Bvp dinamika
5 (100%) 1 vote

Bvp dinamika

TURINYS

ĮVADAS 4

1. VERSLO APLINKOS GERINIMAS IR KLIŪTYS LIETUVOJE 5

1. 1. Verslo integravimas į ES 6

1. 2. Lietuva pasaulinio verslo kontekste 9

1. 3. Verslas ES šalyse 11

1. 4. Europietiškas verlo organizavimo modelis Lietuvoje 13

2. BVP DINAMIKA LIETUVOJE 14

2. 1. Rinkos dalyvių nuotaikos 20

3. LIETUVOS EKONOMIKOS LYGINAMIEJI PRANAŠUMAI 26

3. 1. Moderni ekonominio augimo teorija 26

3. 2. Augimo apskaita 26

3. 2. 1. Lyginamieji pranašumai 27

3. 2. 2. Visuminis faktorių profuktyvumas 28

3. 2. 3. Inovacijų ir augimo matematika 28

3. 2. 4. Lietuvos ekonominio augimo faktorių apžvalga 29

3. 3. Ekonominės plėtros retrospektyva 29

3. 3. 1. Gamtiniai resursai ir fizinis kapitalas 31

3. 3. 2. Darbo jėga ir žmogiškasis kapitalas 32

4. LIETUVOS EKONOMINIO AUGIMO PERSPEKTYVOS 33

4. 1. Bendros sąlygos ekonomikos vidutinės trukmės plėtojimui 33

4. 2. Daug darbo naudojančios pramonės vystimas 34

4. 3. Statyba ir statybinių medžiagų gamyba 35

4. 4. Transportas ir ryšiai 38

4. 5. Elektronika ir elektrotechnika 39

4. 6. Augimas naudojant aukštųjų technologijų gamybą 40

5. BENDRA EKONOMINIO AUGIMO SKATINIMO POLITIKA 42

5. 1. Ekonominės plėtros etapai 42

5. 2. Vidutinės trukmės periodas: charakteristika ir strategija 43

5. 3. Ilgalaikės strategijos apžvalga 44

5. 3. 1. Valstybės vaidmuo 45

5. 3. 2. Kai kurie politikos klausimai 46

6. IŠVADOS 47

7. INFORMACIJOS ŠALTINIAI 49

ĮVADAS

Šiuo metu Lietuvos ekonomika bei verslas sparčiai plėtojasi ir sugeba konkuruoti su užsienio kompanijomis dėl palyginti pigios darbo jėgos ir nebrangių vietinių žaliavų, tačiau ši situacija tęsis penkis, daugių daugiausiai – dešimt metų. Be atnaujinimų verslo srityje Lietuvos ekonomikos plėtra jau po kelerių metų gerokai sulėtės, o šalies ūkis vargu ar atlaikys konkurenciją Europos Sąjungoje.

Netgi naujovės padėties neišgelbės, jei jos nebus kuriamos vietoje. Reikia rinktis naują kelią – kurti pramonę, kuri grindžiama ne iš užsienio įvežtų inovacinių produktų diegimu, o tų produktų kūrimu. Sistemos, kuriančios unikalius, patentuotus ir konkurencingus inovacinius produktus, Lietuvoje kol kas nėra.

Lietuvoje susiklosčiusi verslo aplinka kol kas nėra palanki inovacijoms. Valstybė turi daug verslo paramos programų, tačiau neaišku, ar jos skatina inovacijas.

Lietuva yra trečia valstybė pasaulyje, apie kurios žinių ekonomikos plėtrą ir padėtį ataskaitą parengė Pasaulio bankas. Joje pažymima, kad Lietuva nepakankamai nuveikė tobulindama švietimą ir per mažai dėmesio kreipė tobulindama inovacijų sistemas. Tačiau tuo pačiu metu nepamirštama pabrėžti, kad “pastaraisiais metais Lietuva pasiekė pažangos keliose žinių ekonomikos srityse, visų pirma ekonominio ir institucinio režimo tobulinimo bei informacijos ir ryšių technologijos infrastruktūros kūrimo srityse”.

