Chorinė muzika amerikoje
5 (100%) 1 vote

Chorinė muzika amerikoje

CHORINĖ MUZIKA AMERIKOJE

I skyriuje buvo trumpai ir glaustai apžvelgtas Europos chorinės muzikos paveldas. Chorinės muzikos dėstytojui lygiai taip pat svarbu, kaip Europos chorinės muzikos ištakos, yra suprasti netolimą Amerikos kultūros praeitį. Tai turi tiesioginį ryšį su tradicine praktika, kuri atliekama šiandieninėse mokyklose. Šis skyrius Jums padės suvokti nuostabų chorinį paveldą ir trumpai nušvies jo ateities perspektyvą.

CHORINIS DAINAVIMAS AMERIKOS VISUOMENĖJE

Ištakos

Kalbant apie muzikos pradžią Amerikoje, reikia sugrįžti į tuos laikus, kai pirmieji į tą žemyną atvykę europiečiai susitiko su tenykščiais gyventojais. Tie „indėnai“, kaip juos pavadino Kolumbas, išlipęs į krantą ir manydamas patekęs į Indiją, mokėjo gaminti įvairių rūšių tekstilės ir keramikos gaminius, kuriuose meniškai vaizduodavo muzikavimo, šokimo scenas bei muzikos instrumentus. Tačiau tų indėnų muzika praktiškai neturėjo įtakos ankstyvųjų atvykėlių europiečių muzikinių tradicijų vėlesniu vystymuisi. Tik po kelių šimtmečių buvo išspausdintos jų dainų knygos, ir tuo būdu indėnų muzika tapo Amerikos kultūros dalimi.

Apie 1000 m. Leifas Eriksonas ir kiti vikingai, kurie, kaip yra manančių, buvo patys pirmieji europiečiai, įžengę į Šiaurės Amerikos kontinentą, įkūrė kolonijas, kuriose būdavo šokama ir grojama dūdelėmis ir būgnais. Kadangi tos kolonijos egzistuodavo neilgai, galima sakyti, kad atvykėliai skandinavai nepadarė įtakos Naujojo pasaulio muzikos vystymuisi.

Indėnų dainavimas Amerikoje buvo įrašytas 1564 m. pavasarį, kai atvyko trys pilni laivai hugenotų, kurie išsilaipino dešimčia mylių žemiau Šv. Jono upės (dabar toje vietoje yra Džeksonvilis, Florida). Tie kalvinistai giedodavo jausmingas psalmes, ir indėnai susirinkdavo jų paklausyti. Indėnai prisijungdavo prie giedančių prancūziškai ir mechaniškai išmoko prancūzų kalbos.

Indėnai taip pat dalyvavo, kai 1603 m. į vietovę netoli Šv. Augustino (Florida) atvyko pranciškonų vienuoliai. Pranciškonai ėmė steigti mokyklas, kurių pirmieji mokiniai buvo indėnai; jie buvo mokomi vokalinės ir instrumentinės muzikos. Septynioliktame amžiuje pranciškonų švietimas iš vakarinių indėnų teritorijų ir Meksikos paplito Niū Meksike ir žemutinėje Kalifornijoje, o vėliau Teksase ir Luizianoje. Manoma, kad vien Niū Meksike anuomet buvo mokoma apie 60 000 indėnų.

Dainavimas taip pat įėjo ir į prancūzų katalikiškojo švietimo programas Misisipės slėnyje bei rytinėje pakrantėje nuo Meino iki Naujosios Škotijos ir Kvebeko. Tie prancūzų katalikiškieji misionieriai buvo pirmiausia atsakingi už indėnų švietimą minėtose teritorijose septynioliktame-aštuonioliktame amžiuje.

