VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS
ISTORIJOS FAKULTETAS
ISTORIJOS DIDAKTIKOS KATEDRAXXX
Istorijos specialybės
I kurso studentas
CEZARIS – KARO VADAS
Kursinis darbas
Vadovas : A. Porutis
Vilniaus Karoliniškių gimnazija
Mokytoja: A. ČižauskienėVilnius 2005
TURINYS
Įvadas 1
I. Julijaus Cezario kilmė, jaunystė, politinės karjeros pradžia 5
II. Cezario laimėjimai, pasiekimai karyboje 10
2) Galijos karai 10
3) Didysis galų sukilimas 14
III. Cezario diktatūra 18
IV. Įžymiojo Senovės Romos veikėjo nužudymas 19
Išvados 21
Šaltiniai ir literatūra 22
Priedai 23
Įvadas
Šis darbas yra skirtas didžiajam romėnų karvedžiui ir valstybės
veikėjui, kurio prieštaringa asmenybė verčia diskutuoti bei ginčytis iki
šių dienų. Tai žmogus, kurį lygina su Aleksandru Makedoniečiu, Napoleonu,
žmogus, užėmęs tvirtą vietą istorijoje ir davęs savo vardą visai epochai.
Tai asmenybė, verčianti gilintis bei domėtis 100-44 m. pr. Kr. įvykiais,
socialiniu bei kultūriniu to laikmečio gyvenimu.
Šiuo savo darbu noriu pažvelgti į Gajų Julijų Cezarį, kaip į karo
vadą. Jokiu būdu nesistengsiu aprašyti jo viso gyvenimo, nes vargu ar tai
būtų įmanoma, tam prireiktų keletos knygų. Taigi pasirinkau konkretų tikslą
– aprašyti Cezarį ne kaip žmogų, o kaip karvedį, valdovą, karo vadą. Mano
tikslas – kuo nuodugniau ištirti bei aprašyti diktatoriaus savybes, kurių
dėka jis tapo nepaprastu karo vadu ir sugebėjo valdyti tokią galingą Romos
imperiją. Aiškinsiuosi, ką jis tokio turėjo, kad sugebėdavo pavergti,
užkariauti ištisas tautas, kokie pokyčiai vyko jo valdomoje imperijoje.
Apžvelgsiu jo charakterio bruožus, išryškėjančius karinėje veikloje jo
valdymo laikotarpiu.
Šiame darbe – didžiojo imperatoriaus jaunystė, tų laikų problemos bei
sunkumai, kurie, mano nuomone, stipriai paveikė besiformuojančią būsimojo
valdovo asmenybę. Daug dėmesio skirsiu Cezario laimėjimams, pasiekimams
karyboje. Žinoma, bus aptariamas ir Cezario – karvedžio gyvenimo nesėkmių
laikotarpis. Na, ir galiausiai – skaudžiausias įvykis, sukrėtęs visą Romos
imperiją – valdovo nužudymas.
Cezario istoriografija yra iš tikrųjų plati. Tai karvedys, kuris
padarė stulbinančiai didelę įtaką ne tik savo amžininkams, bet ir ateities
dailininkams, poetams, rašytojams.
Mano naudojama literatūra lietuvių kalba yra labai skurdi, palyginus
su tūkstančiais veikalų įvairiomis kalbomis, skirtų diktatoriaus kaip karo
vadui, žmogui, valdovui, aprašymui.
Noriu paminėti tokius autorius ir kūrinius, kaip: Gajus Svetonijus
Trankvilas „Dvylikos Cezarių Gyvenimas“[1], pats Gajus Julijus Cezaris
„Galų Karo Užrašai“[2], S. Utčenka „Julijus Cezaris“[3], Plutarchas
„Rinktinės biografijos“[4].
Na, kalbant apskritai apie visus autorius ir jų kurinius, kuriais
rėmiausi rašydamas darbą, galiu pasakyti, kad visi autoriai beveik vienodai
apibūdina Julijų Cezarį, bet kai kurie jų painioja įvairius faktus, Vienas
autorius rašo išplėstai, kitas suglaustai. Vienas rašo apie Cezarį kaip
karinį ir Politinį veikėją, kitas – tik kaip apie karinį.
Savo monografijoje „Julijus Cezaris“, S. Utčenka pasakoja apie Cezarį,
kaip apie politinį Senovės Romos veikėją ir, žinoma, apie Cezarį, kaip apie
karo vadą. S. Utčenka nebando mitologizuoti Julijaus Cezario asmenybės,
taip kaip tai daro kiti rašytojai. Šis istorijos mokslų daktaras apie
Cezarį bando aptarti Cezario gyvenimą nuo pat pradžių ir nepraleisdamas nė
vienos detalės, labai smulkiai, na ir, žinoma, aiškiai tai daro.
