Cukriniai runkeliai
5 (100%) 1 vote

Cukriniai runkeliai

112131

Įvadas

Šiame darbe išnagrinėta cukrinių runkelių auginimo įpatumai.Trėšimo įtaka cukrinių runkelių derliui ir cukringumui.Taipat susipažinta su dirvos tinkamumu ir paruošimu cukrinių runkelių auginimui. Pasėlių priežiūra,kenkėjų bei ligų naikinimu.Taipat pažymeta žemės dirbimo darbai bei jų atlikimo laikas ir agrotechniniai reikalavimai.

Turinys

Reikšmė……………………………………………………………………………………………1

Botaninis apibūdinimas………………………………………………………………………2

Šaknevaisio cheminė sudėtis……………………………………………………………….4

Augimo sąlygos…………………………………………………………………………………5

Technologinių elementų lentelė……………………………………………………………8

Žemės dirbimo lentelė…………………………………………………………………………9

Augalo auginimo technologinių elementų lentelė…………………………………..10

Priedai Nr 1. Nr 2. Nr 3. Nr 4. Nr 5. …………………………………………………….11

1

CUKRINIAI RUNKELIAI.

Reikšmė.

Cukriniai runkeliai – svarbus techninis augalas, žaliava cukraus pramonei. Jų šaknyse yra 18-19 proc. sacharozės, iš kurios gaminamas cukrus, vartojamas maistui, konditerijos, gėrimų, vaisių, uogų konservavimo pramonėje. Be to, cukrinių runkelių šakniavaisiai, lapai ir fabrikų atliekos yra labai vertingas pašaras gyvuliams. Saldžiosios šaknelės bene maistingiausias iš visų Lietuvoje auginamų šakniavaisių. Jų 1 kg būna 210-260 g sausųjų medžiagų, kuriose cukraus yra net 65-75 proc. Proteinų bei ląstelienos – maždaug po 6 proc., o riebalų – 0,8 proc. Tai koloringas ir gyvulių gerai virškinamas pašaras. 1 kg sausųjų medžiagų yra apie 14 MJ apykaitos energijos.

Nuimant ir perdirbant cukrinius runkelius, gaunami vertingi šalutiniai produktai: lapai, išspaudos, melasa. Cukrinių runkelių lapai – labai vertingas žaliasis pašaras. Iš 100 kg cukrinių runkelių šaknų gaunama 12-15 kg cukraus, 85 kg išspaudų ir 4-6 kg melasos. Melasa ne tik šeriami gyvuliai, bet ir gaminamas spiritas, glicerinas, pašarinės mielės.

Cukriniai runkeliai turi ir agrotechninę reikšmę. Mat žemė jiems gerai įdirbama, patręšiama organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, jie purškiami herbicidais, retinami, purenami tarpueiliai, po jų dirvoje beveik nelieka piktžolių. Taigi cukriniai runkeliai yra geras priešsėlis kitiems augalams, ypač vasariniams javams.

Pasaulyje apie 28 proc. cukraus pagaminama iš cukrinių runkelių. Lietuvoje cukraus ūkis turi svarbią ekonominę ir socialinę reikšmę, padeda spręsti kaimo ir miesto gyventojų užimtumo, pajamų palaikymo problemas.Cukrinių runkelių auginimas, palyginti su kitais augalais, yra labai pelningas. 2002 metais cukriniai runkeliai buvo auginami 27 rajonuose, bet tinkamiausios sąlygos – 9 rajonuose, kur išauginama 86 proc. pramoniniam perdirbimui skirtų cukrinių runkelių. Cukraus vidaus rinkoje dominuoja viena iš stambiausių ES kompanijų – „Danisco Sugar A/S ir UAB „Arvi cukrus“. Lietuvą priėmus į ES, Lietuvoje galioja ES cukraus režimas. Cukraus režimo tikslas – užtikrinti cukrinių runkelių augintojų užimtumą, pragyvenimo lygį bei išlaikyti cukraus rinkos pusiausvyrą Bendrijoje. 2001-03-07 buvo priimtas LR Vyriausybės nutarimas Nr. 264 „Dėl Cukraus režimo patvirtinimo“, parengti visi teisės aktai, reikalingi integruojantis į ES. Cukraus režimas – LR Vyraiusybės patvirtintų cukrinių runkelių auginimo, cukraus žaliavos įvežimo, perdirbimo, cukraus rinkos reguliavimo priemonių visuma.



