Civilizacijų istorija
5 (100%) 1 vote

Civilizacijų istorija

Civilizacijų istorija

2005

I Tema. Istorinio proceso teorija.

Istorinio proceso dėsningumai. Civilizacija: samprata ir struktūra. Civilizacijos pasikeitimo mechanizmas.

Civilizacija: samprata ir struktūra.

Civilizacija (lot. civilis – pilietinis):

-1. tam tikras visuomenės materialių ir socialinių sąlygų lygis, pasiektas panaudojant mokslo ir technikos laimėjimus;

-2. šiuolaikinių išsivysčiusių šalių kultūra, išsilavinimas, išsimokslinimas, materialinių ir dvasinių vertybių turėjimas.

Kultūra (lot. cultura – apdirbimas, ugdymas, auklėjimas, lavinimas, tobulinimas, vystymas, garbinimas):

-1. žmogaus ir visuomenės veiklos produktai, jos formos ir sistemos, kurių funkcionavimas leidžia kurti, panaudoti ir perteikti materialines bei dvasines vertybes;

-2. tobulumo laipsnis, pasiektas kurioje nors mokslo arba veiklos srityje, išprusimas.

Pirmoji civilizacijos samprata susiformavo XVIIIa. pab. Prancūzijoje, Švietimo epochoje. Ją lėmė socialinė padėtis, aristokratija, kuri išsilavinimą gauna karaliaus dvare. Smulkieji verslininkai buržuazija atsiduria toje pačioje terpėje, kur ir aukštuomenė. Atsiranda veikalai, kur samprotaujama apie civilizuotus žmones.

Antroji samprata susiformavo XIXa. Vokietijoje. Jos formavimąsi kūrė socialinė padėtis. Aristokratai čia gyveno savo gyvenimą, o buržuazija formavosi savarankiškai ir jų išsilavinimas įgytas jau ne karaliaus dvare. Atsiranda sąvoka kultūra, dvasiniai, moraliniai, filosofiniai dalykai, civilizacijai priskiriama technologinė pažanga. Civilizacijos sampratos mokykla buvo populiari ir Lietuvoje.

Trečioji samprata susiformavo XXa. Tai šiuolaikinės civilizacijos samprata. Tai didelis sociaultūrinis vienetas, kuris apima daugelių mažesnių kultūrų ir suteikia vieną didelį pamatą.

Kai susiformavo žmogaus sąmonė, atsirado poreikis pagrindinius įvykius ir informaciją perduoti kitoms kartoms, susiformavo mitai. Istorijos mokslo užuomazgos randamos senovės Graikijoje pirmojo profesionalaus istoriko, Herodoto (481-425m.pr.m.e.), darbuose, jis vadinamas „istorijos tėvu“, sen. Romoje – Ciceronas Markas Tulijus (106-43m.pr.m.e.), Titas Livijus (59m.pr.m.e. – 17m.m.e.), Tacitas (58-117m), Plutarchas ir kt.

Antrasis didelis žingsnis formuojant istorijos mokslą buvo 1 tūkst.pab.-2 tūkst.pr. Šiuo periodu dominavo religiniai požiūriai į istoriją (kaip dieviškos valios vykdymas). Buvo sukurtos istorinių ciklų teorijos, idėjos.

Vėliau Švietimo epochoje istorinio vystimosi idėjas rėmė prancūzų istorikai XIIIa.pab., vokiečių filosofas Herderis bandė į istorijos mokslą pasižiūrėti iš genetinio požiūrio.

