Cezaris – karo vadas
5 (100%) 1 vote

Cezaris – karo vadas

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

ISTORIJOS FAKULTETAS

ISTORIJOS DIDAKTIKOS KATEDRAXXX

Istorijos specialybės

I kurso studentas

CEZARIS – KARO VADAS

Kursinis darbas

Vadovas : A. Porutis

Vilniaus Karoliniškių gimnazija

Mokytoja: A. ČižauskienėVilnius 2005

TURINYS

Įvadas 1

I. Julijaus Cezario kilmė, jaunystė, politinės karjeros pradžia 5

II. Cezario laimėjimai, pasiekimai karyboje 10

2) Galijos karai 10

3) Didysis galų sukilimas 14

III. Cezario diktatūra 18

IV. Įžymiojo Senovės Romos veikėjo nužudymas 19

Išvados 21

Šaltiniai ir literatūra 22

Priedai 23

Įvadas

Šis darbas yra skirtas didžiajam romėnų karvedžiui ir valstybės

veikėjui, kurio prieštaringa asmenybė verčia diskutuoti bei ginčytis iki

šių dienų. Tai žmogus, kurį lygina su Aleksandru Makedoniečiu, Napoleonu,

žmogus, užėmęs tvirtą vietą istorijoje ir davęs savo vardą visai epochai.

Tai asmenybė, verčianti gilintis bei domėtis 100-44 m. pr. Kr. įvykiais,

socialiniu bei kultūriniu to laikmečio gyvenimu.

Šiuo savo darbu noriu pažvelgti į Gajų Julijų Cezarį, kaip į karo

vadą. Jokiu būdu nesistengsiu aprašyti jo viso gyvenimo, nes vargu ar tai

būtų įmanoma, tam prireiktų keletos knygų. Taigi pasirinkau konkretų tikslą

– aprašyti Cezarį ne kaip žmogų, o kaip karvedį, valdovą, karo vadą. Mano

tikslas – kuo nuodugniau ištirti bei aprašyti diktatoriaus savybes, kurių

dėka jis tapo nepaprastu karo vadu ir sugebėjo valdyti tokią galingą Romos

imperiją. Aiškinsiuosi, ką jis tokio turėjo, kad sugebėdavo pavergti,

užkariauti ištisas tautas, kokie pokyčiai vyko jo valdomoje imperijoje.

Apžvelgsiu jo charakterio bruožus, išryškėjančius karinėje veikloje jo

valdymo laikotarpiu.

Šiame darbe – didžiojo imperatoriaus jaunystė, tų laikų problemos bei

sunkumai, kurie, mano nuomone, stipriai paveikė besiformuojančią būsimojo

valdovo asmenybę. Daug dėmesio skirsiu Cezario laimėjimams, pasiekimams

karyboje. Žinoma, bus aptariamas ir Cezario – karvedžio gyvenimo nesėkmių

laikotarpis. Na, ir galiausiai – skaudžiausias įvykis, sukrėtęs visą Romos

imperiją – valdovo nužudymas.

Cezario istoriografija yra iš tikrųjų plati. Tai karvedys, kuris

padarė stulbinančiai didelę įtaką ne tik savo amžininkams, bet ir ateities

dailininkams, poetams, rašytojams.

Mano naudojama literatūra lietuvių kalba yra labai skurdi, palyginus

su tūkstančiais veikalų įvairiomis kalbomis, skirtų diktatoriaus kaip karo

vadui, žmogui, valdovui, aprašymui.

Noriu paminėti tokius autorius ir kūrinius, kaip: Gajus Svetonijus

Trankvilas „Dvylikos Cezarių Gyvenimas“[1], pats Gajus Julijus Cezaris

„Galų Karo Užrašai“[2], S. Utčenka „Julijus Cezaris“[3], Plutarchas

„Rinktinės biografijos“[4].

Na, kalbant apskritai apie visus autorius ir jų kurinius, kuriais

rėmiausi rašydamas darbą, galiu pasakyti, kad visi autoriai beveik vienodai

apibūdina Julijų Cezarį, bet kai kurie jų painioja įvairius faktus, Vienas

autorius rašo išplėstai, kitas suglaustai. Vienas rašo apie Cezarį kaip

karinį ir Politinį veikėją, kitas – tik kaip apie karinį.

Savo monografijoje „Julijus Cezaris“, S. Utčenka pasakoja apie Cezarį,

kaip apie politinį Senovės Romos veikėją ir, žinoma, apie Cezarį, kaip apie

karo vadą. S. Utčenka nebando mitologizuoti Julijaus Cezario asmenybės,

taip kaip tai daro kiti rašytojai. Šis istorijos mokslų daktaras apie

Cezarį bando aptarti Cezario gyvenimą nuo pat pradžių ir nepraleisdamas nė

vienos detalės, labai smulkiai, na ir, žinoma, aiškiai tai daro.

