Chirurgijos vystymosi istorija
5 (100%) 1 vote

Chirurgijos vystymosi istorija

1. Chirurgijos vystymosi istorija.

Chirurgija rankų darbas (cheir (ranka) + ergon (darbas)).

Priešistorinė chirurgija.

Daugelyje pasaulio senovės tautų gydymo menas buvo susietas su religiniais veiksmais. Indai, arabai, egiptiečiai, graikai manė, kad menas gydyti tai Dievo dovana. Dažnai tokius žmones vadino žyniais.

Babilonas. Hamurabio kodeksas apie 2500 m. pr. Kr.. Chirurgija kaip ir visa medicina buvo dvasininkų bei žinių rankose.

Senovės Egiptas. 3200-300m. pr. Kr.. Jie mokėjo amputuoti, kastruoti, operaciniu būdu šalinti inkstų akmenis. Gerai atstatinėjo ilgųjų kaulų lūžius. Nuskausminimui vartojo indiškąją kanapę ir opijų.

Senovės Graikija. Garsiausias graikų gydytojas empirikas Hipokratas, paskelbė daug chirurginių darbų apie kaukolės kaulų lūžių nustatymą ir gydymą. Kraujavimui sustabdyti jis reikalavo sužeistą galūnę pakelti aukštyn.

Chirurgija, žlugus antikinei Graikijai.

Senovės Roma. Vaikų gydytojai, gladiatorių gydytojai, nuolatiniai karai.

Celsas – susistemino chirurgiją, parašė veikalą “De medicina”.

Galenas – pats skrodė lavonus, daugiausia beždžionių, rečiau – žmonių. Tai padėjo jam surinkti daug anatomijos ir fiziologijos žinių.Galenas taip pat toli pažengė operacinėje chirurgijoje ir paliko daugelio operacijų aprašymą. Vartojo ligatūras ir kraujagysles užsukdavo. Siuvo šilkiniais , o kartais ir žarniniais siūlais. Jis ypač rūpinosi žaizdų gydymu ir gijimu. Pirmasis aprašė kaulų sugijimą ir kaulinį rumbą.

Bizantija. Čia ypač palankios sąlygos medicinai vystytis buvo IV-VIII a. Ypač klestėjo tais laikais karo medicina ir chirurgija.Žymiausias to laiko gydytojas buvo Paulus de Aegina (Povilas Eginiškis ), laikomas jauniausia grandimi tarp senovės laikų ir viduramžių medicinos. Jis šalindavo navikus, darydavo amputacijas.

Arabija Arabai išrado eterį ir pradėjo jį naudoti nuskausminimui. Žymiausias arabų medicinos atstovas buvo

Avicena – Ali Abu Ibn-Sina (980-1037)– tadžikas. Parašė “Medicinos arba gydomojo meno, kanonas”. Manoma, kad jis yra pastovaus tempimo gydant ilgųjų kaulų lūžimus autorius. Kitas žymus arabų medicinos atstovas buvo Abukasimas, gyvenęs Ispanijoje. Jis darydavo torakotomiją empiemos atveju, šalindavo iš šlapimo pūslės akmenis, operuodavo išvaržas.

Viduramžių chirurgija.

Neįveikiama kliūtis mokslui ( tame tarpe ir chirurgijai ) vystytis viduramžiais buvo bažnyčia.Neleistinos buvo kruvinos operacijos Dėl draudimo skrosti chirurgija perėjo į antraeilį amatą. Ją perėmė barzdaskučiai. Ilgainiui iš jų susikūrė chirurgų cechas. Jie užsiėminėjo gydymu turgaus aikštėse publikos akyse. Daugiausia barzdaskučiai versdavosi žaizdų gydymu. Anksčiausiai šis amatas atsirado Italijoje ir iš jos po visą Europą pasklido garsūs išvaržų ir akmenų operatoriai.

