CENTRINIS BANKAS, JO FUNKCIJOS
ĮVADAS
Žodis „bankas“ yra kilęs iš italų kalbos žodžio „banco“, reiškusio
stalą, prie kurio viduramžiais sėdėdavo žmonės, versdavosi pinigų mainymu
ir panašiomis operacijomis. Senovės Graikijoje nuo šių stalų pavadinimo
(graikų kalba – trappeza), prie kurių sėdėdavo pinigų keitėjai, davė ir
jiems patiems vardą, kuris amžiams prigijo: tai yra stalininkai, arba mūsų
laikais – bankininkai. Bankų steigimo istorija taip pat yra sena.
Lietuvos bankas yra Lietuvos Respublikos centrinis bankas, kurio
pagrindinis tikslas – siekti kainų stabilumo. Siekdamas šio tikslo Lietuvos
bankas yra nepriklausomas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei kitų
valstybės įstaigų.
Lietuvos bankas, įgyvendindamas pagrindinį tikslą atlieka funkcijas:
vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją; formuoja ir vykdo pinigų
politiką; nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito
kursą; atlieka valstybės iždo agento funkcijas ir kitas funkcijas, kurias
minėsime savo referate.
Lietuvos bankas atsovauja Lietuvos valstybei užsienio valstybių
centriniuose bankuose, tarptautiniuose bankuose ir kitose tarptautinėse
finansinėse institucijose, taip pat tarptautiniuose valstybiniuose
pasitarimuose (tarybose) pinigų, valiutos ir kredito politikos klausimais.
Gali būti tarptautinių ir užsienio institucijų akcininkas, jei tai susiję
su nacionalinės valiutos, tarptautinių kreditų ir atsiskaitymų politikos
tobulinimu, ir siekiant įgyvendinti Lietuvos banko tikslus.
1.CENTRINIS BANKAS, JO KILMĖ
Centriniai bankai išsirutuliojo dviem būdais. Vienas iš tų būdų –
lėtas evoliucijos procesas. Pirmutinis tokio banko pavyzdys būtų Anglijos
bankas. Jis pradėjo veiklą kaip komercinis bankas, bet per ilgą laiką labai
sustiprėjo, prisiėmė atsakomybę ir pamažu tapo centriniu banku. Sunku
pasakyti, kada jis šiame evoliucijos procese nustojo buvęs komerciniu ir
tapo centriniu banku. Kitaip negu Anglijos bankas, daugelis centrinių bankų
ne išsirutuliojo evoliucijos būdų, bet, kaip Federalinė rezervų sistema,
gavo centrinio banko funkcijas nuo pat pradžių. Tokie centriniai bankai iš
tikrųjų nuo pat pradžių yra valdomi vyriausybės, nors gali, kaip ir
Federalinė rezervų sistema, turėti ir privačių akcininkų. Kai bankas veikia
kaip centrinis bankas, tai yra savo veiksmus nustato labiau remdamasis
visuomenės, o ne akcininkų interesais, jis veikia kaip visuomeninė
institucija net ir tada, kai akcininkai formaliai renka visus jo
aukštuosius pareigūnus.
Lietuvos bankas yra juridinis asmuo, kuris, siekdamas nustatytų tikslų
ir įgyvendindamas įstatymo numatytas funkcijas., vadovaujasi Lietuvos
Respublikos Konstitucija, įstatymais ir yra atskaitingas Lietuvos
Respublikos Seimui.
Lietuvos Respublikoje centrinis bankas yra Lietuvos bankas, kuris
pagal nuosavybės teisę priklauso Lietuvos valstybei. Jį steigia ir
likviduoja Lietuvos Respublikos Seimas. Taip pat Lietuvos bankas turi
anstpaudą, kuriame yra Lietuvos valstybės herbas ir žodžiai „Lietuvos
bankas“. Lietuvos banko buveinė yra Vilniuje, bet savo funkcijoms atlikti
turi teisę kituose miestuose steigti skyrius bei filialus.