Na, Plutarchas savo knygoje „Rinktinės biografijos“ daugiausia dėmesio

skiria pačio individualaus žmogaus charakteriui, jo vaizdavimui. Praleidžia

arba nepamini kai kurių faktų. Cezario gyvenimą „perbėga“ labai greitai.

Rašo tik pačius svarbiausius dalykus.

Pats Gajus Julijus Cezaris „Galų Karo Užrašai“ knygoje apie save kalba

trečiuoju asmeniu, sakiniai ramūs, aprašo daug žiaurių dalykų. Tai knyga

vertinga tiek istoriniu, tiek literatūriniu požiūriu. Julijus Cezaris viską

aprašo pats, minimi visi praleisti karo metai Galijoje, nepraleidžia net

smulkiausių dalykų.

Gajus Svetonijus Trankvilas savo knygoje „Dvylikos Cezarių Gyvenimas“,

pasakoja apie Cezarį labai panašiai, kaip ir Plutarchas, kadangi Tiek G. S.

Trankvilas, tiek Plutarchas rašė Julijaus Cezario biografiją.

Rašant šį darbą, manau, gana sunku vadovautis tik kuria nors viena

knyga, kadangi visi knygų, šaltinių, dokumentų autoriai pateikia
skirtingą

vertinimą bei požiūrį į Cezarį kaip karo vadą. Taigi, darbe remsiuos

keliomis išvardintomis knygomis, naudosiuosi internetu, įvairiomis

enciklopedijomis, straipsniais. Ir bandysiu pateikti savo reziume,

išreikšti savo susidariusį požiūrį į Cezarį kaip karo vadą.

Julijaus Cezario kilmė, jaunystė, politinės karjeros pradžia

Gajus Julijus Cezaris buvo kilęs iš senos ir garsios patricijų

giminės. Pats Cezaris savo giminę kildino iš Romos imperatorių ir dievų

giminės.

Savo tetos julijos (tėvo sesers) laidutuvėse tarė pagiramąjį žodį:

„Mano tetos Julijos giminė pagal motinos liniją siekia imperatorius, pagal

tėvą – nemirtingus dievus, nes iš Anko Marcijaus kilę Marcijai Reksai,

kurių vardą turėjo jos motina, o iš deivės Veneros – Julijų giminė, kuriai

priklauso ir mūsų šeima“[5].

Nepaisant garsios kilmės, Cezario šeima pagal tradiciją buvo susijusi

su senato režimo priešininkais, kitaip tariant, su demokratinės pakraipos

atstovais.

Kai Julijui sukako vos 15 metų, netikėtai miršta jo tėvas, kuris 92 m.

buvo Azijos pretorius, o kiek vėliau ir konsulas. Taigi, po tėvo mirties

„jaunąjį Cezarį globojo vienos moterys, kurios vieno iš naujųjų biografų

nuomone, nuo šiol jau turėjo didelę įtaką“[6].

84 m. Julijus Cezaris išrenkamas Jupiterio žyniu. Manoma, kad šias

pareigas jis užėmė padedamas tik įtakingų giminaičių ir šeimos narių,

kadangi žyniu galėjo tapti tik tas, kuris buvo kilęs iš patricijų giminės.

Tačiau neilgai laukus, 83 m. pavasarį Italijoje išsilaipino Sula, su savo

armija. Prasidėjo pilietinis karas, o po metų buvo užimta Roma – įsigaliojo

Sulos diktatūra, kurią sankcionavo tautos susirinkimas[7].

Cezaris tuo metu buvo dar per jaunas ir nebuvo žinomas kaip politinis

Romos veikėjas, taigi, diktatorius Sula jo nenužudė, kaip Marijaus ir

Cinos, bei jų šalininkų. Tačiau jis Cezariu šiek tiek susidomėjo. Atėjus

Sulai į valdžią, Cezaris iš savo garbingų pareigų turėjo pasitraukti,

teisingiau jis buvo iš jų pašalintas. Diktatoriui šito nepakako, jis dar

pareikalavo, kad Julijus išsiskirtų su Kornelija. Tačiau Cezariui

nepaklusus buvo konfiskuotas visas Kornelijos kraitis, o pats neteko teisės

į tėvo palikimą. Rizikuodamas būti suimtas, sirgdamas karštlige Julijus

klajojo po Sabijos sritį ir įvairiai bandė išvengti Sulos pavaldinių, kad

tik jo nesuimtų. Nors ir labai atsargiai stengėsi egtis, vis dėlto

diktatoriaus Sulos patruliai sučiupo jį.

