Ciceronas
5 (100%) 1 vote

Ciceronas

Cicerono gyvenimas:

Markas Tulijus Ciceronas (Marcus Tullius Cicero) gimė 106 m. pr. Kr. sausio 3 d. Arpino kaime (apie 150 km nuo Romos). “Cicer” lotynai vadina žirnį, o Cicerono prosenis, matyt, ant nosies galo turėjo randą kaip žirnio užuomazgą, nuo kurios ir gavo tą pravardę. Jis nesigėdyjo šios pavardės ir pažėjo ją išgarsinti. Ciceronas sulaukęs mokyklinio amžiaus, įrodė, ko iš tiesų vertas jo vardas. Parodęs nepaprastus gabumus, jis taip pagarsėjo ir tokį vardą įgijo tarp vaikų, kad jų tėvai ateidavo į mokyklą, norėdami savo akimis pamatyti Ciceroną ir patys įsitikni tuo, kas buvo kalbama apie jo mokslumą ir tūleriopus gabumus. Vaiskystėje jis dar tetrametru parašęs nedidelę poemą “Poncijus Glaukas”. Jo motina Helvija, kilusi iš garbingos giminės ir gražiai gyvenusi. Cicerono tėvas priklausė raitelių luomui, kurio reikšmė Romos diduomenės gyvenime I a. pr. Kr. ėmė aiškiai didėti, o senatorių luomo autoritetas, atvirkščiai, smuko. Naujų visuomenės santykių formavimąsi, tam tikrą lūžį nusistovėjusių tradicijų, mąstymo ir moralės srityse rodo tai, kad Cicerono žemietis Gajus Marijus, nekilmingas ir nemokytas žmogus, tapo garsiu kimbrų bei teutonų nugalėtoju ir net septynis kartus (107, 104-100, 86 m. pr. Kr.) buvo išrinktas konsulu. Jo sūnus, taip pat Gajus Marijus, tapo rimtu priešininku nusigyvenusiam patricijui Liucijui Kornelijui Sulai, o jų tarpusavio kova baigėsi pirmąja Romos valstybėje Sulos diktatūra, kuri tęsėsi nuo 82 m. pr. Kr. iki 79 m. pr. Kr. Galimas daiktas, jog visi šie pokyčiai, raitelių luomo žmonėms atsiveriančios galimybės Cicerono tėvą paskatino savo sūnus – vyresnįjį Marką ir jaunesnįjį Kvintą – rengti politinei karjerai, o tai padaryti vienintelis būdas – suteikti jiems gerą išsilavinimą retorinėje mokykloje. Todėl apie devynesdešimtuosius metus jis persikėlė į Romą, užmezgė ryšius su Romos aristokratais ir savo sūnus atidavė į garsiausių to meto oratorių Marko Antonijaus ir Liucijaus Licinijaus Kraso mokyklą. Iš jų Markas Tulijus Ciceronas gavo ne tik retorikos mokslo žinių, bet ir pirmąsias politinės veiklos pamokas. Gerokai vėliau parašytame veikale “Apie oratorių” ( 55 m. pr. Kr.), remdamasis savo mokytojų autoritetu, Ciceronas sukūrė idealaus oratoriaus paveikslą, nepanašų į tuos žodžio amatininkus, kurious rengė kai kurios retorikos mokyklos. Cicerono oratorius – tai politikos veikėjas, graikiškojo άυήρ πολιτιχòς analogas. Jo tikslas – ne gražios iškalbos išmokti, o sugebėti deramai ja pasinaudoti. Todėl, be retorikos, jis turi išmanyti daugelį kitų dalykų: graikų filosofinę teoriją ir romėnų politinę praktiką, etiką ir psichologiją, teisę ir istoriją. Oratoriaus kaip filosofo ir politiko derinį Ciceronas stengėsi pateisinti visu savo gyvenimu bei politine veikla.

Ciceronas studijavo filosofiją pas epikūrininką Faidrą, klausė paskaitų pas Platono akademijos vadovą Filoną iš Larisos, bendravo su jo namuose gyvenusiu stoiku Diodotu, dažnai lankėsi garsaus teisininko Liucijaus Scevolos Auguro namuose, savarankiškai studijavo graikų filosofus ir istorikus.