Lietuvoje būtina kurti naujas ekonomikos augimo varomąsias jėgas ir didinti ekonominių veiklos rūšių įvairovę. Pagrindinis konkurencingumo augimo veiksnys – sistemingas žinių kūrimas, naudojimas ir skleidimas visame ūkyje bei visuomenėje – ne tik modernias technologijas taikančiose pramonės šakose, bet ir tekstilės, medžio apdirbimo, žemės ūkio sektoriuose.

Žinios kuo toliau, tuo labiau turės didesnę reikšmę darbo našumui ir gebėjimui konkuruoti. Pasaulio banko ekspertų nuomone, Lietuva, nors ir turi susiformavusią žinių vertinimo kultūrą, nepakankamai išnaudoja savo žinių išteklius – žmones, švietimo sistemas, mokslininkus ir verslininkus, taip prarasdama dalį galimybių konkuruoti tarptautiniu mastu. Žinias, pasak ataskaitos rengėjų, būtina skleisti ne tik išsilavinusiuose elito sluoksniuose, bet ir visoje plačioje visuomenėje.

2002 – 2003m. pasaulinės konkurencingumo ataskaitos, kurią paskelbė Pasaulio ekonomikos forumas, duomenimis, pagal gebėjimą konkuruoti tarptautiniu lygiu Lietuva buvo 49 vietoje iš 75 šalių. Ji gerokai lenkė Rusiją ar Ukrainą, tačiau atsidurė tuo metu besirengiančių stoti į Europos Sąjungą šalių sąrašo pabaigoje .

Šiame darbe nagrinėsiu verslo aplinkos gerinimo būdus bei tam pagrindines iškylančias Lietuvoje kliūtis, akcentuojant valdininkų tam sukeliamas kliūtis, taip pat Lietuva pasaulinio ir ES verslo kontekste.

1. VERSLO APLINKOS GERINIMAS IR KLIŪTYS LIETUVOJE

Neišvengiama verslo plėtojimo dalimi tampa verslo projektų derinimas su ministerijomis ir kitomis institucijomis. Kaip rodo patirtis, šis derinimas ilgai užtrunka ir dažnai nubraukia ankstesnėse pakopose pasiektus susitarimus.

Kaip taisyklė, ministerijos ar kitos institucijos nuomonę dėl konkrečių verslo kliūčių panaikinimo rengia tas pats asmuo, kurio iniciatyva šie barjerai ir buvo sukurti. Ministrai dažniausiai paremia savo pavaldinių poziciją. Laikinosiose darbo grupėse ir priežiūros komisijoje dirbusių pareigūnų nuomonė pasirodo „buvusi“ jų asmenine, nebūtinai atitinkanti institucijos poziciją. Vyriausybės posėdžiuose metu dažnai nutolstama nuo pasiektų susitarimų ir kompromisų. Paskutiniais svarstymo momentais dažnai atsiranda argumentų, kad problemų keliantys teisės aktai ir taip planuojami tobulinti, todėl, esą neverta didinti teisės sistemos nestabilumo ir taip sudaromos prielaidos atidėti šių pataisų priėmimą iki išsamios teisės aktų
revizijos.

Kadangi yra sukurta daugybė pakopų sprendimams derinti, nėra efektyvaus mechanizmo kontroliuoti, kaip įgyvendinami verslo sąlygas gerinantys sprendimai ir užkirsti kelią naujoms verslo kliūtims atsirasti. Tokiomis sąlygomis blokuojamas net Vyriausybės priimtų sprendimų įgyvendinimas, ir už tai nėra baudžiama. Toliau priiminėjami verslo sąlygas bloginantys nutarimai ir įstatymų projektai.

Verslui vystytis kliudo ir bendrų tikslų ir vertybių nebuvimas komisijų, laikinųjų darbo grupių, Vyriausybės darbe. Numatomos priemonės gali pagerinti verslo sąlygas atskiriems ūkio subjektams, tačiau tai būna padaryta užkraunant kitiems mokesčių naštą, skiriant valstybės subsidijas, išimtis ir lengvatas. Verslo sąlygos visiems ūkio subjektams gali būti pagerintos tik naikinant suvaržymus ir reguliavimus.

Nesant bendros ir vienareikšmiai suformuluotos linijos, neišvengiamas visų pakopų neproduktyvus darbas ir nesibaigiantys ginčai, kuriems išspręsti nėra objektyvių kriterijų. Taip pat iškyla nenuoseklios politikos skirtingose srityse pavojus.

