Centrinis bankas ir jo funkcijos1
5 (100%) 1 vote

Centrinis bankas ir jo funkcijos1

Centrinis bankas ir jo funkcijos

Pinigai egzistuoja tukstanmečius, o centriniai bankai atsirado palygnti neseniai. Vieni seniausiu banku – Anglijos bankai ir svedijos bankas, buvo isteigti 17a. Pabaigoje. Siandien bet kurioje salyje yra savas centrinis bankas.jis igivendina 2 pagrindinius uzdavinius:

1. Centrinis bankas turi užsitikrinti ekonomines raidos tolygumą. Jis turi užkirsti kelia kilti finansiniai panikai. Įgyvendindamas si uždavinį centrinis bankas vaidina paskutines pakopos kreditoriaus vaidmenį. Paskutines pakopos kreditorius suteikia kreditus finasinemis įstaigomis ir firmoms, gresiant finansiniai krizei.

2. Antroji užduotis – užtikrinti žemą infliacijos lygi ir kartu neleisti žymiai kilti nedarbo lygiui

Pagrindine centrinio banko funkcija yra kontroliuoti ir reguliuoti pinigu pasiūlą šalyje. Šiuo tikslu jis naudoja tris pagrindines priemones: rezervu reglamentavimą, atviros rinkos operacijas ir diskonto norma.

Rezervu reglamentavimas

Rezervu norma yra privaloma čekinių depozitu sumos dalis, kuria bankai laikyti atsargose.(Privalomas rezervas yra terminuotiems indeliams; jis nustatomas atskirai ir yra daug mažesnis). Rezervu norma komerciniams bankams nustato centrinis bankas kaip procentini dydi. Privaloma rezervą sudaro komercinio banko depozitas centriniame bake bei grynieji pinigai jo seifuose.

Centriniam bankui nesunku apskaičiuoti, kiek padidės pinigu pasiūla, jai jis pakeis privalomo rezervo norma Jai kiekvienas litas grynais pinigais padėtas I banko einamąją sąskaitą, sukelia 1/R litu priaugi čekiniuose depozituose, tai privalomo rezervo norma pinigu pasiūloje kiekvienam naujam litui. Kitaip tariant, pinigu pasiūla padies maždaug trečdaliu.

Atviros rinkos operacijos

Tai – vyriausybes vertybiniu popierių (obligacijų ir iždo vekseliu) pirkimas ir pardavimas rinkoje. Jo esme ta, kad tokiais veiksmais tiesiogiai keičiamas rezervu kiekis komerciniuose bankuose, taigi – keičiama (kartotiniu dydžiu) pinigu pasiūla.

Atviros rinkos operacijų turinys toks. Tarkime, centrinis bankas padaro išvada, kad pinigu pasiūla per maža, ji ima trukdyti didinti gamyba. Jis nusprendžia padidinti pinigu pasiūlą. Tuo tikslu centinis bankas ima pirkti rinkoje vyriausybes vertybinius popierius bendrai 10 mln. Litu sumai. Tiek išauga banku rezervai; prasidės kartotinis depozitiniu sąskaitų sumų augimas. Jei rezervo vienas litas padidina pasiūlą 2.5Lt., tai reiškia, kad pinigu pasiūla padidės 25.Lt.

Kai si operacija atliekama tarp centrinio banko ir komerciniu banku, grynųjų pinigu čia išvis nenaudojama: centrinis bankas tiesiog padaro įrasą savo knygose, fiksuodamas, kad obligacijas pardavęs komercinis bankas dabar padidino savo rezervą, privalomai laikoma centriniame banke, ir todėl gali atitinkamai (keleriopai) išplėsti paskolines operacijas.

To paties efekto- pinigu pasiūlos padidėjimo – susilauks ekonomika ir tuo atveju, kai šalies vyriausybe savo didesnėms išlaidoms finansuoti pageidaus papildomu finansiniu ištekliu. Ji gali parduoti savo vertybinius popierius (paprastai trumpalaikius – nuo 3 mėnesių iki metu) centriniam bankui, kuris „pirks“ juos tuo būdu, kad atitinkamai sumai atidarys vyriausybei depozitine sąskaitą.