Taigi pasirodyti forume Ciceronas rengėsi gana ilgai ir pirmąją kalbą, ginančią Sekstą Roscijų iš Amerijos, apkaltintą tėvažudyste, pasakė 80 m. pr. Kr., būdamas 26 metų amžiaus. Čia jis napabūgo pasisakyti prieš diktatoriaus Sulos atleistinį Chrizogoną ir bylą laimėjo, tačiau netrukus, tarsi išsigandęs galimų represijų, paskleidęs kalbas, kad jam reikia pasigydyti, išvyko į Graikiją ir ten išbuvo dvejus metus (79-77). Iš tikrųjų Ciceronas buvo liesas ir sunykęs, turėjo tokį silpną skrandį, kad galėjo valgyti labai mažai, lengvą maistą ir tik vakare, ilgiau pabadavęs. Jo balsas, stiprus ir skardus, buvo šiurkštokas, nelavintas. Sakydamas karštą ir patetišką kalbą, jis taip pakeldavo balsą, kad reikdavo bijoti dėl jo sveikatos.

Iš pradžių studijavo filosofiją Atėnuose, Platono akademijoje, pas Antiochą iš Askalono, vėliau išvyko į Rodo salą pas retorikos mokytoją Moloną, padariusį jam didžiulį poveikį tobulinant iškalbos įgūdžius.

Grįžęs iš Graikijos, Ciceronas aktyviai įsijungė į politinę veiklą: 76 m. pr. Kr. buvo išrinktas kvestoriumi (mokesčių rinkėju) ir metus gyveno Sicilijoje, kur iš pradžių įsipyko siciliečiams, nes vertė juos siūsti grūdus į Romą. Vėliau patyrę jo rūpestingumą, teisingumą ir švelnumą, žmonės ėmė jį gerbti, kaip negerbė nė vieno kada buvusių magistratų. Po Cicerono dirbęs kvestoriumi Veris išgarsėjo kaip kyšininkas bei lupikautojas, ir gyventojai jį padavė į teismą, o Ciceronas pasakė kaltinamąją kalbą “Prieš Verį” (70 m. pr. Kr.). Su triumfu laimėjęs šį procesą ir įveikęs savo varžovą Hortenzijų, gynusį Verį, Ciceronas pelnė garsiausio Romos oratoriaus vardą ir 69 m. pr. Kr. buvo išrinktas edilu. Tada siciliečiai, norėdami pareikšti savo dėkingumą, iš salos gėrybių atvežė jam daugybę dovanų, bet ciceronas nieko neėmė, tik, pasinaudodamas tuo siciliečių dosnumu, sumažino, kiek buvo galima, turguje kainas. Ciceronas gyveno nieko nestokodamas, bet kartu ir kukliai graikų ir romėnų mokslininkų ratelyje. Retai jis sėsdavo pietauti prieš saulės nusileidimą, ne tiek laiko neturėdamas, kiek dėl
skrandžio ligos. Jis be galo kruopščiai prižiūrėjo savo kūną, kasdien darydavo apsitrynimus ir eidavo pasivaikščioti tiksliai nustatytomis valandomis. Tokiu būdu užgrūdino savo kūną, kad galėtų pakelti daugybę sunkumų ir vargų. 66 m. pr. Kr. tapo pretoriumi. Tais metais, reikalaudamas Pompėjui suteikti aukščiausią valdžią kovoje su Mitridatu, jis pasakė ir pirmąją politinę kalbą – “Apie Gnėjaus Pompėjaus karinę valdžią” (66 m. pr. Kr.). Tai buvo svarbus politinis žingsnis: raitelių luomo atstovai su Pompėjaus pergale siejo savo įtakos stiprėjimą, tad, reikalaudamas Pompėjui syteikti aukščiausią karinę valdžią, Ciceronas gynė raitelių luomo interesus. Kartu jis išsaugojo optimalų palankumą sau, nes, jų manymu, užsitęsęs karas Azijoje grėsė respublikos gerovei. Tai buvo naudinga ir visai romėnų tautai, todėl savo kalba Ciceronas pelnė visų luomų pritarimą. Tad nenuostabu, kad 64 m. pr. Kr., iškėlęs savo kandidatūrą konsulų rinkimuose, Ciceronas – homo novus – įveikė net penkis pretendentus ir buvo išrinktas konsulu 63 m. pr. Kr. kadencijai.