Lietuvos bankas buvo įsteigtas 1990m. kovo 1 dieną. 1996m. pradžioje
Lietuvos banke buvo įregistruoti 27 bankai.
Lietuvos bankas atstovauja Lietuvos valstybei užsienio valstybių
centrinuose bankuose, tarptautiniuose bankuose ir kitose tarptautinėse
finansinėse institucijose, taip pat tarptautiniuose valstybiniuose
pasitarimuose (tarybose) pinigų, valiutos ir kredito politikos klausimais.
Gali būti tarptautinių ir užsienio institucijų akcininkas, jei tai susiję
su nacionalinės valiutos, tarptautinių kreditų ir atsiskaitymų politikos
tobulinimu, ir siekiant įgyvendinti Lietuvos banko tikslus.
Centrinio banko funkcijos yra šios:
Monetarinės politikos vidinio ir išorinio stabilumo kantrolė.
Centrinis bankas kontroliuoja, kaip kinta pinigų kiekis – cirkuliuojantis
pinigų kiekis per tam tikrą laiko tarpą, kokie yra kroditų pasiūlos
pasikeitimai.
Valstybės bankas. Vyriausybė gali savo biudžeto sąskaitos tvarkymą
pavesti centriniams bankui ir apmokėti savo sąskaitas centrinio banko
čekiais. Tuomet centrinio banko padėtis tampa nepatogi, čia susiduria
šalies finansinė ir monetarinė politika. Vyriausybės paskolų dydis ir rūšys
lemia pinigų kiekio didėjimą. Taigi centrinis bankas susiduria su sudėtinga
užduotimi: privalo kontroliuoti pinigų kiekio didėjimą, bet tuo pat metu
stengiasi finansuoti visuomeninį sektorių.
Bankų priežiūra. Centriniam bankui įstatymų nustatyta tvarka yra
suteikta teisė išduoti ir atšaukti išduotas licencijas Lietuvos Respublikos
ir užsienio bankams bei kitoms kredito institucijoms, kontroliuoti jų
veiklą. Šiam darbui atlikti Lietuvos bankas turi specialų padalinį –
Kredito įstaigų priežiūros departamentą.
Bankų bankas. Centrinis bankas
priima indėlius iš komercinių bankų ir
skolina jiems pinigus. Ši funkcija iš dalies susijusi su monetarine
politika, bet taip pat ji turi vieną specifinį bruožą: centrinis bankas
veikia kaip „skolintojas paskutiniu atveju“.
Valiutos emisija. Centrinis bankas užsiima banknotų kūrimu,
spausdinimu, išleidimu bei išėmimu iš apyvartos. Pinigų emisiją Lietuvos
bankas įgyvendina šitaip:
• Nustato Lietuvos Respublikos pinigų nominalus, formą, skiriamuosius,
apsaugos ir mokumo požymius, organizuoja pinigų spausdinimą, pervežimą
bei jų saugojimą, nustato susidėvėjusių ir sugadintų pinigų išėmimo iš
apyvartos, jų pakeitimo bei sunaikinimo tvarką, sudaro atsarginius
piniginių ženklų fondus, nustato pinigų ekspertizės tvarką;
• Įstatymo nustatyta tvarka išleidžia į apyvartą ir išima iš apyvartos
pinigus. Lietuvos bankas taip pat gali išimti iš apyvartos banknotus ir
monetas, pakeisdamas juos kitais. Pakeitimo tvarką nustato ir paskelbia
Lietuvos bankas.
Užsienio valiutų rezervo tvarkymas. Centrinis bankas užsienio atsargas
laiko dėl dviejų pagrindinių priežasčių – siekdamas tenkinti trumpalaikį
užsienio valiutos poreikį tvarkant tarptautinius mokėjimus ir remti
nacionalinės valiutos kursą.