Jei ne Cezario giminė, niekas nežino kaip būtų pasisukęs jo gyvenimas.

Kai pakliuvo i tuometinio diktatoriaus rankas, Julijus savo gyvybę turėjo

išpirkti 12 tūkst. denarų. Taigi, Cezaris buvo paleistas, nors ir labai

nenorom tai Sula padarė. Tai padarydamas diktatorius pasakė, kad žmonės esą

patys nesupranta, jog jame slypi keletas Marijų.

Gavęs oficialią malonę, Cezaris nutaria išvykti iš Romos. Jis

atkeliauja į Azijos provinciją, kurioje netrukus jis yra priskiriamas prie

proprietoriaus Kvinto Minucijaus Termo štabo. Iš čia Cezaris keliauja pas

Bitinijos karalių Nikomedą, kuri, beje, „<…>niekaip negali papuošti jo

biografijos. Be abejo, gerai žinoma, kad didžiųjų žmonių vardus puošia ne

vien susižavėjimo ir pagyrų amadės, bet juos dažnai lydi dvokiantis

šmeižtas, o po dviejų tūkstanmečių ne taip lengva atskirti, kur piktas

išmislas, o kur ne visai malonus, bet vis dėlto tikras dalykas. Šiaip ar

taip, pasak gandų, persekiojusių Cezarį visą gyvenimą, jis tūrėjęs meilės

santykius su karalium Nikomedų, ir tai, Svetonijaus žodžiais tariant, jo

reputaciją sutepė nenuplaunama dėmė.“[8] Na, tiesa ar gandai tai, bet

kuriuo atveju neduoda nieko gero Cezariui, nei kaip žmogui, nei juolab,

kaip karo vadui.

Grįžęs iš Bitinijos pas Minucijų Termą, Cezariui teko kovoti paimant

Mitlėnus. Šiame mūšyje Cezaris už drąsą šturmo metu gavo ąžuolo lapų

vainiką. Tai jau buvo pakankamai neblogas indėlis į jo būsimojo karvedžio

šlovę. Išvykęs į Kilikiją ir ten dalyvaudamas kare, Cezaris sužino apie

Sulos mirtį. Jis grįžta į Romą.

Grįžęs į Romą Julijus neturėjo jokio noro pasitraukti į kokius nors

ekstremistinius žygius, todėl pasirinko visai kitą kelią į politikos

viršūnę: „nutarė aktyviai organizuoti garsius teismo procesus, be to, jei

įmanoma – politinius procesus.“[9] Surengęs du teisminius procesus, kurie

nebuvo nei sėkmingi, nei nepasisekę, Julijus vėl išvyksta iš Romos. Šįkart

patraukia į Rodo salą. Šioje kelionėje, prie Farmakūsos salos, jis patenka

į piratų nelaisvę. Kaip rašė kitas Cezario biografas – Gajus Svetonijus

Trankvilas, nelaisvėje karvedys išbuvo apie keturiasdešimt dienų, kai

paties Cezario išsiųsti bendrakeleiviai grįžo surinkę 50 talentų. Gavę

išpirką, piratai Cezarį paleidžia. Tačiau kiek vėliau, Cezaris surinka

laivyną ir visus piratus pasiveja ir sučiupęs atiduoda juos nubausti. Na,

o kitas Cezario biografas – Plutarchas, savo knygoje pateikia kiek kitokią

versiją tiek apie nelaisvę pas
piratus, tiek apie jo išvykimus iš Romos.

Plutarchas tikina, kad iš Romos Cezaris buvo išvykęs tik vieną kartą. Kad

nuo diktatoriaus Sulos persekiojimų jis slapstėsi pas karalių Nikomedą ir

tik po to pateko į piratų nelaisvę. O apie tai, kaip jis pasivijo piratus,

prieš tai sumokėjęs išpirką, Plutarchas savo knygoje rašo, jog Cezaris

visus juos lig vieno liepęs nukryžiuoti.

Tuo metu, kai Cezaris jau išsilaisvino nuo piratų priklausomybės, jam

buvo tik 25m. Mano nuomone, reikėtų stebėtis, kaip jaunas Romos

aristokratas, dar neturėdamas jokios padėties, sugebėjo užkrauti savo

laisvę dar mažai apie jį žinantiems žmonėms ir surinkti milžinišką sumą

pinigų už jo išpirkimą.

