Civilinės atsakomybes rūšys
5 (100%) 1 vote

Civilinės atsakomybes rūšys

11213141516171

TURINYS

ĮVADAS 2

1.CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS TEORINIAI PAGRINDAI 3

1.1.CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS SAMPRATA 3

1.2.SUTARTINĖS IR DELIKTINĖS ATSAKOMYBĖS PANAŠUMAI IR SKIRTUMAI 5

1.3.CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS TAIKYMO SĄLYGOS 6

1.3.1.Neteisėti veiksmai 6

1.3.2.Priežastinis ryšys 9

1.3.3.Kaltė 12

2.ŽALA IR NUOSTOLIAI 15

3.CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PAGRINDINĖS RŪŠYS 17

3.1.DALINĖ IR SOLIDARINĖ ATSAKOMYBĖ 19

3.2.PAGRINDINĖ IR SUBSIDIARINĖ ATSAKOMYBĖ 19

3.3.PILNUTINĖ (VISIŠKA) IR RIBOTA ATSAKOMYBĖ 20

4. CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS FORMOS 21

IŠVADOS 24

LITERATŪRA 26

Įvadas

Civilinė atsakomybė yra vienas iš pažeistos teisės gynybos būdų. Specifinis jos bruožas – turtinis pobūdis. Pažymėtina, kad būtina atskirti civilinės atsakomybės priemones nuo kitų įstatyme numatytų civilinių teisių gynimo būdų, tokių kaip teisių pripažinimas, įpareigojimas įvykdyti prievolę natūra, ginčijamo sandorio pripažinimas negaliojančiu ir kt., kurie nėra laikomi civiline atsakomybė ir gali būti taikomi drauge su civiline atsakomybe, išskyrus įstatymo numatytas išimtis.

Darbo objektas – civilinės atsakomybės rūšys, sąlygos ir taikymo ypatumai.

Darbo tikslas – ištirti civilinės atsakomybės rūšys, jos taikymo sąlygas ir taikymo ypatumus LR civilinėje teisėje.

Atsižvelgiant į atsakomybės atsiradimo pagrindus, CK išskiriama sutartinė ir nesutartinė atsakomybė (CK 6.245 str. 2 d.). Be to, civilinės atsakomybė gali būti skirstoma pagal kitokius kriterijus. Pavyzdžiui, jei kalbame apie kelių asmenų atsakomybę (skolininkų daugėtas), išskiriame dalinę, solidariąją ir subsidiariąją atsakomybę.

Darbo metodai – teorinės literatūros sisteminės ir loginė analizė, teisės aktų sisteminė analizė, lyginamasis tyrimo metodas.

1.Civilinės atsakomybės teoriniai pagrindai

1.1.Civilinės atsakomybės samprata

Teisinė atsakomybė gali būti apibūdinama kaip prievolė, atsiradusi asmeniui, pažeidusiam viešą arba privatų interesą. Viena tokios prievolės šalis (pažeidėjas) už pažeidimą patiria įstatymuose numatytas sankcijas, kita šalis (nukentėjusysis) gali taikyti šias sankcijas arba reikalauti, kad jas taikytų atitinkama valstybinė arba visuomeninė institucija (teismas, arbitražas ir kt.).

Civilinė atsakomybė yra viena iš teisinės atsakomybės rūšių, ji taikoma tada, kai prievolė neįvykdoma arba vykdoma netinkamai, prievolės pažeidimas daro žalą ne tik kreditoriui, bet dažnai ir platesniam asmenų ratui, nes pareigų neįvykdymas vienoje civilinės apyvartos grandyje gali sukelti nesklandumų didesnėje prekinės ir piniginės apyvartos grandyje.