Romos valstybės gyvenime ir Cicerono politinėje veikloje tai buvo itin dramatiški metai. 63 m. pr. Kr. Liucijus Sergijus Katilina (108-62), senos patricijų giminės palikuonis , teisėtu būdu rinkimuose negavęs konsulo vietos, jos ėmė siekti jėga, iš pradžių bandydamas nužudyti savo varžovus, o nepavykus, – suorganizuodamas sąmokslą. Kaip konsulas Ciceronas ėmėsi aktyvių veiksmų, senate ir forume pasakė keturias kalbas “Prieš Katiliną”, įtikino senatą paskelbti ypatingąją padėtį, kuri suteikdavo konsului gyvybės ir mirties sprendimo teisę. Ja pasinaudojęs, Ciceronas mirties bausme nuteisė penkis Romos piliečius, aristokratų atstovus, sąmokslo dalyvius. Katilinos sąmokslas buvo nuslopintas, o pats jis žuvo susirėmimuose su Romos kariuomene. Ši pergalė Ciceronui pelnė tėvynės tėvo vardą ir jo garbei skirtas padėkos maldas dievams “už tai, kad išgelbėjau miestą nuo gaisrų, piliečius – nuo žudynių, Italiją – nuo karo”.

Šis aukščiausias Cicerono šlovės pasiekimas kartu rodo ir jo tragiškos baigties pradžią. Praėjus vos kelioms dienoms po triumfinės pergalės, Ciceronas susilaukė pirmųjų išpuolių dėl to, kad be teismo nuosprendžio pasmerkė mirti Romos piliečius. Padėtį ypač blogino 60 m. pr. Kr. sudarytas pirmasis triumviratas tarp Cezario, Pompėjaus ir Kraso, iš esmės nukreiptas prieš senatą ir griaunantis Romos respublikos tradicijas. Prieš Ciceroną ėmė aktyviai kovoti buvę Katilinos šalininkai, ypač Publijus Klaudijus Pulchras. 59 m. pr. Kr. tapęs liaudies tribūnu senatui jis pateikė svarstyti įstatymo projektą Klaudijaus įstatymas dėl mirties bausmės Romos piliečiui, kuriuo tremtis buvo numatoma tam, kuris, neperdavęs teismui, mirties bausme nubaudė Romos pilietį. Nors Cicerono vardas nebuvo minimas, niekas neabejojo, kad labiausiai jis nukreiptas būtent prieš Ciceroną. Nelaukdamas, kol senatas priims įstatymą ir bijodamas susidorojimo, Ciceronas išvyko iš Romos ir metus praleido Makedonijoje bei Ilirijoje. Jo namas Romoje buvo sugriautas, turtas paimtas į valstybės iždą. Tik asmeniškas Pompėjaus įsikkišimas ir optimatų baimė, kad auganti Klaudijaus įtaka nesukurtytų žemiausių visuomenės sluoksnių, pakeitė Cicerono kurstytų žemiausių visuomenės sluoksnių, pakeitė Cicerono padėtį. 57 m. pr. Kr. jis grįžo į Romą, tačiau, siekdamas susigrąžinti turtą ir atstatyti savo teises, patyrė nemažai sunkumų.

Cicerono padėtį sunkino didėjantys nesutarimai tarp Pompėjaus ir Cezario, ilgainiui atvedę į pilietinį karą, pasibaigusį Cezario pergale mūšyje prie Farsalo (48 m. pr. Kr.). Ciceronas, nuo pat pradžių palikęs respublikos šalininką Pompėjų ir priešinęsis diktatoriškoms Cezario užmačioms, vėl pralaimėjo. Tiesa Cicerono atžvilgiu Cezaris buvo kilnus ir jokių represijų prieš jį nesiėmė. Vis dėlto 46-43 m. pr. Kr. buvo turbūt sunkiausi cicerono gyvenime: 46 m. pr. Kr. jis išsiskyrė su žmona Terencija, kartu išgyvenęs 32 metus, vedė Publiliją, su kuria po metų vėl išsiskyrė; 45 m. pr. Kr. mirė jo mylima duktė Tulija; 44 m. pr. Kr. Cezaris pasiskelbė diktatoriumi ir tais pačiais metais buvo nužudytas.

46-44 m. pr. Kr. Ciceronas parašė daugumą savo filosofinių veikalų : “Stoikų paradoksus”, “Hortenzijų”, “Akademinius svarstymus”, “Apie gėrio ir blogio ribas”, “Tuskulo pokalbius”, “Apie dievų prigimtį”, “Katonas Vyresnysis apie senatvę”, “Lelijus apie draugystę”, “Apie numatymą”, “Apie likimą, “Apie pareigas”.

