Civilizaciju istorija dokumentuose dokumentas
5 (100%) 1 vote

Civilizaciju istorija dokumentuose dokumentas

SENOVĖS CIVILIZACIJŲ ISTORIJA

Pagal Evaldą Bakonį ir kitus autorius

Turinys:

• Įvadas į senovės civilizacijų istoriją 1 psl.

• Egipto civilizacija 7 psl.

• Šumero – Akado civilizacija 27 psl.

• Babilono civilizacija 34 psl.

• Sirijos civilizacija 41 psl.

• Egėjo civilizacija 48 psl.

• Hetitų civilizacija 53 psl.

• Iranas ir jo vieta senovėje 56 psl.

• Indo civilizacija 59 psl.

• Senoji Kinijos civilizacija 65 psl.

• Heleninė civilizacija 73 psl.

• Romėniškasis Heleninės civilizacijos laikotarpis 104 psl.

• Priedai 143 psl.

ĮVADAS Į SENOVĖS CIVILIZACIJŲ ISTORIJĄ

Istoriją neretai įprasta laikyti datų ir įvykių, ypač karų, nesi¬baigiančia virtine. Tokia ji dažnam tik kvaršina galvą ir palieka blogus prisiminimus. Prasmingesnė yra istorija kaip sintezė, kuri tiria bendrą žmonijos gyvenimo vyksmą, jo evoliuciją ir pagal tai vertina įvairius įvykius. Yra nemaža visuotinės istorijos vyks¬mo schemų. Viena jų – formacinis pasaulio supratimas ir aiški-nimas. Tai marksistinė, istorinio materializmo pažiūrom grįsta teorija, visuomenės raidos pagrindu laikanti ekonomiką (bazę), o raidos varikliu – klasių (socialine) kovą, kuri atmeta praeitį, o pirmenybę teikia ateičiai. Tačiau istorijos raida nėra nuosek¬li, tolygi. Atvirkščiai, joje netikėtai atsiradusios civilizacijos grei¬tai suklestėdavo ir netrukus žlugdavo. Kuo daugiau mokslininkai sužino apie įvairių civilizacijų, tautų praeitį, tuo labiau įsitiki¬na nuoseklios, nuolat kylančios istorijos raidos schemos ydin¬gumu. Tik didžiausi užsispyrėliai visus visuotinės istorijos reiš¬kinius stengiasi sutalpinti į vieną schemą, aiškinti objektyviais rutuliojimosi dėsniais bei dėsningumais. Mokslininkai jau seniai diskutuoja apie skirtingus Rytų ir Vakarų raidos kelius, ardo penkianarę visuomenės ekonominių formacijų schemą. Devinto de¬šimtmečio pabaigos ir paskutiniojo dešimtmečio pradžios pasaulio įvykiai sukėlė nemaža abejonių ir aukščiausia formacija – komu-nizmu.

Darnios pasaulio raidos teorija, atrodo, griūva kaip kortų na¬melis. Darosi vis patrauklesnė civilizacijų teorija, kuri remiasi kiek kitais kriterijais: vertina visuomenių kilmę, jų augimo sąly-gas, žlugimo priežastis. Jokios tautos gyvenimas negali būti nagrinėjamas izoliuotai. Daugelio jų praeitis painiai susiraizgiusi. Tų ryšių nebūtinai būta tiesioginių ir nėra reikalo jų ieškoti. Svar¬bu išryškinti sąlygas, iš kurių vienos formuoja bendrą tautų gy¬venimą – dvasinį, ekonominį, politinį, o kitos lemia bendruome¬nių skirtumus.

Kas yra civilizacija?

Daiktavardis civilitas lotynų kalba reiškia piliečio teigiamų bruožų – išsiauklėjimo, išsimokslinimo ir pan. – visumą. Civi¬lizacinį požiūrį į istorijos procesą formavo N. Danilevskis, O. Špengleris, M. Vėberis, A. Toinbis, P. Sorokinas, M. Zingeris, L. Diumonas ir daugelis kitų mąstytojų. Ne visi jie vienodai suprato pačią „civilizacijos” sąvoką. Ji skirtingai aiškinama ir šiais lai¬kais. Pirmieji ją įvedė prancūzai — švietėjas Mirabo ir istorikas Gizo. Beje, Gizo civilizacijos idėją taikė tik Europai, todėl žodžiai „civilizuotas”ir „europinis” ilgą laiką buvo iš esmės tapatūs. Pastaraisiais metais žodis „civilizacija” vartojamas dvejopa prasme:

• žmonijos kultūros ir istorijos raidos rodiklio („pasaulinė civilizacija”),

• konkrečios kultūros, tautų grupės, tam tikros tautos visuo¬menės istorinio brandumo rodiklio („Egipto civilizacija”, „heleninė civilizacija”, „krikščioniškoji civilizacija” ir t. t.).