Lietuvos bankui vadovauja Banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas,
trys jo pavaduotojai ir dešimt narių. Lietuvos banko valdybos pirmininku,
jo pavaduotojais ir nariais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai (
negali būti Respublikos Prezidentas, Lietuvos Respublikos Seimo ir
Vyriausybės nariai, kitų kredito įstaigų tarybų ir valdybų nariai).
Lietuvos banko valdyba, išskyrus pirmininką ir vieną pirmininko
pavaduotoją, kas treji metai yra atnaujinama trečdaliu (nustatyta tvarka
netaikoma valdybos pirmininko pavaduotojams ir valdybos nariams, kurie yra
paskirti iki šio įstatymo įsigaliojimo).Centriniai bankai veikia ir kaip vyriausybių patarėjai, ypač
tarptautinių finansų klausimais. Kad tą sugebėtų atlikti, centriniai bankai
turi daug darbuotojų, dirbančių tiriamąjį darbą.
Pinigų pasiūlos kontrolė. XIX amžiaus britų ekonomistas ir žurnalistas
finansų klausimais Volteris Badžetas rašė: „Pinigai savęs nevaldo“.
Kiekvienas komercinis bankas, įsigijęs rezervų, didina indėlius ir, jeigu
nebūtų tam tikro kontolės mechanizmo, rezervų apimtis, indėliai ir pagaliau
pinigų kiekis galėtų didėti be galo. Vienas iš indėlių didėjimo kontrolės
būdų yra reikalavimas, kad bankai būtų pajėgūs padengti priimtus indėlius
kokiomis nors vetrybėmis, pvyzdžiui, auksu. Antras būdas yra įkurti
centrinį banką, kuris būtų atsakingas už rezervų laikymą indėlių bei pinigų
pasiūlos priimtiną augimą. Tai nereiškia, kad centriniai bankai visada
sėkmingai nustato teisingą pinigų kiekio didėjimo normą. Federalinių
rezervų politikos istorija palieka atvirą klausimą, ar iš viso Federalinė
rezervų sistema padarė daugiau gero ar blogo.
Bankų bankrotų kontrolė. Vienas pinigų pasiūlos kontrolės tikslų yra
apsisaugoti nuo bankų bankrotų, ypač jei yra palyginti daug mažų bankų. Tai
nereiškia, kad centriniai bankai yra užkirtę kelią daugybei buvusių bankų
bankrotų: nėra abejonės, kad FRS to nepadarė 4 dešimtmetyje. Bet centrinis
bankas privalo veikti kaip paskutinis skolintojas kritiniu atveju
(paskutinis kreditorius), tai yra kaip institucija, galinti ir norinti
teikti bankams paskolas krizės metu, kai kiti bankai negali arba nenori to
daryti. Centrinis bankas sugeba teikti paskolas tokiu metu , nes jis turi
galimybę sukaupti rezervus. Jungtinėse Amerikos Valstijose gynybos nuo
bankų bankrotų galimybę, žinoma turi Federalinė indėlių draudimo
korporacija, bet Federalinė rezervų sistema paremia FIDK, veikdama kaip
paskutinis skolintojas kritiniu atveju. Jeigu bankas yra ant bankroto
ribos, FRS gali jam suteikti paskolą, kad palaikytų jo veiklą tol, kol FIDK
galės prijungti jį prie kito banko arba kitaip išspręsti jo likimą.
Veikti kaip paskutiniam skolintojui kritiniu atveju yra labai svarbi
centrinio banko funkcija. Ta labai lengva pamiršti, nes potenciali
finansinė panika kyla labai retai. Taigi kai kas nors stebi kasdieninę
centrinio banko veiklą, jo, kaip paskutinio skolintojo kritiniu atveju,
funkcija atrodo nelabai svarbi. Bet tą patį galima pasakyti ir apie
ugniagesius! Todėl neužmirškime, kad nors paprastai centrinis bankas ir
neveikia kaip paskutinis skolintojas kritiniu atveju, jis privalo būti
visada pasiruošęs tą daryti, net jei jam tektų laikinai atsisakyti kitų
tikslų, pavyzdžiui, kovos su infliacija.