Paprastai civilinė atsakomybė nagrinėjama parodant civilinės ir baudžiamosios atsakomybės skirtumus:

1) skirtingi tikslai: civilinės atsakomybės tikslai yra kompensaciniai (kompensuoti nuostolius), o baudžiamosios atsakomybės tikslai – nubausti pažeidėją, jį perauklėti bei prevenciniai;

2) skirtingi atsiradimo pagrindai: civilinė atsakomybė paprastai atsiranda pažeidus privatų interesą (esant sutarties pažeidimui arba deliktui), o baudžiamoji – už įstatyme numatytas pavojingas visuomenei veikas;

3) skirtinga kaltės samprata ir skirtinga jos įrodinėjimo tvarka: civilinėje atsakomybėje skolininko kaltė preziumuojama, o baudžiamojoje egzistuoja nekaltumo prezumpcija;

4) skirtinga taikymo tvarka: civilinė atsakomybė taikoma civilinio proceso normų pagrindu ir tvarka, baudžiamoji – baudžiamojo proceso tvarka;

5) skirtingi ieškinio senaties terminai taikant atsakomybę.

CK 6.245 straipsnyje yra pateikta civilinės atsakomybės samprata, pagal kurią civilinė atsakomybė suprantama kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).

Civilinė atsakomybė yra vienas iš pažeistos teisės gynybos būdų. Specifinis jos bruožas – turtinis pobūdis. Pažymėtina, kad būtina atskirti civilinės atsakomybės priemones nuo kitų įstatyme numatytų civilinių teisių gynimo būdų, tokių kaip teisių pripažinimas, įpareigojimas įvykdyti prievolę natūra, ginčijamo sandorio pripažinimas negaliojančiu ir kt., kurie nėra laikomi civiline atsakomybė ir gali būti taikomi drauge su civiline atsakomybe, išskyrus įstatymo numatytas išimtis.

Atsižvelgiant į atsakomybės atsiradimo pagrindus, CK išskiriama sutartinė ir nesutartinė atsakomybė (CK 6.245 str. 2 d.). Be to, civilinės atsakomybė gali būti skirstoma pagal kitokius kriterijus. Pavyzdžiui, jei kalbame apie kelių asmenų atsakomybę (skolininkų daugėtas), išskiriame dalinę, solidariąją ir subsidiariąją atsakomybę.

Dalinė – kai kiekvienas iš skolininkų atsako kreditoriui ta dalimi, kurią jam numato įstatymas arba sutartis. Apskritai dalinė atsakomybė yra bendro pobūdžio taisyklė, taikoma tuo atveju, kai įstatymas arba sutartis nenustato solidariosios arba subsidiariosios atsakomybės. Atsakomybės dalys pripažįstamos lygiomis, jei įstatymas arba sutartis nenumato kitokių dalių (CK 6.5 str.), pavyzdžiui, namo bendraturčiai proporcingai savo daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje atsako už parduoto namo trūkumus.

Solidarioji atsakomybė taikoma, jei numatyta sutartyje arba įstatyme.
Tuomet kreditorius gali pareikšti ieškinį bet kuriam iš bendraskolių visos apimties arba dėl dalies (CK 6.6 str.).

Subsidiaroji atsakomybė atsiranda įstatymo numatytais atvejais (pvz., garanto atsakomybė yra subsidiarioji) arba sutarties pagrindu. Būtinas šios rūšies atsakomybės bruožas, kad pirmiausia turi būti reikalaujama iš pagrindinio skolininko, pažeidusio prievolę, tik tada reikalavimas nukreipiamas į subsidiariai atsakingą skolininką (CK 6.245 str. 5d.).

Be to, subsidiariosios ir solidariosios atsakomybės atvejai numatyti atskiroms sutarčių rūšims, pavyzdžiui, CK 6.773 straipsnio l dalyje -teisės turėtojo subsidiarioji atsakomybė pagal naudotojui pareikštus reikalavimus dėl prekių, naudotojo parduotų pagal franšizės sutartį, kokybės, CK 6.773 straipsnio 2 dalyje – solidarioji teisių turėtojo bei naudotojo atsakomybė pagal reikalavimus, pareikštus naudotojui, kaip teisės turėtojo prekių gamintojui ir kt.