Analogiškai veikiama, kai siekiama sumažinti pinigu paklausa. Šiuo atveju centrinis bankas parduoda vyriausybes vertybinius popierius atviroje rinkoje.

Diskanto norma

Centrinis bankas, suteikdamas dali komerciniu banku rezervu, sykiu tais pinigu ištekliais gali jiems ateiti I pagalba, t.y. paskolinti pinigų. Nors tai, tai kaip jau minėjome, atliekama vien įrašais atitinkamose sąskaitose, paskola iš centrinio banko prilygsta gryniems pinigams ir komercinis bankas jos dėka padidina savo rezervus iki reikiamo lygio, užkerta kelia kartotiniam pinigu pasiūlos sumažėjimui.

Centrinio banko nustatoma palūkanų norma, teikiant paskolos komerciniams bankams ar kitoms finansinėms institucijoms, vadinama diskonto norma. Apibrėžiant ja kiekybiskai bei keičiant jos dydi siekiama reguliuoti pinigu pasiūla – diskonto norma keliant, centrinio banko paskolos gavimo sąlygos, taigi ir komercinio banko kreditiniu galimybių išplėtimas – suvaržomi, ja sumažinant – skatinami. Tiesa, kiekybiniu požiūriu centrinio banko paskolos daro įtaką komerciniu banku rezervams labai nedaug, nes jos tesudaro apie 1% viso skolinamojo kapitalo. Tačiau centrinio banko kreditine politika svarbi kitu atžvilgiu – I jo numatoma ir kas savaite koreguojama diskonto norma orientuojasi pramoninio ir finansinio pasaulio „bosai“ kaip I viena iš vyriausybes ūkinių ketinimu rodikliu. Taigi diskonto normos poveikis rinkoje susiklostančioms pinigu pasiūlos – paklausos sąlygoms yra nemažas. Pažymėkime, kad taip yra, jei vyriausybe vykdo aktyvia diskonto normos politika (o taip ji elgiasi dažnai pirmiausia vadovaudamasi mokėjimu balanso interesais, t.y. siekdama pritraukti užsienio finansus I savo rinka), nes aukštesnė diskonto norma automatiškai suteikia palankesnes sąlygas pinigu bei užsienio valiutos indėlininkams – tos šalies vertybiniu popierių pirkėjams. Esant ramesnei ūkio padeciai, dažnai diskonto normos politikai yra pasyvi – centrinis bankas keičia ja taip, kad ji atitiktu
rinkoje susiklosčiusia palūkanų norma.

Centrinis bankas gali dviem budais reguliuoti kieki, kuri skolina komerciniams bankams:

1. Jis galii pakeisti diskonto norma. Kuo didesne diskonto norma, tuo mažiau komerciniai bankai skolinasi iš centrinio banko.

2. Jis gali paprasčiausiai atsisakyti skolinti bankams. Paskola yra laikina priemone bankams, kurie siekia padidinti savo rezervus iki reikalingos normos, jei jų rezervai išsenka dėl netikėto indeliu atsiėmimo ar kitu nenumatytu aplinkybių.

Paprastai reikalaujama, kad bankai apribotu skolinamasi ir nenaudotu jo savo veiklai plėsti.

Monetarine politika

Monetarine politika – centrinio banko politika, reguliuojanti pinigu mases didėjimo tempus ar palūkanų normos pokucius.

Pagrindinis monetarines politikos tikslas yra skatinti nacionalinio produkto gamyba, užkirsti kelia nedarbo augimui ir infliacijai. Kiekvienu laikotarpiu šiuos tikslus rikiuoja bei konkreciai formuluoja vyriausybe, monetarine politika – reguliuojanti pinigu pasiūlą.

