Charakteris
5 (100%) 1 vote

Charakteris

1.Charakteris. Bendrasis apibūdinimas

Charakteris yra viena iš seniausiai pastebėtų ir mėgintų aprašyti asmenybės savybių. Pats žodis kilęs iš senovės graikų kalbos, lietuviškai reiškia bruožas, atspaudas. Dar IV amžiuje prieš Kristaus gimimą senovės graikų rašytojas Teofrastas savo veikale „Charakteristikos“ aprašė 31 žmonių tipą, kai vyrauja kokia nors savybė (pataikavimas, plepumas ir kt.). [4, p.130].

Charakteris-tobulesnis psichinis darinys negu temperamentas: charakterio formavimasis neatsiejamas nuo asmenybės formavimosi, nuo viso jos turinio grožio-pasaulėžiūros, pažiūrų, įsitikinimų, interesų [3, p.32].

Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje rašoma, jog charakteris, būdas, veiksmais ir elgesiu pasireiškiančių pastovių psichinių žmogaus ypatybių visuma. Fiziologinis charakterio pagrindas- aukštosios nervinės veiklos tipo savybių ir gyvenimo patirties bei auklėjimo suformuotos laikinųjų ryšių sistemos sintezė. Charakteriui būdinga individualių ir tipiškų bruožų vienovė. Charakterio, ypač jo tipiškų bruožų, formavimuisi lemiamą reikšmę turi socialinė aplinka, žmogaus veikla ir auklėjimas, individualūs bruožai remiasi daugiausia įgimtais charakterio pradmenimis [9, p.378]. Charakterio brandai ir pastovumui reikšmės turi amžius, patirtis, socialiniai pokyčiai, raiškiai-įgimtos savybės (temperamentas, aukštosios nervinės veiklos tipas, kūno sudėjimas) [12, p.23].

Ir V.Justickis teigia, jog charakteriu vadinama visuma individualių psichinių savybių, pasireiškiančių asmenybei tipiškais veiklos būdais tipiškomis aplinkybėmis [6, p.6].

Taigi, vaikų gyvenimo, aplinkos bei materialinės sąlygos yra nevienodos, taip pat tėvai ir auklėja mažylius skirtingai. Ypač tai priklauso nuo tėvų socialinės padėties, profesijos, išsilavinimo. Be to, kiekvienas vaikas gauna skirtingą, t.y. individualių genų rinkinį, kuris lemia visas psichines ir fizines vaiko savybes. Tokia pati aplinka gali išugdyti įvairius charakterius [14, p.100].

Iš tikrųjų charakteris- nepakartojamas asmenybės bruožų derinys- tai žmogaus auklėjimo ir jo veiklos antspaudas . Sąlygos, kuriose nuo pat gimimo dienos auklėjamas vaikas, o svarbiausia. Žmonės, kurie jį supa, formuoja pagrindinius jo charakterio bruožus. O nuo tam tikro momento žmogus pats pradeda kalti, lieti, tobulinti savo charakterį. Čia yra saviauklos esmė. Galima kelti klausimą, nuo kokio amžiaus prasideda saviaukla? Kaip kam. Daugelis jau vaikystėje stengiasi išsiugdyti savyje vienus charakterio bruožus, atsikratyti kitų, o kai kurie, apskritai, apie tai beveik nesusimąsto. Tačiau sąvoka „antspaudas“, kalbant apie charakterį, turi dar vieną labai svarbią reikšmę. Susiklostę žmogaus charakterio ypatumai patys uždeda antspaudą visoms jo mintims, jausmams ir poelgiams. Pagal tai mes ir sprendžiame apie vieno ar kito žmogaus charakterį [8, p.26,27].

Gyvenimo komplikuotumui didėjant ir naujoms blogybėms, įsigalint, auklėjimo uždaviniai plečiasi. Išimtis, deja, neauga vien dėl mokslinių ar technologinių žinių pagausėjimo. Reikia

1

pabrėžti, kad moralinis vystymasis ir aukštų vertybių išgyvenimas daugiausia priklauso nuo vaiko auklėjimo pilnumos ir nuo paskatinančių veiksnių ir momentų gausumo. Žmogus netampa nei racionalus, nei altruistiškai nusiteikęs vien dėl to, kad jam sueina 18 ar 21 metai. A.Robackas teisingai tvirtina, kad, nors beveik visi gali, bet dauguma neįgyja charakterio- vidinio moralinio kodekso, visiškai įsisąmonintos moralinių principų sistemos, pagrįstos kitų gerbimu, teisingumu bei atsakomybe už savo veiksmus [11, p.47]. Moralinis vystymasis prasideda anksti sugebėjimu atskirti gėrio ir blogio pasireiškimus. Tačiau jo vystymuisi reikia daug geros įtakos ir tinkamų modelių, iki jaunuolis pasiekia sąmoningai altruistinę charakterio plotmę arba universaliai vertingų principų pasisavinimą [11, p.15].

