Cukrinis diabetas
5 (100%) 1 vote

Cukrinis diabetas

1121314151617181

ĮVADAS

Lietuvoje yra apie 40 tūkstančių žmonių, sergančių cukriniu diabetu. Cukrinis diabetas yra viena iš svarbiausių šio šimtmečio medicinos problemų. Pacientų sergančių šia liga, skaičius kasmet sparčiai didėja. Manoma, kad 2010m. pasaulyje bus apie 240 milijonų žmonių, sergančių cukriniu diabetu. Ši liga plinta kaip epidemija, anksti sukeldama nedarbingumą ir invalidumą. Pagal paplitimą cukrinis diabetas užimą trečią vietą po širdies – kraujagyslių, bei onkologinių ligų.

Cukriniu diabetu sergama visą gyvenimą, todėl sergantiems turi būti skiriamas ypatingas dėmesys ir slauga.

Riklikienės O. (1998) teigimu, kad cukrinio diabeto išsivystymui didelę reikšmę turi paveldimi – genetiniai rizikos faktoriai.

Cukrinį diabetą gali provokuoti įvairios psichinės traumos, stresas, besaikis ir ilgalaikis medikamentų vartojimas, kai kurios ligos, ypač virusinės (Norkus A., Ostrauskas R. Šulcaitė R. 2000).

Diagnozavus cukrinį diabetą, pacientus apima skausmingi išgyvenimai, kankina abejonės dėl ateities, nepilnavertiškumo jausmas. Kad pacientai galėtų valdyti savo ligą, pirmiausia turi ją pažinti sugebėti prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos, o gydytojai, slaugytojai bei šeimos nariai privalo jiems padėti tai padaryti.

Mokymas yra pagrindinis dalykas, suteikiantis cukriniu diabetu sergantiems pacientams fizinę, psichologinę ir socialinę adaptaciją. Pasaulio Sveikatos Organizacijos siūlo kurti specialistų grupes, atsakingas už skirtingus pacientų mokymo, tyrimo bei gydymo aspektus, galinčius garantuoti optimalią priežiūros kokybę.

Tyrimo problema: kokie sveikatos mokymo ypatumai slaugant pacientus, segančius cukriniu diabetu.

Tyrimo tikslas: atskleisti sveikatos mokymo ypatumus, slaugant pacientus, sergančius cukriniu diabetu.

Tyrimo uždaviniai:

· Išanalizuoti cukrinio diabeto rizikos faktorius;

· Apibrėžti slaugytojos – mokytojos vaidmenį, slaugant pacientus, sergan-

čius cukriniu diabetu;

· Identifikuoti pacientų, sergančių cukriniu diabetu žinias apie ligą.

Tyrimo objektas: Pacientų sergančių CD sveikatos mokymo veikla.

Tyrimo dalykas: Slaugytojos veikla, slaugant pacientus sergančius CD.

BDD yra atskleidžiamos šios slaugytojos kompetencijos:

° Mokyti pacientus tausoti sveikatą ir rūpintis ja;

° Ugdyti sveikos gyvensenos įgūdžius;

° Organizuoti ir įgyvendinti sveikatos mokymą;

° Bendrauti ir bendradarbiauti su pacientais bei jų šeimos nariais;

° Gebėti bendrauti ir bendradarbiauti komandinėje veikloje.

1. Cukrinio diabeto samprata

Cukrinis diabetas ( lot. diabetes mellitus) – tai lėtinė liga, kuri šiuo metu pasaulyje nėra išgydoma. Jos metu kraujyje cirkuliuoja didelis kiekis gliukozės. Tai liga, kuomet žmogaus endokrininė liauka kasa nepakankamai išskiria, ar visai neišskiria hormono insulino (htt://diabetas. lt.com//.).

PSO teigia, kad cukrinis diabetas apibūdinamas, kaip multietiologinis metabolinis sutrikimas, kurio metu stebima hiperglikemija su angliavandenių, riebalų ir baltymų apykaitos sutrikimu, atsirandančių dėl insulino sekrecijos, jo veikimo sutrikimų arba dėl šių abiejų priežasčių.