Nuo subsidiariosios atsakomybės reikia skirti skolininko atsakomybę už trečiųjų asmenų veiksmus (CK 6.50 ir 6.51 str.). Jei iš įstatymo, sutarties arba prievolės neišplaukia, kad skolininkas privalo įvykdyti prievolę pats, kreditorius privalo priimti įvykdymą iš trečiojo asmens. Bet negali priimti įvykdymo, jei skolininkas tam prieštarauja. Pavyzdžiui, pristatyti pirkėjui produkciją tiekėjas gali įpareigoti gamintoją. Savo ruožtu sumokėti už pristatytas prekes pirkėjas gali įpareigoti prekių gavėją. Bet atsakomybė už pavėluotą pristatymą arba trūkumus tenka ne gamintojui, o tiekėjui; atsakomybė už sumokėjimą ne laiku tenka ne gavėjui, o pirkėjui. Rangos atveju už subrangovo veiksmus atsako rangovas.

Skolininkas, pasitelkęs prievolei įvykdyti trečiuosius asmenis, atsako kreditoriui, kai prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl trečiųjų asmenų kaltės, jeigu įstatymai arba sutartis nenumato, kad atsako tiesioginis vykdytojas (CK 6.257 str.).

1.2.Sutartinės ir deliktinės atsakomybės panašumai ir skirtumai

Sutartinės ir deliktinės atsakomybės rūšys turi bendrų bruožų ir esminių skirtumų.

Bendri bruožai:

1) abi rūšys yra turtinės prievolės;

2) abi atsakomybės rūšys atlieka tokią pačią kompensacinę funkciją;

3) bet kurios iš šių civilinės atsakomybės rūšių taikymas nepašalina galimybės taikyti ir kitus civilinių teisių gynimo būdus bei kitas teisinės atsakomybės rūšis;

4) ir sutartinė, ir deliktinė atsakomybė atsiranda kaip naujos prievolės jau egzistuojančios sutartinės prievolės arba delikto atžvilgiu;

5) taikant abi atsakomybės rūšis skolininkas patiria turtinių nuostolių.

Pagrindiniai skirtumai:

1) skirtingas atsiradimo pagrindas: sutartinės atsakomybės atveju – pažeista sutartis, deliktinės – padaryta žala;

2) skirtingi ieškinio senaties terminai – CK 1.125 straipsnis numato taikyti bendrą 10 metų ieškinio senaties terminą, o reikalavimams dėl pa darytos žalos – sutrumpintą 3 metų terminą;

3) nevienodas atsakomybės dydis bei jos nustatymo principai: sutartinės atsakomybės atveju atsakomybės dydį gali nustatyti šalys arba susitarti dėl atsakomybės netaikymo, o deliktinės atsakomybės atveju tokie susitarimai negalimi.

1.3.Civilinės atsakomybės taikymo sąlygos

Kaip ir bet kuri prievolė, civilinė atsakomybė atsiranda esant tam tikriems juridiniams faktams, jų visetui. Tai vadinama civilinės atsakomybės sąlygomis (bendrosios teisės sistemos valstybėse vartojama šiek tiek kitokia sąvoka – ieškinio pagrindas (cause ofaction). Beje, bendroji teisė pabrėžia objektyviąją civilinės atsakomybės pusę – žalą, priežastinį ryšį ir pareigos nevykdymą. Nors kaltė ir pripažįstama, bet ji nurodoma tik kalbant apie deliktinę atsakomybę.

Teisinėje literatūroje dažnai civilinės atsakomybės pagrindu nurodomas civilinės teisės pažeidimas. Bet, kaip pagrįstai teigia V. Mikelėnas, tokia samprata nėra visiškai tiksli, nes civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik pažeidus civilinės teisės normas (pvz., civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje). Be to, teisės pažeidimo, jo sudėties sąvoka paprastai vartojama baudžiamojoje teisėje.

CK reglamentuojamos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos. Tai – neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.), kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga (CK 6.248 str.), žala ir nuostoliai (CK 6.249 str.).

Žala yra būtinasis civilinės atsakomybės pagrindas, nes nesant žalos arba nuostolių civilinės atsakomybės teisinis santykis neįmanomas. Neteisėti veiksmai ne visada yra būtinas civilinės atsakomybės pagrindas. Įstatymai gali numatyti, kad žala yra atlyginama, jei ji padaryta teisėtais veiksmais. Atsakomybė dėl kaltės yra bendroji civilinės atsakomybės taisyklė, tačiau numatyta ir atsakomybė be kaltės. Priežastinis ryšys tarp žalos (nuostolių) ir neteisėtų veiksmų ne visada yra būtinas.