Pirtininkai ir barzdaskučiai pridarydavo ir daug nelaimių, todėl Sicilijos karalius Rodžeras II 1140 metais įvedė chirurgams ir apskritai visiems gydytojams egzaminus. Pilnas teises su kitomis medicinos šakomis chirurgija įgavo 1540m., kai Henris VIII paskelbė suvienijimo aktą tarp chirurgų ir barzdaskučių cecho – Londone buvo įsteigtas Karališkasis Chirurgijos koledžas. Iki jo buvo griežtos ribos tarp chirurgų ir terapeutų, vadinamųjų internistų, kuriems nepriimtina buvo ne tik chirurginių operacijų atlikimas, bet ir paprasčiausias fizinis pacientų ištyrimas. Nustatant diagnozę, buvo draudžiama apnuoginti paciento kūną, o jei pacientė – moteris, net ir liestis prie jos. Tačiau, nustatę diagnozę, internistai, jei ligoniui reikėjo chirurginio gydymo, siųsdavo jį kaip tik pas tuos niekinamus barzdaskučius.Šis teisių sulyginimas buvo labai svarbus chirurgijos vystymosi etapas. Pagaliau suprasta, kad chirurgija irgi yra labai svarbi medicinos sritis ir kad jos irgi reikia labai rimtai mokytis. Visoje Europoje ėmė kurtis aukštosios medicinos mokyklos.

1112m. Bolonijoje įsikūrė pirmasis Universitetas.

1205m. – Paryžiaus Universitetas.

XIII a. Universitetas įkurtas Salerne.Čia chirurgijos studijos jau buvo grindžiamos anatomija.Rodžeras Frugardis iš Salerno išleido chirurgijos kompendiumą “Chirurgija magistri Rogeri”, kuriuo visą sekantį šimtmetį naudojosi Europos gydytojai.

Leonardo da Vinči – aprašė visą kirmėlinės ataugos anatomiją ir jos variantus.Medicina tuo metu jau rėmėsi anatomijos ir fiziologijos žiniomis.

Prancūzų chirurgas Henris de Mondevilis (1320) galutinai pasisakė prieš žaizdų zondavimą ir suprato ankstyvo žaizdos sutvarkymo reikšmę.Vietiniam nuskausminimui jis taikė galūnės užveržimą.

Kitas žymus prancūzas Gi de Šolijakas (1300-1368) pirmasis pradėjo siūti žarnas ne kaip italai Rodžeras ir Rolandas, kurie dėdavo į žarnos spindį džiovintą žąsies trachėją ar kitą vamzdelį. De Šoliakas parašė išsamų chirurgijos vadovėlį, kur aprašė šlaunikaulio lūžio gydymą pastoviu lūžgalių tempimu į priešingas puses.Šis būdas buvo užmirštas ir tik XIX a. iš naujo atrastas.

A.Pare (1510-1590)– barzdaskutys-chirurgas. Prancūzų-vokiečių karo metu kraujavimui stabdyti ant žaizdų pildavo verdančią smalą, arba kišdavo į ją visą galūnę. Tai turėjo apsaugoti ir nuo “žaizdų užnuodijimo paraku”. Dėl to daugelis sužeistųjų mirdavo nuo skausminio šoko. Vieną kartą smala
Pare pasibaigė, tada jis pradėjo pilti ant žaizdų kiaušinių, rožių aliejaus ir terpentino mišinį ir gavo žymiai geresnius rezultatus. Kraujavimui stabdyti jis pradėjo taikyti stambiųjų kraujagyslių ligatūras, o 1552 m.sugalvojo specialų instrumentą kraujuojančioms kraujagyslėms suimti operacijos metu. Pare patobulino ir traumatologiją – sugalvojo stakles išnirimų bei lūžimų atstatymui, rankos protezą su šarnyrais. 1563m. jis buvo paskirtas asmeniniu Karolio IX gydytoju, gyvenimo pabaigoje tapo ir Prancūzijos Mokslų Akademijos garbės nariu.