Dideli pasikeitimai istorijos mokslo raidoje įvyko XIXa.vid. Tuo metu buvo praplėsti istorijos rėmai, ji tapo glaudžiai surišta su filosofija, politine ekonomika, archeologija. Naująjį požiūrį į istoriją pradėjo formuoti Hegelis (1770-1831), K.Marksas (1818-1883), Morganas ir Engelsas (1820-1895), O.Tjeris, F.Gizo, O.Kontas, H.Spenseris ir kt. Vienas iš šiuolaikinės filosofijos pradininkų Hegelis išskyrė kelis istoriografijos tipus:

1. Pirminė istorija;

2. Aprašomoji istorija (antikinių autorių palikimas);

3. Reflektyvinė istorija (duoda šalių arba žmonijos vystimosi apžvalgas, remdamasi apibendrinimais, abstrakcijomis arba istorinių darbų kritiniu tyrinėjimu);

4. Filosofinė istorija (jos dėka mes nustatome, kad protas viešpatauja pasaulyje, kad pasaulinis-istorinis procesas buvo vykdomas protingai, protas yra jo turinys, absoliutus tikslas).

XIX-XXa. sandūroje įsitvirtino istorinis materializmas (marksistinė istorinė m-kla), kuris buvo grindžiamas sociologinėmis materialinių gamybinių jėgų vystimusi visuomenėje schemomis. Bet vis stiprėjo požiūris į istoriją kaip į kultūrinį-istorinį tipą – lokalinę civilizaciją. Tai turi panašias vystimosi fazes ir pirmiausia buvo paminėta N.Danilevskio knygoje. Dar labiau ši koncepcija paplito po O.Spenglerio darbo. Jis į istorinius-kultūrinius tipus žiūrėjo kaip į atskirus, izoliuotus tipus, lygino vystimosi stadijas: Indijos, antikos, arabų, vakarų ir kt. kultūras.

Daugiausiai aiškinosi apie lokalinių civilizacijų vystimąsi A.Toynbee. Jis išskyrė 21 uždarą civilizaciją, kuri kiekviena išgyveno tokius etapus: genezė, augimas, persilaužimas, vystimasis, nykimas, civilizacijos pasikeitimas. P.Sorokino „Socialinė ir kultūrinė dinamika“ 4 tomų ciklinės dinamikos tyrinėjimai yra fundamentalūs.

Civilizacijos struktūra

Visuomenės sąmonė (dvasinis pasaulis)

Mokslas Kultūra Švietimas Moralė Ideologija

Religija

Socialiniai-politiniai santykiai

Socialiniai Nacionaliniai Politiniai Valstybiniai Teisiniai

Ekonomika

Gamybos Nuosavybės Mainai Paskirstymas Valdymas

struktūra formos

Technologija

Darbo Energijos Darbo Gamtos Technologijos Gamybos

priemonės šaltiniai įrankiai ištekliai organizacija

Žmogus, šeima, gyventojai

Poreikiai Gebėjimai Žinios Įgūdžiai Interesai Valia

Istorinio proceso dėsningumai.

Dž.Viko – „Naujasis mokslas“ – kultūros samprata.

Kultūros terminą sukūrė romanai, tačiau to meto filosofai nenagrinėjo problemų susijusių su kultūros problematika. Jie daugiau dėmesio skyrė žmogaus vietai pasaulyje, gamtos kūnų, kosmoso
problemoms. Į kultūros problemas buvo atkreiptas dėmesys XVIIIa., kai iškilo poreikis ieškoti kažko naujo žmogaus gyvenime ir tuo pačiu kultūroje, kuri vis greičiau artėjo prie krizinės būklės.

Pirmasis apie tai prabilo italų filosofas Dž.Viko (1668-1744m.) savo veikale „Naujo mokslo apie bendrąją tautų prigimtį pagrindai“ („Naujasis mokslas“ 1725m.). Tačiau šiame veikale žodžio kultūra tiesiogiai nepavartojo. Jis tyrinėjo žmonių pasaulio prigimtį bei raidą ir kūrė žinių sistemą, apimančią socialinę ir humanitarinę realybę. „Naujojo mokslo“ tyrimo objektas – nacijų pasaulio prigimtis ir tai tyrinėdamas brėžia amžiną idealios istorijos ratą, kuriame sukasi visų tautų istorijos su jų gimimu, pažanga, smukimu, mirtimi. Kiekviena tauta dėsningai praeina 3 amžius:

1. Dieviškasis a. – prigimtis yra poetinė, kūrybinė; papročiai pasireiškia pamaldumu, religija; valdžia yra teokratinė, teokratiškai mistiška.

