Charakteris2
5 (100%) 1 vote

Charakteris2

1121

ĮVADAS

Šiame savo darbe analizavau, kaip charakterio tipai veikia bendravimą. Bendravimas – tai ne tik keitimasis informacija, bet ir didžiulė socialinė vertybė, praturtinanti abi bendraujančias puses. Tai – geros nuotaikos, aktyvesnės kūrybinės veiklos laidas, patikimas kelias į psichologinę harmoniją. Buvo prieita nuomonė, kad buti grynai ekstravertu, ar intravertu nėra gerai. Todėl norint išmokti gerai bendrauti, visų pirma reikia mokėti kontroliuoti save, ir elgtis kiekvienoje situacijoje kitaip. Juk bendrauti daug maloniau, kai žmogus atviras, nuoširdus. Praranda bendravimas prasmę, jeigu visiškai skiriasi pažiūros, nežinoma, ką apie tave mano, ko gali laukti ir ko laukia iš tavęs.

Bendravimas kur kas sklandesnis ir malonesnis, kai gerai žinomas pašnekovo charakteris, temperamentas, atsižvelgiama į vieno ir kito interesus, papročius ir įpročius. Charakteris – tai asmenybės bruožai būdingi tik tam žmogui. Charakteris formuojasi pagal temperamentą ir aplinkybes, pagal artimųjų pasaulėžiūrą, intelektą, emocijų išraišką. Charakteris formuojasi gyvenimo eigoje. Charakterio įpatumus įtakoja aplinka, šeima, gyvenimo aplinkybės. Tačiau pats žmogus vaidina didžiausią vaidmenį.

TEORINĖ DALIS

Bendravimas – tai ne tik keitimasis informacija, bet ir didžiulė socialinė vertybė, praturtinanti abi bendraujančias puses. Tai – geros nuotaikos, aktyvesnės kūrybinės veiklos laidas, patikimas kelias į psichologinę harmoniją. Žmogus apskritai negalėtų ne tik egzistuoti, bet ir pajusti gyvenimo džiaugsmą be glaudžių ryšių, dažnų susitikimų, be bendros veiklos su aplink esančiais.

Bendravimas kur kas sklandesnis ir malonesnis, kai gerai žinomas pašnekovo charakteris, temperamentas, atsižvelgiama į vieno ir kito interesus, papročius ir įpročius.

Kiekvienas gerai pažįstame jausmą, kurį sužadina nuoširdus bendravimas, tačiau jis ne visų širdyse randa atgarsį. Su vienais lengviau rasti bendrą kalbą ir malonu bendrauti, su antrais – sunkiau, nuo trečių – nusisukame, ketvirtų – vengiame. Sunku bendrauti su tais, kurie apšaukia, užgaulioja. Bendravimas daugiau teikia kančios negu džiaugsmo, kai įsiterpia klasta ir apgaulė, beatodairiškai tenkinami tik savieji poreikiai. Argi įmanoma bendrauti su žmonėmis, galinčiais kiekvienu momentu išduoti, apkaltinti vien dėl to, kad spręstųsi jų problemos?.. Nemalonu bendrauti ir su žmonėmis, kurių akyse nesimato džiaugsmo, o žvilgsniai šalti ir nepatiklūs.

Žymiai sunkiau bendrauti tam, kuris bijo viešai pasakyti savo nuomonę, nesugeba ir nenori atleisti. Sunku prisitaikyti ir prie genijų arba keistuolių. Praranda bendravimas prasmę, jeigu visiškai skiriasi pažiūros, nežinoma, ką apie tave mano, ko gali laukti ir ko laukia iš tavęs.

Atsiranda visokiausių situacijų, kai stengiamasi bendravimą įsprausti į kažkokių visiems atvejams tinkamų elgesio kultūros taisyklių rėmus. Nėra ir niekas negali pasiūlyti rekomendacijų, kurios tiktų visų stilių bendravimui. Protingiausia kiekvienoje konkrečioje situacijoje vadovautis ne tik nusistovėjusiomis normomis ir principais, bet ir savais, toje situacijoje tinkamiausiais.

Vieni žmonės labiau linkę bendrauti, kiti – mažiau. Kai kurie net nepažįstamoje kompanijoje – tarsi žuvys vandenyje, o kitiems vakaroti su nepažįstamais žmonėmis – tikras pragaras. Ir vis dėlto, kaip teigia amerikiečių sociologai ir psichologai, nėra uždarų ir nešnekių žmonių. Žmonės tik nemoka būti komunikabilūs. Taigi reikia mokytis bendrauti su įvairiausiais žmonėmis įvairiausiose situacijose. Žmonija tūkstantmečiais mokėsi bendravimo meno, kurdama vis tobulesnes taisykles, įstatymus, elgesio normas. Visi siekiame tokio bendravimo, kurio dėka kiekvienas pailsi, atsigauna, pasijunta pakylėtas. Žinoma, kartais vietoj laukto džiaugsmo bendravimas sudrumsčia dvasios ramybę, prišiukšlina sielą, sukelia net pykčio audras.