Žalinkevičius R. (2002) teigia, kad sergančiojo cukriniu diabetu organizmas negali tinkamai panaudoti maisto. Dalis maisto virškinimo procese virsta gliukoze, kurią organizmas naudoja energijai gauti. Gliukozės naudojimui reikalingas hormonas insulinas, kuris jei padeda patekti į ląsteles. Sveiko žmogaus organizmas gamina pakankamai insulino, kad visa gliukozė būtų panaudota energijai ar atidėta atsargai glikogeno pavidalu, tuo būdu palaikomas normalus gliukozės kiekis kraujyje.

Cukrinis diabetas (toliau žiūrėti CD) atsiranda tada, kai organizmas negali panaudoti tinkamai maisto, nes sutrinka hormono insulino gamyba ir jo veikimas. Todėl gliukozė, gauta su maistu, kaupiasi kraujyje, o ląstelės negauna joms reikalingos energijos taip teigia Norkus A., Danytė E., Žalinkevičius R. (2002).

1921 m. F. G. Bantingas ir Č. H. Bestas pirmieji atrado insuliną – baltyminį hormoną, kuris reguliuoja angliavandenių apykaitą.

Norkus A., Danytė E. ir kt. (2002) teigia, kad insulinas yra hormonas, kurį sintetina kasos B ląstelės. Jis kontroliuoja visų energetinių maisto medžiagų (angliavandenių, riebalų ir baltymų) apykaitą bei jų kaupimą atsargai. Gydant CD svarbiausia insulino ir virškinamų angliavandenių (gliukozės ) sąveika. Sveiko žmogaus kasa išskiria insuliną proporcingai valgomo maisto tipui ir kiekiui: kuo daugiau suvalgoma, tuo daugiau išskiriama insulino. CD atsiranda tada kai kasa neišskiria pakankamai insulino arba kai sumažėja ląstelių jautrumas insulinui.

Norkaus A. (1996) teigimu, kasos endokrininę funkciją atlieka Langerhanso salelės. Jos išsibarsčiusios visoje kasoje, tačiau daugiausia jų – kasos uodegoje. Salelių masę sudaro apie 1 – 2% visos žmogaus kasos masės.

Greta Langerhanso salelių yra daug smulkių kraujagyslių (
kapiliarų ). Salelės išsidėsčiusios mažomis grupėmis arba stulpeliais, kuriuos skiria kapiliarai. Kiekviena ląstelė yra greta kapiliaro todėl iš jos išsiskyrę hormonai gretai patenka į kraują ir išnešiojami po visą žmogaus organizmą. Langerhanso salelėse yra kelių rūšių ląstelių: A ląstelės sintetina gliukagoną, B ląstelės sintetina ir kaupia insuliną, D ląstelės -somatostatiną.

CD įtakojantys rizikos faktoriai

Cukrinio diabeto išsivystymui didelę reikšmę turi paveldimi – genetiniai rizikos faktoriai.

Šeimose, kuriose yra sergančiųjų cukriniu diabetu, šia liga sergama keletą kartų dažniau negu šiuo požiūriu sveikuose šeimose (Drukteinienė N., 1999).

Remiantis literatūros duomenimis, jei abu tėvai serga CD, jų vaikui susirgti tikimybė yra 20%, kai serga tik tėvas – 5%, kai tik motina – 2-3%. Paveldimumas turi didelę reikšmę.

Norkus A.(1996) teigė, kad labai svarbūs rizikos faktoriai cukraligei išsivystyti yra:

I. Buvęs tolerancijos gliukozei sutrikimas.

Šiai grupei priskiriami asmenys, kurių tolerancija gliukozei normali, bet anksčiau ji buvo sutrikusi.

Ö Moterys, kurių tolerancija gliukozei buvo sutrikusi nėštumo metu, tačiau po gimdymo normalizavosi.

Ö Asmenys, kuriems, kai jie buvo nutukę, buvo nustatytas cukrinis diabetas, o nukritus svoriui, ligos simptomai išnyko.

II. Potencialus tolerancijos gliukozei sutrikimas.

Prie šios grupės priskiriami asmenys, kurių tolerancija gliukozei niekada nebuvo sutrikusi, tačiau jiems yra rizikos faktorių sirgti cukriniu diabetu.

Ö Nutukę žmonės.

Ö Vieno kiaušinėlio dvyniai, kurių vienas jau serga šia liga.