Netiesioginės civilinės atsakomybės atveju žalą atlygina asmuo, kuris yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus. Kiekvienas iš nurodytų civilinės atsakomybės pagrindų pasižymi savitu turiniu ir požymiais.

1.3.1.Neteisėti veiksmai

Neteisėtumas civilinėje teisėje iš esmės skiriasi nuo neteisėtumo sampratos kitose teisės šakose – baudžiamojoje, administracinėje. Civilinės teisės dispozityvumas leidžia teisinio
santykio subjektams patiems nustatyti savo privalomo arba galimo elgesio ribas. Ir pagrindinis teisinių santykių subjektų tarpusavio teisių ir pareigų nustatymo būdas yra sutartis.

Todėl neteisėtais civilinėje teisėje laikomi šalių veiksmai, pažeidžiantys ne tik įstatymo nuostatas, bet ir sutarties sąlygas. Beje, jei šalių elgesio nenustato nei įstatymas, nei sutartis, jų elgesys turi atitikti žmogiškuosius kriterijus – sąžiningumo, teisingumo, protingumo, gerų papročių, geros moralės. Taigi žmogiškųjų principų nesilaikymas taip pat yra neteisėtas ir padarius žalą sukelia civilinę atsakomybę.

Baudžiamojoje teisėje neteisėtumo ribos daug siauresnės. Čia numatytas baigtinis veikų sąrašas, užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę. Ir veikos, kurių neapima šis sąrašas, nėra neteisėtos baudžiamosios teisės požiūriu, tačiau bet kuris nusikaltimas yra neteisėtas ir civilinės teisės požiūriu, t.y. jei asmuo nuteistas už nusikaltimą, tai jo veiksmų neteisėtumo faktas negali būti kvestionuojamas civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo. Be to, baudžiamojoje teisėje neteisėtumas glaudžiai susijęs su kalte, kitaip tariant, jei nėra kaltės, nėra ir nusikaltimo. O civilinėje teisėje neteisėtumas gali būti siejamas vien su žalos padarymo faktu, pavyzdžiui, CK 6.270 straipsnyje – atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, atsirandanti ir nesant kaltės.

Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose arba sutartyje nustatytos pareigos, atlikus veiksmus, kuriuos įstatymas arba sutartis draudžia, arba pažeidus bendro pobūdžio taisyklę elgtis atidžiai ir rūpestingai. Žalos padarymo požiūriu veiksmų neteisėtumas yra svetimos Subjektinės teisės pažeidimas nesant tam svaraus teisinio pagrindo. Tai vadinamasis generalinio delikto principas. Pavyzdžiui, asmens laisvės atėmimas objektyviai yra žalingas. Vykdomas savavališkai, jis yra neteisėtas, darantis žalą ir draudžiamas veiksmas. Tuo tarpu laisvės atėmimas įstatymo numatytais atvejais ir tvarka yra teisėtas, leidžiamas ir nesukelia civilinės atsakomybės už asmens laisvės atėmimą.

Veiksmų neteisėtumas reiškia asmeniui nustatytos teisinės pareigos pažeidimą. Ji gali būti nustatyta kaip draudimas, nurodymas, leidimas, suvaržymo ribų nustatymas ar dar kitaip. Teisinė pareiga gali būti pažeidžiama suteikta teise naudojantis ne pagal paskirtį arba peržengiant leistinas teisės ribas, t. y. piktnaudžiaujant teise.

Teisinė pareiga gali būti konkreti arba bendro pobūdžio, pavyzdžiui, kiekvienas asmuo turi elgtis sąžiningai. Tai bendro pobūdžio pareiga, ji reikalauja elgtis atidžiai ir rūpestingai, nedaryti žalos. Savininkas privalo turtą naudoti, valdyti ir juo disponuoti taip, kad nepažeistų kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų. Tai bendroji kiekvieno savininko pareiga.

