Centrinis bankas ir monetarinė politika
5 (100%) 1 vote

Centrinis bankas ir monetarinė politika

CENTRINIS BANKAS IR MONETARINĖ POLITIKA

PINIGŲ FUNKCIJOS

Ekonomistai, pateikdami pinigų apibūdinimą, sieja juos su prekių mainais. Istorinė patirtis rodo, kad pinigai yra visa, kas konkrečioje visuomenėje naudojama kaip mainų priemonė arba visuotinis ekvivalentas.

Visuotinės vertės ekvivalentas – tai prekė, į kurią mainomos kitos prekės.

Pinigai atsiranda plėtojantis mainams, kai tam tikra prekė pradeda atlikti visuotinio ekvivalento vaidmenį.

Pinigai – tai visuotinės vertės ekvivalentas, atliekantis mainų, prekių apskaitos vieneto, taupymo ir mokėjimo priemonės funkcijas.

Svarbiausios pinigų funkcijos:

1. Pinigai – kaip mainų priemonė; jos dėka vyksta prekių mainai tarpininkaujant pinigams. Pinigai ekonomikoje reikalingi ne patys savaime, bet kaip priemonė, atliekant įvairius sandėrius: prekėms įsigyti ar parduoti. Pinigus, kaip mainų priemonę galima išreikšti taip: Pr – P – Pr. Čia Pr – prekė parduodama už pinigus, o pastarieji yra priemonė nusipirkti reikalingą kitą prekę ar paslaugą Pr.

Barterinė ekonomika – tai ekonomika, kai nėra vienos visuotinai pripažintos mainų priemonės, ir prekės mainomos viena į kitą.

Dabartinėmis sąlygomis prie barterinių mainų grįžtama tuomet, kai pinigai negali gerai atlikti mainų funkcijos:

• Kai už turimus pinigus negalima nusipirkti norimos prekės;

• Kai yra aukštos kainos, t.y. infliacija.

Pinigai, atlikdami mainų priemonės funkciją, padeda taupyti laiką, pailgina laisvalaikį, leidžia visuomenei pagaminti papildomų prekių ir paslaugų. Šiuo požiūriu pinigai vertinami kaip visuomenės pažangos rodiklis.

2. Pinigai – apskaitos (įvertinimo) vienetas, kuriuo nustatomos kainos ir įvedama apskaita. Kainą veikia prekės gamybos kaštai, jos paklausa, pasiūla, naudingumas, kokybė, reklama. Tačiau yra daug prekių – gamtiniai ištekliai, – kurių kainą lemia ne gamybos kaštai, bet papildomas (ribinis) produkto kiekis, pagamintas naudojant šias prekes.

Pirmosios dvi pinigų funkcijos glaudžiai susijusios su laiku: tarp pinigų gavimo ir išleidimo visada praeina tam tikras laiko tarpas. Kol pinigai laikomi (saugomi), jie yra tam tikra vertybių atsarga. Tokiu atveju jie atlieka trečiąją funkciją.

3. Pinigai – taupymo priemonė, tam tikras asmens turto saugojimo būdas. Pinigai nėra vienintelė turto forma. Turtas – nuosavybė, kuria disponuoja ekonominis subjektas. Turtas – tai:

• Materialiniai aktyvai:

1. žemė;

2. gamybiniai pastatai ir įrengimai;

3. gyvenamieji namai;

4. ilgojo vartojimo reikmenys.

• Finansiniai aktyvai – pinigai, taupomieji indėliai, vertybiniai popieriai, draudimo polisai, akcijos.

Turtas arba aktyvai yra likvidūs, jeigu jį be didesnių sunkumų ar išlaidų galima paversti grynaisiais pinigais. Aktyvai, kurie neįtraukiami į pinigų apibrėžimą, bet yra labai panašūs į įtrauktuosius, vadinami kvazipinigais.

Kvazipinigai – tai terminuoti ir taupomieji šalies ir konvertuojamosios bei nekonvertuojamosios užsienio valiutos, perskaičiavus į šalies valiutą, indėliai.

4. Pinigai – kaip mokėjimo priemonė – tai atidėtų mokėjimų matavimo priemonė. Šia funkciją pinigai atlieka tada, kai už prekes ir paslaugas pinigai užmokami vėliau. Tuo grindžiamos ir piniginės paskolos.

Visas keturias funkcijas pinigai atlieka tik nesant infliacijos, t.y. kai kainos stabilios. Kai šalyje didelė infliacija, pinigai neatlieka 3 ir 4 funkcijos.