J.Peanas (1830-1898) – pirmasis atliko skrandžio rezekcija, bet pacientas mirė. J.Peanas buvo labai elegantiškas, operuodavo tik su fraku. Tai buvo chirurgas be širdies, turintis virtuozišką techniką.

J.Larey – GMP įkūrėjas.Buvo chirurgas Napoleono armijoje, pasiūlė sužeistuosius transportuojančius vežimus žymėti raudonu kryžiumi, kad nešaudytų priešas.

XVII ir XVIII amžiaus chirurgija.

1605m. Harvey atrado kraujo apytaką, to link ėjo, bet nesuspėjo įvykdyti Vezalijus ir Servetas.

Dž. Hunteris (1729-1793) anglas chirurgas, stengėsi suteikti chirurgijai stiprų teorinį pagrindą, norėjo ją iš paprasto amato padaryti mokslu ir menu.

1731m. Paryžiuje Liudvikas XV įkūrė Karališkąją chirurgijos akademiją. Tuomet chirurgai buvo prilyginti kitiems gydytojams.Pirmuoju akademijos prezidentu tapo garsusis Ž.L.Pti (Potit).Akademijos dėka prancūzų chirurgija dominavo pasauly iki XIX a. vidurio.

XIX a.ir XX amžiaus pradžios chirurgija.

XIX a. vidury į pirmą vietą iškilo vokiečių chirurgija. Jos įkūrėju laikomas B.Langenbekas. Iš jo mokyklos išėjo T.bilrotas ( skrandžio, skydliaukės operavimo klausimai ), R.Kocheris, F.Esmarchas ir kt.

F Trendelenburgas.(1844-1924) pirmas padarė embolektomiją iš a. pulmonalis. Jo vardu pavadinti mėginiai angiochirurgijoje ir ortopedijoje.

J.Mikuličius (1850-1905) gimė Kaune. Daugiausia domėjosi virškinamojo trakto, ypač storųjų žarnų, chirurgija.

Tolimesnė chirurgijos raida buvo susijusi su dviem problemomis: žaizdų infekcija ( dėl jos mirdavo virš 80℅ operuotų) ir skausmo problema. Buvo ir trečia problema – nemokėjimas tinkamai stabdyti kraujavimo operacijų metu.Dėl šių faktorių operacinis mirštamumas daugely atvejų būdavo didesnis nei neoperuojant, ir, kol šitos problemos nebuvo išspręstos, chirurgija negalėjo vystytis kaip lygiavertė medicinos šaka ir buvo tik nevilties gydymo metodas.

Iki bakteriologinės eros pradžios (1876 m.) daugiau kaip puse operuotų ligonių susirgdavo rože, žaizdų difterija arba sepsiu ir mirdavo. Todėl chirurgai bijodavo operuoti, nes po kai kurių operacijų mirštamumas būdavo didesnis, nei nieko nedarant.

Hipokratas manė, kad žaizdų infekciją sukelia kažkokios medžiagos patenkančios iš oro.

1752m. Newgate kalėjime prieš infekciją naudojo vėjinius malūnus. Čia labai daug mirė kalinių nuo šiltinės.

XVIII a. dauguma chirurgų manė, kad dėl pūliavimo kaltas oras — jis atšaldąs ir išdžiovinąs žaizdas, dėl to susiaurėjančios smulkiosios kraujagysles ir žaizdoje sutrinkanti kraujo apytaka. Todėl oro tais laikais labai bijota ir stengtasi žaizdas uždengti tvarsčiais.

Paracelsas – manė, kad nežinomos medžiagos patenka į žaizdą sužeidimo metu.

Levenhukas, L.Pasteras, Henle – skelbė postulatus, kad infekcinių ligų ir supūliavimų priežastys tai gyvi organizmai, nematomi akimi (contagia animata).

