Caritas
5 (100%) 1 vote

Caritas

112131

Tadeusz Kaminski

 

Mintys apie organizuotosios Caritas tapatybę šiandien

 

Įžanga

Žmonėms, kurių sunki socialinė padėtis, šiandien padeda įvairūs subjektai.

Bažnytinė Caritas organizacija tėra vienas iš jų. Teikti pagalbą atskirus

žmones bei ištisas įstaigas skatina įvairūs motyvai. Galima konstatuoti,

jog kiekvienas pagalbos teikėjas turi savitų bruožų. Savitumu pasižymi ir

Caritas. Kas būdinga šiai organizacijai? Kas skiria Caritas nuo kitų – ypač

nebažnytinių – organizacijų? Ar tikėjimas ir teologinis Caritas pagrindimas

tikrai yra svarbūs dalykai? Galima sakyti, jog tai yra Caritas tapatybės

klausimai.

Derėtų pabrėžti, kad Vokietijos Caritas sąjungoje jau keleri metai

aistringai diskutuojama dėl vadinamojo Caritas idealo. Caritas vadovai ir

darbuotojai kelia klausimą dėl savosios tapatybės. Šis klausimas laikomas

neatidėliojamu, nes daugelis Vokietijos Caritas darbuotojų viešai

pripažįsta, jog jų veikla neturi nieko bendra su tikėjimu, t. y.

bažnytinėse institucijose dirba ir tie, kurie tikėjimą Dievu tokioje

veikloje laiko nereikšmingu dalyku. Kalbama net apie „didėjančią su

Bažnyčia susietos diakonijos ir Caritas sekuliarizaciją“. Sykiu reikia

neužmiršti, kad Vokietijos Caritas įstaigose dirba keli šimtai tūkstančių

etatinių darbuotojų. Tad tenykštė Caritas organizacija yra koncernas,

didžiulis darbdavys. Todėl tokioje diskusijoje kalbama ne tik apie Caritas

tapatybę, bet ir apie jos įtikinamumą visuomenės akyse.

Mūsų šalių Caritas organizacijų būklė šiuo metu yra šiek tiek kitokia. Po

komunistinio valdymo dešimtmečių karitatyvinės organizacijos vėl

atkuriamos, ir gyvuoja labai stipri savanoriškos, dažniausiai iš gilaus

tikėjimo kylančios karitatyvinės veiklos tradicija. Mano nuomone,

buvusiuose komunistiniuose kraštuose Caritas funkcionuoja savanorių dėka.

Tačiau labai tikėtina, kad Caritas organizacijose nuolatos daugės etatinių

darbuotojų. Juk Caritas institucijos jau dabar apima vis naujas socialinio

vargo sritis. Todėl turėtume tikėtis, kad Caritas tapatybės bei įtikinamumo

klausimas iškils ir mums.

Bažnyčios karitatyvinės veiklos tikrųjų šaltinių bei pagrindų paieška

pirmiausia kreipia prie teologinių svarstymų. Impulsų jiems teikia

Šventasis Raštas ir nuo krikščionybės pradžios iki dabar labai stipriai

išplėtota teologinė veiklios artimo meilės samprata. Esminių akstinų galima

rasti ir visoje Caritas istorijoje. Aiškių ištarmių apie Caritas yra

pateikęs Vatikano II Susirinkimas. Be to, išsiplėtojo mokslinis

karitatyvinės veiklos apmąstymas, vadinamasis Caritas mokslas.

Organizuotosios Caritas tapatybę reikėtų apibrėžti remiantis būtent šiais

elementais.

 

Bibliniai karitatyvinės veiklos pagrindai

Pagrindinis Naujojo Testamento reikalavimas yra mylėti artimą. Toks

įsakymas, savaime suprantama, buvo ir Senajame Testamente. Kunigų knygoje,

pavyzdžiui, sakoma: „Mylėsi savo artimą kaip save patį“ (Kun 19, 18).