Ministerijos ir institucijos neįtraukia verslo sąlygų gerinimo į savo kasdienius planus, priešingai – tuose planuose yra daug verslo sąlygas bloginančių priemonių. Tokiu būdu visa iniciatyva ir atsakomybė dėl verslo sąlygų gerinimo skiriama visuomeniniais pagrindais veikiančiai komisijai su labai ribotais įgaliojimais .

Net Ūkio ministerija, kuriai pavesta vykdyti verslo sąlygų priemonių rengimo organizacinį ir techninį aptarnavimą, nėra įtraukusi šio darbo į savo priemonių planą.

Nepaisant to, kad jau pateikta šimtai konkrečių verslo sąlygas gerinančių pasiūlymų ir kad gerinti verslo sąlygas yra patvirtintas Vyriausybės programos prioritetas, Ūkio ministerija įtraukė vos kelias konkrečias verslui palankias priemones į savo paskutiniųjų ketverių metų priemonių planą.

Plane daug priemonių, kurių esminis principas – kišimasis į rinkos procesus, perskirstymas ir subsidijavimas. Kadangi nesilaikoma strateginio planavimo principų, planas yra chaotiškas ir tokiu gali paversti vienos svarbiausiu ministerijų darbą.

Tokiomis sąlygomis verslo sąlygų gerinimo priemonių rengimo entuziastų darbas tampa tuščiu galinėjimusi su valstybės aparatu, judančiu verslo sąlygų bloginimo ir valstybės kišimosi didinimo linkme. Požymių jau yra (pvz., mokesčių administravimo įstatymo pataisos, pajamų natūra pripažinimo taisyklės).

Norint pagerinti verslo vystimosi sąlygas, reikia akcentuoti verslo sąlygų gerinimą ir nereikalingų suvaržymų naikinimą, laikantis vienodo subjektų ir produktų traktavimo, laikant verslo salygų gerinimą valstybės institucijų prioritetu, taip pat užtikrinti, kad atitinkami tikslai ir darbai būtų įtraukti į visų ministerijų ir institucijų darbo planus.

Turi būti sukurti veiksmingi bendradarbiavimo mechanizmai, skaidrus ir trumpas suformuluotų pasiūlymų priėmimo kelias, kad žmonės matytų prasmę dalyvauti tokiame darbe.

Verslo sąlygų gerinimas turi būti pirmiausia valdžios institucijų reikalas – jos turi ketverių metų priemonių planuose įsipareigoti, kas ir kada bus daroma, jos turi viešai ir reguliariai atsiskaityti už pasiektus rezultatus bei įdiegti veiksmingą kontrolės mechanizmą .

1. 1. Verslo integravimas į ES

Integracija Vakarų Europoje prasidėjo nuo kliūčių tarpusavio prekybai šalinimo ir su tuo susijusio ekonominę veiklą (pavyzdžiui, prekių kokybę) reguliuojančių taisyklių derinimo. Šiuo metu maždaug 80 proc. visų teisės aktų, reguliuojančių prekybą prekėmis ir paslaugomis tarp valstybių narių, priimama ES lygiu, nustatant bendras taisykles visoms ES įmonėms. Be to, nors pirmas ir iki šiol pagrindinis ES tikslas yra bendrosios rinkos sukūrimas – kliūčių laisvam prekių, paslaugų, kapitalo ir žmonių judėjimui pašalinimas, tačiau ES lygiu pastaraisiais dešimtmečiais buvo derinama nemažai ir kitų įmonių veiklai įtaką darančių sričių: transporto politika, aplinkos apsaugos normos, socialiniai reikalai. Kai kuriose srityse taisyklės yra visiškai suvienodintos ES lygiu – išorės muitai ir muitinės procedūros, konkurencijos taisyklės, o kitose srityse, pvz., socialinės politikos, ES teisės normos papildo valstybių narių teisę.