Ö Asmenys, kurių abu tėvai arba vienas jų serga, arba giminėje yra sergančiųjų.

Ö Moterys, kurioms kartojasi savaiminis abortas, pirmosios nėštumo pusės toksikozės.

Drukteinienė N. (1999) akcentuoja, kad didelė rizika susirgti nuo insulino priklausomo cukriniu diabetu yra asmenims, kuriems nustatytas gliukozės tolerancijos sutrikimas. Jo metu žmogus paprastai niekuo nesiskundžia. Tai slapta angliavandenių apykaitos sutrikimų forma, kurią laiku nustačius galima sustabdyti jos progresavimą. Bet koks angliavandenių apykaitos sutrikimas yra kenksmingas žmogaus sveikatai, jis trumpina amžių, blogina gyvenimo kokybę. Esant gliukozės tolerancijos sutrikimui labai didelę reikšmę turi nemedikamentinės priemonės, t. y. speciali dieta, fizinis krūvis.

Įvairūs autoriai nurodo, kad asmenims kuriems sutrikusi gliukozės tolerancija, skiriant specifinį dietinį gydymą cukrinio diabeto išsivystymas sumažėja net 50%.

Taip pat svarbus rizikos faktorius – nutukimas. Didelė dalis žmonių maitinasi netinkamai, organizmas negauna gyvybiškai svarbių medžiagų. Nutukę apie 10 kartų dažniau serga cukriniu diabetu, palyginti su normalaus svorio žmonėmis.Nutunkama dėl įvairių priežasčių, tačiau dažniausiai dėl netinkamos mitybos ir mažo fizinio krūvio.

Žmonės, kurių kūno masė didesnė negu 30% už normalią, per 25 metus suserga CD. Jei žmogus laikosi sveiko gyvenimo būdo, taisyklingai maitinasi, nenutunka, tai, net esant paveldimų rizikos faktorių, CD galima išvengti taip teigia, Mikalauskaitė D., Saukienė J. (1990).

Šulcaitė R. (1997) teigia, kad ne tik persivalgymas bet ir besaikis alkoholio vartojimas ir rūkymas taip pat yra diabeto rizikos faktoriai. Alkoholis turi daug kalorijų, tačiau jos menkavertės, nes nepatenkina organizmo ląstelių mitybinio poreikio. Alkoholis sutrikdo normalius medžiagų apykaitos procesus. Dažnai vartojantiems gali išsivystyti kepenų cirozė, kasos uždegimas, o šios ligos irgi yra rizikos faktoriai susirgti CD. Mokslininkai įrodė, kad rūkymas skatina aterosklerozinius procesus, taip pat sveikiems asmenims kontrainsulininių hormonų išsiskyrimą. Rūkantiems daugėja fibrinogeno, sutrinka riebalų apykaita, mažėja katecholaminų kiekis ir tai slopina insulino kiekį. CD gali provokuoti ir įvairios psichinės traumos, stresas, besaikis ir ilgalaikis medikamentų (gliukokortikoidų, kontraceptikų, antidepresantų, ir kt.) vartojimas; kai kurios ligos, ypač virusinės (Norkus A., Ostrauskas R., Šulcaitė R. ir kt. 2000).

Klinika. Cukrinio diabeto klinikinė diagnozė paprastai nustatoma ištyrus gliukozės kiekį kraujyje nevalgius, jei yra klinikinių simptomų, arba atliekant gliukozės tolerancijos mėginį (GMT). Cukrinio diabeto diagnozė nustatoma visam likusiam paciento gyvenimui, todėl PSO perspėja, kad gydytojas, patvirtinantis CD diagnozę, turi būti įsitikinęs jos teisingumu. Prieš tai apmastydamas visas su tuo susijusias galimas psichologines ir socialines pasekmes.