Tačiau Naujajame Testamente artimo meilės įsakymas buvo labai artimai

susietas su Dievo meilės įsakymu. Kai vienas Įstatymo mokytojas paklausė

Jėzaus, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme, šis atsakė: „Mylėk

Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai

didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo

artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir

Pranašai“ (Mt 22, 37–40). Vieningą įsakymą mylėti Dievą ir artimą galima

pavadinti pagrindiniu krikščioniškosios Caritas įstatymu. Iš to išplaukia,

kad kiekviena karitatyvinė veikla turėtų būti meilės veikla.

Čia galėtume paklausti, kaip artimo meilės įsakymas paverčiamas darbais.

Konkrečių pavyzdžių randame jau Naujajame Testamente. Pirmiausia

atkreipkime dėmesį į gerai žinomą gailestingojo samariečio palyginimą.

Kunigas ir levitas palieka plėšikų užpultąjį gulėti pakelėje, nors abu yra

religijos ir kulto atstovai. Vargstančiajam padeda vadinamasis pagonis

samarietis (Lk 10, 29–37). Jo poelgis mums parodo, kad čia kalbama ne apie

abstrakčią bei teorinę viso pasaulio ar toli esančiųjų meilę, bet apie „su

situacija susijusią tiesioginę pagalbą“. Be to, gailestingojo samariečio

palyginimu atskleidžiama, kaip reikėtų suprasti žodį artimas. Artimas yra

kiekvienas žmogus, ypač tas, kuriam tam tikru momentu reikia pagalbos.

Visiškai nesvarbu, kas jis – mano giminaitis, pažįstamas ar man visiškai

svetimas asmuo. Svarbu, kad jis yra žmogus – Dievo atvaizdas. Tikroji

artimo meilė taikoma visiems be išimties, nes pats Dievas myli visus be

išimties. Tad krikščioniškoji artimo meilė yra „atsakas ne tik į žmogiškąjį

vargą, bet ir į Dievo meilę“.

Iš tiesų tai reiškia, kad tarnavimas vargstantiems yra sykiu tarnavimas

pačiam Kristui. Vaizduodamas Paskutinįjį teismą, Matas išryškina šią mintį.

Jėzus sako: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano

brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Toje pačioje kalboje apie teismą

tiksliau parodoma, kaip reikėtų tarnauti per artimus Kristui: pavalgydinti

alkstantį, pagirdyti trokštantį, priglausti keleivį, aprengti nuogąjį,

aplankyti ligonius ir kalinius (plg. Mt 25, 31–46).

Iš Dievo kylantis artimo meilės įsakymas tapo pirmosios
krikščionių

bendruomenės Jeruzalėje gyvenimo įstatymu. Pasak Naujojo Testamento,

pirmieji krikščionys buvo tikėjimo, tarnybos Dievui ir meilės bendruomenė.

Vadinamajai stalo tarnybai bei materialiai vargšams aprūpinti būdavo

skiriami už tai atsakingi diakonai (plg. Apd 6, 2–7). Juos galima vadinti

vargšų globotojais, nes jiems buvo pavesta „rūpintis kasdieniu valgymu,

kurio metu būdavo aptarnaujamos našlės bei apskritai vargšai, gaudavę,

matyt, maisto ir kitai dienai“. Galima teigti, kad tuo metu Caritas buvo

„pirmą kartą instituciškai diferencijuotas“.

Remiantis Naujojo Testamento liudijimu, reikia suvokti, kad tikėjimas be

meilės darbų yra bergždžias. Jokūbo laiške tai aiškiai pasakoma: „Kas iš

to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo

darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių

ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: ‘Keliaukite

sveiki, sušilkite, pasisotinkite’, o neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas iš

tų žodžių?! Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs“ (Jok

2, 14–17). Galiausiai nėra „nei Caritas be tikėjimo, nei tikėjimo be

Caritas“. Tokie yra – glaustai – bibliniai impulsai, iš kurių taip

pavyzdingai išsiplėtojo visa veiklios artimo meilės istorija. Jos

istorinėje raidoje galima įžvelgti elementų, kurie yra esminiai ir

šiandienos Caritas tapatybei.