Šios knygos objektu bus ribota ir todėl prieinama žmogaus protui tarpusavy susijusių visuomenės reiškinių sistema, kurią ir vadinsime civilizacija.

Civilizacijų požymiai, pasak archeologo V. Gordono Čaildo:

• miestai

• mokesčių sistemos egzistavimas

• monumentalioji architektūra

• raštas

• reprezentacinis menas

• socialinėmis klasėmis pagrįsta politinė organizacija

• socialinis susiskaidymas ir paveldimas statusas

• taikomasis mokslas

• tolimosios prekybos tinklas

• veiklos specializacija

Vienas žymiausių civilizacijų ir kultūrų tyrėjų buvo anglų istorikas Arnoldas Toinbis (1889—1975). Už nuopelnus istorijos mokslui jam suteiktas Oksfordo, Birmingemo, Prinstono univer¬sitetų garbės daktaro vardas. Jis buvo Londono Karališkosios draugijos narys. A. Toinbis ne „kabinetinis” mokslininkas. Jis daug keliavo, 1928 m. lankėsi ir Lietuvoje. Tuo metu mokslinin¬kas vadovavo Didžiosios Britanijos Tarptautinių santykių institu¬tui ir domėjosi demokratijos raida jaunose Europos valstybėse. A. Toinbis buvo vienas iš nedaugelio istorikų, kurie savo darbuo¬se stengėsi aprėpti viso pasaulio
istoriją. Jo idėjos yra labai origi¬nalios ir aktualios mūsų dienų gyvenimui. Jo manymu, ne vals¬tybė yra istorijos objektas. Ji, anot A. Toinbio, tesanti civilizaci¬jos parapija. Istorijos, ypač senovės istorijos, tema turėtų būti valstybių bendruomenė, kurią jungia viena civilizacija. Anglų istorikui nerūpėjo ir tautos raida. Tauta, pasak jo, dažnai serganti civilizacijai pražūtinga „nacionalizmo” liga.

Lietuviams, kelis šimtmečius kentėjusiems galingesnių kai¬mynų priespaudą, tokia kosmopolitinė pažiūra iš pirmo žvilgsnio nėra priimtina. Mažos tautos stiprybės šaltinis yra kiek romantizuota tautos ir valstybės istorija, primenanti jos didvyriškus laikus. Tačiau tautos, o konkrečiu atveju lietuvių tautos ar vals¬tybės istorijos nesuprasime neišmanydami jos kaimynų – rusų, lenkų, vokiečių – t. y. Europos istorijos ir kultūros. Nė viena Europos tauta negali jaustis nepriklausoma nuo Vakarų kultū¬ros. O aiškindamiesi, kaip atsirado Vakarų kultūra, lengvai nu-statysime jos ryšį su graikų bei romėnų, arba helenine, civilizacija.

Vakarų kultūra šiais laikais yra išplitusi beveik visame pasau¬lyje. Tačiau nereikia pasiduoti klaidingai iliuzijai, kad tik Vakarų kultūra reikšminga istorijai, o visos kitos tėra barbarybės apraiš-kos. Daugelis civilizacijos atributų, ypač technikos metodų,kurie dabar yra paplitę visoje Žemėje, anaiptol neateina iš vieno centro. Tokių centrų yra buvę keli, ir kiekviena civilizacija savo laimėji-mais pasidalijo su visa žmonija.

