Įvadas
Centrinis bankas yra viena iš pagrindinių šiuolaikinės ekonomikos
institucijų, kuri palaiko finansų sistemos veikimą ir kontroliuoja pinigų
pasiūlą. Tai greičiau “bankų bankas”, dirbantis su komerciniais bankais bei
vertybinių popierių dileriais, palaikant savo vykdoma politika. Nors taip
ir vadinami, centriniai bankai nėra bankai ta prasme, kaip komerciniai
bankai. Jų tikslas – rūpintis visa ekonomika, pavyzdžiui, užkirsti kelią
komercinių bankų bankrotams, stabdyti nedarbo didėjimą ir panašiai.
Centriniai bankai, nors formaliai būtų ir privačių akcininkų nuosavybė,
atlieka vyriausybės funkcijas, taigi yra vyriausybės dalis.
Centriniai bankai išsirutuliojo dviem būdais. Vienas iš tų būdų –
lėtas evoliucijos procesas. Pirmutinis tokio banko pavyzdys būtų Anglijos
bankas. Jis pradėjo veiklą kaip komercinis bankas, bet per ilgą laiką labai
sustiprėjo, prisiėmė atsakomybę ir pamažu tapo centriniu banku. Sunku
pasakyti, kada jis šiame evoliucijos procese nustojo buvęs komerciniu ir
tapo centriniu banku. Kitaip negu Anglijos bankas, daugelis centrinių bankų
ne išsirutuliojo evoliucijos būdu, bet, kaip Federalinė rezervų sistema,
gavo centrinio banko funkcijas nuo pat pradžių. Tokie centriniai bankai iš
tikrųjų nuo pat pradžių yra valdomi vyriausybės, nors gali, kaip ir
Federalinė rezervų sistema, turėti ir privačių akcininkų. Kai bankas veikia
kaip centrinis bankas, tai yra savo veiksmus nustato labiau remdamasis
visuomenės, o ne akcininkų interesais, jis veikia kaip visuomeninė
institucija net ir tada, kai akcininkai formaliai renka visus jo
aukštuosius pareigūnus.
Centriniai bankai nėra bankai įprastine reikšme: jie yra
institucijos, kurių uždaviniai yra rūpintis pinigų kiekio valdymu, užkirsti
kelią finansinei panikai, veikiant kaip paskutiniams skolintojams kritiniu
atveju bei vykdant kitus vyriausybės uždavinius. Centriniai bankai teikia
tokias paslaugas, kaip rezervų laikymas ir čekių kliringas bankams, taip
pat veikia kaip vyriausybės bankai, atliekantys tokią funkciją, kaip
valiutos leidimas. Centriniai bankai gali sukurti rezervų bankų sistemai.
Darbo aktualumas tas, kad besikeičiantis centrinio banko vaidmuo
turi didžiulę reikšmę ekonomikai.
Problema – daugybė problemų šalies ekonomikoje.
Referato tikslai:
1. Išsiaiškinti centrinio banko vaidmenį ekonomikoje.
2. Išanalizuoti centrinio banko tikslus ir funkcijas.
3. Susipažinti su Lietuvos bei kitų šalių centriniais bankais.
1. CENTRINIO BANKO TIKSLAI IR FUNKCIJOS
1. Pinigų pasiūlos kontrolė
Dvi svarbiausios centrinio banko funkcijos yra pinigų kiekio ir
palūkanų normos kontrolė; Tikslas — užkirsti kelią didelio mąsto bankų
bankrotams. Be šių, jie turi dar ir įprastinių funkcijų.
XIX amžiaus britų ekonomistas ir žurnalistas finansų klausimais
Volteris Badžetas (Walter Bagehot) rašė: „Pinigai savęs nevaldo“.
Kiekvienas komercinis bankas, įsigijęs rezervų, didina indėlius ir jeigu
nebūtų tam tikro kontrolės mechanizmo, rezervų apimtis, indėliai ir
pagaliau pinigų kiekis galėtų didėti be galo. Vienas iš indėlių didėjimų
kontrolės būdų yra reikalavimas, kad bankai būtų pajėgūs padengti priimtus
indėlius kokiomis nors vertybėmis, pavyzdžiui, auksu. Antras būdas yra
įkurti centrinį banką, kuris būtų atsakingas už rezervų laikymą ir indėlių
bei pinigų pasiūlos priimtiną augimą. Tačiau centriniai bankai ne visada
sėkmingai nustato teisingą pinigų kiekio didėjimo normą.