ISTORINĖ PINIGŲ RAIDA

Pinigų istorinė raida apima kelis etapus, pagal kuriuos išskiriamos ir pagrindinės pinigų rūšys:

1. Pinigai – prekės, arba prekiniai pinigai. Istoriškai daugelis prekių nors kartą yra buvę mainų priemone. Pastebima tendencija: pinigai tapdavo labiausiai realizuoti tinkamos tam tikros genties pagrindinio verslo prekės, pvz., gyvulių augintojams – gyvuliai, medžiotojams – kailiai, žemdirbiams – grūdai ir t.t. Kaip pinigai naudoti ir kukurūzai, kavos pupelės, ryžiai ir pan. Prekių-pinigų nauda:

• Tai buvo mainų priemonė, tarpininkas;

• Prekės-pinigai galėjo patenkinti tam tikrą poreikį, t.y. buvo tiesiogiai naudingi.

2. Metalinių pinigų atsiradimas – tai antrasis pinigų raidos etapas. Metaliniai pinigai iš pradžių buvo metalo gabalų, vielos, žiedų, miltelių pavidalo, todėl nepatogūs, nes reikėjo nustatinėti svorį ir prabą. Netrukus pradėta kalti ant tų pinigų ženklus, rodančius prabą ir svorį, tačiau ir tai nebuvo patikima. Todėl valstybės ant metalo liejinių pradėjo dėti savo ženklus, liejiniams suteikta forma, ir taip atsirado moneta.

Moneta – tai nustatytos formos, svorio ir prabos liejinys, kuris yra valstybės įteisinta cirkuliacijos priemonė.

Pinigams gaminti naudoti įvairūs metalai, pirmiausia sidabras ir auksas. Pagal tai, kurie metalai naudojami monetų gamyboje, išskiriama monometalizmo ir bimetalizmo pinigų sistema.

Monometalizmas – vieno iš tauriųjų metalų (pvz., aukso) įsigalėjimas kaip valstybės pinigų sistemos standarto.

Bimetalizmas – pinigų sistema, besiremianti dviejų tauriųjų metalų (aukso ir sidabro) atsargomis.

3. Popieriniai pinigai pirmiausiai atsirado Kinijoje (650m.), vėliau juos perėmė Persija (1294m.) ir tik tada jie buvo išleisti Europoje (XVI a.). Popieriai pinigai yra valstybės pripažįstami įstatymine mokėjimo priemone, t.y. pinigais, privalomais mainuose ir
grąžinant skolas. Popieriniai pinigai išreiškia žymiai didesnę nominaliąją vertę, negu jų realioji vertė, todėl jie yra nevisaverčiai, simboliniai pinigai. Iš esmės tai tik pinigų ženklai. Jie turi perkamąją galią tik todėl, kad valstybė savo autoritetu, įstatyminėmis priemonėmis juos deklaruoja pinigais, ir šalies piliečiai visuotinai tai pripažįsta.

Istoriškai svarbi popierinių pinigų rūšis – banknotai. Svarbiausias skirtumas tarp banknotų ir popierinių pinigų buvo tas, kad bankai banknotus buvo įsipareigoję kiekvienu momentu iškeisti į auksą.

Popieriniai pinigai sąlygojo banko pinigų epochos atsiradimą.

4. Banko pinigai, negrynieji, arba kreditiniai pinigai, – tai įvairių tipų indėliai bankuose, kuriems galima išrašyti čekius. Tai kitaip vadinami pinigai siaurąja prasme.

Indėlis – pinigai, patikėti finansiniam tarpininkui, atidarant čekinę, taupomąją ar kitą sąskaitą.

Čekis – tai indėlio savininko išrašytas įsakymas bankui išduoti arba pervesti į kitą sąskaitą tam tikrą pinigų sumą iš čekį pasirašiusio asmens einamosios sąskaitos.

Dabartiniu laikotarpiu prasideda elektroninių pinigų era. Vietoj čekių pradėtos plačiai naudoti kreditinės kortelės – plastikinės plokštelės su magnetine atmintimi.

Kredito kortelė – tai banko ar prekybinės firmos vardinis piniginis dokumentas, liudijantis indėlio savininko asmenybę ir suteikiantis jam teisę įsigyti mažmeninėje prekyboje prekes bei paslaugas, nemokant grynais pinigais.

5. Netikri pinigai arba pusiau pinigai – tai taupomosios sąskaitos, terminuoti indėliai ir trumpalaikiai vyriausybės vertybiniai popieriai. Kitaip jie dar vadinami pinigai plačiąja prasme. Jų likvidumo laipsnis yra mažesnis nei pinigų siaurąja prasme.