1867 m. žymus anglų chirurgas Listeris (1827-1912), remdamasis Pastero darbais, įrodė, kad žaizdų pūliavimo priežastis yra gyvi mikroorganizmai, patekę į ją iš oro. Kovai su mikrobais jis panaudojo karbolio rūgštį, nustatė optimalią jos koncentraciją — 3-5% ir sukombinavo specialų keleto sluoksnių tvarstį, kad prie žaizdos neprieitų oras.Tai, kad karbolio rūgštis sulaiko pūvimą, buvo pastebėta dar 1860 m. ir jau tada ji pradėta vartoti pūlinių žaizdų gydymui, bet Listeris paruošė karbolio rūgšties vartojimo metodą ir pritaikė jį plačiu mastu, todėl jis laikomas antiseptikos įkūrėju. Karbolio rūgštį jis naudodavo ir tvarsčiams mirkyti, ir operaciniam laukui, instrumentams, rankoms plauti, net sugalvojo pulvezatorių, kad nešvarus oras operacinėje neužterštų žaizdos. Tokiu būdu, visa operacinė kvėpėjo karbolio rūgštimi.

Bet dar prieš jų darbų paskelbimą, gydytojams neturint jokio supratimo apie mikrobus, švaros laikymosi svarbą, apsisaugant nuo pūliavimo, suprato I.Zemelveisas (1818-1865) – vengrų akušeris-ginekologas, dirbęs Vienoje, kur tuo metu buvo 2 akušerinės klinikos. Abiejose daug moterų sirgdavo pogimdymine karštlige, tik tai vienoje dirbo studentai medikai, ir gimdyvių mirtingumas dėl jos ten buvo 10-12℅ , o gretimoje, kur dirbo akušerijos mokyklos mokinės – tik 2℅. Zemelveisas pradėjo ieškoti priežasčių ir empiriniu būdu nustatė, kad matyt studentai atneša kažkokias medžiagas iš anatomikumo nuo lavonų ( Zemelveiso draugas teismo ekspertas skrodimo metu įsipjovė pirštą ir mirė, o jį skrodžiant, rasti pokyčiai buvo identiški pokyčiams mirusių gimdyvių organizme ). Zemelveisas įvedė klinikoje rankų plovimą muilu ir chloro vandeniu, ir mirštamumas staiga nukrito iki 1.5℅. Bet kitų jo atradimas nebuvo suprastas. Zemelveisui teko pakeisti darbo vietą ir galų gale jis buvo
uždarytas į beprotnamį, kadangi neatsisakė savo idėjos ir pradėjo rašinėti laiškus su rekomendacijomis plauti rankas žymiausiems chirurgams. Jo atradimas buvo išjuoktas ir pamirštas, ir rankų plovimo svarba buvo įrodyta tik atsiradus Pasterio darbams apie mikrobus.

W.S.Halsted – apsisaugojimas nuo infekcijos, kraujavimo kontrolė, audinių perpjovimas, drenavimas, žaizdos gijimo būdai. Baigęs studijas JAV, išvyko tobulintis į Vokietiją – stažavosi pas Bergman’a, Esmarch’ą. Vienoje susidraugavo su Mikuličium. Vienas iš pirmųjų Amerikoje pradėjo vartoti kokainą nuskausminimui. Naudojo Listerio antiseptiką. Įvedė rankų dezinfekciją, plono šilko siūlę. Prieš operaciją liepdavo visiems pakeisti rūbus, tačiau operuodavo be kaukių. Norėdamas apsaugoti nuo rankų egzemos vieną operacines sesutę, kurią paskui vėdė, Halstedas užsakė savo draugui, vulkanizacijos išradėjui Goodyear sukurti plonas gumines pirštines, kurios netrukdytų dirbti. O galutinai jas į chirurginę praktiką įdiegė Halstedo rezidentas Bloodgood 1883 m. Operuojant su pirštinėmis, žaizdos supuliuodavo žymiai rečiau. Europoje pirštinės paplito tik 1897 m. Chalato dėvėjimą operacijos metu įvedė Teodoras Bilrotas, gerai susipažinęs su Pasterio bei Listerio darbais. Iki tol chirurgai operuodavo su smokingais, žiedais, monokliais, kartais tai pasilikdavo ir ligonio pilve.