2

Botaninis apibūdinimas

Cukriniai runkeliai (Beta vulgaris L., var. Saccharifera) priklauso balandinių šeimai, tai pačiai rūšiai kaip ir pašariniai, lapiniai ir valgomieji runkeliai. Šaknų sistema liemeninė, sudaryta iš pagrindinės šaknies ir šoninių šaknų. Pgarindinė šaknis įsiskverbia į dirvą iki 2 m gylio, o šoninės šaknys nutolsta nuo pagrindinės i šonus iki metro.

Cukrinio runkelio šakniavaisis pailgas, nusmailėjusio kūgio formos, iš šonų truputį suspaustas. Šakniavaisio yra 3 dalys: kerpė, kaklelis ir tikroji šaknis. Kerpė – tai dirvos paviršiuje esantis sustabarėjęs stiebas su lapais ir žiedynpumpuriais. Iš žiedynpumpurių kitais metais išsivysto žiedynstiebiai. Kaklelis – tarpinė šaknies dalis, esantitarp kerpės ir pagrindinės šaknies. Jis išsivysto iš daigo poskilčio ir neturi nei lapų, nei šaknų. Tikroji šaknis – tai šakniavaisio dalis, kuri prasideda tuoj pasibaigus kakleliui. Tikrosios šaknies priešinguose šonuose eina grioveliai,
iš kurių auga šoninės šaknys. Kerpė sudaro 10-15 proc. užaugusio šakniavaisio ilgio, kaklelis 10-20 proc., o tikroji šaknis – 65-80 proc.

Cukrinio runkelio šakniavaisis kūgiškas, baltas, tačiau jo forma gali keistis. Tai priklauso nuo aplinkos – dirvos armens storio, jos drėgnumo, tręšimo. Šakniavaisio forma taip pat gali pakisti dėl kenkėjų ir ligų. Nepalankiomis sąlygomis šoninės šaknys dažnai sustorėja ir šakniavaisis pasidaro šakotas. Šakoti šakniavaisiai mažiau sveria, esti mažesnio cukringumo. Be to blogai laikosi. Pasitaiko tuščiavidurių cukrinių runkelių šakniavaisių. Tos tuštumos esti sausos arba šlapios. Runkelius su šlapiomis tuštumomis dažnai puola grybinės ir bakterinės ligos.

Jauna runkelio šaknis gerokai skiriasi nuo suaugusio runkelio šaknies. Kol ji subręsta, joje vyksta tam tikri pakitimai. Kai išauga 3-4 poros tikrųjų lapų, šaknis pradeda storėti. Tuo laiku vyksta jos „nėrimasis“ – pirminė žievė, trukdanti šakniai augti ir storėti, eižėja, trūkinėja, palengva atsiskiria ir atkrinta. Vietoj jos susidaro naujas apsauginis kamštinis sluoksnis. Kai pradeda „nertis“ šaknis, ima formuotis indų kūlelių koncentruoti žiedai. Šaknyje gali būti 12 tokių žiedų. Tarpus tarp indų kūlelių užpildo maitinamojo audinio sluoksnis, kuriame kaupiasi cukrus.

Cukrinio runkelio šakniavaisis sveria nevienodai. Tai priklauso nuo įvairių sąlygų. Paprastai šakniavaisis sveria 300-800 g ir daugiau. Nustatyta, kad didesnio šakniavaisio cukringumas mažesnis.Geriausios kokybės būna 300-800 g cukrinių runkelių šakniavaisiai.