2. Herojiškas a. – prigimtis herojiška; papročius valdo garbė; valdžia yra aristokratinė; išmintis yra apspręsta teisės.

3. Žmoniškasis a. – prigimtis yra racionali; papročiuose vyrauja pareiga; valdžia yra demokratinė; išmintis ieško tiesos.

Tautų gyvenimas, padaręs pažangą, smunka ir grįžta į „refleksinę barbarystę“, po to vėl pradeda kilti ir sugrįžta į kultūrą.

Arčiausiai Dž.Viko koncepcijos priartėjo Herderis (1744-1803m.) ir jo kultūros koncepcija buvo daug platesnė už kitų švietėjų. Herderiui kultūra yra tylus žmogaus dvasios skleidimasis, kuris nepriklauso nuo valstybinių institucijų. Tautos kultūra, anot Herderio, nėra nei gamtos niekinimas, nei jos iškreipimas. Kultūrinė veikla pratęsia gamtos darbą ir jį užbaigia. Tačiau Dievas, kuris pasireiškia gamtoje, pasireiškia ir kultūroje. Šiuo atžvilgiu kultūra yra žmogaus santykiavimas su pasaulio siela ir šios sielos išreiškimas. Herderis suprato religinius kultūros pagrindus, pasak jo, žmogus pirmiau yra religingas negu kultūringas ir kultūros atsiradimas nusako religinių pradų buvimą. Jis suprato kultūrinės kūrybos reikšmę visai istorijos eigai.

N.Danilevskis – kultūrinių-istorinių tipų teorija.

Šis rusų slavofilas XIXa. rusiškojo mesianizmo ir panslavizmo požiūriu Rusijos idėją supriešino su Europos idėja. Savo veikale „Rusija ir Europa“, kuris buvo išleistas 1869m., išdėsto kultūrinių-istorinių tipų koncepciją. N.Danilevskio kultūrinių-istorinių tipų koncepcijai įtakos turėjo H.Rikerto teorija apie kultūrinius-istorinius tipus, kuriuos jis grindė sąvokomis. Čia jis atmetė hegeliškąjį požiūrį į istorijos eigą kaip į kažkokio bendro proto ir kažkokios vienos civilizacijos vystimąsi. Anot N.Danilevskio, tokios civilizacijos nėra, o egzistuoja tik dalinis civilizacijos, t.y. atskirų kultūrinių-istorinių tipų, vystymas. Ir užuot vartojęs sąvokas kultūra ir civilizacija, jis naujo termino kultūrinis tipas vartojimą remia cikliniu požiūriu.

„Rusija ir Europa“ buvo pirmasis Rusijoje ir turbūt Europoje veikalas, skirtas lyginamosioms civilizacijos studijoms, jame buvo labai aiškiai išdėstyta Rusijos, slaviškos civilizacijos vieta ir ateitis, jei vakarų civilizacija žlugtų. Tad šiame veikale jaučiamos ir panslavistinės idėjos, o tai labai ryškiai atskleidžia „cargrado“ aiškinimas, kur Maskva įsivaizduojama kaip Trečioji Roma. Todėl į šį veikalą reikėtų žiūrėti kritiškai, bet nepaisant panslavistinių idėjų buvo sukurta kultūrinių-istorinių tipų teorija. Kultūrinių-istorinių tipų koncepcijoje jaučiamas ir biologijos įtaka, nes pats N.Danilevskis buvo profesionalus biologas. Anot jo, kiekvienas organizmas išgyvena gimimą, aukščiausią išsivystymą, laipsnišką žlugimą ir visišką smukimą; istorija šneka tą patį ir apie tautas: jos gimsta, pasiekia skirtingo laipsnio išsivystimo lygį, sensta, nyksta, miršta.