Yra dar vienas argumentas, pateisinantis civilizacinį požiūrį į istoriją. Jeigu į senovę žiūrėtume politinės istorijos specialisto žvilgsniu, tai vien iki Kristaus gimimo buvusių valstybių išvar¬dijimas užimtų keletą šios knygos puslapių. O ką kalbėti apie valdovų dinastijas, tarpusavio konfliktus, karus ir pan.? Juolab kad ne viena teritorija per ilgus šimtmečius keitė ne tik politinę, bet ir etninę priklausomybę. Tik išryškinant vienų kultūros ir religijos tradicijų paisančias šalių ar tautų grupes, nagrinėjant esminius jų politinės raidos etapus, įsisąmoninant dvasinės bei materialinės sferos laimėjimus, galima gauti realių rezultatų, įžvelgti daug ką pamokoma ne tik dabarčiai, bet ir ateičiai.

Civilizacijų raidos ypatybės

Keli svarbiausi dalykai skiria civilizacijų istoriją nuo visuo¬menės ekonominių formacijų istorijos:

• Dvasinis veiksnys ir jo pagrindu atsirandantys santykiai, kurie lemia visuomenės gyvenimą.

• Neatmetama ir nepaneigiama praeitis. Ji išlieka, kaupia¬si, perduodama iš kartos į kartą. Visuomenė išlieka, rutuliojasi, išlaikydama atmintį, tradicijas. Joms žlugus, žlunga ir civiliza¬cija.

Civilizacijos nėra statiškos. Jų dinamika, anot A. Toinbio, pasireiškia per tam tikras fazes: genezę, subrendimą, įlūžį, nuo¬smukį, dezintegraciją.

Civilizacijos pradžią nulemia iššūkis ir reakcija į jį. Iššūkis — tai naujos gamtos arba socialinės sąlygos, kuriose atsiduria tam tikra bendruomenė. Norėdama išlikti, ji turi reaguoti į pasikei¬tusią aplinką. Bendruomenei tai padarius ir pašalinus raidos kliū¬tį, susidaro sąlygos naujam iššūkiui. Tada vėl reaguojama į paki¬tusias sąlygas. Susidaro tam tikras uždaras ratas, arba ciklai. Tačiau negrįžtama atgal į pradžią. Civilizacijos kelią galima pa¬lyginti su riedančiu vežimu, kurio ratas apsisukęs grįžta į pra¬dinę padėtį, o pats vežimas atsiduria jau kitoje vietoje.

Bendruomenė yra inertiška, pati pajudėti negali. Reikia, kad ją kas nors išjudintų. Variklio vaidmenį atlieka vadinamoji kūrybinė mažuma – asmenybės. Ji, nenaudodama prievartos, vadovauja „inertiškai daugumai” (mimezės reiškinys). “Įnertiška dauguma” mėgdžioja, seka „kūrybinę mažumą”, priimat ir įgy¬vendina jos planus. Sudaroma savotiška visuomenės sutartis: gyventojai dalį savo teisių, funkcijų, privilegijų perduoda vienam asmeniui ar asmenų grupei. Šie ir turi užtikrinti tvarką bei nor¬malų visuomenės gyvenimą.

• Pirmoji fazė (civilizacijos genezė) prasideda reakcija į pasi¬keitusias gamtos arba socialines sąlygas. Ji trunka tol, kol at¬siranda nauji iššūkiai, arba nauji kaitos impulsai. Pirmosios fazės metu susiformuoja pagrindinės civilizacijos tradicijos.

• Civilizacijos subrendimą rodo sugebėjimas atsakyti į vis pasi¬kartojančius naujus iššūkius. Šiame etape civilizacija visiškai prisitaiko prie gamtos sąlygų, „pajungia” gamtą savo reika¬lams. Galutinai susiformuoja bendro gyvenimo taisyklės, tvar¬ka civilizacijos viduje, nusistovi santykių su kaimynais tipas.

• Civilizacijos įlūžio momentą parodo mimezės nutrūkimas. „Inertiška dauguma” mimezės laikosi tol, kol „kūrybinė mažu¬ma” yra geranoriška, kūrybingai ir be prievartos jai vadovau¬ja. Kai kūrybiškumas išnyksta, o „mažuma” pasiduoda savanau-diškiems tikslams, pradeda remtis prievarta, prasideda laipsniš¬kas nuosmukis.