Kad ir kiek būtų taisyklių, kad ir kokie geri būtų jausmai, jei nepanaudojame kiekviena konkrečia galimybe veikti, charakteris gali likti taip ir nepasikeitęs į gerąją pusę. Gerais norais ir pragaras grįstas. „Charakteris“, kaip sako J.S.Millis „yra visiškai suformuota valia“; o valia- tai, kaip jis ją supranta,- yra visuma polinkių veikti tvirtai, greitai ir tiksliai visais esminiais staiga iškilusiais nenumatytais gyvenimo atvejais. Polinkis veikti veiksmingai įsišaknija tik priklausomai nuo dažnumo, kurio iš tikrųjų įvyksta veiksmai, o smegenys įpranta prie jų [5, p.53].

Matome, jog asmenybė yra vientisa struktūra, kurios kiekviena ypatybė, kiekvienas bruožas glaudžiai susijęs su visais kitais. Ir kiekvieno žmogaus bruožai ir ypatybės susijusios savaip. Todėl žmonės tokie nepanašūs vienas į kitą. Visas šis nepakartojamas psichinių bruožų derinys ir vadinamas žmogaus charakteriu [8, p.70].

Galėjome pastebėti, kad įvairių autorių mintys kartojasi kalbant apie charakterį, o tai nėra blogai, tiesiog arčiau bendro sutarimo.

Psichologijos istorijoje buvo pareikštos trys pagrindinės hipotezės apie charakterio kilmę: vieni laikė, kad charakteris yra sąlygojamas įgimtų (ir paveldėtų) savybių, kiti, kad charakteris susiformuoja dėl gyvenimo sąlygų įtakos, ir treti, kad charakteris susiformuoja ir įgimtų, ir socialinėje aplinkoje įgytų
savybių pagrindu. Pirmosios dvi kraštutinės pažiūros nebuvo teisingos. Klaidinga, pvz., būtų manyti , kad santūrumas priklauso tik nuo įgimtų nervų sistemos ypatybių arba tik nuo bendravimu įgytų įgūdžių. Realiai charakterio prigimtį aiškina trečioji pažiūra, pasak kurios, charakteris nėra įgimtas, bet formuojasi įgimtų nervų sistemos ir kitų savybių pagrindu [4, p.131].

Pavyzdžiui, charakteris- anaiptol nebūtinai stiprios nervų sistemos vaiko atributas. Štai tipiško melancholiko, kurio tėvai ugdė atkaklumą, mokėjimą siekti užsibrėžto tikslo, laikytis savų įsitikinimų, jeigu jie teisingi, išsirutulios stiprus charakteris [3, p.32]. Šios pažiūros pripažinimas teisingai sudaro galimybes sąmoningai prognozuoti charakterio pakitimus tam tikru būdu organizuojant ugdymą mokyklose ir kitose visuomenės situacijose. Žinoma, charakteris, kaip tai asmenybei pastovių tipiškų savybių visuma, ga pasikeisti tik laipsniškai, per ilgesnį laiką.

2

Charakterio pasireiškimas gali keistis priklausomai nuo situacijų, asmenų, su kuriais bendraujama, emocinių būsenų ir kitų konkrečių poveikių. Išorinėms išraiškoms žmogus gali ir maskuoti tikruosius savo charakterio bruožus: tingus dėtis darbščiu, veidmainis apsimesti nuoširdžiu ir pan. Tačiau kaip tobulai vaidintų apsimestą vaidmenį, žmogus kartkartėmis nusiima kaukę ir parodo tikrąjį veidą. Dažniausiai tai atsitinka ekstremaliomis situacijomis (pavojų ir konfliktų).

2.Charakterio struktūra ir bruožai

Charakteringos tai asmenybei gali tapti įvairių jos psichinių reiškinių individualios ypatybės (pažinimo, jausmų, valios ypatybės, temperamentų, nuostatų, sugebėjimų, bendravimo, veiklos manieros ir kt.), kurių junginys sudaro charakterio struktūrą [4, p.131].

Charakterio struktūroje paprastai skiriami asmenybės kryptingumą reiškiantys charakterio bruožai ir valingieji charakterio bruožai. Asmenybės kryptingumą reiškiantys charakterio bruožai dar skirstomi pagal asmenybės nusistatymą kolektyvo ir atskirų žmonių (pvz., kolektyviškumas ir individualizmas, jautrumas ir abejingumas), darbo (pvz., darbštumas ir tingumas, iniciatyvumas ir inertiškumas), daiktų (pvz., tvarkingumas ir aplaidumas) ir paties savęs (pvz., pasitikėjimas savimi, savęs pervertinimas) atžvilgiu. Jų veiksmingumas priklauso nuo valingųjų charakterio bruožų (pvz., atkaklumo, drąsumo, drausmingumo, ryžtingumo, savarankiškumo). Pagal valingųjų charakterio bruožų išsivystymą skiriama stiprus ir silpnas charakteris, pagal žmogaus požiūrių ir poelgių atitikimo laipsnį- vientisas ir prieštaringas charakteris. Charakterio bruožų išraiškos formos priklauso nuo asmenybės emocinės struktūros ir temperamento [9, p.378].