Savo pagrindiniais bruožais monetarines politikos turinys mums jau žinomas: jei ekonomika veikia ne visiškai panaudodama darbo išteklius (yra nedarbas ir, vadinasi, recesinis tarpsnis), didinant pinigu pasiūla pasiekiamas gamybos apimties išaugimas. Šiuo tikslu centrinis bankas ir vyriausybe imasi vadinamosios „lengvu (t.y. lengvai prieinamu) pinigu“ taktikos, skatindama palūkanų normos kritimą ir investicines veiklos pagyvėjimą. Tai vadinama ekspansine monetarine politika. Artėjant prie visiko užimtumo, pinigu pasiūlos didinimas skatina ne tik racionalumo produktu augimą, bet ir kainų lygio kilimą. Tada ima grėsti ūkio „perkaitimas“ su sparčia infliacija ir pereinama prie „sunkiai prieinamu“ pinigu politikos priemonių – vadinamosios varžančiosios (restrikcines) monetarines politikos; kredito sąlygos tampa sunkesnes, dalis investiciju atkrenta ir gamybos infliacinis tarpsnis palengva likviduojamos, ekonomika ima veikti savo potenciniu galimybiu ribose. Monetarine politika turi skatinti dar didesni uzimtuma, kartu nesukeldama spartaus kainu lygio augimo.

Monetarine politika remiasi pinigu pasiulos ir paklausos pusiausvyros susidarymo mechanizmu. Si pusiausvyra susiklosto tokiae taske, kuris reiskia atitinkama palukanu norma.

Reguliuodamas pinigu pasiula, centrinis bankas veikia palukanu norma, leisdamas veikti rinkos jegomis, kurios sukelia atitinkamus geidžiamus verslo aktyvumo ir nacionalinio produktu gamybos dinamikos poslinkius. Nutaikyto postūmio „perdavimo mechanizmas“ yra toks: pinigu pasiulos keitimu sukeliamas palukanu normos kitimas, sis keicia investiciju apimty (kylant palukanu normai, investiciju mazeja ir atvirksciai), O investiciju apimties poslinkiai keicia visumines paklausos dydi, kas ir sukelia nacionalinio produkto apimties kitima (arba, blogai viska apskaičiavus, kainu kilima)

Visas laukiamas monetarines politikos priemoniu efektas pasiekiamas tik po gana ilgo laiko. Laiko tarpas nuo sprendimo priemimo iki jo realizavimo vadinamos realizavimo lagu. Jo buvimas labai komplikuoja monetarines politikos procesus. Realizavimo lagas kyla del siu priezasciu:

1. Atliekant atviros rinkos operacijas, praeina tam tikras laikas, kol vertybinius popierius centriniam bankui pardave komerciniai bankai savo išaugusius rezervus is tikruju relizuojomis paskolomis;

2. kryptingas poveikis palukanu normai bus realizuotas ( centrinio banko pastangomis didinant pinigu pasiula) tik po to, kai pakis seimu turto, turincio absoliutu arba dideli likviduma, struktūra (t.y. pasikeis proporcijos tarp grynuju pinigu, cekiniu depozitu, terminuotu indeliu, valstybes izdo vekseliu, trumpalaikiu ir ilgalaikiu paskolu obligaciju beik akciju) ir seimu intencijos tureti, tarkime, maziau grynuju pinigu, o daugiau palūkanas nesančiu aktyvu, realizuosis iki tokio lygio, kad pasikeis ir ilgalaikiu paskolu palukanu norma (ji, kaip zinome, yra nepaslankiausia);

3. is palukanu normos kitimo tikintis poveikis ivesticiju mastui, taip pat tenka laukti netrumpa laika, kol tu investiciju prieaugis ir tikruju bus;

4. is investiciju prieaugio tikimasi visumines paklausos padidėjimo ir tuo pagrindu nacionalinio produkto gamybos išaugimo – tokiam efektui taip pat reikia laiko tarpsnio.

Paklaidos, padarytos nustatant monetarines politikos veiksmu pradžios momenta ir apskaičiuojant realizavimo laga, gali duoti priešinga efekta – destabilizuoti uki. Pinigu pasiulos didinimas normaliomis sąlygomis mazina palukanu norma, o pinigu pasiulos mazinimas didina ja.

Problema yra ta, kad geidžiama pinigu pasiula gali sąlygoti nepriimtina palukanu norma arba norima palukanu norma bus pasiekta tik suformuojant nepageidaujama pinigu pasiulos dydi.

