o Įvadas…………………………………………………………………………………..3
o Cezario atėjimas į valdžią……………………………………………………….4
o Cezaris – imperatorius……………………………………………………………5
o Cezario nuopelnai………………………………………………………………….6
o Cezario nužudymas……………………………………………………………….7
o Cezario vertinimas………………………………………………………………..8
o Literatūros sąrašas……………………………………………………………….11
Įvadas
Gajus Julijus Cezaris – toks yra pilnas, vieno iš žymiausių antikos asmenybių, vardas. Savo referatą rašysiu apie jį. Pasirinkau Cezarį, nes manau, jog jis yra labai įdomi asmenybė, ne vien kaip geras karvedys, ar politikas, bet ir kaip žmogus. Apie Julijų Cezarį yra gan nemažai medžiagos, todėl stengiausi pasinaudoti kuo didesniu jų kiekiu. Savo referate pasistengsiu atskleisti Julijaus Cezario, kaip valdovo sugebėjimus. Jis buvo nepralenkiamas karvedys, tačiau kaip valdovas jis taip pat buvo geras. Cezaris mirė 44m. per. Kr., būdamas 56m. Jis istorijoje paliko labai ryškų pėdsaką. Per du tūkstančius metų, jo niekas nepamiršo, o atvirkščiai, prisimena kaip didį žmogų. Manau, kad ateityje jis neišnyks iš istorinių vadovėlių ir kitų istorinių leidinių.
Cezario atėjimas į valdžią
Gajus Julijus Cezaris, garsus romėnų karo vadas ir politikas, gimė Romoje 100 m. per. Kr., keistos politinės sumaišties metu.
Antrame amžiuje per. Kr., po pergalės prieš Kartaginą, Antrajame Pūnų kare, romėnai buvo sukūrę didžiulę imperiją. Šis užkariavimas romėnus labai praturtino. Tačiau karai suardė socialinę bei ekonominę Romos struktūrą ir nuskurdino daugelį valstiečių. Romėnų senatas, tam tikra nedidelio miesto vyresniųjų taryba, nesugebėjo efektyviai valdyti didelės imperijos. Įsigalėjo politinė korupcija, ir visi Viduržemio jūros baseino regionai kentėjo nuo netikusio romėnų valdymo. Pačioje Romoje nuo 133 m. pr. Kr. prasidėjo ilgas netvarkos periodas. Politikai, generolai ir demagogai kovojo dėl valdžios, o po pačią Romą žygiavo partizanų (Marijaus ir Kornelijaus Sulos) armijos. Nors neteisingo valdymo faktas buvo akivaizdus visiems, daugelis Romos piliečių norėjo išsaugoti respublikinį valdymą. Julijus Cezaris buvo turbūt pirmasis svarbus politinis lyderis aiškiai supratęs, jog demokratinės vyriausybės Romoje jau nebeverta išsaugoti.
Cezaris kilo iš senos patricijų Julijų giminės, gavo gerą išsilavinimą ir jaunystėje įsijungė į politinį gyvenimą. Jis jaunystėje turėjo būti šventiku, bet pats to nenorėjo ir tapo valdovu bei puikiu karvedžiu. Jo įvairios turėtos tarnystės, sudarytos sąjungos bei politinis kilimas yra labai susiję dalykai. Jis savo populiarumo siekė per gladiatorių kautynes. 58 m. pr. Kr. trisdešimt dviejų metų Julijus buvo paskirtas valdyti tris užsienio provincijas, pavaldžias Romai: Kisalpiną, Galiją (Šiaurės Italija), Iliriką (šiandieninės Jugoslavijos pakrantės regionas) ir Karboną Galiją (pietinę Prancūzijos pakrantę). Be to, tuo pačiu metu jis vadovavo keturiems romėnų regionams – maždaug dvidešimčiai tūkstančių vyrų. …Kareiviai nesistebėjo, kad Cezaris nevengia pavojų, nes žinojo, koks jis garbėtroška, bet juos stebino, kad jis taip kantriai kenčia vargus, kurie, rodės, praneša jėgas, nes jis buvo silpnas, balto ir švelnaus kūno, jį kamavo galvos skausmai ir nuomaras. Tačiau silpnumas nebuvo dingstis jam lepintis, karinė tarnyba buvo jam vaistas nuo ligų: nuolat dalyvaudamas žygiuose, kukliai maitindamasis, visada būdamas gryname ore ir kęsdamas nepriteklius, jis kovojo su savo silpnumu ir stiprino kūną. Beveik visada jis miegodavo vežime arba neštuvuose, kad net ir poilsio valandos būtų naudingai sunaudotos. Dieną jis lankydavo tvirtoves, miestus, stovyklas; šalia jo sėdėdavo vergas, kuris, Cezariui diktuojant, viska užrašydavo, o užpakalyje stovėdavo kareiviai su kardu. Nuo pat vaikystės Cezaris puikiai jojo, jis buvo pratęs lėkti zovada, sunėręs rankas už nugaros. Jis galėjo vienu metu diktuoti dviem raštininkams, o pasak Opijaus, ir daugiau negu dviem. Pasakojama, kad Cezaris pirmasis sugalvojo bendrauti su draugais per laiškus, kai labai neturėdavo laiko su jais pačiais aptarti svarbių reikalų arba negalėdavo susitikti dėl sostinės didumo. Karai Cezariui atnešė turtą ir garbę, bet Romoje nepritariama jo žiauriam elgesiui su užkariautais gyventojais.