Bene artimiausius ryšius charakteris turi su temperamento ypatybėmis. Temperamentas, išreikšdamas dinaminę asmenybės pusę, savaip nuspalvina visas charakterio savybes. Jei imsime paprasčiausią charakterio savybę- darbštumą, tai suprantama, kad sangviniko, flegmatiko, choleriko ir melancholiko darbštumas bus skirtingas savo tempais, pastovumu ir kitomis temperamentų charakteristikomis. Tačiau to paties temperamento pagrindu gali formuotis skirtingi charakterio bruožai ( darbščiųjų ir tingių pasitaiko visų temperamento tipų asmenybių) [4, p.132]. Todėl E.Krečmerio, V.Šeldono, I.Pavlovo ir kitų temperamentų problemos savo tyrimuose nagrinėjusių mokslininkų nuomone, į temperamentus būtina atsižvelgti, renkantis profesiją. Dirbti prie sudėtingų valdymo pultų, valdyti sudėtingas šiuolaikines mašinas, veikti ekstremaliomis sąlygomis, ekstremaliose situacijose prieš stresorius, be abejo, geriau sugebės tie žmonės, kurių temperamentai turi daugiau judrumo, pastovumo, energingumo ir ištvermingumo, susivaldymo ir pusiausvyros savybių. Melancholiškas inertiškumas, cholerikas audringumas ir sangviniškas nepastovumas čia gali tapti kliūtimi darbų sėkmei [4, p.129].

Tačiau daugumos profesijų, kur nėra didelių įtampų, įvairių temperamentų žmonės susiranda savo veiklos stilių ir sėkmingai veikia. Pavyzdžiui, galima manyti, kad pedagogo veiklai

3

geriausiai tiks sangviniško ir choleriko temperamento asmenys. Tačiau intravertiškas melancholikas ir flegmatikas pedagogas gali sukaupti daugiau įvairios informacijos ir kitokios medžiagos (archeologinių radinių, kelionių suvenyrų ir kt.), kuri sudomins moksleivius. Be to, melancholiški mokytojai gali geriau suprasti ir atjausti moksleivius įvairių nesėkmių atvejais, flegmatikai- pratinti prie santūrumo ir t.t. [4, p.129].

Ir praktiniame auklėjamame darbe naudotis tradicine keturių temperamentų tipų samprata dažnai gali būti paranku. Pavyzdžiui, kai matome nesantūrų, nesivaldantį vaiką, tai dar nereiškia, kad turime malonumą susipažinti su choleriku,- gal tai „lengvai auklėjamas“ sangvinikas, į kurio auklėjimą išties buvo žiūrima pernelyg lengvai. Ir atvirkščiai, cholerikas, kuris auga, mokydamasis prisitaikyti prie aplinkinių, perprasdamas naudingas santūrumo ir mandagumo taisykles, niekada neparodys blogų charakterio bruožų. Taigi nesantūrumą reikia priskirti charakteriui, o ne temperamentui [3, p.32].

Kas kita, kad tam tikri netinkamai auklėjamo vaiko temperamento ypatumai gali lengviau reikštis nepageidautinais charakterio bruožais. Bet, beje, jokios
nėra- pastabūs, supratingi ir nuosekliai savo tikslo siekiantys tėvai įstengs užkirsti kelią nepageidautiniems būdo bruožams ir padės plėtotis visuomeniškai naudingiems [3, p.33].

Charakterio valingųjų bruožų dėka žmogus gali reguliuoti savo temperamento pasireiškimus bendraudamas ir dirbdamas. Svarbią charakterio dalį sudaro nuostatos. Kai jos tampa ryškios ir būdingos tai asmenybei, vadinamos charakterio bruožais. Charakterio bruožais gali tapti nuostatos kitiems žmonėms (humaniškumo, draugiškumo, niekinimo ir smerkimo, pašaipūniškumo ir kt. bruožai). Nuostatos savo asmenybei gali pasireikšti kuklumo ir išpuikimo, savigarbos, mažavertiškumo bei egocentriškumo ir kt. bruožai. Nuostatos savo profesiniam darbui gali formuoti darbštumo ir tingumo, darbo sąžiningumo, kūrybiškumo ir iniciatyvumo, pastovumo bei aplaidumo ir kitus bruožus. Įvairių charakterio bruožų atsiranda dėl nuostatų daiktams (daiktų saugojimo) tvarkingumas ir jų kokybės priežiūra, daiktų pamėgimas ir kolekcionavimas, daiktų griovimas ir kt.). Be to sudėtingi charakterio bruožai formuojasi dėl nuostatų spręsti pasaulio bei žmogaus problemas, dėl nuostatų religijai, mokslui ir kitoms asmeninėms vertybėms [4, p.132].

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1720 žodžiai iš 5378 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.