Istoriją jis suskirsto į senovės, vidurinę ir naujausius tarpsnius, kuriuos turėjo kiekviena tauta. Bet šis skirstymas yra labai stambus, o valstybės ir tautos turi ir daugiau tarpsnių. O žmogaus amžiaus tarpsniai ir kiek jų bus išskirta priklauso nuo istoriko. Istorinio judėjimo formas (senovinė, vidurinė, nauja) galima atskirti tik viduje vieno kultūrinio-istorinio tipo. Ir jei tas kultūrinis-istorinis tipas priklauso praeičiai, tai galime tiksliai nusakyti jo vystimąsi (vaikystė, jaunystė, brandos amžius ir t.t.). N.Danilevskis išskiria tokius kultūrinius-istorinius tipus arba pirmykštes civilizacijas:

1. Egiptiečių

2. Kinų

3. Asirijos –Babilono-finikiečių – haliečių arba senovės semitų

4. Indijos

5. Iraniečių

6. Žydų

7. Graikų

8. Romėnų

9. Naują semitų arba arabų

10. Germanų-romanų arba europietišką

Tik šiuos istorinius tipus sudarančios tautos buvo teigiami žmonijos istorijos veikėjai. Jų patirtimi naudojasi kiti tipai ir civilizacijos.

Kultūrinių-istorinių tipų vystimosi įstatymai:

1. Kultūriniai-istoriniai tipai sudaromi kalbos grupių atžvilgiu

2. Kad kultūriniai-istoriniai tipai arba civilizacijos atsirastų ir vystytųsi, reikia, kad juos sudarančios tautos naudotųsi politine nepriklausomybe.

3. Vieno kultūrinio-istorinio tipo ar civilizacijos nepersiduoda kito tipo tautoms. Kiekvienas tipas ją kuria pats daugiau ar mažiau įtakojamas prieš jį
šiuolaikinių civilizacijų.

4. Civilizacija, būdinga kiekvienam kultūriniam-istoriniam tipui, tik tada pasiekia pilnumo, įvairovės ir turtingumo, kai jį sudarantys įvairūs etnografiniai elementai, naudodamiesi nepriklausomybe ir nebūdami praryti politinės visumos, sudaro federaciją arba politinę valstybių sistemą.

5. Kultūrinių-istorinių tipų vystimasis vis daugiau panašėja į daugiamečius augalus, kurių augimo periodas būna pratęstas neribotam laikui, bet žydėjimo ir vaisingumo periodas besąlygiškai trumpas ir visiems laikams pribaigia jų gyvybines jėgas.

O.Spengleris – kultūros – organiniai organizmai.

Vokiečių mokslininkas O.Spengleris tikriausiai pratęsė N.Danilevskio koncepciją, tačiau tai susilaukė daug kritikos ir manoma, kad jiems abiems įtakos turėjo H.Rikerto sukurta teorija. Savo veikale „Vakarų saulėlydis“ mokslininkas kritikuoja senąjį istorijos skirstymą į senovės, viduramžius ir naujausią, jis rašo, kad tai yra beprasmė schema, kuri negali įvertinti daugelį pasaulio tautų i neleidžia pažinti visos istorijos. Šis planas nurodo pradžią ir galą, kur jo visai neįmanoma nurodyti. Šią schemą O.Spengleris vadina Ptolomėjiška istorijos sistema. O naują šioje knygoje vystomą schemą jis vadina Koperniškąja sistema. Šioje sistemoje antikinis pasaulis ir V.Europa neužima privilegijuotos vietos lyginant su Indija, Babilonu, Kinija, Egiptu, Arabų pasauliu, Majų kultūra