3

Cukrinio runkelio lapai dideli, lygūs, kartais gofruoti, žali. Augant jų forma kinta. Jaunų lapų lapkočiai trumpi, lapalakščiai apvalūs, senesnių – lapkočiai ilgesni, lapkočiai ilgesni, lapalakščiai širdiški, lygūs arba raukšlėti. Tai priklauso nuo veislės savybių ir augimo sąlygų. Raukšlėti lapai, turėdami didesnį paviršių, geriau panaudoja saulės energiją, būna derlingesni. Vegetacijos pabaigoje lapų paviršius lygus ir blizgantis. Be to, skirtinga ir lapų padėtis. Jie būna statūs, pusiau statūs, gulsti. Lapų pažastyse susidaro generatyviniai pumpurai, iš kurių antrais augimo metais išsivysto žiedynstiebiai, žiedai ir vaisiai.

Cukrinių runkelių žiedai yra dvilyčiai su penkių taurėlapių apyžiedžiu, penkiais kuokeliais, kurių galuose yra dulkinės ir viena piestelė. Cukriniai runkeliai kryžmiškai apsidulkina dažniau negu savomis žiedadulkėmis. Žydi 20-40 dienų. Runkelių žiedadulkes vėjas gali nunešti 4-5 km. Todėl pašarinių runkelių ir valgomųjų runkelių sėklojų negalima auginti arti cukrinių runkelių sėklojų, nes jie susikryžmina. Žiedai bekočiai, auga po 2-6 grupėmis ant visų žiedstiebių, esančių lapų pažastyse.

Vaisius. Peržydėjus iš kiekvieno žiedo išsivysto vaisius su sėkla. Bręsdami vaisiai tarpusavyje suauga ir sudaro sudėtinį vaisių-kamuolėlį. Tačiau vaisiai gali nesuaugti ir kamuolėlį tomet sudaro tik vienas vaisius su sėkla. Taigi runkeliai gali būti daugiasėkliai (3-4 sėklos) ir vianasėkliai. Kamuolėlių dydis priklauso nuo vaisių skaičiaus. Kai jų daugiau, kamuolėliai esti stambesni, ir atvirkščiai. Iš stambesnių kamuolėlių išaugę augalai užaugina didesnį šaknų derlių. Formuojantis vaisiui, apyvaisiai būna žali ir minkšti. Kai apyvaisiai ima rausti ir tvirtėti, gemalai būna pusau susiformavę, o kai apyvaisiai pasidaro šviesiai rausvi ir tvirti, gemalai visiškai susiformuoja. Subrendę vaisiai esti rausvi. Suaugusio vaisiaus viršūnėlė sudaro plokščią ir truputį išgaubtą dangtelį, kurį lengva nuimti, po juo vaisiaus viduje horizontaliai guli runkelio sėkla. Jai dygstant, dangtelis atsidaro.

Sėkla. Kiekviena sėkla apsupta dviem apvalkalėliais: išoriniu ir vidiniu. Runkelio sėkla yra inksto formos.Po sėklos apvalkalėliais yra gemalas ir perispermas su atsarginėmis maisto medžiagomis. Didžiausią sėklos dalį sudaro sulenktas gemalas. Iš gemalo šaknelės vystosi pagrindinė šaknis. Iš pumpurėlio tarp sėklaskilčių išsivysto tikrieji lapai. Sėklos sudaro 25-30 proc. kamuolėlio masės. 1000 sėklų sveria 4-6 g.

4

Šakniavaisio cheminė sudėtis

Nuimant derlių, cukriniuose runkeliuose vidutiniškai būna 75 proc. vandeęns, 25 proc. sausųjų medžiagų, iš kurių 17,5 proc. sudaro sacharozė, o 7,5 proc. – necukrinės medžiagos, skirstomos į tirpias ir netirpias. Iš 5 proc. netirpų medžiagų ląsteliena sudaro 2,5 proc., o pektininės medžiagos – 2,4 proc., baltymai ir pelenai – apie 0,1 proc.