 

Caritas istorijos impulsai

Ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu karitatyvinė veikla buvo greitai

institucionalizuota. Tai liudija jau minėtasis diakonų paskyrimas pirmojoje

krikščionių bendruomenėje. Šiai ankstyvajai bendruomeniškai organizuotosios

Caritas formai buvo būdingi šie bruožai: tiesioginis stalo bendruomenės

ryšys su Viešpačiu bei dalijimusi elementariomis gėrybėmis su vargšais,

liturgijos vadovo atsakomybė ir už socialinį, karitatyvinį bendruomenės

matmenį (tai buvo dviguba episkopalinė – diakonalinė tarnyba: vyskupas kaip

pater pauperum) ir aiški bažnytinio turto kaip vargšų paveldo (vad.

patrimonium pauperum) paskirtis. Tad karitatyvinė krikščionių veikla buvo

nuo pat pradžios artimai susijusi su Eucharistija. Tai visiškai suprantama,

nes galiausiai ten, kur švenčiama Eucharistija, vienas greta kito stovi ir

tie, kuriems reikia pagalbos, ir tie, kurie pagelbsti, – tiek vieni, tiek

kiti, anot vyskupo Paul Nordhues, susivieniję Kristuje šlovina ir savo

prašymus kreipia į savo gailestingumą visiems dalijantį Tėvą.

Po vadinamosios Konstantino pervartos, taigi pakitus Bažnyčios padėčiai

imperijoje Bažnyčia tapo oficialiuoju valstybės pageidaujamos bei

skatinamos socialinės pagalbos subjektu. Tuo metu ji turėjo labai geras

galimybes plėtoti savąją pagalbos veiklą. Tačiau, kita vertus, įgijo

privilegijų ir vis dažniau gindavo turtingųjų interesus. Su tuo siejosi ir

laipsniškas atsakomybės už Caritas perkėlimas nuo bendruomenės vyskupui.

Tad vyskupai steigdavo tokias socialines įstaigas kaip nakvynės namai bei

prieglaudos pakeleiviams, ligoniams ir vargšams. Viduramžiais vis labiau

Bažnyčios karitatyvinę veiklą perėmė vienuolynai.

Tačiau šiuo laikotarpiu bažnytinės gėrybės buvo feodalizuotos, vienuolynų

globa tapo rutina, o kai kurių vyskupų elgesys – net nevertas šios tarnybos

vardo. Atsirado pasauliečių inicijuotų bei jų vadovaujamų dvasinių

sąjūdžių, vadinamųjų skurdo judėjimų, norėjusių atnaujinti bažnytinį

tarnavimą vargstantiems. Dalyvaujant pasauliečiams buvo išplėtotos įvairios

paslaugos, pavyzdžiui, ligoninės miestuose, viešbučiai kaimuose,

prieglaudos valkatoms bei piligrimams pakelėse, taip pat labdaringa brolijų

veikla. Vis dėlto derėtų pabrėžti, jog nė vienas skurdo judėjimas nebūtų

buvęs sėkmingas be vyskupų sutikimo ir nuolankumo. Visą šį atsinaujinimą

pirmiausia skatino noras priartėti prie evangelinio neturto ištakų. Tai

aiškiai liudija, kad bet kuri Bažnyčios karitatyvinė praktika turi būti

stipriai sąlygojama religingumo. Priešingu atveju jai gresia sukalkėti arba

visiškai nukrypti nuo savo krikščioniškųjų principų.

Prasidėjus Naujiesiems laikams, atsakomybė už socialinę pagalbą vis labiau

ėmė atitekti pilietinei bei valstybinei vyresnybei. Miesto ir valstybės

valdžios įstaigos mėgino spręsti socialines problemas savo priemonėmis.

Tokiomis aplinkybėmis mėginta atnaujinti ir bažnytinę Caritas.

Impulsų šia kryptimi tuo metu davė ne bažnytiniai pareiškimai, bet

charizminės asmenybės. Tiesa, Tridento Susirinkimas akcentavo pareigą

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1496 žodžiai iš 2986 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.