Pagrindinis dėmesys skiriamas įmonių veiklai įtaką darančioms normoms, galiojančioms Lietuvoje šiuo metu, ir būsimiems su stojimu į ES susijusiems jų pokyčiams. Įvairiais šalies teisės aktais nustatomos „žaidimo taisyklės“ turi įtakos visoms įmonių veiklos grandims nuo žaliavų įvežimo į Lietuvą iki gatavos produkcijos pardavimo užsienio partneriams. Viena vertus, Lietuvai integruojantis į ES bus pašalintos dar egzistuojančios kliūtys, pavyzdžiui, antidempingo muitai ir jų įvedimo grėsmė eksportui į ES. Integracija reiškia prisitaikymą prie ES nuostatų, reglamentuojančių ir patį gamybos procesą (saugos ir aplinkos apsaugos normos), ir kitas su įmonės gamybos bei produkcijos realizavimo procesu susijusias veiklas – žaliavų importą į Lietuvą, transportavimo paslaugas, elektros energijos kainas, kai kuriuos mokesčius, muitinės procedūras ir pan.

Suderinus išorės muitus, padidės importo muitai kai kurioms iš ne ES šalių įvežamoms žaliavoms, iš kurių labiausiai padidėtų išlaidos gamtinėms dujoms (nors importo muito
padidėjimas yra nedidelis, tačiau gamtinės dujos yra svarbi įmonės naudojama žaliava).

Derinant Lietuvos užsienio prekybos politiką su ES pasirašytomis prekybos sutartimis, pagerės sąlygos prekybai su kai kuriomis šalimis, turinčiomis preferencinį statusą prekybai su ES, pavyzdžiui, Viduržemio jūros regiono, Afrikos, Ramiojo vandenyno ir Karibų jūros šalimis. Prekyba tarp Lietuvos ir Rusijos bus reglamentuojama tarp ES ir Rusijos galiojančia Partnerystės ir bendradarbiavimo sutartimi. Joje numatyta ir laisvosios prekybos zonos tarp Rusijos ir ES sukūrimo galimybė, tačiau tikėtina, jog ji nebus įgyvendinta anksčiau nei 2010 m. Didžiausias pasikeitimas prekyboje su Rusija tikėtinas jai įstojus į PPO, o tai gali įvykti dar prieš Lietuvai tampant ES nare.

Įstojus į ES, padidės importo muitai beveik visoms su įmonių gaminama produkcija konkuruojančioms prekėms, įvežamoms iš Rusijos ir kitų trečiųjų šalių. Daugeliui prekių ES taiko 6,5 proc. ar net didesnį konvencinį importo muitą, tuo tarpu Lietuvos šiuo metu taikomas muitas daugeliui jų yra lygus 0 proc. Todėl, kitoms sąlygoms nekintant, tikėtinas importuojamų prekiųpabrangimas. Be to, ES taiko antidempingo muitus kai kurioms iš Rusijos importuojamoms prekėms, kurie įsigalios ir į Lietuvą iš Rusijos įvežamai produkcijai.

Ateityje tikėtinas ES importo muitų mažinimas. Gali būti, kad, jei derybos dėl prekybos liberalizavimo PPO vyks be didesnių sunkumų, bus sutarta dėl visiško importo muitų prekėms panaikinimo 2010m. Taigi, nors įstojus į ES konkurencija įmonei sumažės dėl padidėjusio importo iš trečiųjų šalių ribojimo, ilgainiui konkurencija turėtų augti.

ES nebebus galimybių taikyti antidempingo muitų ir panašių eksportą ribojančių priemonių, todėl įmonės galės laisvai pardavinėti savo produktus visoje ES rinkoje, kuri siekia beveik 500 mln. vartotojų .

Nebebus poreikio pildyti muitinės deklaracijų eksportuojant į ES. Dėl to sumažės įmonių išlaidos formalumams, susijusiems su prekių pardavimu į ES (nors reikės kitais būdais teikti statistinę informaciją valstybės institucijoms apie įmonių veiklą ir realizuojamą produkciją įgyvendinus Intrastat duomenų surinkimo sistemą).

Tuo atveju, kai įmonių eksportuojama produkcija jau dabar atitinka ES kokybės ir rinkodaros standartus, prisitaikymas prie ES standartų ir naujos rinkos priežiūros sistemos, pagrįstos savanorišku sertifikavimu, neturės didelio poveikio.

