Charakteris
Žmogaus savitumo prielaidos
Pasaulyje nėra dviejų visai vienodų žmonių. Visi mes kažkuo skiriames.
Kiekviena asmenybė nepakartojama, pasižymi jai vienai būdinga idividualių
psichinių savybių visuma – charakteriu. Tai labai sudėtingas darinys, tam
tikromis gyvenimo aplinkybėmis sąlygojąs tipišką žmogaus elgesį. Žinodami
savo draugo charakterį, mes sakome: „Aš jį pažįstu. Esu įsitikinęs, kad
tokiu ir tokiu atveju nesusilaikys, bus šiurkštus, prikalbės nereikalingų
dalykų, o paskui gailėsis, krimsis.“ Vadinasi, mes žinome tipiškas žmogaus
savybes ir progrnozuojame jo elgesį tipiškomis sąlygomis. Kiekvienas
charakterio bruožas išreiškia žmogaus santykį su tam tikrais gyvenimo
reiškiniais.
Sakydami, kad jauonuolis yra tokio ar kitokio charakterio, mes turime galvoje
jo santykius su žmonėmis (nuoširdus, draugiškas, ciniškas, žiaurus,
nesąžiningas, pagarbus, ir pan.), požiūrį į darbą (darbštus, tingus, taupus,
punktualus ir pan.), ir į save patį (kuklus, išdidus, egocentriškas, nesavikritiškas
ir pan.). Elgesys (tipiškas, įprastinis) yra priemonė šiai sistemai išreikšti.
Vadinasi, jei jaunuolis negerbia žmonių, nedraugiškas, tingus, nesavarankiškas, jis ir
elgiasi šiurkšciai, nemandagiai, neatsakingai. Taip besielgiančius jaunuolius mes
smerkiame, skatiname taisytis.
Daugelis charakterio bruožų skatina žmogų veikti, sąlygoja jo veiksmus, poelgius.
Pavyzdžiui, du studentai turi vienodas mokymosi sąlygas, jiems būdingas teigiamas
požiūris į studijas, pasirinktą profesiją, tačiau jų charakteriai skiriasi ir todėl
bendrų tikslų jie siekia skirtingai. Vienas mokosi kasdien, tuo paciu metu, kruopščiai
susiplanuodamas literaturą visam semestrui. Antrasis studijuoja priešokiais, be
aiškesnio plano, daugiau dėmesio skirdamas probleminiams klausimams, o ne faktų
įsiminimui. Jis pats nepatenkintas savo mokymosi pobudžiu, bet kitaip dirbti nepajėgia.
Psichologų tyrimai rodo, kad kai kurie žmonės labiausiai vertina savo darbo pasiekimus,
o nesėkmiu ne itin bijo. Todėl jie renkasi sunkius uždavinius, nors ir jaučia, kad gali
ju neišspręsti, nepagrįstai rizikuoja. Kiti, priešingai, labai bijo nesėkmiu, o savo
pasiekimus mažiau vertina. Todel jie atsargūs, viskq apsvarstantys, renkasi lengvesnius
uždavinius, nors žino, kad galetų atlikti ir sunkesnius. Toks ne visai pagrįstas, bet
nuo charakterio priklausantis veiklos būdas gali pasireikšti mokymesi, darbe,
bendraujant su žmonėmis. Ypač ryškiai jis pasireiškia didelės įtampos būsenoje. Iš
tikrųjų charakterį geriausiai galima pažinti sunkiose, konfliktinese situacijose.
Nepasisekė darbe ar mokykloje, išdavė draugas ar draugė, atsirado kliūčių siekiant
gyvenimo tikslų – štai šiomis aplinkybėmis labiausiai ir išryškėja charakterio
savybės – optimizmas, tikėjimas žmonėmis, valingumas ar, priešingai, abejingumas,
nepasitikėjimas, irzlumas, kerštingumas ir pan.