Žmonija neturi jokios idėjos ar plano, kurio neturi taip pat ir koks nors drugelių ar gėlių tipas. Žmonija yra tuščias garsas ir todėl ji sukuria daug kultūrų, istorinių formų. Šios formos būna glaudžiai susijusios su gyvenimu. Kiekviena iš jų duoda savo formą, medžiagos žmonijai, o taip pat kiekviena iš jų turi savo idėją, aistras, gyvenimą, valią, jausmus ir savo mirtį. Egzistuoja klestinčios ir senstančios kultūros, tautos, kalbos, dievai, vietovės, taip pat būna seni ąžuolai, gėlės, bet nėra senstančios žmonijos. Kiekviena kultūra turi ribotą galimybių skaičių: ji atsiranda, bręsta, vysta ir niekada nebeatsigauna. Tos kultūros yra gyvi organizmai, nes auga visai be tikslo kaip gėlės laukuose. Pasaulinėje istorijoje jis mato amžiną kritimą ir griovimą, stebuklingą atsiradimą ir žuvimą organinių formų. Tad ši schema yra pasenusi ir šiuolaikinei sampratai netinka.

Kas yra civilizacija kaip kažkokios kultūros pabaiga ir išėjimas? Iš tikrųjų kiekviena kultūra turi savo civilizaciją. Ji yra neišvengiamas kultūros likimas. Civilizacija yra kraštutinių išorinių ir dirbtinų būklių savikaina, kuriai gabūs žmonės pasiekia paskutinę vystimosi stadiją. Civilizacija yra pabaiga. Ji seka po kultūros kaip mirtis po gyvenimo. Ji yra negrįžtamas galas, prie jos ateina visos kultūros. Perėjimas nuo kultūros prie civilizacijos antikiniame pasaulyje prasideda IVa., o Vakaruose – XIXa. Nuo tada didieji dvasiniai reikalai priiminėjami ne „visos visuomenės“, kaip Reformacijos epochoje, kai didelį vaidmenį vaidino net pats mažiausias kaimelis, kuriame vyko dalis istorijos. Anot O.Spenglerio, pačios pagrindinės civilizacijos sąvokos yra pasaulinis miestas ir provincija, nes mieste vyksta beveik visas pagrindinis gyvenimas, o provincijoje vyrauja kūrybiškumas, kuris atspindi kultūros stadiją, o ji būna tol, kol ta visuomenė sukuria kažką naujo tol, kol ji kūrybiška. Kultūra yra organizmas, o jos istorija yra biografija ir taip pat ji yra pirminis fenomenas visos praėjusios ir būsimos visuotinės istorijos. Pirminiame fenomene yra reiškinys, kuriame atsiskleidžia gimimo idėja ir ji gimsta tik tada, kai, anot O.Spenglerio, nutrūksta pirmykštės žmonijos kūdikio miegas ir prabunda, išsilaisvina didžioji dvasia, o miršta tada, kai yra išnaudojamos visos jos galimybės, tačiau tai negalutinė jos stadija, nes ji tampa civilizacija ir taip ji egzistuoja dar šimtmečius.

A.Toynbee – iššūkio ir atsako teorija.

A.Toynbis (1931-1975m.) yra vienas iš didžiausio šimtmečio civilizacijų istorijos veikalo „Istorijos tyrinėjimai“ autorius. Tai vienas iš didesnių ir daugiausiai diskusijų susilaukęs po Hegelio ir Markso veikalų kūrinys istorijos filosofijos srityje. A.Toynbiui tyrimo objektas buvo visuomenės ir civilizacijos.

Jo pagrindinis kriterijus išskiriant civilizacijas yra religinis ir remdamasis šiuo kriterijumi jis išskiria 21 civilizaciją: Egipto, Ando, Kinijos, Mino, Šumerų, Hajų, Sirijos, Indijos, Hetitų, Heleninę, Vakarų, Pravoslavišką, Tolimųjų Rytų, Irano, Arabų, Induistinę, Meksikietišką, Jukatano, Babilono. A.Toynbio pagrindinis tikslas buvo atskleisti „lyginamosios analizės“ pagalba civilizacijų genezės procesą, augimą, lūžį ir nykimą, universalių valstybių atsiradimą ir žlugimą, pasaulio bažnyčių, herojinių epochų augimą ir žlugimą, civilizacijų ryšius laike ir erdvėje. Civilizaciją jis vadina tyrinėjimo lauku.