Konkurencijos teisė ES valstybėse narėse yra dviejų lygmenų. Bendrosios rinkos lygmenyje konkurenciją reglamentuoja tiesioginio taikymo ES teisės aktai (sutartys ir reglamentai) ir jų pagrindu priimami Komisijos sprendimai ir rekomendacijos, taip pat sprendimai Europos Teisingumo Teismo bylose. Čia dėmesys kreipiamas tik į tuos atvejus, kurie gali daryti įtaką konkurencijai ES mastu. Nacionaliniame lygmenyje konkurencijos teisė yra valstybės-narės kompetencija, o tai reiškia, jog nacionalinė konkurencijos teisė nebūtinai turės 100 procentų atitikti ES konkurencijos teisę. Tačiau verta pabrėžti, kad iš naujųjų narių ES Komisija reikalauja esminių nacionalinės konkurencijos teisės nuostatų atitikimo ES konkurencijos teisės nuostatoms (greičiausiai siekiant paskatinti didesnį Komisijos vaidmenį ir didesnę integraciją).

ES konkurencijos teisės nuostatos yra tiesioginio taikymo ir galioja iš esmės tik ES mastu, todėl tais atvejais, kai veiksmai yra nacionalinės reikšmės, ES teisė nebus taikoma.

Taikant konkurencijos taisykles esminis klausimas visuomet yra rinkos apibrėžimas (dydis). Kol kas dažniausiai prieinama išvados, jog prekės rinka yra Lietuvos rinka. Įstojus į ES, daugelio prekių ir paslaugų rinka neabejotinai taptų ES arba tam tikro ES regiono rinka. Taigi įstojimas į ES nemažai daliai įmonių padėtų išvengti konkurencijos taisyklių taikymo jų atžvilgiu, ir tą ypač galima pasakyti apie piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi kontrolę, kuomet rinkos apibrėžimas yra itin aktualus.

Vertinant ES konkurencijos teisę būtina atsižvelgti į faktą, kad ES konkurencijos reguliavimo srityje yra numatomos esminės permainos nustatant paprastesnį reguliavimą ir mažiau biurokratizuotą išimčių suteikimo procedūrą, taigi tam tikrų pokyčių reguliavime gali būti dėl ES teisės pasikeitimo.

Įmonių verslo projektams pagal tiesiogines verslo paramos priemones įgyvendinti paduotos 56 paraiškos, bendra projektų suma sudaro 260 mln. litų iš numatytų tam skirti 302,6 mln. litų.

Pagal šią priemonę parama teikiama įmonių modernizavimui ir inovacijų diegimui, kokybės valdymo sistemoms, įmonių internacionalizavimo skatinimui, produktų ir paslaugų įvaizdžiui kurti, sąnaudoms mažinti ir kt.

Viešųjų projektų įgyvendinimui įregistruotos 32 paraiškos, iš jų energijos tiekimo stabilumui užtikrinti – 24, turizmo – 5, verslo aplinkos gerinimui – 3 paraiškos.

Iki 2006-ųjų pabaigos Lietuva galės panaudoti 1,104 mlrd. litų struktūrinių fondų lėšų – 74 proc. šių lėšų sudarys Europos regioninės plėtros fondo, 26 proc. – valstybės biudžeto lėšos.

Į struktūrinių fondų paramą gali pretenduoti viešojo sektoriaus įmonės, privataus verslo projektai bei privataus sektoriaus mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros projektai.

Tikimasi, kad per visą laikotarpį – iki
metų rugsėjo 1 dienos – Lietuvos verslo paramos agentūra gaus ir užregistruos apie 3 tūkst. paraiškų, administruos apie 1 tūkst. Projektų.

1. 2. Lietuva pasaulinio verslo kontekste

Neseniai JAV Heritage fondas kartu su žurnalu „The Wall Street Journal” paskelbė naują pasaulio šalių ekonominės laisvės indeksą. Pagal 2002 antrojo pusmečio ir 2003 pirmojo pusmečio duomenis, Lietuva pakilo iš 29-os į 22-ą vietą tarp 155 pasaulio šalių. Ekonominės laisvės padaugėjo visame pasaulyje. Tiesa, tik 16 šalių pelnė ekonomiškai laisvų šalių titulą. Tarp jų ir Estija, kuri yra 6 vietoje. Laisviausia pasaulio šalis tebėra Honkongas, kuris nė karto niekam neužleido aukščiausios pozicijos. Patikimai tarp prizininkų laikosi ir Singapūras, Naujoji Zelandija bei Liuksemburgas. Gali stebinti, kad tarp lyderių nėra tokių didžiųjų valstybių, kaip Vokietija (18), Italija (26), Japonija (38) ar Prancūzija (44).