Jei ekonomikoje yra dydeliu nepanaudojamu darbo ir kitu ishtekliu(didelis nedarbas, laisvi gamybiniai pajėgumai), centrinis bankas gali nuspresti, kad butina padidinti pinigu pasiula, o palukanu normos didinimo reikia išvengti(nes zinome, kad palūkanu normos didinimas siaurina investiciju galimybes). Vadinasi, centrinis bankas imasi ekspansines monetarines politikos priemoniu. Jis ures padidinti pinigu pasiula tik tada pinigu paklausa bus patenkinta ir pinigu pasiulos bei paklausos pusiausvyra tikrai bus išsaugont nepadidėjusia palukanu norma. Norimas palukanu normos dydis bus
pasiektas tik tuo budu, kad teks susitaikyti su didesniu nei savaime susiklosčiusiu pinigu pasiulos dydžiu.

Nenuostabu, kad tebevyksta gincai – kurio tikslo centrinis bankas turi pirmiausia laikytis: kontroliuoti ir reguliuoti pinigu pasiula ar palukanu norma.

Siuose ginčuose realizuojamos dvi skirtingos teorines platformos, kuriomis remiasi šiuolaikine ekonomikos teorija ir ekonomine strategija – keinsistu ir monetaristu. Keinsininkai teikia prioriteta palukanu normos reguliavimui, monetaristai – pinigu kiekio reguliavimui.

Palukanu normos traktavimas

Skirtingos paziuros palukanu normos klausimu atsiskleidžia, ivertinant jos poveiki pinigu paklausai, pinigu pasiulai ir numatomu islaidu apimciai.

Pinigu paklausai, kaip jau zinome, yra susijusi su ju turėjimo kastais, kuriuos apibrėžia palukanu normos dydis – kuo si norma didesne, tuo brangiau atseina laikyti pinigus( grynaisiais arba cekineje saskaitoje). Monetaristu nuomone, pinigu paklausa yra mažai jautri palukanu normos kitimui. Keinsistu požiūriu yra priešingai – pinigu paklausa labai jautri tam pokyciui. MOnetaritu argumentas yra toks: pinugu paklausa priklauso nuo sanderiu aimties (sanderiams, žinoma, palukanu normos svyravimui neturi dideles itakos, ju masta lemia amoniu pajamas). Keinsistai pirmenybe teikia, aiskindami pinigu paklausa, tiems motyvams, kurie yra jautrus palukanu normai – piniginiu plauku nereguliarumo amortizavimo bei kitu finansiniu aktyviu kainoms.

Paziuriu i pinigu pasiulos jautruma palukanu nromai skirtumas yra toks: monetaristu isitikinimu, pinigu pasiula yra santykiniai nejautri palukanu normos pokyciams, keinistai mano priezinagai. Monetaristai teigia, kad bankai nelabai linke laikyti atlikemanu rezervu, todel ju galimybes didint ar mazinti pinigu kieki rinkoje, reaguojant i paklausa paskoloms ir palukanu normos svyravima, yra laai ribotas. Keinsininkai rodo i banku elfesi Didžiosios depresijos metais ir tegia, kad bankai ekonomikos smukimo sąlygomis visada linke tureti atliekamu rezervu, ir todel, kai paklausa kreditui ir palukanu norma ima augti, jie turi nemazai galimybių i tai atsiliepti.

Paziuros i palukanu normos poveiki numatomu islaidu apimciai tiap pat nesutampa. Monetaritu teigimum visuminines išlaidos yra labai jautrios palukanu normai, o keinsistai isitikine, kad palukanu norma daro menka itaka visuminiu islaidu dydžiui. Pirmieji argumentuoja tuom kad palukanu norma daro dideli poveiki dirmu investiciniams planams, gyvenamuoju namu statyvai bei ilgo vartojio prekiu isigijumui; antrieji, pripazindami oki poveiki, taip pat teigia, kad jo masta monetaritai pervertina, ir irodineja, jog investicijos didesniu mastu lemia ne palukanu normos dydis, o uknikavimo sąlygos vei perspektyvos.

Siame procese pinigu kiekio pokyciai gali veikti visumine paklaus. Tai kodel pirmieji keinsizmo salininkai buvo skeptiški del monetarines politikos, kaip priemones paklaisai valdyti, galimo veiksmingumo? Atasakymas yra toks: mes negalime buti tikri, ar pirmuju dievu etapu poveikiai bus labai stiprus.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1832 žodžiai iš 6080 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.