Savo 12-oje knygos tomų jis bando rasti vieningą koncepciją, kuri padėtų įprasminti atskiras civilizacijas ir tuo pačiu kad tai leistų atlikti kelių civilizacijų analizę. Tuo gali pasitarnauti A.Toynbio iškelta iššūkio ir atsako teorija. Civilizacijų genezė ir raida yra dviejų priešingų pradų susidūrimas. A.Toynbis nagrinėdamas mitus tokius pradus juose įžvelgė, tai, pvz., Jono knygoje – Dievo ir Šėtono
(ing – pasyvus, yong – aktyvus). Su tuo susiduria visuomenė, kuriai iškyla labai daug problemų ir taip ji patiria daug iššūkių. Išorinio faktoriaus funkcija yra ta, kad vidinį kultūrinį impulsą paversti pastoviu stimulu, kuris galėtų realizuoti potencialiai galimas kultūrines variacijas. Tais faktoriais gali būti klimatinės geografinės sąlygos (Nilo slėnis – Egipto civ.).

Iššūkio ir atsako teorija dar gali būti suprantama kaip kūrybingų mažumų koncepcija, kuri ir sudaro beveik visą šios teorijos pagrindą. Ši teorija leidžia atskleisti keturias sociadinamikos pakopas: civilizacijų genezę, augimą, lūžį ir dezintegraciją. Iš pradžių visuomenei iššūkį meta gamtinė aplinka, migracijos procesas, kuris nulemia susidūrimą su kita visuomene, arba ji sukuria mokslą, techniką, kultūrą, plėtodama technologinį procesą ir virsta civilizacija, o jei nepajėgia duoti tokio atsako, lieka pirmykštėje stadijoje. Atsaką gali duoti kūrybingosios mažumos, jiems yra suteikta ši galimybė, ko negali padaryti kiti, turi atlikti jie. Ir ji taip pat yra atsakinga už civilizacijos žlugimą.

Jos taip pat yra susijusios su nekūrybine dauguma, ir kūrybinės mažumos misija yra tą daugumą padaryti kūrybiška, o tai galima padaryti mimezės (pamėgdžiojimo) pagalba. Tačiau kūrybinė asmenybė arba mažuma ilgai nebūna kūrybiška, ji taip pat gali pasitraukti, todėl A.Toynbis šneka apie išėjimo ir sugrįžimo teoriją.

Pasibaigus kūrybingumui lūžio ir dezintegracijos pakopose tai pakeičiama politine jėga: atsiranda visuotinės valstybės. Užguitos masės ieško naujos ideologijos, taip atsiranda visuotinė bažnyčia, o paskutinį smūgį smogia išorinis proletariatas, kuris vėl iš naujo duoda stimulą kurti naują civilizaciją.

A.Kreoberis – realybės ir vertybių kultūros.

Amerikiečių kultūros antropologas Alfredas Kreoberis (1876-1960m.), kaip ir O.Spengleris, buvo įsitraukęs į civilizacijų tyrinėjimą. Jį domino ne visa civilizacija, o jos keturi elementai. Pasak jo, visos kultūros sudarytos iš tų pačių sudėtinių elementų, kuriuos jis pavadino „grynomis sistemomis“. Tokios „grynos sistemos“ yra kalba, menai, religija, mokslas, etika ir t.t. Šie elementai gali būti skirtingi skirtingose kultūrose, o civilizacijose jie yra priklausomi vienas nuo kito ir atskiros civilizacijos gali būti suprastos kaip kompleksinės sistemos.

Civilizacijų tyrinėjimus pradėjo rusų slavofilas N.Danilevskis, o labiausiai išplėtojo O.Spengleris ir A.Toynbis; P.Sorokinas ir jis pats pradėjo nuo trijų empirinių prielaidų:

1. Tarp civilizacijų būta didelių kultūros medžiagos perdavimų ar difuzijų.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2756 žodžiai iš 9155 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.