Civilizacija 4upiu civiliazcijos
5 (100%) 1 vote

Civilizacija 4upiu civiliazcijos

Istoriją neretai įprasta laikyti datų ir įvykių, ypač karų, nesibaigiančia virtine. Tokia ji dažnam tik kvaršina galvą ir palieka blogus prisiminimus. Prasmingesnė yra istorija kaip sintezė, kuri tiria bendrą žmonijos gyvenimo vyksmą, jo evoliuciją ir pagal tai vertina įvairius įvykius. Yra nemaža visuotinės istorijos vyksmo schemų. Viena jų – formacinis pasaulio supratimas ir aiškinimas. Tai marksistinė, istorinio materializmo pažiūrom grįsta teorija, visuomenės raidos pagrindu laikanti ekonomiką (bazę), o raidos varikliu – klasių (socialine) kovą, kuri atmeta praeitį, o pirmenybę teikia ateičiai. Tačiau istorijos raida nėra nuosekli, tolygi. Atvirkščiai, joje netikėtai atsiradusios civilizacijos greitai suklestėdavo ir netrukus žlugdavo. Kuo daugiau mokslininkai sužino apie įvairių civilizacijų, tautų praeitį, tuo labiau įsitikina nuoseklios, nuolat kylančios istorijos raidos schemos ydingumu. Tik didžiausi užsispyrėliai visus visuotinės istorijos reiškinius stengiasi sutalpinti į vieną schemą, aiškinti objektyviais rutuliojimosi dėsniais bei dėsningumais. Mokslininkai jau seniai diskutuoja apie skirtingus Rytų ir Vakarų raidos kelius, ardo penkianarę visuomenės ekonominių formacijų schemą. Devinto dešimtmečio pabaigos ir paskutiniojo dešimtmečio pradžios pasaulio įvykiai sukėlė nemaža abejonių ir aukščiausia formacija – komunizmu.

Darnios pasaulio raidos teorija, atrodo, griūva kaip kortų namelis. Darosi vis patrauklesnė civilizacijų teorija, kuri remiasi kiek kitais kriterijais: vertina visuomenių kilmę, jų augimo sąlygas, žlugimo priežastis. Jokios tautos gyvenimas negali būti nagrinėjamas izoliuotai. Daugelio jų praeitis painiai susiraizgiusi. Tų ryšių nebūtinai būta tiesioginių ir nėra reikalo jų ieškoti. Svarbu išryškinti sąlygas, iš kurių vienos formuoja bendrą tautų gyvenimą – dvasinį, ekonominį, politinį, o kitos lemia bendruomenių skirtumus.

Kas yra civilizacija?

Daiktavardis civilitas lotynų kalba reiškia piliečio teigiamų bruožų – išsiauklėjimo, išsimokslinimo ir pan. – visumą. Civilizacinį požiūrį į istorijos procesą formavo N. Danilevskis, O. Špengleris, M. Vėberis, A. Toinbis, P. Sorokinas, M. Zingeris, L. Diumonas ir daugelis kitų mąstytojų. Ne visi jie vienodai suprato pačią „civilizacijos” sąvoką. Ji skirtingai aiškinama ir šiais laikais. Pirmieji ją įvedė prancūzai — švietėjas Mirabo ir istorikas Gizo. Beje, Gizo civilizacijos idėją taikė tik Europai, todėl žodžiai „civilizuotas”ir „europinis” ilgą laiką buvo iš esmės tapatūs. Pastaraisiais metais žodis „civilizacija” vartojamas dvejopa prasme:

• žmonijos kultūros ir istorijos raidos rodiklio („pasaulinė civilizacija”),

• konkrečios kultūros, tautų grupės, tam tikros tautos visuomenės istorinio brandumo rodiklio („Egipto civilizacija”, „heleninė civilizacija”, „krikščioniškoji civilizacija” ir t. t.).