Na, Plutarchas savo knygoje „Rinktinės biografijos“ daugiausia dėmesio
skiria pačio individualaus žmogaus charakteriui, jo vaizdavimui. Praleidžia
arba nepamini kai kurių faktų. Cezario gyvenimą „perbėga“ labai greitai.
Rašo tik pačius svarbiausius dalykus.
Pats Gajus Julijus Cezaris „Galų Karo Užrašai“ knygoje apie save kalba
trečiuoju asmeniu, sakiniai ramūs, aprašo daug žiaurių dalykų. Tai knyga
vertinga tiek istoriniu, tiek literatūriniu požiūriu. Julijus Cezaris viską
aprašo pats, minimi visi praleisti karo metai Galijoje, nepraleidžia net
smulkiausių dalykų.
Gajus Svetonijus Trankvilas savo knygoje „Dvylikos Cezarių Gyvenimas“,
pasakoja apie Cezarį labai panašiai, kaip ir Plutarchas, kadangi Tiek G. S.
Trankvilas, tiek Plutarchas rašė Julijaus Cezario biografiją.
Rašant šį darbą, manau, gana sunku vadovautis tik kuria nors viena
knyga, kadangi visi knygų, šaltinių, dokumentų autoriai pateikia
skirtingą
vertinimą bei požiūrį į Cezarį kaip karo vadą. Taigi, darbe remsiuos
keliomis išvardintomis knygomis, naudosiuosi internetu, įvairiomis
enciklopedijomis, straipsniais. Ir bandysiu pateikti savo reziume,
išreikšti savo susidariusį požiūrį į Cezarį kaip karo vadą.
Julijaus Cezario kilmė, jaunystė, politinės karjeros pradžia
Gajus Julijus Cezaris buvo kilęs iš senos ir garsios patricijų
giminės. Pats Cezaris savo giminę kildino iš Romos imperatorių ir dievų
giminės.
Savo tetos julijos (tėvo sesers) laidutuvėse tarė pagiramąjį žodį:
„Mano tetos Julijos giminė pagal motinos liniją siekia imperatorius, pagal
tėvą – nemirtingus dievus, nes iš Anko Marcijaus kilę Marcijai Reksai,
kurių vardą turėjo jos motina, o iš deivės Veneros – Julijų giminė, kuriai
priklauso ir mūsų šeima“[5].
Nepaisant garsios kilmės, Cezario šeima pagal tradiciją buvo susijusi
su senato režimo priešininkais, kitaip tariant, su demokratinės pakraipos
atstovais.
Kai Julijui sukako vos 15 metų, netikėtai miršta jo tėvas, kuris 92 m.
buvo Azijos pretorius, o kiek vėliau ir konsulas. Taigi, po tėvo mirties
„jaunąjį Cezarį globojo vienos moterys, kurios vieno iš naujųjų biografų
nuomone, nuo šiol jau turėjo didelę įtaką“[6].
84 m. Julijus Cezaris išrenkamas Jupiterio žyniu. Manoma, kad šias
pareigas jis užėmė padedamas tik įtakingų giminaičių ir šeimos narių,
kadangi žyniu galėjo tapti tik tas, kuris buvo kilęs iš patricijų giminės.
Tačiau neilgai laukus, 83 m. pavasarį Italijoje išsilaipino Sula, su savo
armija. Prasidėjo pilietinis karas, o po metų buvo užimta Roma – įsigaliojo
Sulos diktatūra, kurią sankcionavo tautos susirinkimas[7].
Cezaris tuo metu buvo dar per jaunas ir nebuvo žinomas kaip politinis
Romos veikėjas, taigi, diktatorius Sula jo nenužudė, kaip Marijaus ir
Cinos, bei jų šalininkų. Tačiau jis Cezariu šiek tiek susidomėjo. Atėjus
Sulai į valdžią, Cezaris iš savo garbingų pareigų turėjo pasitraukti,
teisingiau jis buvo iš jų pašalintas. Diktatoriui šito nepakako, jis dar
pareikalavo, kad Julijus išsiskirtų su Kornelija. Tačiau Cezariui
nepaklusus buvo konfiskuotas visas Kornelijos kraitis, o pats neteko teisės
į tėvo palikimą. Rizikuodamas būti suimtas, sirgdamas karštlige Julijus
klajojo po Sabijos sritį ir įvairiai bandė išvengti Sulos pavaldinių, kad
tik jo nesuimtų. Nors ir labai atsargiai stengėsi egtis, vis dėlto
diktatoriaus Sulos patruliai sučiupo jį.