Civilinės atsakomybės nuostatų požiūriu ji reiškia, kad įgyvendinant savininko teises neturi būti daroma žalos kitam asmeniui. Kiekvienas asmuo turi vykdyti įstatymuose arba sutartyje nustatytas konkrečias pareigas. Pavyzdžiui, kiekvienam asmeniui privaloma tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles, draudžiama atlikti veiksmus, kuriuos įstatymai arba sutartis draudžia. Įstatymas nurodo kiekvienam asmeniui laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų žalos kitam asmeniui.

Neteisėti veiksmai pasireiškia neteisėtu veikimu, kai asmuo veikia aktyviai, arba neveikimu, kai asmuo veikia pasyviai. Deliktinė atsakomybė atsiranda, kai egzistuojant tam tikrai teisinei pareigai įpareigotas asmuo jos nevykdo arba vykdo netinkamai ir taip padaro žalą kitam asmeniui. Deliktinę civilinę atsakomybę sukeliantys neteisėti veiksmai arba neveikimas yra asmens elgesys tiek pažeidžiant bendruosius teisės principus, draudžiančius daryti žalą kitiems, tiek ir neatitinkantys specialių įstatymo reikalavimų ir todėl lemiantys žalą.

Beliktai gali būti skirstomi pagal įvairius kriterijus: pagal tai, kam žala padaryta – į deliktus asmeniui arba deliktus turtui (kilnojamam ir nekilnojamam); pagal kaltės formą: tyčiniai, neatsargūs arba nerūpestingi deliktai ir kt.

Sutartinei atsakomybei atsirasti veiksmų neteisėtumo sąlyga nėra taip svarbi. Užtenka pasakyti, kad bet koks sutarties nevykdymas ar netinkamas vykdymas yra a priori teisės normų pažeidimas. Be to, nustatant veiksmų priešingumą teisei sutartiniuose santykiuose gali būti situacijų, kai skolininkas pažeidžia sutarties sąlygą, niekaip nesureguliuotą nei dispozityvia norma bei komerciniu papročiu, nei įprastai reiškiamais reikalavimais, nes šalys gali reguliuoti savo tarpusavio santykius išimtinai sutarties nuostatomis, sudaryti įstatymuose neapartas sutartis.

Tokiu atveju sunku būtų nustatyti, ką gi skolininkas konkrečiai pažeidė. Todėl veiksmų neteisėtumą čia reikėtų vertinti kaip sutarties sąlygos pažeidimą apskritai. Juk nagrinėjant ginčą teisme kreditoriui visiškai nesvarbu, kokius teisei priešingus veiksmus skolininkas atliko. Jam svarbu, kad sutartis pažeista. Daugeliu atvejų sutartinės atsakomybės veiksmų priešingumas teisei preziumuojamas. Ir tik jei skolininkas įrodo, kad negalėjo įvykdyti sutartinio įsipareigojimo arba nėra kaltas dėl pažeidimo, priešingumas teisei įgyja juridinę reikšme.

Neteisėtumas civilinėje teisėje
atvejų yra reliatyvi sąvoka, priklausanti nuo konkrečių aplinkybių. Tas pats veiksmais tam tikrais atvejais gali būti pripažintas teisėtu, kitais – neteisėtu, pavyzdžiui, gydytojo įprasti arba nerūpestingi veiksniai gali būti ir teisėti, ir neteisėti, t.y. gali būti pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti arba ne.

Būtina fakultatyvinė civilinės atsakomybės sąlyga – neigiamų pasekmių atsiradimas asmens, kurio turtinės teisės pažeistos, atžvilgiu. Tai faktiškai sutampa su nuostolių sąvoka teisine prasme.

Sutartinės atsakomybės atsiradimo pagrindas – prievolės neįvykdymas arba jos netinkamas vykdymas (CK 6.256 str. 2 p.) ir sutarties įvykdymo termino praleidimas (CK 6.260 str.). Esant konkrečioms sutarčių rūšims šie pažeidimai pasireiškia nevienodai: vienokie jie yra, tarkime, nuomos sutarties, kitokie pirkimo-pardavimo sutarčių atvejais.

Visišku sutarties neįvykdymu reikėtų laikyti jos esminių sąlygų nesilaikymą, pavyzdžiui, nuompinigių nemokėjimą pagal nuomos sutartį; pardavėjo atsisakymą perduoti daiktą pagal pirkimo-pardavimo sutartį ir pan., t. y. šalis visiškai negauna to, ką ji tikėjosi gauti pagal sutartį.