Vienas žymiausių civilizacijų ir kultūrų tyrėjų buvo anglų istorikas Arnoldas Toinbis (1889—1975). Už nuopelnus istorijos mokslui jam suteiktas Oksfordo, Birmingemo, Prinstono universitetų garbės daktaro vardas. Jis buvo Londono Karališkosios draugijos narys. A. Toinbis ne „kabinetinis” mokslininkas. Jis daug keliavo, 1928 m. lankėsi ir Lietuvoje. Tuo metu mokslininkas vadovavo Didžiosios Britanijos Tarptautinių santykių institutui ir domėjosi demokratijos raida jaunose Europos valstybėse. A. Toinbis buvo vienas iš nedaugelio istorikų, kurie savo darbuose stengėsi aprėpti viso pasaulio istoriją. Jo idėjos yra labai originalios ir aktualios mūsų dienų gyvenimui. Jo manymu, ne valstybė yra istorijos objektas. Ji, anot A. Toinbio, tesanti civilizacijos parapija. Istorijos, ypač senovės istorijos, tema turėtų būti valstybių bendruomenė, kurią jungia viena civilizacija. Anglų istorikui nerūpėjo ir tautos raida. Tauta, pasak jo, dažnai serganti civilizacijai pražūtinga „nacionalizmo” liga.

Lietuviams, kelis šimtmečius kentėjusiems galingesnių kaimynų priespaudą, tokia kosmopolitinė pažiūra iš pirmo žvilgsnio nėra priimtina. Mažos tautos stiprybės šaltinis yra kiek romantizuota tautos ir valstybės istorija, primenanti jos didvyriškus laikus. Tačiau tautos, o konkrečiu atveju lietuvių tautos ar valstybės istorijos nesuprasime neišmanydami jos kaimynų – rusų, lenkų, vokiečių – t. y. Europos istorijos ir kultūros. Nė viena Europos tauta negali jaustis nepriklausoma nuo Vakarų kultūros. O aiškindamiesi, kaip atsirado Vakarų kultūra, lengvai nustatysime jos ryšį su graikų bei romėnų, arba helenine, civilizacija.

Vakarų kultūra šiais laikais yra išplitusi beveik visame pasaulyje. Tačiau nereikia pasiduoti klaidingai iliuzijai, kad tik Vakarų kultūra reikšminga istorijai, o visos kitos tėra barbarybės apraiškos. Daugelis civilizacijos atributų, ypač technikos metodų,kurie dabar yra paplitę visoje Žemėje, anaiptol neateina iš vieno centro. Tokių centrų yra buvę keli, ir kiekviena civilizacija savo laimėjimais pasidalijo su visa žmonija.

Yra dar vienas argumentas, pateisinantis civilizacinį požiūrį į istoriją. Jeigu į senovę žiūrėtume politinės istorijos specialisto žvilgsniu, tai vien iki Kristaus gimimo buvusių valstybių išvardijimas užimtų keletą puslapių. O ką
kalbėti apie valdovų dinastijas, tarpusavio konfliktus, karus ir pan.? Juolab kad ne viena teritorija per ilgus šimtmečius keitė ne tik politinę, bet ir etninę priklausomybę. Tik išryškinant vienų kultūros ir religijos tradicijų paisančias šalių ar tautų grupes, nagrinėjant esminius jų politinės raidos etapus, įsisąmoninant dvasinės bei materialinės sferos laimėjimus, galima gauti realių rezultatų, įžvelgti daug ką pamokoma ne tik dabarčiai, bet ir ateičiai.

Civilizacijų raidos ypatybės

Keli svarbiausi dalykai skiria civilizacijų istoriją nuo visuomenės ekonominių formacijų istorijos:

• Dvasinis veiksnys ir jo pagrindu atsirandantys santykiai, kurie lemia visuomenės gyvenimą.

• Neatmetama ir nepaneigiama praeitis. Ji išlieka, kaupiasi, perduodama iš kartos į kartą. Visuomenė išlieka, rutuliojasi, išlaikydama atmintį, tradicijas. Joms žlugus, žlunga ir civilizacija.