Pasak Norkaus A., Danytės R., ir kt.(2002), jog ryškų cukrinį diabetą nesunku diagnozuoti, pagrindiniai simptomai yra šie:

● Insulino kiekio trūkumo ir jo neefektyvumo požymiai :

• padidėja gliukozės kiekis kraujyje. Organizmas negali tinkamai panaudoti gliukozės. Gliukozė lieka kraujyje, nepanaudojama energijai arba atidedama į atsargas. Kad būtų kompensuotas energijos trūkumas, kepenys pradeda gaminti daugiau gliukozės ir todėl gliukozės kiekis kraujyje kyla net nevalgius;

• gliukozė išskiriama su šlapimu. Nepanaudota gliukozė kaupiasi kraujyje. Inkstai perfiltruoja apie 160 litrų kraujo per
Nedaug šlakų ir vandens pasišalina su šlapimu, kitos filtruojamos medžiagos, tame tarpe didžioji dalis gliukozės, reabsorbuojamos į kraują. Jei kraujyje yra daugiau gliukozės, negu inkstai gali reabsorbuoti, ji patenka į šlapimą.

Sergant cukriniu diabetu atsiranda:

• gausus ir dažnas šlapinimasis. Gliukozės perteklius šalinamas su šlapimu, todėl padidėja šlapimo kiekis;

• troškulys. Kai organizmas netenka daug skysčių, atsiranda sausumas burnoje, troškulys. Jis dar labiau sustiprėja geriant saldžius gėrimus, turinčius daug cukraus;

• niežulys apie lytinius organus. Kai šlapime yra daug gliukozės pažeidžiami lytinių organų gleivinė, atsiranda niežulys, perštėjimas. Kontroliuojant diabetą, kai cukrus iš šlapimo išnyksta, šios nemalonios problemos dingsta.

● Kadangi be efektyvaus insulino veikimo gliukozė negali virsti energija, reikalingi kiti energijos šaltiniai. Pradedamos naudoti riebalų ir baltymų atsargos, kad daugiau gliukozės patektų į kraujotaką.

Todėl:

• mažėja svoris. CD – viena dažniausių kūno masės mažėjimo priežasčių. Ypač dažnai svorio mažėjimas pastebimas susirgimo pradžioje ir esant prastai diabeto kontrolei; • nuovargis ir silpnumas. Nekontroliuojant diabeto dažnai atsiranda nuovargio jausmas, silpnumas. Gali neįprastu dienos metu apimti mieguistumas, kuris praeina kai pasiekiama diabeto kontrolė;

• padidėja apetitas. Organizmas stengiasi kompensuoti energijos trūkumą.

● Ketoacitozė. Jei kasa negamina insulino, riebalai gali būti skaidomi labai sparčiai ir medžiagos, vadinamos ketoniniais kūnais, patenka į kraujotaką, šalinamos su šlapimu. Kai kurie ketonai – rūgštys ir jei jų yra labai daug (kai labai trūksta insulino), gali sukelti diabetinę ketoacidozę arba diabetinę komą.

Norkus A., Ostrauskas., ir kt.(2002) teigia, kad skirtingi CD tipai turi skirtingas priežastis, atsiradimo mechanizmus. Bendra šiems sutrikimams tai, kad visuomet yra arba insulino trūkumas, arba audinių nejautrumas insulinui, todėl gliukozė negali būti tinkamai panaudojama ir jos kiekis kraujyje didėja.

Pirmajam CD tipui būdinga greitai pasireiškianti klinika. Serga vaikai, paaugliai bei suaugę žmonės iki 40 metų, tačiau liga gali atsirasti ir vyresniame amžiuje.

Pasak Šulcaitės R. (1997) CD išryškėja po įvairių infekcinių, ypač virusinių, ligų. Šių žmonių kūno masė dažniausiai būna normali. Kasa gamina mažai insulino arba jo negamina visai, todėl gyvybės palaikymui reikalingos kasdieninės insulino injekcijos. Nešvirkščiant insulino gali atsirasti ketoacidozė (ketonų perteklius kraujyje ir šlapime), išsivystyti diabetinė hiperglikeminė koma. Šis diabeto tipas vadinamas nuo insulino priklausomu, kadangi žmogaus sveikata daugeliu atžvilgiu priklauso nuo švirkščiamo insulino.1 tipo cukriniu diabetu sergantiems pacientams, būdinga:

• ligos pradžia staigi,

• susergama iki 40 metų amžiaus,

• antsvorio dažniausiai nėra,

• būdinga ketoacidozė (esant insulino trūkumui).