Įprastinės funkcijos. Viena iš įprastinių centrinio banko funkcijų yra
teikti komerciniams bankams paslaugas. Taigi jis, laikydamas didžiąją
komercinių bankų rezervų dalį, veikia kaip bankininkų bankas. Tie rezervai
fiziškai neegzistuoja; tai yra tik įrašai centrinio banko balanso pasyvų
pusėje. Kadangi centrinis bankas laiko komercinių bankų rezervus, jis
dažnai atlieka bankų čekių kliringą.
Be paslaugų
komerciniams bankams, centrinis bankas teikia daug
paslaugų vyriausybei. Taigi jis veikia kaip vyriausybės bankas. Vyriausybė
turi sąskaitą centriniame banke, išrašinėja tai sąskaitai čekius, o kai
kuriose šalyse per centrinį banką pardavinėja ir savo vertybinius
popierius.
Kita paslaugų vyriausybei grupė atsiranda iš glaudžių centrinio banko
ryšių su komerciniais bankais. Centrinis bankas paprastai atlieka tam tikrą
komercinių bankų kontrolę. Pavyzdžiui, FRS kontroliuoja bankų susijungimus
ir tikrina bankus FRS narius.
Kai kuriose, paprastai silpnos ekonomikos šalyse centrinis bankas
teikia paskolas iždui. Beje, nemažai centrinių bankų – pirmutinis pavyzdys
vėl būtų Anglijos bankas – pradėjo savo veiklą kaip komerciniai bankai,
teikdami paskolas vyriausybei ir naudodamiesi tam tikromis privilegijomis.
Bet kai centrinis bankas teikia paskolas iždui, gali kilti infliacija, nes
centrinis bankas tuo atveju leidžia naujus pinigus, o pinigų pasiūlos
padidėjimas dažnai ir sąlygoja infliaciją. Kad tai neatsitiktų, Jungtinėse
Amerikos Valstijose Federalinei rezervų sistemai neleidžiama tiesiogiai
skolinti Iždui. Žinoma, ko neleidžiama daryti atvirai, gali būti padaryta
netiesiogiai, pasinaudojant visuomene kaip tarpininku: Iždas parduoda
vertybinius popierius gyventojams, o FRS tiek pat vyriausybės vertybinių
popierių iš gyventojų superka.
Kita centrinio banko funkcija yra leisti valiutą. Daugelyje šalių visi
apyvartoje esantys valiutos banknotai yra išleisti centrinio banko. Bet
kartais ir iždas leidžia kai kuriuos banknotus.
Kiti centrinio banko veiklos aspektai:
Prieš baigiant apžvelgti centrinių bankų veiklą, dar reikėtų aptarti
du dalykus: centrinio banko ryšius ir likusia vyriausybės dalimi ir jo
sugebėjimą kurti rezervus.
Centrinio banko ir vyriausybės ryšiai yra kompleksiški. Nors
centrinis bankas yra vyriausybės dalis, tam tikrais aspektais jis skiriasi
nuo likusios jos dalies. Paprastai centriniai bankai yra daug labiau
nepriklausomi nuo vyriausybės, negu tokios vyriausybinės institucijos, kaip
iždo departamentais.
Centriniai bankai turi galią kurti rezervus. Nors centrinis bankas
privalo turėti aukso, sakykime, dvidešimt centų nuo kiekvieno išleisto
banknoto arba indėlio, komerciniams bankams jis gali sukurti tiek rezervų,
kiek nori. Juk rezervai susiedad ne vien iš valiutos, bet ir tik iš keleto
įrašų centrinio banko sąskaitose. Taigi, jeigu centrinis bankas nori, kad
bankai turėtų daugiau rezervų, jam pakanka pirkti iš jų vertybinius
popierius ir mokėti už juos padidinant sąskaitose jų rezervus.
