingas;

2) akivaizdus;

3) realus.

Būtinoji gintis galima ne nuo mažareikšmių veikų (teisės pažeidimų ar baudžiamųjų nusižengimų) arba netgi nusikaltimų, kurie pagal Baudžiamąjį kodeksą laikomi sunkiais ir labai sunkiais nusikaltimais, o tik nuo tokių veikų, kurios pasireiškia realia ir akivaizdžia žala arba tiesiogine jos grėsme būtent pavojingo kėsinimosi momentu. Didelis skolininko įsiskolinimas nėra pagrindas kreditoriui ginti savo teisėtus interesus neteisėtomis priemonėmis (smurtu, panaudojant ginklą). Ir priešingai, jeigu skolų „išmušinėti“ prisistato gerai treniruoti, švinu užpildytomis guminėmis lazdomis ginkluoti „gorilos“, skolininkas turi teisę į savigyną. Negalima būtinoji gintis ir nuo asmens, kontrabanda vežančio šaunamuosius ginklus, sprogmenis ir pan., jeigu sulaikomas jis nesipriešina.

Teisė į būtinąją gintį paprastai įgyvendinama ginantis nuo tokios pavojingos veikos, kuri pagal objektyvius požymius suvokiama kaip nusikalstama. Tai nereiškia, kad pavojingas kėsinimasis ir pagal baudžiamąjį įstatymą visais atvejais turi būti laikomas nusikaltimu, o asmuo, kuris kėsinosi, turi atsakyti pagal konkretų Baudžiamojo kodekso straipsnį. Asmuo gali gintis ir atremdamas mažamečio (mažamečių grupės), psichiškai nesveiko (nepakaltinamo) arba suklaidinto žmogaus pasikėsinimą. Jeigu įmanoma, asmuo tokiais atvejais turėtų stengtis vadinamiesiems ydingiems subjektams padaryti ne daugiau žalos, negu tai būtina ir neišvengiama siekiant atremti užpuolimą. Nėra išimtis ir atsakas į neteisėtus pareigūnų veiksmus, kuriais kėsinamasi į piliečių teises ir teisėtus interesus. Turimi omenyje aiškiai neteisėti veiksmai, akivaizdi savivalė. Kita vertus, jeigu pareigūnų veiksmai pagal formalius požymius, išoriškai atitiktų teisėtus reikalavimus, toks pasipriešinimas paprastai negalėtų būti laikomas teisėtu.

Asmuo turi teisę į būtinąją gintį gindamasis ar gindamas kitus nuo pavojingo kėsinimosi. Kartu pavojų sau ar tiesioginę jo grėsmę asmuo gali sukelti savo paties kaltais veiksmais. Tokiais atvejais klausimas, ar jis turi teisę į gynybą, sprendžiamas nevienprasmiškai.

Jeigu besikėsinantysis, įžeidimais, necenzūriniais žodžiais, fiziniais veiksmais išprovokavęs kito asmens atsakomuosius veiksmus, panaudoja ginklą arba daiktus, specialiai pritaikytus kūnui žaloti, jo veiksmai laikomi ne būtinąja gintimi, bet būtinosios ginties provokacija. Ir priešingai, asmuo, kurio atsakas buvo panaudotas kaip pretekstas užpuolimui, turi teisę gintis.

Nepaisant to, kas buvo konflikto iniciatorius, teisę į savigyną gali įgyvendinti ir muštynių dalyviai, jeigu:

1) vienas jų staigiai keičia taktiką ir siekia sunkiai sužaloti kitą (pvz., griebdamasis peilio ar šaunamojo ginklo);

2) vienas iš muštynių dalyvių atsisako jas tęsti ir nutraukia aktyvius veiksmus, tačiau kitas nepaliauja jį spardyti, daužyti pavojų gyvybei keliančiais daiktais (pvz., beisbolo lazda) ir pan.

Teisės į gynybą neturi ir būtinosios ginties nuostatomis negali remtis asmuo, kuris, siekdamas išvengti teisėto sulaikymo arba įveikti besiginančiojo pasipriešinimą, gina neteisėtus, įstatymui priešingus interesus. Pavyzdžiui, jeigu užpuolikas atsakomuoju šūviu mirtinai sužeidžia asmenį, kuris, gindamasis nuo plėšimo, panaudojo teisėtai laikomą ginklą, užpuoliko argumentai, atseit pirmas šovė ne jis, jis tik panaudojo ginklą gindamasis, yra visiškai nepagrįsti. Jo veiksmai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, kvalifikuotini kaip reali nusikaltimų sutaptis – plėšimas ir nužudymas arba kaip nužudymas dėl savanaudiškų paskatų.