Temperamentas
Žmogaus charakteris glaudžiai susijes su temperamentu. Šias sąvokas ne visi aiškiai
skiria. Todel pirmiausiai ir aptarsime, kas yra temperamentas, koks jos ryšys su
charakteriu. Temperamentas – tai pastoviausia psichinė savybė, įgimta ir mažai
kintanti. Ji sudaro pagrindą greičiau ar lėčiau formuotis įvairiems charakterio
bruožams. Norint gerai save pažinti, reiktų skirti temperamentq ir charakterį, kad
gerai žinodami temperamento ypatumus, galėtume įžvelgti, kokie charakterio bruožai
greičiau ir lengviau atsiranda, o kokie tik didelių pastangų dėka išsiugdomi.
Psichologai pabrėžia svarbiausiq temperamento ypatybę – žmogaus psichinės veiklos
dinamikq, dažnai jq lygindami su upėmis. Viena jų srauni, vingiuota, greita,
putojanti kriokliais, o kita rami lygumos upė. Jos labai skiriasi savo tėkmės greičiu,
triukšmingumu, veržlumu ir kitomis savybėmis, priklausančiomis nuo gamtinių sąlygų.
Kalbėdami apie temperamentq, turime galvoje psichiniu procesų kilimio greitį ir trukmę:
greitai ar lėtai suvokiama, susikoncentruojama, ar išlaikomas dėmesys, įsimenama,
išlaikomi vaizdiniai atmintyje ir pan. Be to, temperamentas išreiškia psichinių
procesų intensyvumą, t.y. vieno temperamento žmogaus jausmai ir valia gali būti
labai stiprus, o kito, priešingai, ir jausmai, ir valia silpni. Nuo temperamento
priklauso ir psichinės veiklos kryptingumas į tam tikrus apibrėžtus objektus
(pavyzdžiui, vieno temperamento žmogus ryškiai linkęs aktyviai veiklai, imlus
naujiems ispūdžiams, pažintims, tuo tarpu kito temperamento žmogus labiau susikaupęs
savyje, įsigilinęs į savo mintis, išgyvenimus).
Temperamentu žmonės domisi nuo seno. Žodis „temperamentas“ reiškia „dalių santykį“,
proporcijas. Mat senovės mokslininkai manė, kad temperamentas priklauso nuo
žmogaus organizme esančiu skysčių (kraujo, tulžies, gleivių) santykio. Žmogaus,
kurio organizmo skysčių sudėtyje vyravo kraujas (lotynų kalbos žodis „sanquis“),
temperamentas buvo pavadintas sangviniškuoju. Mišinys, kuriame vyravo gleivės
(graikų kalbos žodis „flegma“), pavadintas flegmatiškuoju temperamentu. Organizme
vyraujant geltonajai tulžiai (graikų kalbos žodis „chole“), turėsime choleriškąjį
temperamenta, o vyraujant juodajai tulžiai (iš graikų kalbos žodžio „melaina chole“)
–
melancholiškąjį temperamentq.
Suprantama, ši antikinio mokslo sudaryta klasifikacija nepaaiškina temperamento
pagrindo.Tačiau mėginimas išskirti žmonių tipus yra įdomus, beje, tai daroma
iki šiol. Bandymų suklasifikuoti žmones į tipus buvo ir yra įvairiausių. Šiuo
metu daugiausia aiškinama, kad temperamentas priklauso nuo fizinės žmogaus
konstrukcijos, vidaus sekrecijos liaukų veiklos (vokiečių psichologas E. Krečmeris,
amerikietis V. Šeldonas) arba nuo nervų sistemos savybių santykio (I. Pavlovas).
Ilgus metus tyrinėjęs aukštąją nervinę veiklą, I. Pavlovas padarė išvadą, kad yra
keturi pagrindiniai nervų sistemos tipai:
1) stiprus, nepusiausviras (jaudinimasis stipresnis už slopinimą);
2) stiprus, pusiausviras, judrus;
3) stiprus, pusiausviras, lėtas;
4) silpnas.
Šie nervų sistemos tipai ir sudaro fiziologinį temperamentų pagrindą.
Žinoma, minimi keturi tipai dar neapibūdina visų nervų sistemos savybių, tiesiogiai