• Nuosmukis paprastai (bet nebūtinai) sutampa su civilizaci¬jų teritorijos augimu. A. Toinbis toli pažengusio civilizacijos nuo¬smukio požymiu laiko prievartine sąjungą ir universalios vals¬tybės (imperijos) sukūrimą. Įlūžio metu „mažumos” asimiliuo¬jama „dauguma” ima priešintis. Visuomenė susiskaldo į valdan¬čiąją „mažumą” ir vidinį bei
išorinį proletariatą. Proletariatui atstovauja tie socialiniai bei etniniai sluoksniai, kurie nebuvo visiškai integravęsi į tos civilizacijos kultūrinę sistemą: vergai, nevisateisiai kitataučiai ir pan.

• Kai įlūžis įvyksta, civilizacija eina savižudybės keliu. Į vi¬suomenės gyvenimą įsiveržia pažiūrų vienodumas, masinės kita¬tikių ir kitaminčių žudynės, fanatizmas, militarizmas. Tačiau ci¬vilizacijos žlugimas nereiškia jos dvasios suirimo. Atvirkščiai, dvasia iškyla ir dar atlieka daug vertingų žmonijai darbų.

Civilizacija ir gamta

Civilizacijų raidą lemia ne tik anksčiau minėtos vidinės is¬torijos jėgos. Esama ir išorinių veiksnių. Civilizacija gyvuoja ir rutuliojasi tam tikroje gamtos, klimato aplinkoje. Šios aplinkos procesai įvairiai veikia visuomenės gyvenimą, nors tas poveikis toli gražu nėra ištirtas. Trūksta duomenų apie geografinius veiks¬nius, gamtos sąlygas, kosmoso įtaką, tačiau istorikas neturi viso to atmesti kaip bereikšmio dalyko. Tik nereikėtų pulti į kitą kraš¬tutinumą, į geografinį determinizmą, manant, jog vien geogra¬finė aplinka lemia politinius ir socialinius santykius, kultūros tipą. Žmogus ir Žemė susiję su labai sudėtingais ir įvairiais kosmi¬niais procesais. Pavyzdžiui, pasikeitus Saulės aktyvumui, dažniau sergama širdies ligomis, plinta epidemijos. Daugelio kosminių reiškinių, klimato veiksnių poveikis išryškėja per ilgesnį laiko tarpą (šimtus, tūkstančius metų). Jie smarkiau veikia visuomenę, kartu ir civilizacijos raidą, verčia keisti įprastą gamybos tech¬nologiją, žmonių pasiskirstymą teritorijoje. Daugelis astronomi¬jos reiškinių – Saulės aktyvumas, Saulės dėmių kiekis, Žemės padėtis ir judėjimas Saulės sistemoje, Saulės sistemos judėjimas Galaktikoje – visuomenės procesus veikia netiesiogiai. Jie tik su¬daro naujas sąlygas, į kurias visuomenė turi reaguoti. Pavyzdžiui, kintant Saulės aktyvumui, keičiasi klimatas, taigi ir žemės ūkio bei kitų veiklos sferų sąlygos. Kai tokiai ekologinei krizei visuo¬menė esti pasirengusi, kai jai pavyksta pakeisti gamybos technolo¬giją, tai jos raida tik stimuliuojama. Tačiau nesugebanti reaguoti į naujas sąlygas civilizacija dėl ekologinės krizės nusilpsta ir gali tapti kokios nors žemesnio lygio bendruomenės auka. Mat klimato pasikeitimas dažniausiai tik suaktyvina menkiau išsirutuliojusios civilizacijos griaunamąją, užkariaujamąją veiklą. Be to, pasikei¬tus sąlygoms, aukštoje civilizacijoje dėl gyvenimo sunkumų kyla ir vidinių prieštaravimų. Pasirodo, visai nesunku atsakyti į klau¬simą, kodėl viena kuri tauta įgyja pasaulinę reikšmę, o paskui žlunga, nueina nuo pasaulio scenos daugeliui amžių ar net visam laikui.