Netinkamas sutarties įvykdymas iš esmės apima ir termino praleidimą, taip pat kitokius sutarties pažeidimus, pavyzdžiui, perduodamo daikto kokybės trūkumus ir pan. CK 6.256 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad jeigu sutarties vykdymas vienai iš šalių yra kartu ir profesinė veikla, ši šalis privalo vykdyti sutartį ir pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. Taigi jei tokių reikalavimų nesilaikoma, sutartis gali būti pripažinta vykdoma netinkamai.

1.3.2.Priežastinis ryšys

Priežastinis ryšys atspindi dviejų objektyvios tikrovės reiškinių -priežasties ir pasekmės – sąsają. Reiškinys arba jų grupė, sukelianti naujus reiškinius, yra priežastis. Reiškinys, atsirandantis veikiant priežasčiai, yra pasekmė. Tas pats reiškinys vienu atveju gali būti priežastis, kitu atveju – pasekmė. Civilinėje atsakomybėje tai ryšys tarp neteisėtų veiksmų, kaip priežasties, ir žalos arba nuostolių, kurie turi būti šios priežasties pasekmė.

Civilinės atsakomybės tvarka atlyginami nuostoliai, kurie yra susiję su veiksmais, nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę. Taigi nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu (CK 6.247 str.).

Civilinės atsakomybės sąlyga yra būtinas priežasties ir pasekmių ryšys. Jis yra konkretus, egzistuoja objektyviai ir taikant atsakomybę turi būti įrodytas. Teisinei atsakomybei taikyti nustatytas konkretus ryšys yra vadinamas teisiškai reikšmingu. Priežastinis ryšys yra teisiškai reikšmingas, jeigu dėl asmens veiksmų žalos atsiradimo galimybė virsta tikrove arba neigiamų pasekmių abstrakti galimybė – konkrečia galimybe. Teisiškai nereikšmingas priežastinis ryšys yra atsitiktinis.

Teisiškai reikšmingu pripažįstamas ir tiesioginis, ir netiesioginis priežastinis ryšys. Tiesioginė priežastis yra tada, kai žala (nuostoliai) atsiranda iš neteisėtų veiksmų kaip tiesioginė neteisėtų veiksmų pasekmė. Kai dėl neteisėtų veiksmų susidaro palankios sąlygos žalai (nuostoliams) atsirasti, tai laikoma netiesioginiu priežastiniu rysiu.

Tiesioginis priežastinis ryšys visada reikšmingas taikant civilinę atsakomybę. Tai nereiškia, kad civilinė atsakomybė taikoma tam asmeniui, kurio neteisėti veiksmai ir žala susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu, įstatymų numatytais atvejais atsakomybė nustatyta ne patiems žalą padariusiems asmenims, o kitiems, pavyzdžiui, privalantiems juos prižiūrėti subjektams. Dėl to priežastinio ryšio pobūdis ir jo reikšmė taikant netiesioginę atsakomybę smarkiai pakinta. Šiuo atveju tarp neteisėtų veiksmų ir žalos yra tam tikras ryšys.

Pažeidėją privalantys prižiūrėti, bet neprižiūrintys arba netinkamai jį auklėjantys asmenys sudaro konkretesnę galimybę žalą padaryti (pvz., kad vaikas arba paauglys padarys žalos). Pastarieji savo neteisėtu elgesiu tik išnaudoja netinkamai besielgiančių tėvų arba globėjų sudarytas galimybes.

Egzistuoja įvairios priežastinio ryšio teorijos. Kiekviena iš jų turi teigiamų ir neigiamų ypatumų. Nė viena iš teorijų visapusiškai nepaaiškina visų teisei reikšmingų priežastinio ryšio aspektų. Vienos teorijos susiaurina teisinės atsakomybės taikymą, kitos – atvirkščiai, jį išplečia.