Lietuvos bankui vadovauja banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas,
trys jo pavaduotojai ir septyni nariai.
Lietuvos banko darbą organizuoja valdybos pirmininkas. Lietuvos banko
valdybos pirmininką penkeriems metams skiria Seimas Prezidento teikimu.
Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir valdybos narius
devyneriems metams skiria Prezidentas Lietuvos banko baldybos pirmininko
teikimu. Lietuvos banko valdyba, išskyrus pirmininką ir vieną pirmininko
pavaduotoją, atnaujinama trečdaliu kas treji metai.
Einamuosius Lietuvos banko reikalus tvarko vienuolika departamentų:
– Rinkos operacijų departamentas valdo šalies užsienio atsargas.
– Kredito įstaigų priežiūros departamentas išduoda licencijas
kredito įstaigoms, prižiūri ar jos vykdo riziką ribojančius
normatyvus.
– Tarptautinių ryšių departamentas atstovauja Lietuvos bankui
tarptautinėse institucijose.
– Kasos departamentas išleidžia grynuosius pinigus į apyvartą ir
išima iš apyvartos susidėvėjusius banknotus ir monetas.
– Informacinių technologijų departamentas rengia ir įgyvendina
banko informacinių technologijų strategiją, administruoja banko
informacines sistemas.
– Ūkio departamentas atsakingas už optimalių darbo sąlygų sudarymą
darbuotojams, taip pat prižiūri ilgalaikio materialiojo turto
techninę būklę bei jo panaudojimą.
– Mokėjimo sistemų departamentas užtikrina tarpbankinės sistemos
funkcionavimą.
– Ekonomikos departamentas
– Statistikos departamentas
– Vindikacijos departamentas
– Apskaitos departamentas
Lietuvos banko skyriai:
• Vidaus audito skyrius audituoja Lietuvos banko veiklą, teikia
rekomendacijas dėl veiklos tobulinimo ir vidaus kontrolės
veiksmingumo.
• Juridinis skyrius teisinėmis priemonėmis padeda vykdyti ir
įgyvendinti Lietuvos banko funkcijas ir teises.
• Organizacijos ir personalo skyrius įgyvendina personalo
valdymo politiką ir koordinuoja strateginį planavimą banke.
• Bendrasis skyrius organizuoja ir tvarko raštvedyba ir
bendruosius banko reikalus.
• Ryšių su visuomene skyrius teikia informaciją visuomenei ir
žiniasklaidai apie Lietuvos banko veiklą.
Lietuvos bankas turi Kauno ir Klaipėdos
kurios aptarnauja
joms priskirtų zonų komercinių bankų kasas.Lietuvos bankas savo veikloje vadovaujasi atskaitomybės prieš visuomenę
skaidrumo principais. Platesnis įvairios infoermacijos apie savo veiklą, o
taip pat ir kitų finansinių bei ekonominių duomenų atskleidimas padeda
užtikrinti ne tik Lietuvos banko veiklos, bet ir bendrą šalies skaidrumą.
Tai savo ruožtu lemia nuolat augančio šalies ekonominio ir finansinių
sektorių funkcionavimo patikimumą.
Laikydamasis skaidrumo praktikos, kiekvienais metais Lietuvos bankas
skelbia metinę finansinę ataskaitą kartu su auditoriaus išvada. Taip pat
viešai skelbia ir leidžia atskiru leidiniu metinę ataskaitą, kurioje
pateikia informaciją apie pagrindinius pinigų politikos uždavinius ir jų
vykdymą, pinigų politikos operacijas, veiklą vykdant kredito įstaigų
priežiūrą ir kitas įstatymų numatytas funkcijas bei apie vykdant kredito
įstaigų priežiūrą ir kitas įstatymų numatytas funkcijas bei apie šalies
makroekonominę padėtį – pokyčių šalies ekonomikoje ir finansų rinkose
analizę, taip pat apie banko finansinę būklę ir veiklos rezultatus.