Charakteris – tai asmenybės bruožai būdingi tik tam žmogui. Charakteris formuojasi pagal temperamentą ir aplinkybes, pagal artimųjų pasaulėžiūrą, intelektą, emocijų išraišką. Charakteris formuojasi gyvenimo eigoje.

Žmonės pagal charakterį yra skirstomi į:

1. Intravertus (pasyvesnio charakterio žmonės).

2. Ekstravertus (visas dėmesys nukreiptas į išorinį pasaulį).

Ekstravertiškumas ir intravertiškumas yra tik du iš daugelio žmogaus elgesio savitumų. Bet dažniausiai jie gana akivaizdūs ir lengvai atpažįstami.

Ekstravertas. Energingas, veiklus, aktyvus, suvartoja daugiau energijos, nei gauna, todėl veiklos stilius neekonomiškas. Lengvai užmezga kontaktus. Imasi vis naujų ir naujų darbų. Dažnai persidirba, pervertina save, reikia prilaikyti. Atviras, nukreiptas į išorę, jam reikalinga veikla, psichologinis aktyvumas. Su malonumu pasakoja ir rodo. Kontaktai su nepažįstamais nesukelia įtampos. Gailisi dažniau dėl per didelio savo aktyvumo. Lengviau suprasti kitus, nei save. Labiau linkęs keisti kitus, nei keistis pats, sunku prisiderinti prie kitų. Svarbus išorinis pasaulis. Orientuotas į objektus – žmones, daiktus, o santykius tarp jų nelaiko svarbiais. Išorines problemas sprendžia greičiau, negu vidines. Pareigų nemėgsta, bet mėgsta reikšti iniciatyvą. Dažnai imasi kelių darbų iš karto, pradeda naują nebaigęs seno. Didžiuojasi tuo, kad daug dirba.
Žino, kad lengvai gali pasiekti aukšto posto, jam įprasta vadovauti. Mėgsta konkurenciją ir puolimą. Jo vadovaujamos organizacijos auga, veržiasi į svetimas teritorijas.

Intravertas. Daugiau sukaupia energijos, nei išduoda. Veiklos stilius pasyvus, lėtesnis, bet ekonomiškas. Labiau laukia kontaktų iš kitų žmonių, nei užmezga pats. Kontaktai su nepažįstamais reikalauja pastangų. Negali prisiversti atsiverti. Linkęs daryti mažiau nei reikia, reikia paraginti, aktyvizuoti. Labiau linkęs klausyti, stebėti, nei kalbėti. Nukreiptas į savo vidinį pasaulį, lengviau supranta save, nei kitus, uždaras. Labiau savimi pasitiki, kai mažiau kontaktų. Geriau linkęs keistis pats, nei keisti kitus, jam lengviau prisiderinti, nei bandyti aktyviai paveikti žmogų. Galvoja lėčiau, bet kokybiškiau, detaliau. Stengiasi riboti rūpesčių ratą. Svarbesnis vidinis pasaulis, savo jausmai, mintys. Nemėgsta atsakomybės, bet noriai vykdo savo pareigas. Perdėtą aktyvumą laiko nepriimtinu. Dažniau gailisi dėl neįgyvendinto aktyvumo, veiklos. Gerai apskaičiuoja savo jėgas, retai pradeda kelis darbus iškarto. Būdingos gilinimosi ir tobulinimosi tendencijos. Įsitraukęs į darbą gali greit sustoti, jei yra reikalas. Sunku priprasti vadovauti, laikosi pasiekto aukšto posto, nes sunku buvo jį gauti. Jei įmanoma, vengia konkurencijos. Kitų teritorijos mažai domina, tad jo vadovaujamos organizacijos auga nuolat tobulindama savo struktūrą ir darbo metodus. Būdinga stabilumas, ištikimybė, lojalumas.

Intraverto charakteris formuojasi melancholiko ir flegmatiko temperamento pobūdžiu. Išorinis tokio žmogaus gyvenimas atrodo pilkas ir monotoniškas. Tai tipiškas namisėda. Savo išore ir kalba jis neatkreipia dėmesio į save.

Tačiau tiek intravertas, tiek ekstravertas daro klaidas bendraudami. Galima išskirti pagrindines to priežastis: žmonės yra linkę pasiduoti inercijai. Mes pradėję kažką daryti, tai darome ir toliau. Intravertai dėl savo charakterio linkę elgtis visose situacijose pasyviai: nutylėti, nesikišti. Bet tokiose situacijose, kur toks eggesys teisingas, intravertas sudalyvaus geriausiai. Priešingas intravertui yra ekstraverto charakteris. Jis linkęs būti aktyvus. Tačiau patekus į tokias situacijas kuriose geriau būtų patylėti, jis to nepadaro. Dėl to dažniausiai ir nukenčia.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1131 žodžiai iš 2196 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.