Centriniai bankai, įskaitant ir Federalinę rezervų sistemą (FRS),
atlieka nemažai svarbių funkcijų. Pirmoji ir pati svarbiausia funkcija yra
pinigų pasiūlos kontrolė. Pinigai, visų pirma, yra mainų priemonė,
naudojama perkant prekes ir paslaugas. Pinigai, kaip žinoma, atlieka ir
kitas svarbias vertės išsaugojimo ir panašias funkcijas. Pinigai yra
finansinis turtas, išsaugojantis perkamąją galią tiek laiko, kiek reikia jų
savininkui.
Jai apibrėžtume pinigus tik kaip mainų priemonę, tai pinigų pasiūlą
sudarytų visuomenės turima valiuta ir monetos, čekinės sąskaitos ir
įsakomieji indėliai. Jei, kita vertus, pinigus apibrėžtume, kaip vertės
išsaugojimo priemonę, svarbiausiu pinigų pasiūlos komponentu būtų galima
laikyti taupomuosius indėlius ir terminuotąsias sąskaitas komerciniuose
bankuose ir kitose nebankinėse finansų institucijose, tokiose kaip kreditų
sąjungos ir taupomieji bankai. Pagal pinigų pasiūlos supratimą, keičiasi ir
centrinio banko elgsena, vykdant minėtą jo funkciją.
Teisę reguliuoti pinigų kiekį ir vertę šio šimtmečio pradžioje
Kongresas suteikė FRS. FRS tapo ne tik pagrindiniu visuomenės naudojamų
grynųjų pinigų ir monetų šaltiniu, bet ir pagrindine vyriausybės
institucija, atsakinga už dolerio vertės stabilizavimą ir jo integraciją į
tarptautinę valiutų rinką. Pinigų pasiūlos
kontrolė yra labai svarbi todėl,
kad piniginių atsargų kiekio pakitimai yra artimai susiję su ekonomikos
pakitimais. Tyrimai įrodė, kad jei centrinis bankas kontroliuoja pinigų
augimą, tai gali turėti įtakos visai šalies ekonomikai.
Kita svarbi pinigų kontrolės priežastis yra ta, kad pinigų masė
banknotų ir bankų depozitų pavidalu gali nelimituotai padidėti. Naujų
piniginių vienetų pagaminimo ir išleidimo į apyvartą ribiniai kaštai yra
artimi nuliui. Tokiu būdu, vyriausybė gali nesunkiai padidinti grynųjų
pinigų pasiūlą, neatsižvelgdama į ekonomikos galimybes gaminti prekes ir
teikti paslaugas. Kadangi tai sukeltų infliaciją, suardytų mokėjimų
mechanizmą ir stabdytų viso verslo veiklą, suprantama, kad šiuolaikinėms
vyriausybėms centriniai bankai reikalingi kaip pinigų kiekio bei vertės
reguliatoriai ir saugotojai. Taigi FRS nuolatos veikia šalies vidaus
finansų rinkas, siekdama palaikyti dolerio perkamąją galią šalyje ir laikas
nuo laiko įsiterpdama į užsienio valiutų rinkas.
2. Pinigų ir kapitalo rinkų stabilizavimas
Tai pat labai svarbi centrinio banko funkcija yra pinigų ir kapitalo
rinkų stabilizavimas. Kad ekonomika augtų, finansų sistema santaupas turi
pasiūlyti tiems, kuriems jų reikia investavimui. Kad pinigų ir kapitalo
sistema veiktų efektyviai, visuomenė turi pasitikėti finansų institucijomis
ir aptikėti joms savo santaupas. Jei finansų rinkos yra nestabilios,
palūkanų normos ir vertybinių popierių kainos stipriai svyruoja, o finansų
institucijos dažnai bankrutuoja, visuomenės pasitikėjimas finansų sistema
gali būti prarastas. Kapitalo judėjimas sumažėja, lėtindamas ekonomikos
augimą ir didindamas nedarbą. Todėl centrinis bankas turi imtis ryžtingų
veiksmų reguliuojant finansų rinkų būklę ir užtikrinant stabilų pinigų
judėjimą tose rinkose.
Siekdama šio tikslo FRS laikas nuo laiko suteikia lėšų pagrindiniams
vertybinių popierių dileriams, kad jie galėtų palaikyti popierių rinkos
likvidumą. Kai pinigų kiekis ar palūkanų norma didėja ar mažėja greičiau
nei tai reikalinga ekonomikos stabilumui čia vėl įsikiša FRS. Tai gi
centrinis bankas gali keisti palūkanų normų dydį, kurią jam moka kiti
bankai, suaktyvinti vertybinių popierių prekybą, kad būtų stabilizuota
pinigų ir kapitalo rinkos būklė.