Lietuva kartu su Latvija, kuri 2004m. indekse pakilo iš 33 į 29 vietą, yra tarp 55 „daugiausia laisvų“ šalių. Mažiausiai ekonominės laisvės turi Šiaurės Korėja, Libija ir Zimbabvė. Visai netoli nuo šių valstybių rikiuojasi ir Baltarusija (145).

Ekonominės laisvės indeksai sulaukia didelio dėmesio visame pasaulyje. Jie parodo vieną esminį dalyką: šalys, kuriose puoselėjama ekonominė laisvė, iš esmės skiriasi nuo tų, kuriose ekonominė laisvė varžoma, ir šie skirtumai yra labai svarbūs. Tautos, kurios turi daugiausia ekonominės laisvės, auga sparčiausiai ir užtikrina didžiausią žmonių gerovę. Penktadalio ekonomiškai laisviausių šalių BVP vienam gyventojui yra beveik 8 kartus didesnis negu penktadalio mažiausiai laisvų šalių. Beveik 8 kartus skiriasi ir šių dviejų šalių grupių dešimtadalio vargingiausių gyventojų vidutinės metinės pajamos.

Indeksai parodo tiesioginę priklausomybę tarp ekonominės laisvės ir klestėjimo. Ekonomiškai laisviausiose šalyse paprastai mažesnis skurdo lygis, geresnė gyventojų sveikata, ilgesnė gyvenimo trukmė, aukštesni raštingumo rodikliai, visavertė mityba, mažai dirbančių vaikų, žemas korupcijos lygis, įtvirtintos pilietinės ir politinės laisvės.

Kaip „išmatuojama“, kad, pavyzdžiui, Singapūras yra laisvesnis už Vokietiją? Arba kad, pavyzdžiui, per pastaruosius metus Lietuvos žmonės įgijo daugiau ekonominės laisvės nei kaimyninė Latvija?

Ekonominė laisvė reiškia nevaržomą galimybę užsiimti ekonomine veikla. Ekonominė laisvė yra daugiau kokybinis nei kiekybinis rodiklis, todėl jos negalima tiesiog suskaičiuoti, kaip kad, tarkim, kelio ilgį ar rinkėjų balsus. Tačiau apibūdinus jos „ingredientus” arba ją lemiančius veiksnius, galima įvertinti jos lygį. Ekonominę laisvę lemia daugybė veiksnių. Kai kurie šių veiksnių nėra lengvai apčiuopiami. Be to, sunku vienareikšmiškai įvertinti, kurie veiksniai yra svarbesni už kitus ir kiek svarbesni.

Dėl šių dalykų netiesiogiai ir ginčijasi skirtingų laisvės indeksų rengėjai. Iš tiesų, iki šiol nėra vieningo ekonominės laisvės apibrėžimo, tačiau plačiai sutariama, kad jos esmė – tai privati nuosavybė ir tvirta nuosavybės teisių apsauga, pasirinkimo laisvė, laisvi mainai, valdžios nesikišimas į ekonominę veiklą. Tai yra veiksniai, be kurių ekonominė laisvė yra tiesiog neįmanoma.

Heritage fondas išskiria 10 ekonominės laisvės kategorijų arba veiksnių (iš viso vertinama 50 rodiklių). Tai yra užsienio prekybos politika, mokesčių našta, valdžios intervencija į ekonomiką, pinigų politika, kapitalo srautai ir užsienio investicijos, bankininkystė, darbo užmokesčio ir kainų kontrolė, nuosavybės teisės, ekonominės veiklos reguliavimas ir šešėlinė ekonomika. Vertinant šalių ekonominės laisvės lygį visiems šiems veiksniams suteikiamas vienodas svoris, t. y. jie visi yra vienodai svarbūs.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2843 žodžiai iš 9306 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.