Galbūt gilindamasis į filosofiją Ciceronas norėjo rasti paaiškinimą tam, kas dėjosi Romos valstybėje, gal bandė suprasti filofines ir etines žmogaus veiksmų paskaitas. Be to, jis nenustojo dalyvavęs ir politiniame gyvenime. Siekdamas amnestijos buvusiems Cezario priešininkams, pasakė tris kalbas: “Už Marką Marcelą”, ypač gerai pavykusią kalbą “Už Kvintą Ligarijų” ir “Už karalių Dejotarą”.

46 m. pr. Kr. Ciceronas parašė ir du fundamentalius retorikos veikalus-“Brutą, arba žymiausius oratorius” ir “Oratorių, arba apie geriausią kalbėtojų rūšį”. Pirmajame apžvelgė Romos retorikos raidą “nuo niekybės iki tobulybės”, antrajame analizavo oratoriaus,
tos tobulybės, individualų kelią.

Po Cezario nužudymo (44 m. pr. Kr. kovo 15 d.) Ciceronas aktyviai dalyvavo senato opozicijoje prieš aršų cezarietį Marką Antonijų. Nuo 44 m. pr. Kr. rugsėjo mėn. Iki 43 m. pr. Kr. balandžio mėn. Ciceronas pasakė 14 kalbų prieš Marką Antonijų, kurias, tarsi pamėgdžiodamas Demosteno kalbas prieš Makedonijos karalių Filipą, pavadino Filipikomis. Ypač didelio pasisekimo susilaukė paskutinioji, keturioliktoji filipika, pasakyta sužinojus apie Oktaviano pergalę prieš Marką Antonijų. Kaip ir ankstesniais metais, įveikus Katiliną, Ciceronas kėlė savo nuopelnus respublikai, reikalavo paskelbti penkiasdešimties dienų padėkos maldas dievams, o trims svarbiausiems nugalėtojams – Oktavianui, Hircijui ir Pansai – suteikti imperatorių titulus. Tai buvo paskutinioji Cicerono kalba.

43 m. pr. Kr. lapkričio mėn. Priešininkai susitaikė, Oktavianas, Antonijus ir Lepidas sudarė antrąjį triumviratą. Tai buvo Cicerono vilčių ir iliuzijų žlugimas, tikroji jo gyvenimo pabaiga. Keršydamas už įžeidimus, išsakytus filipikose, Antonijus pasistengė kuo greičiau atsikratyti aršaus priešininko. Budeliai (centurionas Herenijus ir karo tribūnas Popilijus, kurį kažkada, apkaltintą tėvo nužudymu, gynė Ciceronas, kartu su jais buvo ir jų tarnai) pasirodė Cicerono viloje Kajetoje 43 m. pr. Kr. gruodžio 7 d. Vergai buvo pasiryžę ginti šeimininką. Jie iš dalies gražumu, iš dalies per prievartą, jie nunešė lektika Ciceroną prie jūros. Radę duris užrakintas žudikai jas išlaužė. Cicerono niekur nebuvo, ir žmonės, buvę namuose, tvirtino jo nematę. Tada, sako, vienas jaunuolis, Kvinto, Cicerono brolio, atleistinis, vardu Filologas, kurį Ciceronas buvo išprusinęs ir išmokslinęs, karo tribūnui parodė žmones, einančius su lektika prie jūros medžiais apaugusiu pavėsingu taku. Tribūnas, pasiėmęs kelis žmones, apibėgo aplink sodą prie išėjimo. Ciceronas, pamatęs bėgantį takais Herenijų paliepė tarnam tuojau pastatyti lektiką, o pats, kaip buvo pratęs, kaire ranka pasirėmė smakrą ir įbedė akis į žudikus. Jo elgetiška išvaizda, ataugę plaukai, rūpesčių išvargintas veidas kėlė užuojautą, ir dauguma ten buvusių užsidengė akis, kai Herenijus jį žudė. Ciceronas iškišo galvą iš lektikos ir buvo peiliu papjautas, turėdamas 64 metus. Paskui Herenijus Antonijaus įsakymu nukirto Ciceronui galvą ir rankas, kuriomis jis buvo parašęs “filipikas”. Pats Ciceronas savo kalbas prieš Antonijų pavadino “filipikomis” ir iki šių dienų tos knygos vadinamos “filipikomis”.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2028 žodžiai iš 6581 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.