Nuskausminimas.

Nemalšinant skausmo, daugelis ligonių žūdavo nuo šoko, bet ir senovėje naudojami anestezijos būdai turėjo ne mažiau pavojų. Prieš operaciją nuleisdavo krauja iki apalpimo, senovės Azijoje užspausdavo miego arterijas. Plačiai naudotos aguonos ir mandragoros šaknys. Viduramžiais šiais narkotikais primirkydavo kempines, išdžiovindavo ir duodavo čiulpti operacijos metu. Jos buvo vadinamos spongia somnifera – migdančiomis kempinėmis. Niekas nežinojo šių medžiagų dozavimo, todėl ligoniai dažnai neatsibusdavo. Germanai prieš operacijas nugirdydavo ligonį iki sąmones netekimo. Vietinei nejautrai sukelti A.Parė užverždavo galūnę varžtu, prispausdavo kraujagysles ir nervus. Dėl to po operacijų galūnę dažnai tekdavo amputuoti.

1806 m. išskirtas pagrindinis opijaus alkaloidas – morfinas, kurį nuo 1820 m. ėmė plačiai naudoti Mažandis. Jis nustatė morfino dozes.

1844m. Wells (1815-1848) – dantistas, ėmė vartoti N2O2 nuskausminimui. Tačiau jų poveikio demonstracija Harvardo universitete nepavyko, ir jis nusižudė.

1846m gydytojas ir chemikas Ch.Džeksonas pasiūlė dantistui W. Mortonui išbandyti eterio garus skausmui malšinti. 1846.X.16. Bostone, Mortonui davus eterio narkozę, J.Uorenas pašalino auglį iš kaklo. Ši data laikoma anestezijos eros pradžia. 1847.II.12. A.Adomavičius padarė pranešimą apie eterio narkozę Vilniaus gydytojų draugijos posėdyje, o 1847.II.23 kartu su L. lechavičiumi pirmą kartą Lietuvoje ją panaudojo.

1847m. Simpsonas – pirmas panaudojo narkozei chloroformą. Jis buvo akušeris-ginekologas, pirmoji jo nėščia pacientė pagimdė be skausmo – gimė dukrytė, kurią pavadino Anestezija. Simpsoną pradėjo pulti dvasininkai, kad jis atleidžia moteris nuo bausmės skirtos Ievai paties dievo, tas atkirto, kad dievas pats buvęs pirmas narkotizatorius.

1851m. C.G.Pravoise ir Wood nepriklausomai vienas nuo kito pagamino švirkštą.

1855m. Wood pasiūlė leisti nuskausminančius po oda.

Dabartinė chirurgija suprantama tik bendrame kontekste su aseptika+antiseptika+anesteziologija.

Naujas etapas – transplantologija. Transplantologų devizas: “Užteks gydyti pakenktus organus, pakeiskime juos naujais”.

Transplantologija.

1967m. K.Barnard persodino moters širdį Keiptaune. Recipientas vyras išgyveno 2 savaites.

1987m. sausį Šumakovas sėkmingai persodino širdį Maskvoje.

1987 IX 2 sėkmingai persodinta širdis Vilniuje, Atliko M.Marcinkevičius muzikos mokytojui kuris išgyveno 2 mėn..

Lietuvos chirurgija

1402m. Vytautas Didysis susirgus jo žmonai Julijai pagalbos kreipėsi į Kryžiuočių ordino magistrą. Jam mirus Lietuvos kunigaikščiu tapo Švitrigaila. Kai pastarasis susirgo tai gydytis buvo priverstas važiuoti į Rygą.

Barzdaskučių cecho įstatai Vilniuje buvo sudaryti 1509.