Civilizacijos nėra statiškos. Jų dinamika, anot A. Toinbio, pasireiškia per tam tikras fazes: genezę, subrendimą, įlūžį, nuosmukį, dezintegraciją.

Civilizacijos pradžią nulemia iššūkis ir reakcija į jį. Iššūkis — tai naujos gamtos arba socialinės sąlygos, kuriose atsiduria tam tikra bendruomenė. Norėdama išlikti, ji turi reaguoti į pasikeitusią aplinką. Bendruomenei tai padarius ir pašalinus raidos kliūtį, susidaro sąlygos naujam iššūkiui. Tada vėl reaguojama į pakitusias sąlygas. Susidaro tam tikras uždaras ratas, arba ciklai. Tačiau negrįžtama atgal į pradžią. Civilizacijos kelią galima palyginti su riedančiu vežimu, kurio ratas apsisukęs grįžta į pradinę padėtį, o pats vežimas atsiduria jau kitoje vietoje.

Bendruomenė yra inertiška, pati pajudėti negali. Reikia, kad ją kas nors išjudintų. Variklio vaidmenį atlieka vadinamoji kūrybinė mažuma – asmenybės. Ji, nenaudodama prievartos, vadovauja „inertiškai daugumai” (mimezės reiškinys). “Įnertiška dauguma” mėgdžioja, seka „kūrybinę mažumą”, priima ir įgyvendina jos planus. Sudaroma savotiška visuomenės sutartis: gyventojai dalį savo teisių, funkcijų, privilegijų perduoda vienam asmeniui ar asmenų grupei. Šie ir turi užtikrinti tvarką bei normalų visuomenės gyvenimą.

• Pirmoji fazė (civilizacijos genezė) prasideda reakcija į pasikeitusias gamtos arba socialines sąlygas. Ji trunka tol, kol atsiranda nauji iššūkiai, arba nauji kaitos impulsai. Pirmosios fazės metu susiformuoja pagrindinės civilizacijos tradicijos.

• Civilizacijos subrendimą rodo sugebėjimas atsakyti į vis pasikartojančius naujus iššūkius. Šiame etape civilizacija visiškai prisitaiko prie gamtos sąlygų, „pajungia” gamtą savo reikalams. Galutinai susiformuoja bendro gyvenimo taisyklės, tvarka civilizacijos viduje, nusistovi santykių su kaimynais tipas.

• Civilizacijos įlūžio momentą parodo mimezės nutrūkimas. „Inertiška dauguma” mimezės laikosi tol, kol „kūrybinė mažuma” yra geranoriška, kūrybingai ir be prievartos jai vadovauja. Kai kūrybiškumas išnyksta, o „mažuma” pasiduoda savanaudiškiems tikslams, pradeda remtis prievarta, prasideda laipsniškas nuosmukis.

• Nuosmukis paprastai (bet nebūtinai) sutampa su civilizacijų teritorijos augimu. A. Toinbis toli pažengusio civilizacijos nuosmukio požymiu laiko prievartine sąjungą ir universalios valstybės (imperijos) sukūrimą. Įlūžio metu „mažumos” asimiliuojama „dauguma” ima priešintis. Visuomenė susiskaldo į valdančiąją „mažumą” ir vidinį bei išorinį proletariatą. Proletariatui atstovauja tie socialiniai bei etniniai sluoksniai, kurie nebuvo visiškai integravęsi į tos civilizacijos kultūrinę sistemą: vergai, nevisateisiai kitataučiai ir pan.

• Kai įlūžis įvyksta, civilizacija eina savižudybės keliu. Į visuomenės gyvenimą įsiveržia pažiūrų vienodumas, masinės kitatikių ir kitaminčių žudynės, fanatizmas, militarizmas. Tačiau civilizacijos žlugimas nereiškia jos dvasios suirimo. Atvirkščiai, dvasia iškyla ir dar atlieka daug vertingų žmonijai darbų.