Kita svarbi sąlyga, su kuria saistomas teisės į būtinąją gintį įgyvendinimas, – tai pavojingo kėsinimosi akivaizdumas. Gynyba laikoma teisėta, jei kėsinimasis jau yra prasidėjęs arba, nors ir neprasidėjęs, bet kelia realią užpuolimo grėsmę, taip pat kai kėsinimasis dar nėra pasibaigęs.

Vadinasi, įgyvendinti teisę į gynybą galima, kai pavojingas kėsinimasis jau pripažįstamas akivaizdžiu arba dar pripažįstamas tokiu. Svarbiausia nustatyti būtent tą momentą, kuris laikomas pavojingo kėsinimosi pradžios ir pabaigos atskaitos tašku. Kriterijais, kuriais remiantis nustatoma tokio kėsinimosi pradžia, yra tiesioginė žala, daroma įstatymo
objektams, arba reali, tiesioginė ir neišvengiama tokios žalos grėsmė. Komentuoti, kokiais veiksmais žmogus gali būti nužudytas, suluošintas, apiplėštas ir pan., nėra reikalo: jeigu kiekvienas pagalvojęs apie tai pajuto stingstantį kraują, vadinasi, jis pagalvojo teisingai. Svarbu kita – išaiškinti, kada galima panaudoti prevencines priemones, nes vienodai blogas tiek atliktas ne laiku, tiek pavėluotas kėsinimosi atrėmimas. Pirmu atveju potenciali auka gali virsti agresoriumi, antru – tiesiog auka, nes efektyviai įgyvendintas užpuolimas gali eliminuoti bet kokią pasipriešinimo galimybę.

Reali ir tiesioginė grėsmė paprastai pasireiškia tokiais objektyviais ir išoriškais požymiais, kad normalaus intelekto žmogui paprastai nekyla problemų nustatyti diagnozę – akivaizdžią ir neišvengiamą pavojingo kėsinimosi grėsmę. Intuicija žmogų, kaip ir brolius jaunesniuosius, retai apgauna. Problema yra kita – laiku susiorientuoti ir panaudoti adekvačias tokiai situacijai gynybos priemones.

Kėsinimosi akivaizdumas būtinosios ginties požiūriu yra tarsi žmogui gyvenimas biologine prasme – be pradžios, svarbiausias įvykis yra kėsinimosi pabaiga. Baigtas ir daugiau pavojaus nebekeliantis užpuolimas nelaikomas akivaizdžiu. Pavojingo kėsinimosi pabaiga reiškia, kad tokiu atveju nėra nuo ko gintis, taigi ir nėra pagrindo įgyvendinti teisę į būtinąją gintį.

Tokia yra visuotinai pripažinta nuomonė dėl būtinosios ginties akivaizdumo. Kartu ji neatmeta galimybės būtinąją gintį pripažinti teisėta ir tais atvejais, kai pavojingas kėsinimasis jau yra pasibaigęs, tačiau besiginančiajam pavojingo kėsinimosi pabaigos momentas dar nėra aiškus .

Nešališkas stebėtojas, kuris ramiai ir viską pasverdamas tiria pavojingą kėsinimąsi, išties gali išskirti kėsinimosi stadijas: pradžią, pagrindinį vyksmą ir pabaigą. Tačiau besiginančiojo situacija yra visiškai kitokia, jis yra ne kukurūzų dribsnius kramsnojantis dramos stebėtojas, bet jos dalyvis. Dalyvis, kurio galimybes viską pasverti ir veikti adekvačiai susiklosčiusiai situacijai koreguoja padidėjęs adrenalino kiekis kraujuje.

Pavojingas kėsinimasis – tai ne šaškių ar preferanso partija, čia ant kortos pastatyta paties žmogaus gyvybė ar sveikata. Besiginantysis nėra ir negali būti nei nesuinteresuotas, nei nešališkas. Jis neturi laiko apmąstyti kelis savo ėjimų variantus. Normalus žmogus, priverstas veikti nenormaliomis sąlygomis, negali išlikti šaltas ir abejingas, tarsi kalba eitų apie žarstymąsi pažadais rinkimų į Seimą kampanijos metu. Dėl didelio susijaudinimo ir kaleidoskopiškai besikeičiančios situacijos besiginantysis negali, o ir įstatymas iš jo to nereikalauja, atseikėti gynybos priemonių vaistininko tikslumu.