Paracelsas pabuvojo ir Lietuvoje. Labai domėjosi liaudies medicina, noriai bendravo su barzdaskučiais, pirtininkais, piemenimis, čigonais,gerai įvertino Vilniaus barzdaskučių darbą. Jie gydė opas, susiūdavo žaizdas, atitaisydavo išnirimus ir lūžius.

Viduramžių Lietuvoje gydymu užsiėminėjo 4 žmonių grupės:

• Gydytojai ir medicinos daktarai – turėjo specialų išsilavinimą.

• Chirurgai – žemesnės kategorijos medikai, neturėjo teorinio specialaus paruošimo, bet turėjo “auksines rankas”.

• Barzdaskučiai ir jų padėjėjai.

• Pirtininkai.

1510m. Martynas iš Dušnikų kreipėsi į karalių Sigizmundą I prašydamas leidimo špitolės atidarymui. Buvo išskirta žemė ir netoli „šlapiųjų vartų“ atidaryta pirmoji ligoninė Lietuvoje. Vėliau ją pavadino Marijos Magdalenos vardu.

Tomas iš Kauno – Žygimanto Senojo rūmų gydytojas.

1552.XII.22. Žygimantas Augustas įteisino juridiškai barzdaskučių-chirurgų cechą – Contebernium Barbitonsorum et Chirurgorum arba Fraternitas Chirurgorum Vilnensium. – Vilniaus chirurugų brolija. Cechas išsilaikė apie 300 metų, ir dar XVIII a. pabaigoje turėjo didelį
autoritetą netgi pirmasis chirurgijos profesorius Lietuvoje J.Briote tapo šio cecho nariu.

Jėzuitai 1579m. įsteigė Vilniuje Akademiją su filosofijos ir teologijos fakultetais. 1641m. karalius Vladislovas III leido steigti ir medicinos fakultetą. Jėzuitai nenorėjo steigti MF, nes jie gerai žinojo, kad MF gali plisti materialistinė pasaulėžiūra. 1773m. likvidavus Lietuvoje jėzuitų ordiną, Akademija buvo perorganizuota ir pavadinta 1774m. Vilniaus Akademija. Jos rektoriumi buvo paskirtas M.Počobutas.

1781.II.24. Akademijoje įsteigtas ir medicinos skyrius. Akademija buvo pavadinta 1781m. Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės Aukštąja mokykla. Kadangi medicinos skyriui vietinių dėstytojų neatsirado, tai buvo kviečiami užsieniečiai iš įvairių šalių. Anatomijos paskaitas pradėjo skaityti italas S.Bizio (tai pirmas Lietuvos anatomas). Jis pradėjo Vilniuje skrosti lavonus. Nuo 1787m. anatomiją dėstė J.Lobenveinas.

1777m. J.Briotė į Vilnių buvo atvykęs mokyti barzdaskučių. Jis pirmasis pradėjo dėstyti Vilniuje chirurgiją.

1797m. Lietuvą užvaldžius Rusijai, Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės Aukštoji mokykla buvo pavadinta Vilniaus Aukštąja mokykla. Rusijoje kirpėjų-chirurgų cecho nebuvo, ir barzdaskučiams buvo leista dirbti itik daktarų padėjėjais – felčeriais. Nuo 1803m. ši mokykla tapo Imperatoriškuoju VU su MF. Tada J.Briotė ne tik dėstė praktinę chirurgiją, bet ir darė chirurgines operacijas, nes 1808m. buvo organizuota chirurginė klinika su 13 lovų, turėjo 2 palatas – vyrų ir moterų. Mirštingumas joje buvo apie 5℅.

J.Niškovskis (1774-1816), vilnietis, talentingiausias J.Briotės mokinys, 4 metus tobulinosi pas žymiausius to meto Europos chirurgus. J.Briotei susirgus, jis užėmė jo vietą.Talentingas operatorius, geras pedagogas.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2605 žodžiai iš 8639 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.