Mokslininkams ne per seniausiai pavyko sudaryti Saulės dė¬mių pokyčių schemą per pastaruosius 5 tūkst. metų. Tuo laikotar¬piu Saulės dėmių buvo devynis kartus pagausėję ir sumažėję. Amerikiečių mokslininkas A. Idis nubraižė tų pokyčių diagramą ir sulygino ją su radioaktyvios anglies C14 kiekio pokyčiais medienoje tuo pat laiku. Kitas mokslininkas K. Bruksas sudarė klimato pokyčių lentelę. Abi kreives ir lentelę mokslininkai palygino su dideliais žmonijos istorijos pasikeitimais. Paaiškėjo, kad civiliza¬cijų formavimasis ir klestėjimas atitinka klimato ciklų „pavasa¬rį” ir „rudenį” – drėgno ir šalto klimato perėjimą į sausą ir šil¬tą, bei atvirkščiai. Šis klimato poveikis civilizacijoms buvo dar didesnis, kai sutapdavo su Saulės aktyvumo periodais.

Šios srities tyrimai tęsiami, bet jau dabar aišku, kad žmonija (civilizacijos) rutuliojasi ne vien vidinės jėgos varoma.

Kiek buvo civilizacijų

A. Toinbis kapitaliniame dvylikos tomų veikale „Istorijos stu¬dijos” buvo sudaręs civilizacijų rejestrą. Jis užfiksavo 23 civilizacijas ir suskirstė jas į pirmines (Egipto, Šumero – Akado, Egėjo, Indo, Kinijos, Majų), antrines (Sirijos, heleninę, indiškąją), tretines (Vakarų krikščioniškąją, Rytų krikščioniškąją, islamą) bei palydovines (Hetitų, Irano, Misisipės, Rusijos ir t.t.). Kiti moksli¬ninkai pagal kitokius kriterijus skiria Rytų, Atogrąžų Afrikos, Amerikos, Europos ir kitas civilizacijas.

Šioje knygoje mėginama apibūdinti tas civilizacijas, kurios atvedė žmoniją į keturias didžiąsias dabarties civilizacijas: Vaka¬rų krikščioniškąją, arabų islamiškąją, Indijos budistinę, Kinijos konfucinę. Visos jos vienaip ar kitaip susijusios su religinėmis tradicijomis.

Civilizacija ir religija

Idėja, užvaldžiusi mases, tampa galinga materialine jėga. Su šiuo teiginiu sutinka net ir uoliausi ekonominio determinizmo skelbėjai. Todėl ir protus užvaldžiusi religija yra neabejotinai di¬džiulė ir labai materiali jėga. Neginčijamas jos poveikis žmogui ir visuomenei, buičiai ir papročiams, istorijai ir kultūrai.

Jau minėta, kad viena pagrindinių civilizacijos funkcijų yra išlaikyti, atminti ir tęsti tradicijas. Religija taip pat remiasi tradi¬cija, daugelio kartų patirtimi, suteikia šios patirties normoms sakralinį pobūdį. Vadinasi, religija, kaip tradicija plačiąja pras¬me, tarsi sukuria nepramušamą skydą, saugantį civilizaciją nuo išorinių griaunamųjų jėgų poveikio.

Konstatavę, kad religinė bei kultūrinė tradicija lemia civiliza¬cijos ypatybes, galime
jog ir Vakarų civilizacija daug ką yra perėmusi iš krikščionybės: nuo Tikėjimo simbolio ir Bib¬lijos pasakojimų iki šeimos, buities, socialinių institucijų orga¬nizacijos. Tad Vakarų civilizacija teisėtai gali vadintis krikščio¬niškąja, lygiai kaip ir Artimųjų Rytų – islamiškąja ir pan.

Šių civilizacijų ištakos, sąlygos, kuriomis jos atsirado, ir na¬grinėjamos šioje knygoje.

Senovės Rytų civilizacijų pasiekimai

Šumerų civilizacija

• Apie 3500 m. pr.Kr. Šumerai sukūrė pirmąjį raštą – piktografinį, kuris vėliau supaprastintas vadinosi dantiraščiu.

• Seniausią pasaulyje įstatymų kodeksą surašė šumerai (Urnamu kodeksas 24 a. pr. Kr.).

• Rašytinės teisės pradžia. Ji remiasi papročiais, precedentais, autoritetų nuomone, kiek mažiau -aukščiausios valdžios nurodymais. Tai buvo savotiška dantiraštitinės literatūros rūšis. Jai pradžią davė vadinamieji valdovų įrašai. Įrašuose minimi „teisingumo atkūrimo įrašai“, kuriais valdovai siekė susilpninti socialinius prieštaravimus. Žinomiausias (Lagašo valdovo) Urukaginos „Reformų“ tekstas. Reformų tikslas – socialiai sulyginti visuomenę.