Jei ne Cezario giminė, niekas nežino kaip būtų pasisukęs jo gyvenimas.
Kai pakliuvo i tuometinio diktatoriaus rankas, Julijus savo gyvybę turėjo
išpirkti 12 tūkst. denarų. Taigi, Cezaris buvo paleistas, nors ir labai
nenorom tai Sula padarė. Tai padarydamas diktatorius pasakė, kad žmonės esą
patys nesupranta, jog jame slypi keletas Marijų.
Gavęs oficialią malonę, Cezaris nutaria išvykti iš Romos. Jis
atkeliauja į Azijos provinciją, kurioje netrukus jis yra priskiriamas prie
proprietoriaus Kvinto Minucijaus Termo štabo. Iš čia Cezaris keliauja pas
Bitinijos karalių Nikomedą, kuri, beje, „<…>niekaip negali papuošti jo
biografijos. Be abejo, gerai žinoma, kad didžiųjų žmonių vardus puošia ne
vien susižavėjimo ir pagyrų amadės, bet juos dažnai lydi dvokiantis
šmeižtas, o po dviejų tūkstanmečių ne taip lengva atskirti, kur piktas
išmislas, o kur ne visai malonus, bet vis dėlto tikras dalykas. Šiaip ar
taip, pasak gandų, persekiojusių Cezarį visą gyvenimą, jis tūrėjęs meilės
santykius su karalium Nikomedų, ir tai, Svetonijaus žodžiais tariant, jo
reputaciją sutepė nenuplaunama dėmė.“[8] Na, tiesa ar gandai tai, bet
kuriuo atveju neduoda nieko gero Cezariui, nei kaip žmogui, nei juolab,
kaip karo vadui.
Grįžęs iš Bitinijos pas Minucijų Termą, Cezariui teko kovoti paimant
Mitlėnus. Šiame mūšyje Cezaris už drąsą šturmo metu gavo ąžuolo lapų
vainiką. Tai jau buvo pakankamai neblogas indėlis į jo būsimojo karvedžio
šlovę. Išvykęs į Kilikiją ir ten dalyvaudamas kare, Cezaris sužino apie
Sulos mirtį. Jis grįžta į Romą.
Grįžęs į Romą Julijus neturėjo jokio noro pasitraukti į kokius nors
ekstremistinius žygius, todėl pasirinko visai kitą kelią į politikos
viršūnę: „nutarė aktyviai organizuoti garsius teismo procesus, be to, jei
įmanoma – politinius procesus.“[9] Surengęs du teisminius procesus, kurie
nebuvo nei sėkmingi, nei nepasisekę, Julijus vėl išvyksta iš Romos. Šįkart
patraukia į Rodo salą. Šioje kelionėje, prie Farmakūsos salos, jis patenka
į piratų nelaisvę. Kaip rašė kitas Cezario biografas – Gajus Svetonijus
Trankvilas, nelaisvėje karvedys išbuvo apie keturiasdešimt dienų, kai
paties Cezario išsiųsti bendrakeleiviai grįžo surinkę 50 talentų. Gavę
išpirką, piratai Cezarį paleidžia. Tačiau kiek vėliau, Cezaris surinka
laivyną ir visus piratus pasiveja ir sučiupęs atiduoda juos nubausti. Na,
o kitas Cezario biografas – Plutarchas, savo knygoje pateikia kiek kitokią
versiją tiek apie nelaisvę pas
piratus, tiek apie jo išvykimus iš Romos.
Plutarchas tikina, kad iš Romos Cezaris buvo išvykęs tik vieną kartą. Kad
nuo diktatoriaus Sulos persekiojimų jis slapstėsi pas karalių Nikomedą ir
tik po to pateko į piratų nelaisvę. O apie tai, kaip jis pasivijo piratus,
prieš tai sumokėjęs išpirką, Plutarchas savo knygoje rašo, jog Cezaris
visus juos lig vieno liepęs nukryžiuoti.
Tuo metu, kai Cezaris jau išsilaisvino nuo piratų priklausomybės, jam
buvo tik 25m. Mano nuomone, reikėtų stebėtis, kaip jaunas Romos
aristokratas, dar neturėdamas jokios padėties, sugebėjo užkrauti savo
laisvę dar mažai apie jį žinantiems žmonėms ir surinkti milžinišką sumą
pinigų už jo išpirkimą.