Britų įtaka vokaliniam lavinimui Amerikoje prasidėjo su anglų protestantų išsilaipinimu Džeimstaune ir piligrimų atvykimu į Plimutą. Puritonai atsivežė psalmyną, žinomą pavadinimu Ainsworth Psalter. 1640 m. pasirodė amerikietiškasis psalmyno vertimas pavadinimu Bay Psalm Book, kuris laikomas viena iš pirmųjų Amerikoje spausdintų knygų. Nors Bay Psalm Book pasirodė 1640 m., nei vienas giedotojas ir nei viena bažnyčia iš karto nepriėmė naujojo leidimo. Plimuto bažnyčia, pirmoji Naujojoje Anglijoje, naudojo Ainsworth Psalter versiją iki 1692 metų. Tą leidimą taip pat naudojo piligrimai ir puritonai. Pagaliau buvo pasiekta, kad dauguma bažnyčių naudojo Bay Psalm Book, kurios septyniasdešimt leidimų pasirodė Amerikoje, Škotijoje ir Anglijoje. Septyniasdešimtasis leidimas (1773) daugumos tyrinėtojų pripažintas paskutiniu.

Bostono puritonai ir Plimuto piligrimai turėjo įtarimų dėl muzikos, ar ji tikrai buvo sakralinė; taigi, kongregacinis giedojimas nebuvo prioritetinė veikla pamaldų metu. Amerikos kolonijiniu laikotarpiu bažnyčiose giedama buvo labai mažai, ir dauguma kongregacijų težinojo tris ar keturias melodijas, pagal kurias jie giedodavo įvairius psalmių tekstus. „Lining out“ (eiliavimas), buvo giedojimo metodas, kai pastorius ar pasaulietis giedodavo frazę ar eilutę, o kongregacija mechaniškai ją kartodavo. Toks metodas buvo naudojamas daugumoje kongregacijų, kadangi labai mažai arba nei vienas iš narių negalėjo skaityti natų. Be to, giedojimas buvo mažai praktikuojamas ir klausytojui buvo gana slegiantis.

Dainavimo (giedojimo) mokyklų judėjimas

Apie 1720 m. keletas žymių Naujosios Anglijos dvasininkų – Cotton Mather, Jonathan Edwards, Thomas Symmes, Timothy Dwight, John Eliot ir kiti – pradėjo veiklą, siekdami pakelti kongregacinio giedojimo bažnyčiose statusą. Jie propagavo metodą, žinomą pavadinimu „regular singing“ (lygus, dėsningas, nuolatinis giedojimas), pagal kurį buvo giedama iš natų atitinkamai pagal muzikines taisykles, vietoj „senoviškojo giedojimo“ pagal eilutes. Lygusis (nepertraukiamas?) giedojimas ne iš karto buvo priimtas bažnyčiose: tiesą sakant, susidarė kontraversiška situacija. Senoviškojo giedojimo šalininkai teikė tokius argumentus: 1) Lygusis giedojimas buvo nežinoma kalba: 2) tai nebuvo taip melodinga kaip giedojimas įprastiniu būdu; 3) melodijų yra tiek daug, kad niekas negalės atsiminti; 4) naujasis giedojimo būdas padarys perversmą bažnyčiose, sugadins dorus žmones, sutrikdys juos ir įves betvarkę; 5) tai yra „popiežiška“; 6) tai paskatins naudoti
bažnyčiose instrumentus; 7) natų pavadinimai yra šventvagiški; 8) tai visai nereikalinga, kadangi pakanka senojo giedojimo būdo; 9) tai tik gudrybė išgauti pinigų; 10) prireiktų pernelyg daug laiko išmokti tokio giedojimo, jaunimas atitols nuo tvarkos ir nuo savo šeimos įtakos. (Šie argumentai primena mintis šiandieninių sakralinės chorinės muzikos šalininkų, pasisakančių prieš naująsias muzikos kryptis.) Tačiau pagaliau lygiojo giedojimo šalininkai ėmė dominuoti. Jie pradėjo judėjimą dėl giedojimo mokyklų steigimo.