Pirmasis „tautos meilės“ Cezariui pasireiškimas įvyko per komicijas,

kai jis gavo karo tribūno pareigas, kuriomis paprastai jauni romėnai tais

laikais pradėdavo politinę karjerą.[10]

„Paprastai manoma, kad Cezaris savo politinę karjerą pradėjo kaip

aiškus populiaras, tuo labiau kad grįžęs į Romą jis iškart aktyviai

įsitraukė į kampaniją už visų tribūnų valdžios prerogatyvų atstatymą.“[11]

Kuo toliau, tuo labiau Juliju Cezaris darėsi vis drąsesnis,

žinomesnis, atsirado tarsi nepaprastas pasitikėjimas pačiu savimi.

Pavyzdžiui, kaip jau minėjau pradžioje, per savo tetos laidotuves Julijus

pasakė pritrenkiamą kalbą, tai buvo ryškus ir įspūdingas, gal net didingas

Cezario, kaip populiaro veiksmų pavyzdys. Tačiau be šios šlovinančios

kalbos, forume Cezaris pastatė Marijaus paveikslus, kurie buvo pirmą kartą

viešai parodyti po Sulos mirties. Šis jaunojo populiaro veiksmas buvo itin

drąsus, juk Cezaris net negalėjo nutuokti, kokia bus susirinkusių reakciją

į šį jo poelgį. Tačiau, nežinia Cezario nuostabai ar ne, dauguma šį

Julijaus veiksmą sutiko audringai plojimais. Tai daugiau, bet tikrai ne

mažiau, parodo jo narsumą. Jis jau tada įtiko romėnams (Nors kitą vertus,

būtų šiek tiek absurdiška vertinti minios reakciją, kadangi susirinkusieji

paprasčiausiai galėjo būti papirkti, bet į tai nemanau, kad reikėtų

gilintis), turėjo tam tikrą reputaciją politiniuose sluoksniuose ir buvo

gan žinomas gyventojams, bet šiaip jo vaidmuo, kaip sako pats istorijos

mokslų daktaras S.Utčenka savo monografijoje „Julijus Cezaris“, buvo

nežymus: „Neginčytina, kad jis buvo didelis garbėtroška, energingas,

ryžtingas, bet nobiliteto jaunuomenėje buvo nemaža tokių žmonių, turėjusių

tokių savybių ir pradėjusių karinę ar politinę karjerą. Dar niekas jam

būsimos didybės, nerodė jį esant išrinktuoju, ir nėra jokio pagrindo į jo

asmenybę ir į jo veiklą žiūrėti tam tikru teleologiniu aspektu“[12].

Nuo maždaug 72m. (tuo metu vyko Spartako sukilimas) kai senatas buvo

priverstas pašalinti nuo vadovavimo du konsulus, dėl nesugebėjimo valdyti

ir pasipriešinti Spartako sukilėliams iki 68m. kiek žinoma, Cezaris buvo

šešėlyje. Na, o jau 68m. Julijus išrenkamas kvestoriumi. Kaip rašo

S.Utčenka iki to, kol jis 68m. išrenkamas kvestoriumi, Cezaris per visus

šiuos metus mėgino sustiprinti savo populiarumą ne tiek savo politiniais

veiksmais, kiek dosnumu. Plutarcho nuomone, jo malonus būdas, puotos ir

nuostabus gyvenimas labai padėjo išaugti jo įtakai. Na, mano nuomone, tai

visai normalus, gerai galbūt apgalvotas lyg ir taktinis ėjimas. Kaip jau

buvo minėta Cezaris buvo didelis garbėtroška, taigi tikriausiai galime

daryti tokią prielaidą, kad gal jaunasis populiaras norėjo tyliai ir

niekieno nepastebėtas įsigyti šalininkų, kurie, žinoma, pasitarnautų

ateityje. Visi Cezario priešininkai neteikė jokios reikšmės į tokį Cezario,

sakykim, gyvenimo būdą. Visi paprasčiausiai galvojo, kad tai baigsis, kai

tik išseks jo turtai. Na, čia reikėtų pasakyti vieną tikrai įdomų faktą.

Cezario lėšos išsekti negalėjo niekaip, nes jis turėjo „sugebėjimą“

skolintis ir kaip sako S.Utčenka sugebėjimą apskritai gyventi skolose.

„Dosniai švaistydamas pinigus ir, kaip atrodė, didelėmis išlaidomis

pirkdamas trumpą ir nepastovią garbę, o iš tikrųjų pelnydamas didžiausiąs

gėrybes už menkniekius, jis, kaip sako, dar negavęs valstybinės vietos, jau

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2135 žodžiai iš 7098 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.