Pirmasis „tautos meilės“ Cezariui pasireiškimas įvyko per komicijas,
kai jis gavo karo tribūno pareigas, kuriomis paprastai jauni romėnai tais
laikais pradėdavo politinę karjerą.[10]
„Paprastai manoma, kad Cezaris savo politinę karjerą pradėjo kaip
aiškus populiaras, tuo labiau kad grįžęs į Romą jis iškart aktyviai
įsitraukė į kampaniją už visų tribūnų valdžios prerogatyvų atstatymą.“[11]
Kuo toliau, tuo labiau Juliju Cezaris darėsi vis drąsesnis,
žinomesnis, atsirado tarsi nepaprastas pasitikėjimas pačiu savimi.
Pavyzdžiui, kaip jau minėjau pradžioje, per savo tetos laidotuves Julijus
pasakė pritrenkiamą kalbą, tai buvo ryškus ir įspūdingas, gal net didingas
Cezario, kaip populiaro veiksmų pavyzdys. Tačiau be šios šlovinančios
kalbos, forume Cezaris pastatė Marijaus paveikslus, kurie buvo pirmą kartą
viešai parodyti po Sulos mirties. Šis jaunojo populiaro veiksmas buvo itin
drąsus, juk Cezaris net negalėjo nutuokti, kokia bus susirinkusių reakciją
į šį jo poelgį. Tačiau, nežinia Cezario nuostabai ar ne, dauguma šį
Julijaus veiksmą sutiko audringai plojimais. Tai daugiau, bet tikrai ne
mažiau, parodo jo narsumą. Jis jau tada įtiko romėnams (Nors kitą vertus,
būtų šiek tiek absurdiška vertinti minios reakciją, kadangi susirinkusieji
paprasčiausiai galėjo būti papirkti, bet į tai nemanau, kad reikėtų
gilintis), turėjo tam tikrą reputaciją politiniuose sluoksniuose ir buvo
gan žinomas gyventojams, bet šiaip jo vaidmuo, kaip sako pats istorijos
mokslų daktaras S.Utčenka savo monografijoje „Julijus Cezaris“, buvo
nežymus: „Neginčytina, kad jis buvo didelis garbėtroška, energingas,
ryžtingas, bet nobiliteto jaunuomenėje buvo nemaža tokių žmonių, turėjusių
tokių savybių ir pradėjusių karinę ar politinę karjerą. Dar niekas jam
būsimos didybės, nerodė jį esant išrinktuoju, ir nėra jokio pagrindo į jo
asmenybę ir į jo veiklą žiūrėti tam tikru teleologiniu aspektu“[12].
Nuo maždaug 72m. (tuo metu vyko Spartako sukilimas) kai senatas buvo
priverstas pašalinti nuo vadovavimo du konsulus, dėl nesugebėjimo valdyti
ir pasipriešinti Spartako sukilėliams iki 68m. kiek žinoma, Cezaris buvo
šešėlyje. Na, o jau 68m. Julijus išrenkamas kvestoriumi. Kaip rašo
S.Utčenka iki to, kol jis 68m. išrenkamas kvestoriumi, Cezaris per visus
šiuos metus mėgino sustiprinti savo populiarumą ne tiek savo politiniais
veiksmais, kiek dosnumu. Plutarcho nuomone, jo malonus būdas, puotos ir
nuostabus gyvenimas labai padėjo išaugti jo įtakai. Na, mano nuomone, tai
visai normalus, gerai galbūt apgalvotas lyg ir taktinis ėjimas. Kaip jau
buvo minėta Cezaris buvo didelis garbėtroška, taigi tikriausiai galime
daryti tokią prielaidą, kad gal jaunasis populiaras norėjo tyliai ir
niekieno nepastebėtas įsigyti šalininkų, kurie, žinoma, pasitarnautų
ateityje. Visi Cezario priešininkai neteikė jokios reikšmės į tokį Cezario,
sakykim, gyvenimo būdą. Visi paprasčiausiai galvojo, kad tai baigsis, kai
tik išseks jo turtai. Na, čia reikėtų pasakyti vieną tikrai įdomų faktą.
Cezario lėšos išsekti negalėjo niekaip, nes jis turėjo „sugebėjimą“
skolintis ir kaip sako S.Utčenka sugebėjimą apskritai gyventi skolose.
„Dosniai švaistydamas pinigus ir, kaip atrodė, didelėmis išlaidomis
pirkdamas trumpą ir nepastovią garbę, o iš tikrųjų pelnydamas didžiausiąs
gėrybes už menkniekius, jis, kaip sako, dar negavęs valstybinės vietos, jau