Seniausias žinomas dokumentas apie Amerikos giedojimo mokyklų steigimą yra William Byrd (tai ne anglų kompozitorius) dienoraštis. Jame nurodyta, kad Westover, Virginijoje, nuo 1710 m. gruodžio iki 1711 m. sausio veikė giedojimo mokykla. Nors toji pirma mokykla veikė Pietuose, yra žinoma, jog pirmosios giedojimo mokyklos pradėjo veikti Naujojoje Anglijoje. Joms vadovavo keliaujantys giedojimo meistrai; William Billings, žymus kompozitorius, buvo vienas iš pirmųjų vadovų; ilgainiui jis tapo tipišku giedojimo meistro (mokytojo) pavyzdžiu. Mokyklose būdavo apie 50 mokinių, kurie mokydavosi nuo 1 iki 3 mėnesių. Mokyklos buvo steigiamos bažnyčiose, susirinkimų namuose arba tavernose. Mokiniai buvo mokomi dainuoti keliomis partijomis ir skaityti natas naudojantis fasola solfedžiavimu (tai natų skaitymas pagal figūrines natas, kurios pirmąsyk pasirodė devintajame Bay Psalm Book leidime (1698 m.); vėliau modifikuotą jų formą propagavo John Tufts savo knygoje Introduction to the Art of Singing Psalm-tunes (Įvadas į psalmių melodijų giedojimą) (1721), kur jis eliminavo originalias figūrines natas ir įdėjo vietoj jų pirmąsias skiemenų raides tiesiai ant penklinių). Taip pat buvo skiriamas dėmesys vokalui, perteikimo stiliui ir laikysenai. Daugeliu atvejų minimos giedojimo mokyklos būdavo užbaigiamos viešu pasirodymu. Nors pagrindinis giedojimo mokyklų tikslas buvo mokyti aukščiau išdėstytų muzikinių koncepcijų ir kitų susijusių dalykų, tačiau jų reikšmė buvo kur kas platesnė. To judėjimo rezultatas buvo tai, jog atsirado pirmieji Amerikos muzikai profesionalai – giedojimo meistrai. Faktiškai aštuonioliktame amžiuje Amerikoje tai buvo vienintelis būdas užsidirbti pinigų iš muzikos, t.y., mokyti muzikos. Giedojimo mokyklos taip pat skatino muzikos leidybą, kadangi dauguma ano laikotarpio melodijų knygų (sakralinės muzikos rinkiniai su pedagoginėmis instrukcijomis) buvo parašyta specialiai toms mokykloms. Be to, daugelis ankstyvųjų amerikiečių kompozitorių, įskaitant William Billings, Daniel Read, Oliver Holden, Jacob French, Jacob Kimball Jr., Samuel Holyoke, buvo giedojimo mokyklų meistrai.

Chorinės draugijos

Giedojimo mokyklų meistrų (mokytojų) entuziazmas skatino chorinės muzikos vystymąsi ir sąlygojo bažnyčios ir draugijų chorų formavimąsi Naujojoje Anglijoje po 1750-ųjų. 1786 m. buvo įkurta Stoutono (Masačiūsetsas) muzikinė draugija, kurią inspiravo giedojimo mokykla. Uranijos akademija, kurią įsteigė Andrew Adgate 1787 m., irgi išaugo iš giedojimo mokyklų judėjimo. Filadelfijoje Adgate vadovavo 230 dainininkų ir 50 instrumentų chorui, kuris parengė bažnytinės muzikos programą. Į programą įėjo tokie kūriniai, kaip „Aleliuja chorui“ iš Hendelio Mesijo ir Billings‘o „Aš esu Šerono rožė“. Panašūs koncertai vėliau buvo organizuojami Niujorke ir Bostone. William Tuckey Hendelio Mesiją pateikė gana išbaigta forma, kaip pirmajam atlikimui Amerikoje, Niujorko mieste 1770-aisiais. Tai buvo išskirtiniai to laikmečio viešieji koncertai Amerikos muzikos istorijoje.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1281 žodžiai iš 4123 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.