Gaminant cukrų, ypač svarbios runkelių šaknyse esančios tirpios necukrinės medžiagos – invertuotas cukrus (fruktozė, gliukozė) ir lengvai tirpstantys azoto junginiai (betaninas ir kitos aminorūgštys), trukdančios kristalizuotis cukrui. Kuo mažiau runkeliuose yra necukrinių tirpių medžiagų, tuo runkelių šaknų kokybė geresnė. Dėl to cuktaus gamybai, be cukringumo, svarbus cukrinių runkelių žaliavos kokybės rodiklis yra jų sulčių kokybė arba cukraus procentas išvalytų sulčių sausojoje medžiagoje, taip pat invertuoto cukraus ir kenksmingo (nebaltyminio) azoto kiekis.

Cukrinių runkelių
technologinė kokybė priklauso nuo veislės ir svarbiausia nuo auginimo ir oro sąlygų.

Cukrus cukrinių runkelių šaknyse pasiskiretęs nevienodai. Nuo kerpės vertikaliai cukraus šaknyse pamažu daugėja. Daugiausia jo būna storiausioje vidurinėje šaknies dalyje, mažiausiai – galvutėje ir laibojoje šaknies dalyje. Dar mažiau cukraus yra kerpėje. Be to , joje būna daugiausia nebaltyminio azoto ir tirpių pelenų, mažinančių cukraus išeigą. Todėl, nuimant derlių, kerpė su lapais nupjaunama.

5

Augimo sąlygos

Dirva. Iš visų šakniavaisių cukriniai runkeliai yra jautriausi dirvoms. Lietuvoje tinkamiausios jiems dirvos vidutinio sunkumo ir lengvi priemoliai, t.y. velėniniai glėjiški ir karbonatiniai dirvožemiai. Šių dirvožemių armens sluoksnis yra silpnai rūgščios arba neutralios reakcijos. Galima auginti ir puveninguose priesmėliuose ant priemolių. Tačiau priemolio dirvose runkelių derlius esti didesnis nei priesmėlio, ypač sausais metais. Dirvos turi būti gerai sukultūrintos, drenuotos, kur gruntinis vanduo ne aukščiau kaip 0,9-1 m. Be to jos turi būti lygios.

Pastarisiais metais siekiama minimalizuoti žemės dirbimą cukriniams runkeliams. Tuo tikslu 1999-2001 m. buvo atlikti tyrimai LŽŪU Bandymų stotyje velėniniame glėjiškame silpnai pajaurėjusiame (giliai glėjiškame karbonatingame išplautžemyje) lengvo priemolio dirvožemyje. Bandymų tikslas buvo nustatyti dirvos dirbimo intensyvumo įtaką cukriniams runkeliams. Cukriniai runkeliai buvo sėjami tiesiog į ražieną (tiesioginė sėja), prieš sėją supurentą („mulčiuotą“) ražieną vertikalių rotorių purentuvu VRK-182 ir freziniu purentuvu UFK-300 bei į intensyviai įdirbtą – artą prieš sėją, purentą purentuvu KPS-400 ir voluotą dirvą. Tyrimai parodė, kad geriausiai dygo į neįdirbtą ar supurentą vertikalių rotorių purentuvu VRK-182 ražieną pasėti cukriniai runkeliai. Cukrinių runkelių, augusių visai nedirbtoje, minimaliai ar intensyviai dirbtojue dirvoje, kiekybinių bei kokybinių rodiklių skirtumai buvo neesminiai. Didžiausias cukrinių runkelių šakniavaisių derlius gautas sėjant cukrinius runkelius į neįdirbtą ražieną – 58,6 t ha.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 1691 žodžiai iš 3120 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.