3. Paskutinis išteklių šaltinis
Dar viena svarbi centrinio banko funkcija — būti paskutiniu resursų
šaltiniu. Tai reiškia aprūpinti fondais finansų institucijas, kurių kiti
skolinimosi šaltiniai jau yra išsekę. Pavyzdžiui, FRS vadinamojo „diskonto
lango“ pagalba gali aprūpinti fondais tam tikras finansų institucijas, kad
jos galėtų padengti trumpalaikį grynųjų pinigų trūkumą. Prieš FRS sukūrimą
viena iš silpnų JAV finansų sistemos vietų buvo paskutinio išteklių
šaltinio nebuvimas, galinčio padėti laikinų sunkumų prislėgtoms finansų
institucijoms.
4. Mokėjimų mechanizmo palaikymas ir tobulinimas
Yra dar vienas centrinio banko vaidmuo — mokėjimų mechanizmų veikimo
užtikrinimas ir jo tobulinimas. Tai apima čekių sistemos tvarkymą, reikiamą
grynųjų pinigų kiekio palaikymą, piniginių lėšų kompiuterinį perdavimą ir
visuomenės pasitikėjimo pagrindiniu piniginiu vienetu palaikymą. Patikimas
ir gerai funkcionuojantis mokėjimų mechanizmas yra labai svarbi verslo ir
komercijos plėtros prielaida. Jei, čekių kliringas neatliekamas laiku arba
verslo objektas negali gauti grynųjų pinigų operacijoms atlikti, verslas
gali sustoti. Dėl to, gali padidėti nedarbas, mažėti investicijos,
ekonomikos augimas.
5. Bankų bankrotų kontrolė
Vienas pinigų pasiūlos kontrolės tikslų yra apsaugoti nuo bankų
bankrotų, ypač jei yra palyginti daug mažų bankų. Tačiau tai nereiškia, kad
centriniai bankai yra užkirtę kelią daugybei buvusių bankų bankrotų.
Centrinis bankas privalo veikti kaip paskutinis skolintojas kritiniu atveju
(paskutinis kreditorius), tai yra kaip institucija, galinti ir norinti
teikti bankams paskolas krizės metu, kai kiti bankai negali arba nenori to
daryti. Centrinis bankas sugeba teikti paskolas tokiu metu, nes jis turi
galimybę sukaupti rezervus. Jungtinėse Amerikos Valstijose gynybos nuo
bankų bankrotų galimybę, žinoma, turi Federalinė indėlių draudimo
korporacija, bet Federalinė rezervų sistema paremia Federalinę indėlių
draudimo korporaciją, veikdama kaip paskutinis skolintojas kritiniu atveju.
Jei bakas yra ant bankroto ribos, Federalinė rezervų sistema gali jam
suteikti paskolą, kad palaikytų jo veiklą tol, kol Federalinė indėlių
draudimo korporacija galės prijungti jį prie kito banko arba kitaip
išspręsti jo likimą.
Veikti kaip paskutiniam skolintojui kritiniu atveju yra labai svarbi
centrinio banko funkcija. Potenciali finansinė panika kyla labai retai, tai
gi kai kas nors stebi kasdieninę centrinio banko veiklą, jo kaip paskutinio
skolintojo kritiniu atveju,
atrodo nelabai svarbi. Tačiau
centrinis bankas privalo visada būti pasiruošęs veikti kaip paskutinis
skolintojas, net jei jam tektų laikinai atsisakyti kitų tikslų, pavyzdžiui,
kovos su infliacija.
6. Įprastinės funkcijos
Viena iš įprastinių centrinio banko funkcijų yra teikti komerciniams
bankams paslaugas. Tai gi jis, laikydamas didžiąją komercinių bankų rezervų
dalį, veikia kaip bankų bankas. Tie rezervai fiziškai neegzistuoja; tai yra
tik įrašai centrinio banko balanso pasyvų pusėje. Kadangi centrinis bankas
laiko komercinių bankų rezervus, jis dažnai atlieka bankų čekių kliringą.
Be paslaugų komerciniams bankams centrinis bankas teikia daug paslaugų
vyriausybei. Tai gi jis veikia kaip vyriausybės bankas. Vyriausybė turi