Civilizacija ir gamta

Civilizacijų raidą lemia ne tik anksčiau minėtos vidinės istorijos jėgos. Esama ir išorinių veiksnių. Civilizacija gyvuoja ir rutuliojasi tam tikroje gamtos, klimato aplinkoje. Šios aplinkos procesai įvairiai veikia visuomenės gyvenimą, nors tas poveikis toli gražu nėra ištirtas. Trūksta duomenų apie geografinius veiksnius, gamtos sąlygas, kosmoso įtaką, tačiau istorikas neturi viso to atmesti kaip bereikšmio dalyko. Tik nereikėtų pulti į kitą kraštutinumą, į geografinį determinizmą, manant, jog vien geografinė aplinka lemia politinius ir socialinius santykius, kultūros tipą. Žmogus ir Žemė susiję su labai sudėtingais ir įvairiais kosminiais procesais. Pavyzdžiui, pasikeitus Saulės aktyvumui, dažniau sergama širdies ligomis, plinta epidemijos. Daugelio kosminių reiškinių, klimato veiksnių poveikis išryškėja per ilgesnį laiko tarpą (šimtus, tūkstančius metų). Jie smarkiau veikia visuomenę, kartu ir civilizacijos raidą, verčia keisti įprastą gamybos technologiją, žmonių pasiskirstymą teritorijoje. Daugelis astronomijos reiškinių – Saulės aktyvumas, Saulės dėmių kiekis, Žemės padėtis ir judėjimas Saulės sistemoje, Saulės sistemos judėjimas Galaktikoje – visuomenės procesus veikia netiesiogiai. Jie
sudaro naujas sąlygas, į kurias visuomenė turi reaguoti. Pavyzdžiui, kintant Saulės aktyvumui, keičiasi klimatas, taigi ir žemės ūkio bei kitų veiklos sferų sąlygos. Kai tokiai ekologinei krizei visuomenė esti pasirengusi, kai jai pavyksta pakeisti gamybos technologiją, tai jos raida tik stimuliuojama. Tačiau nesugebanti reaguoti į naujas sąlygas civilizacija dėl ekologinės krizės nusilpsta ir gali tapti kokios nors žemesnio lygio bendruomenės auka. Mat klimato pasikeitimas dažniausiai tik suaktyvina menkiau išsirutuliojusios civilizacijos griaunamąją, užkariaujamąją veiklą. Be to, pasikeitus sąlygoms, aukštoje civilizacijoje dėl gyvenimo sunkumų kyla ir vidinių prieštaravimų. Pasirodo, visai nesunku atsakyti į klausimą, kodėl viena kuri tauta įgyja pasaulinę reikšmę, o paskui žlunga, nueina nuo pasaulio scenos daugeliui amžių ar net visam laikui.

Mokslininkams ne per seniausiai pavyko sudaryti Saulės dėmių pokyčių schemą per pastaruosius 5 tūkst. metų. Tuo laikotarpiu Saulės dėmių buvo devynis kartus pagausėję ir sumažėję. Amerikiečių mokslininkas A. Idis nubraižė tų pokyčių diagramą ir sulygino ją su radioaktyvios anglies C14 kiekio pokyčiais medienoje tuo pat laiku. Kitas mokslininkas K. Bruksas sudarė klimato pokyčių lentelę. Abi kreives ir lentelę mokslininkai palygino su dideliais žmonijos istorijos pasikeitimais. Paaiškėjo, kad civilizacijų formavimasis ir klestėjimas atitinka klimato ciklų „pavasarį” ir „rudenį” – drėgno ir šalto klimato perėjimą į sausą ir šiltą, bei atvirkščiai. Šis klimato poveikis civilizacijoms buvo dar didesnis, kai sutapdavo su Saulės aktyvumo periodais.

Šios srities tyrimai tęsiami, bet jau dabar aišku, kad žmonija (civilizacijos) rutuliojasi ne vien vidinės jėgos varoma.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1809 žodžiai iš 5998 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.