• Stiprėjant karalių valdžiai, įsakai ėmė reglamentuoti vis daugiau kasdienio gyvenimo sričių. Išaugo teisinė mąstysena. Įsakai pradėti atskirti nuo eilinių pasakojimų apie valdovų veiklą.Taip atsirado įstatymų kodeksai (Urnamu kodeksas).

• Šumerų miestuose buvo įsteigtos pirmosios mokyklos.

• 60-ainė skaičiavimo sistema: šumerai valandas ir minutes skirstė į 60 dalių, apskritimą į 360 laipsnių, metus – į 12 mėnesių.

• Šumerai pirmieji žmonijos istorijoje sukūrė bibliotekas, archyvus, grožinę literatūrą.

• Šumerai pirmieji sulydė varį su alavu ir gavo metalo lydinį – bronzą (apie 3000 m. pr. Kr.).

• Šumerai pirmieji pradėjo naudoti ratą.

• Šumerai gamino plytas iš molio.

• Šumerai sukūrė tikslų mėnulio kalendorių, kuriame Mėnulio apsisukimą aplink Žemę paskaičiavo taip tikslai, jog paklaida siekė daugiausia 4 sekundes.

• Šumerai pradeda gaminti stiklą, burlaivius.

• Šumerai panaudoja kanalus irigacijai – duoda geometrijos pagrindus.

• Šumerai pradeda dažyti ir balinti drabužius.

• Šumerai kniedė, raižė ir litavo.

• Šumerai sukūrė seniausią liaudies epą (apie Gilgamešą). Seniausia pasaulinio tvano versija.

Babilono civilizacija

• Babiloniečiai, perėmę šumerų raštą, gerokai praplėtė jo naudojimo sferas. Raštas buvo naudojamas administracijos nurodymų fiksavimui, įstatymų kodifikacijai, metraščių rašymui, mokslo reikalams, religinių tekstų rašymui.

• Babiloniečiai sukūrė astrologiją. Tai babiloniečių nuopelnas, kad šandien žvaigždžių grupes jungiame į žvaigždynus ir vadinam juos tam tikrais vardais. Regimąjį metinį Saulės centro kelią dangaus sfera (ekliptiką) jie pagal mėnesių skaičių padalijo į 12 dalių.

• Yra išlikę babilonietiški Zodiako ženklų atvaizdai. Daugelio jų vardai tokie pat ir šiandien: Jautis, Šaulys, Ožiaragis.

• Babiloniečiai sukūrė vieną seniausių įstatymų kodeksų – Hamurabio kodeksą. Babiloniečių teisinėje sistemoje įsivyravo taliono principas (akis už akį).

Egipto civilizacija

• Piramidžių statyba.

• Egiptiečiai balzamavo mirusiuosius.

• Egiptiečiai nustatė širdies reikšmę kraujo apytakos sistemoje.

• Egiptiečiai išrado papirusą.

• Astronomija Egipte žinoma XXII a. pr. Kr. Jie sudarė pirmuosius žemėlapius su jų žinotais žvaigždynais, žvaigždžių padėties lenteles, skyrė planetas nuo žvaigždžių. Nustatė metų ilgį – 365 dienos. Metai dalyti į 12 mėnesių po 30 dienų pridedant gale 5 dienas. Pirmasis kalendorius.

• Išrado saulės, vandens laikrodžius.

• Naudojo dešimtainę skaičiavimo sistemą, žinojo keturis aritmetinius veiksmus; trupmenos, paprastos lygtys, algebros užuomazga. Gerai išvystyta geometrija, matininkystė.

• Egiptas davė pradžią Rytų tipo absoliutinėms monarchijoms; čia atsirado biurokratijos užuomazgos, kurias vėliau išvystė Asirija, Persija ir kt.

Kinijos civilizacija

• Išrado kompasą, gnomoną, lietmatį, vėtrungę, seismografą, paraką, popierių 100 m. po Kr., šilką, veidrodžius, spausdinimo stakles, III tūkst. pr. Kr. sukūrė Mėnulio-Saulės kalendorių.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2837 žodžiai iš 9439 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.