Lietuvos bankas leidžia mėnesinius ir ketvirtinius biuletenius, kuriuose
pateikiama informacija ne tik apie savo veiklą, bet ir platus spektras
finansinės bei makroekonominės informacijos. Taip pat informacija skelbiama
Lietuvos banko interneto tinklapyje. Laikydamasis principo, kad tokia
informacija turi būti skelbiama periodiškai ir iš anksto žinomu laiku,
Lietuvos bankas yra prisijungęs prie tarptautinių Duomenų platinimo
specialiųjų standartų ir užtikrina jų taikymą Lietuvoje. Taip pat Lietuvos
bankas du kartus per metus informuoja Lietuvos Respublikos Seimą apie
pagrindinio tikslo įgyvendinimą.
1pav.Lietuvos banko struktūra
Lietuvos banko valdybos funkcijos:
1. Valdyba nustato ir tvirtina Lietuvos Respublikos pinigų politikos
formas, metodus ir tvarką, įskaitant Lietuvos banko atliekamų operacijų
atviroje rinkoje uždavinius, rediskonto ir Lietuvos banko paskolų ir
palūkanų bei komerciniams bankams – privalomųjų atsargų normas, paskolų ir
palūkanų bei komerciniams bankams – privalomųjų atsargų normas, paskolų ir
depozitų aukcionų rengimo bei specialios paskirties paskolų teikimo tvarką;
2. Sprendžia klausimus dėl Lietuvos banko dalyvavimo užsienio ir
tarptautinėse organizacijose;
3. Steigia ir likviduoja Lietuvos banko skyrius, filialus, kitas
įstaigas ir įmones savo funkcijoms atlikti;
4. Tvirtina Lietuvos banko etatų sąrašą, struktūrą ir valdybos darbo
reglamentą;
5. Sprendžia Lietuvos banko turto ir lėšų naudojimo klausimus;
6. Tvirtina iš tarptautinių finansinių institucijų Lietuvos banko
vardu gaunamų užsienio paskolų sąlygas ir terminus;
7. Išduoda ir atšaukia išduotas licencijas bankams ir kitoms kredito
įstaigoms;
8. Rengia ir teikia Lietuvos Respublikos Seimui tvirtinti Lietuvos
banko ūkinių bei bendrųjų valdymo išlaidų ir pajamų metinę sąmatą ir kt.Lietuvos banko kapitalas, pajamos ir išlaidos
Lietuvos banko kapitalą sudaro įstatinis kapitalas, atsargos kapitalas,
rezervai ir nepaskirstytas pelnas arba nuostolis. Įstatinis kapitalas yra
100 mln. litų, jis sudaromas iš Lietuvos valstybės lėšų ir Lietuvos banko
pelno ir yra ne mažesnis kaip 10 proc. Lietuvos banko įsipareigojimų
litais. Lietuvos banko rezervų sudarymo ir naudojimo tvarką nustato
Lietuvos banko valdyba. Lietuvos banko išlaidos padengiamos iš Lietuvos
banko pajamų, o finansinių metų pelnas (nuostolis) skaičiuojamas iš pajamų
atimant išlaidas. Finansinių metų pelnas skirstomas taip:
▪ 50 proc. – įstatiniam kapitalui sudaryti;
▪ 50 proc. – atsargos kapitalui sudaryti.
Pelnas skiriamas įstatiniam kapitalui sudaryti, kol įstatinio kapitalo
suma pasieks 100 mln.lt. Pelnas skiriamas atsargos kapitalui sudaryti, kol
atsargos kapitalas bus lygus 10 proc. Lietuvos banko įsipareigojimų litais.