Tiesioginės pasekmės teorija teigia, kad žalą padaręs asmuo atsako tik už žalą, kuri yra tiesioginė jo veiksnių pasekmė, priežastinis ryšys egzistuoja tik tuomet, kai tarp veiksmų ir žalos yra tiesioginis ryšys. Atsakingas asmuo negali būti atsakingas už žalą, jeigu ryšys yra netiesioginis. Pagal šią teoriją civilinės atsakomybės taikymas yra apribojamas tik tiesioginiais žalą padariusio asmens veiksmais. Kitokio pobūdžio ryšiu su pasekmėmis susiję asmens veiksmai teisiškai yra nereikšmingi.

Tiesioginės pasekmės teorija skelbia, kad tarp veiksmų ir atsiradusios žalos turi būti trumpas laiko tarpas arba žalingos pasekmės turi atsirasti iš karto. Ji nėra veiksminga, kai neteisėtos veiklos pasekmės atsiranda ne iš karto. Pavyzdžiui, jei asmuo dėl sužalojimo taptų nedarbingas, tai šios teorijos požiūriu priežastinis ryšys negalėtų būti pripažintas.

Pagal artimiausios
priežasties teoriją teisinis ryšys egzistuoja tik tarp žalos ir artimiausios priežasties (laiko, tarpinių grandžių prasme), sukėlusios konkrečias pasekmes. Visi kiti nuo žalingų pasekmių nutolę veiksmai ir įvykiai negali būti laikomi jų priežastimi. Teorija vertinga atribojant vieno asmens veiksmų sukeltas pasekmes nuo kito asmens veiksmais sukeltų pasekmių.

Paminėtos teorijos susiaurina civilinės atsakomybės taikymą. Jos nepaaiškina netiesioginės civilinės atsakomybės taikymo. Prie tokių galima priskirti ir būtinos pasekmės, ir ekvivalentinio priežastinio ryšio teorijas.

Kitos teorijos leidžia išplėsti civilinės atsakomybės taikymą. Jos taip pat gali būti iš dalies taikomos, kai reikia išskirti vieną iš kelių priežasčių arba nustatyti priežasčių įtaką pasekmių atsiradimui.

Pavyzdžiui, adekvataus priežastinio ryšio teorija pripažįsta priežastinį ryšį esant tada, kai asmens veiksmai padidina žalos atsiradimo galimybę. Jeigu asmens neteisėti veiksmai kartu su kitomis priežastimis žalos atsiradimo tikimybę paverčia tikrove, laikoma, kad tarp neteisėtų veiksmų ir žalos egzistuoja adekvatus ryšys, nes jie žalos atsiradimo riziką padidina. Žala turi būti pripažįstama natūralia veiksmų pasekme. Si teorija leidžia iš daugelio priežasčių išskirti vieną pagrindinę, nulėmusią žalos atsiradimą. Nebūtinai tai yra artimiausia arba tiesioginė priežastis.

Pakankamos priežasties teorija skelbia, kad priežastinis ryšys egzistuoja tarp pasekmės ir tos jos priežasties, kuri stipriausiai veikė, turėjo sukaupusi daugiausia energijos, sukėlusios pasekmę. Šioje teorijoje pernelyg daug vartojama vertinamųjų terminų, todėl sunku visuotinai ją pritaikyti praktikoje. Ji leidžia įvertinti daug priežasčių, išplėsti civilinės atsakomybės ribas. Šios teorijos postulatai vertingi, kai reikia individualizuoti keleto žalą padariusių asmenų indėlį į žalos atsiradimą.

Teisės teorijoje žinomos pasekmių numatymo, teisės veikimo srities, lygybės teorijos. Jos yra teisės doktrinos rezultatas, taip pat teismų praktikos analizės išdavos.

Tačiau teismų praktikoje tiesiogiai nesivadovaujama nė viena priežastinio ryšio teorija. Pagal atsakomybės prigimtį ir bylos aplinkybes nustatomas konkretus priežastinis ryšys, būtinas civilinei atsakomybei, atsižvelgiant į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo reikalavimus. Priežastinis ryšys leidžia išplėsti arba susiaurinti civilinės atsakomybės ribas. Neteisinga būtų jas pernelyg susiaurinti, nes tik tiesioginio priežastinio ryšio pripažinimas ne visada užtikrins tinkamą atsakomybės taikymą, pernelyg platus priežastinio ryšio traktavimas nebūtų sąžiningas, nes už padarytą žalą gali būti verčiamas atsakyti asmuo, kurio neteisėti veiksmai būtų „pernelyg nutolę“ nuo neigiamų pasekmių .