Apskritai klausimas dėl pavojingo kėsinimosi pripažinimo akivaizdžiu, t. y. dar nepasibaigusiu, sprendžiamas atsižvelgiant į tai, ar besiginantysis adekvačiai vertino faktines konkrečios situacijos aplinkybes, adekvačiai normalaus intelekto žmogaus požiūriu.

Visuotinai pripažįstama, kad akivaizdus kėsinimasis dar nėra pasibaigęs, kai:

1) besiginančiojo įsitikinimu jis dar nėra visiškai atremtas;

2) gynybos aktas įvyksta vos tik pasibaigus kėsinimuisi, kurio pabaigos momentas besiginančiajam nebuvo aiškus;

3) kėsinimasis nenutrauktas, o tik laikinai sustabdytas siekiant pagerinti jo sąlygas (apsiginkluoti, pergrupuoti jėgas ir pan.);

4) ginklai ar kiti žmogui sužaloti skirti daiktai atiteko besiginančiajam, tačiau užpuolimas nesibaigė ir ginklai ar tokie daiktai gali būti nukreipti prieš besiginantįjį;

5) užpuolikas iki galo neužvaldė kėsinimosi objekto.

Veiklos realumas yra trečias būtinosios ginties pripažinimo teisėta kriterijus. Tai reiškia, kad užpuolimas arba jo grėsmė iš tikrųjų yra objektyviais požymiais pasireiškiantis agresijos aktas, bet ne besiginančiojo vaizduotės rezultatas. Realumo kriterijus leidžia atskirti būtinąją gintį nuo tariamosios.

Tariamoji gintis – tai gynimasis ar gynimas nuo įsivaizduojamo, klaidingai suvokiamo, tikrovėje neegzistuojančio užpuolimo. Neadekvatus tokio užpuolimo vertinimas, dėl ko asmuo pradeda gintis nuo nesančio pavojaus, vadinamas faktine klaida. Ji lemia tai, ar asmuo, kuris gynėsi, yra pripažįstamas kaltu, ir, jeigu taip, jo kaltės formą ir kartu tariamosios ginties teisinį įvertinimą arba jos kvalifikavimą pagal konkrečius Baudžiamojo kodekso straipsnius. Čia galimi trys variantai.

Pirma, kai asmuo, vertindamas konkrečias aplinkybes, ne tik nesuprato, bet negalėjo ir neturėjo suprasti, kad realaus pavojaus iš tiesų nėra (pvz., banko apsaugos darbuotojas nušauna asmenį, kuris grasindamas šaunamojo ginklo imitacija reikalauja pinigų iš kasininko). Tokiu atveju laikoma, kad žala padaryta nesant asmens kaltės.

Antra, kai žalos tariamajam užpuolikui asmuo padaro klaidingai įvertinęs susidariusią situaciją ir nesuprasdamas, kad kėsinimosi grėsmės iš tikrųjų nėra, nors, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, jis turėjo ir galėjo tai suprasti. Tokiais atvejais jo veika kvalifikuotina kaip neatsargus nusikaltimas.

Trečia, jeigu asmuo įvykius visiškai nepagrįstai vertino kaip užpuolimą, nors nei nukentėjusiojo elgesys, nei konkreti situacija tokiam vertinimui nedavė jokio realaus pagrindo, jo veika laikoma ne tariamąja gintimi, bet
nusikaltimu. Tokie nusikaltimai paprastai padaromi dėl patologiškai nepagrįsto įtarumo ar baimės (pvz., asmuo panaudoja ginklą prieš praeivį, vėlyvu laiku visiškai atsitiktinai įsukusį paskui jį į tamsų skersgatvį).

BŪTINOSIOS GINTIES RIBŲ PERŽENGIMAS

Pavojingas kėsinimasis, kurį atremia besiginantis asmuo, apibrėžia gynybos ribas. Baudžiamosios teisės doktrina, remdamasi būtinosios ginties, kaip išvestinės iš prigimtinių žmogaus teisių ir humaniškumo, principais, formuluoja gynybos ir puolimo santykinės atitikties, protingo proporcingumo modelį . Smurtas prieš asmenį netoleruotinas, kai pakanka jį įspėti, sudrausminti arba pagal įsišaknijusias tradicijas aprėkti.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3265 žodžiai iš 6425 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.