Charakteris ir temperamentas
5 (100%) 1 vote

Charakteris ir temperamentas

Įvadas.

Žmonės skiriasi vienas nuo kito daugeliu asmenybės savybių. Kiekvienas žmogus skirtingai reaguoja į aplinkos poveikius. Mums visiems būdingas santykių su aplinka įvairumas, asmenybės ypatybių bei savybių įvairumas. Didžiausią reikšmę turi asmenybės ypatumai, kurie žmogų apibūdina kaip visuomenės narį. Žmogui būdinti tam tikri santykiai su kitais žmonėmis, jis visuomet užima tam tikrą padėtį visuomeninių santykių sistemoje.

Asmens ypatybės, išreiškiančios žmogaus santykius su aplinka, sudaro tam tikrą derinį, kuris yra ne žmogaus atskirų ypatybių suma, bet vieninga visuma. Ta visuma sudaro žmogaus charakterį.

Charakteriu vadinama visuma asmenybės savitų individualių psichinių savybių, išskiriančių tam tikrą žmogų, kaip visuomenės narį, išreiškiančių jo santykį su aplinka ir pasireiškiančių jo elgesyje, poelgiuose.

Charakteris yra glaudžiai susijęs su žmogaus sugebėjimais ir temperamentu.

Sugebėjimų formavimą sąlygoja kūrybinė pažiūra į darbą, aistringas troškimas ir mokėjimas ieškoti to, kas yra nauja, originalu, entuziazmas, kūrybinė drąsa, savojo darbo, kaip didelio visuomeninio reikalo dalies, supratimas, nenutrūkstamo ryšio su kolektyvu jautimas, troškimas dirbti jo gerovei, tikėjimas savo jėgomis ir galimybėmis, susijęs su nuolatiniu nepasitenkinimu savo laimėjimais, didelis reiklumas sau, mokėjimas kritiškai žiūrėti į savo darbą. Sugebėjimų vystymasis yra glaudžiai susijęs su mokėjimu atkakliai nugalėti sunkumus, nenusiminti, ištikus nepasisekimams, dirbti organizuotai, rodyti iniciatyvą.

Temperamentas taip pat daro įtakos charakteriui, suteikia „atspalvį“ vienokiems ar kitokiems charakterio bruožams. Tačiau ir temperamentas persitvarko charakterio įtakoje: stipraus charakterio žmogus gali „pažaboti“, nuslopinti kai kurias neigiamas savo temperamento puses.

Temperamentas – individo psichikos ypatybių, nuo kurių priklauso psichinės veiklos dinamika (intensyvumas, tempas, ritmas), visuma. Tai įgimta ir santykiškai pastovi asmens savybė.

Temperamento savybės didesne dalimi negu kitos asmenybės savybės priklauso nuo įgimtų kūno anatominių ir fiziologinių ypatybių ir dėl to yra pačios pastoviausios. Socialinė aplinka ir organizuotas ugdymas jas mažai keičia.

Temperamento sąvoką IV a. pr. m. e. sukūrė Hipokratas. Jis teigė, kad temperamento tipą lemia keturių pagrindinių žmogaus kūno skysčių (kraujo, gleivių, juodosios ir geltonosios tulžies) santykis. Hipokratas skyrė šiuos temperamento tipus: flegmatiką, choleriką, melancholiką, sangviniką. Tokie temperamento tipai skiriami ir šiandieninėje psichologijoje, tik kitaip aiškinamos temperamentą lemiančios priežastys.

Toliau pamėginsiu aptarti charakterį ir jo bruožus, temperamentą ir jo tipus atskirai bei išskirti jų skirtumus.

1. Charakteris.

Nė vienas tik ką gimęs kūdikis nėra iš karto darbštus ar tingus, sąžiningas ar veidmainys, drąsus ar bailus, drausmingas ar nesusivaldantis. Tų ypatybių fatališkai nenulemia jo nervų sistemos ypatybės. Charakteris susiformuoja gyvenimo eigoje, jis priklauso nuo žmogaus gyvenimo kelio, atspindi jo gyvenimo sąlygas ir būdą. Žmogaus santykių su aplinka sistema susidaro pačios aplinkos įtakoje.

Tačiau ne tik aplinka gali keisti žmones, bet ir žmonės aktyviai veikia aplinką, ją keičia, nugali ir pertvarko nepalankias gyvenimo aplinkybes. Ne išorinės sąlygos, ne pati aplinka, o žmogaus veikla tam tikromis sąlygomis, jo sąveika su aplinka vaidina lemiamą vaidmenį charakterio formavimuisi. Charakteris susidaro ir kinta praktinėje žmogaus veikloje, jo praktinėje, gyvenimiškoje patirtyje.

Kiekvieno atskiro žmogaus gyvenimo ir veiklos sąlygos, jo gyvenimo kelias turi individualaus savitumo ir yra nepakartojami. Tai sąlygoja individualių charakterių įvairumą. Kita vertus, žmonių, kurie gyvena ir vystosi vienodomis visuomeninėmis sąlygomis, charakteriai turės bendrų bruožų, atspindinčių bendras, tipingas jų gyvenimo aplinkybes. Kiekvieno žmogaus charakteris yra individualių ir tipiškų bruožų vienybė.

Žmogus gyvena tam tikroje visuomeninėje santvarkoje, kuri turi savo ypatybių. Tipiški charakteriai yra tam tikrų visuomeninių istorinių sąlygų produktas (pavyzdžiui, komunizmo kūrimas).

Charakterio pasireiškimai gali keistis priklausomai nuo situacijų, asmenų, su kuriais bendraujama, emocinių būsenų ir kitų konkrečių poveikių. Išorinėmis išraiškomis žmogus gali ir maskuoti tikruosius savo charakterius bruožus; tingus dėtis darbščiu, veidmainis apsimesti nuoširdžiu ir pan. Tačiau, kad ir kaip tobulai būtų apsimetinėjama, žmogus vis tiek tam tikromis sąlygomis parodo savo tikrąjį veidą. Dažniausiai tai atsitinka ekstremaliomis situacijomis (esant pavojui, konfliktui ir pan.). Taigi, geriausiai žmogaus charakterio bruožus galima pažinti asmenybei grėsmingose situacijose.

1.1. Charakterio struktūra.

Charakterio struktūrą sudaro įvairių asmenybės psichinių reiškinių individualios ypatybės (pažinimo, jausmų, valios ypatybės, temperamentų, nuostatų, sugebėjimų, bendravimo, veiklos manieros ir kt.).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 758 žodžiai iš 2437 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.