Romoje Cezaris pagarsėjo savo iškalba, gindamas kaltinamuosius, o savo svetingumu, malonumu ir dideliu ne pagal metus paslaugumu įsiteikė liaudžiai. Jo pietūs, puotos ir bendrai prabangus gyvenimas vis didino jo įtaka valstybėje. Iš pradžių pavyduoliai nekreipė dėmesio į didėjantį jo populiarumą, manydami, kad išsekus jo lėšoms, dingsianti ir įtaka. Bet kai jo galia tiek sustiprėjo, kad nebuvo galima jo sunaikinti, ir jau siekė perversmo valstybėje, jie suprato, nors ir per vėlai, kad negalima laikyti nereikšminga tokios pradžios, kuri ne iš
karto darosi didelė, nes ir jos nepaisymas duoda visas sąlygas jai vystytis be jokių kliūčių.
Galijos užkariavimas Cezarį, kuris jau buvo ryški politinė figūra, padarė populiariu didvyriu Romoje – jo politinių oponentų nuomone, pernelyg populiariu ir įtakingu, tačiau tiems, kurie siekė triumfo, reikėjo būti už miesto, o tiems, kurie kėlė savo kandidatūras konsulatui, reikėjo būti Romoje. Cezaris parvykęs prieš pat konsulų rinkimus atsidūrė labai keblioje padėtyje dėl šitos dilemos ir todėl pasiuntė senatui prašymą, kad jam būtų leista nedalyvaujant siekti konsulato per draugus. Bet pamatęs, kad senatas nelinkęs jam nuolaidžiauti, nusprendė atsisakyti triumfo ir siekti konsulato. Sugrįžęs į Romą, jis tuojau griebėsi politinės gudrybės ir apgavo visus. Tai buvo sutaikymas dviejų galingiausių Romoje žmonių: Pompėjaus ir Kraso. Cezaris iš varžovų padaręs juos draugais ir sujungęs abiejų jėgas, šituo savo darbu, kuris atrodė toks garbingas, nepastebimai įvykdė valstybės perversmą. Iš vienos pusės remiamas Kraso, iš kitos – Pompėjaus, Cezaris laimėjo rinkimus ir iškilmingai buvo paskelbtas konsulu. Pradėjęs eiti savo pareigas jis norėjo įsiteikti žmonėms ir tuojau pateikė įstatymo projektus, kurie labiau tiko ne konsului, o kokiam įžūliam liaudies tribūnui. Jis pasiūlė steigti kolonijas ir dalyti duoną. Šitam pasiūlymui pasipriešino visi optimatai, ir Cezaris, ilgai laukęs tokios progos, pradėjo šaukti ir prisiekinėti, kad jis dėl senato atšiaurumo ir pasipūtimo verčiamas gerintis liaudžiai prieš savo norą, ir tuojau nubėgo į forumą. Čia, pasistatęs iš vienos pusės Krasą, iš kitos – Pompėjų, paklausė, ar jie pritaria jo pasiūlytiems įstatymams. Jie atsakė pritarią, ir Cezaris prašė palaikyti jį prieš tuos, kurie su ginklu jam skersai kelio stoja. Abu prižadėjo. Stengdamasis dar labiau užsitikrinti Pompėjaus galybę, Cezaris išleido už Pompėjaus savo dukterį Juliją. Vykdydamas savo sumanymus Romoje – jo remiami kandidatai į valstybines vietas papirkdavo žmones iš Cezario gautais pinigais ir, išrinkti magistratais, darydavo viską, kad tik padidintų Cezario galybę.