Priežastinį ryšį būtina nustatyti tiek sutartinės, tiek deliktinės atsakomybės atvejais. Bet priežastinio ryšio nustatymas ir vertinimas sutartinės ir deliktinės atsakomybės atvejais skiriasi.

Nustatyti priežastinį ryšį būtina pažeidus sutartinius santykius, tik kai sprendžiamas nuostolių atlyginimo klausimas. Jei yra kitos atsakomybės formos – bauda, delspinigiai, atsakomybė už piniginės prievolės nevykdymą – priežastinis ryšys yra antraeilis dalykas ir teisinę reikšmę įgyja tik tada, kai teismas sprendžia klausimą dėl šių rūšių atsakomybės sumažinimo. Todėl išieškančiam netesybas kreditoriui užtenka įrodyti tik patį sutartinio įsipareigojimo neįvykdymo arba netinkamo vykdymo faktą. Jei skolininkas pateikia abejonių dėl pernelyg didelių, palyginti su nuostoliais, netesybų, pateikia tokių įrodymų, teismas gali (bet neprivalo) atsižvelgti ir į priežastinio ryšio aplinkybes.

1.3.3.Kaltė

Civilinė atsakomybė atsiranda tik esant skolininko kaltei, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės.

Civilinėje teisėje kaltė suprantama kaip asmens veiksmų išorinis vertinimas pagal objektyvius elgesio standartus. Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.249 str. 3 d.). Kalte pripažįstama tai, kad asmuo nesugebėjo elgtis taip, kaip būtų galima protingai iš jo tikėtis. Iš asmens tikimasi elgesio, kaip atitinkamomis aplinkybėmis elgtųsi rūpestinga šeimos galva (bonus paterfamilias).

Asmens elgesys konkrečioje situacijoje turi atitikti įstatymuose, kituose teisės aktuose arba teisės šaltiniuose esančius nurodymus ir protingumo reikalavimus. Asmuo gali būti pripažintas kaltu dėl padarytos žalos, jeigu nesugebėjo elgtis taip, kaip jo vietoje turėjo elgtis arba būtų pasielgęs protingas žmogus. Kalto asmens elgesys suprantamas kaip nemokėjimas užtikrinti reikiamo atidumo, rūpestingumo ir apdairumo, kuris buvo būtinas konkrečiomis sąlygomis. Turi būti atsižvelgiama į asmeniui tenkančios prievolės pobūdį, reikalaujamo iš jo rūpestingumo laipsnį ir kitas aplinkybes.

Prievolės pagal skolininko pareigos pobūdį skirstomos į prievoles pasiekti tam tikrą rezultatą, prievoles užtikrinti tam tikrą apdairumo, uolumo, atidumo ir rūpestingumo laipsnį ir prievoles ką nors garantuoti, pavyzdžiui, bet kuriam asmeniui nurodyta
kitam asmeniui nepadarytų žalos (CK 6.246 str. l d. ir 6.263 str. l d.). Pavyzdžiui, vežėjo prievolė pagal vežimo sutartį yra nugabenti krovinius arba keleivius į paskirties vietą. Tai prievolė pasiekti tam tikrą rezultatą.

Prievolė užtikrinti tam tikrą atidumo, rūpestingumo laipsnį reikalauja, kad skolininkas vykdytų prievolę jam priimtiniausiomis priemonėmis, užtikrindamas maksimalų rūpestingumo ir atidumo laipsnį, tačiau jis neprivalo garantuoti rezultato. Pavyzdžiui, gydytojas, teikdamas medicinos paslaugas, turi elgtis rūpestingai, kvalifikuotai, stengtis padaryti visa, ko iš jo reikalauja teisės aktai ir profesinė etika. Tačiau iš gydytojo nereikalaujama, kad jis užtikrintų arba garantuotų tam tikrą rezultatą.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4095 žodžiai iš 8074 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.