Terminuotas indėlis – tai indėlis, kurį savininkas gali pasiimti tik pasibaigus tam tikram terminui. Pažeidęs šią sąlygą, indėlininkas paprastai praranda visas palūkanas arba jų dalį.

PINIGŲ RINKA

Pinigų paklausa – tai turto kiekis, kurį šalies ūkio subjektai nori turėti pinigų forma. Pinigų paklausa gali būti nominalioji ir realioji.

Nominalioji pinigų paklausa – tai grynųjų pinigų paklausa.

Realioji pinigų paklausa – tai nominaliųjų pinigų paklausos kiekis, padalyta iš kainų lygio.

Pinigų kiekis (pasiūla) – tai ūkyje vartojamų pinigų kiekis, kurį sudaro:

1. pinigai apyvartoje;

2. indėliai taupomosiose bei einamosiose sąskaitose.

Bendras apyvartoje esančių pinigų kiekis priklauso nuo to, kaip apibrėžiamas pinigų kiekis, t.y. kokie aktyvai įtraukiami į jų apibrėžimą. Tai priklauso nuo pinigų sistemos ypatybių vienoje ar kitoje šalyje, dažniausiai – nuo skirtinų indėlių rūšies svarbos pinigų pasiūloje.

Pinigų elementai – tai sudėtinai pinigų rodikliai, kurie vartojami kaip pinigų kiekio matas, priklausomai nuo jų apibrėžimo apima įvairias likvidaus turto grupes.

Klausimas, kokius aktyvus įtraukti į atitinkamą pinigų elementą, yra diskusinis ir galutinai neišspręstas.

JAV pinigų pasiūlą sudaro finansiniai aktyvai, sugrupuoti į 4 elementus:

1. M1 – sandėrio pinigai (pinigai siaurąja prasme);

2. M2 – pinigai plačiąja prasme;

3. M3 – pusiau pinigai;

4. L – likvidūs aktyvai.

Pinigų elementų likvidumas mažėja nuo M1 iki L.

1. Sandėrio pinigus, arba pinigus siaurąja prasme, – M1 – sudaro:

• Valiuta arba visi popieriniai ir metaliniai (grynieji) pinigai, esantys cirkuliacijoje – C;

• Komerciniuose bankuose laikomi čekiniai indėliai, neduodantys palūkanų;

• Komerciniuose bankuose laikomi čekiniai indėliai, duodantys palūkanų;

• Kelionės čekiai.

2. Pinigus plačiąja prasme – M2 – sudaro:

• M1 – sandėrio pinigai;

• Taupymo indėliai;

• Smulkūs terminuoti indėliai;

• Pinigų rinkos indėliai;

• Pinigų rinkos savitarpio fondai.

3. Pusiau pinigus arba netikrus pinigus – M3 – sudaro:

• M2 – pinigai plačiąja prasme;

• Stambūs terminuoti indėliai;

• Vidaus ir užsienio indėlininkų indėliai, kurie banke laikomi valiuta.

4. Likvidžius aktyvus – L – sudaro:

• M3 – pusiau pinigai arba netikri pinigai;

• Valstybės vertybiniai popieriai;

• Taupomosios obligacijos.

CENTRINIS IR KOMERCINIS BANKAS

Nors kadaise ekonomistas Miltonas Friedmanas pasakė, jog „pinigai yra per daug rimtas dalykas, kad juos būtų galima patikėti centrinio banko valdininkams”, centriniai bankai neišnyko ir dabar veikia beveik visose pasaulio valstybėse.

Centrinis bankas – tai speciali vyriausybinė ar kvazivyriausybinė (t.y. netikra, tariama) institucija finansų sistemoje, reguliuojanti mainų priemones. Pagrindinis CB tikslas – šalies pinigų ir bankų sistemų valdymas.

Galima išskirti keletą CB veiklos funkcijų:

• Pagrindinė funkcija – pinigų leidimas (emisija): kaip taisyklė, emisijos teisė suteikiama tik vienam bankui, nes priešingu atveju galėtų sutrikti pinigų rinkos funkcionavimas;

• Pinigų pasiūlos kontrolė – ji svarbi todėl, kad jos dėka galima daryti įtaką palūkanų normai, valiutų keitimo normai, infliacijai ir verslo ciklui. Yra du pagrindiniai pinigų pasiūlos kontroliavimo metodai:

1. laikantis metalo standarto, kai pinigų kainą lemia aukso ar sidabro kaina (šis metodas nebenaudojamas, kadangi nė viena šalis nebeturi metalo standarto);

2. vertybinių
popierių pirkimas ir pardavimas – svarbiausia dabartinė pinigų pasiūlos kontrolės priemonė.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1498 žodžiai iš 4988 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.