Antrajam CD tipui būdinga tai, kad simptomai atsiranda iš lėto, per kelias savaites ar mėnesius. Šio tipo diabetu sergančiųjų kasa gamina pakankamai insulino, kuris palaikytų gliukozės kiekį kraujyje normos ribose, jei kūno svoris būtų normalus. Kartais kasa gamina net per daug insulino, tačiau jis negali būti tinkamai panaudotas. Ilgainiui kasos beta – ląstelės gali gaminti per mažai insulino. Kai kasos beta – ląstelės funkcija sumažėja, reikalingos insulino injekcijos. Svarbiausia šio tipo pacientams palaikyti tinkamą kūno svorį. Jei klinikinių simptomų nėra, liga gali būti nediagnozuota daugelį metų, tačiau medžiagų apykaitos sutrikimas visada pažeidžia įvairių organų funkciją (Šulcaitė R. 1997).

2 tipo cukriniu diabetu sergantiems pacientams, būdinga:

• ligos pradžia laipsniška,

• susergama vyresniame amžiuje (daugiau nei 40 metų),

• antsvorį turi 60 – 90 % susirgusiųjų,

• nebūdinga ketoacidozė.

Cukrinio diabeto diagnozavimas paprastai sukelia daug pokyčių gyvenime.Cukrinis diabetas nėra tokia būsena, kurią pacientas išgyvena, o vėliau jos atsikrato. Atvirkščiai, su liga bei jos keliamais reikalavimais reikia gyventi visą likusį gyvenimą. CD sergančiam pacientui, naujoji situacija dėl daugelio neatsakytų ir neišspręstų klausimų gali atrodyti trikdanti ir paini.Išklausyti pacientą ir padėti jam išgyventi psichines reakcijas yra svarbi slaugos funkcija. Tai svarbu dėl to, kad pacientas sugebėtų ir turėtų naudos iš praktinio mokymo. Dalis pacientų, kuriems neseniai nustatytas diabetas, yra matę ar girdėję apie vėlyvas ligos komplikacijas, todėl gali labai išsigąsti.1. lentelė. I – II tipo cukrinio diabeto sugretinimas (Hansas Jurgenas fon Bozė 1997).

I tipas II tipas

Kokio amžiaus žmonės suserga 10 – 30 m. 45 – 60 m.

Kokia dalis žmonių serga 10 % 90 %

Simptomai išryškėja ūmai pamažu

Ketoacidozė dažna reta

Priklausomumas nuo insulino yra nėra

Paveldimumo įtaka retai beveik visada

Apibendrinant galima teigti, kad cukrinis diabetas yra liga visam gyvenimui. Didelę reikšmę CD išsivystymui

turi paveldimi – genetiniai rizikos faktoriai, nutukimas, rūkymas, ilgalaikis medikamentų vartojimas. Pirmo CD tipo simptomai išryškėja ūmai, o antro tipo pamažu.

2. Mokymas – pagrindinė veikla slaugant pacientus sergančius CD

Mokymas, kurį gauna pacientai, stipriai įtakoja jų ateities situaciją ir prognozę. Pacientui, kuriam nustatyta cukrinio diabeto diagnozė, slaugytoja atlieka svarbiausią pedagogo funkciją.

Slaugytojos mokymo tikslas – padėti pacientui gyventi su savo liga ir visais jos keliamais apribojimais, kad jis galėtų būti kuo savarankiškesnis (Lemon 1996).

Anot Riklikienės O. (1998) suteikus pacientui gerą mokymą ligos pradžioje, o vėliau kartojant bei mokant jį naujų dalykų, cukriniu diabetu, sergantis pacientas gali sužinoti tiek daug informacijos ir įgyti tiek motyvacijos, kad imtų teisingai taikyti gydymo būdus ir galėtų reguliuoti cukraus kiekį kraujyje. Taip pacientai gali sumažinti ūmių bei vėlyvų komplikacijų pavojų.

Visiems pacientams susirgusiems CD, reikia daug žinių apie ligą ir jos kontroliavimą. Prieš pradėdama mokyti pacientą slaugytoja turi įvertinti, kiek imlus jis informacijai. Imlumas priklauso nuo paciento žinių, požiūrio bei įgūdžių. Mokymas turi atitikti paciento sergančio cukriniu diabetu lūkesčius.

Rudinskienė E. (2003) mano, kad sergančiųjų CD mokymas yra pagrindinis ligos valdymo veiksnys. Įvairių užsienio klinikų, kuriuose sistemingai mokomi pacientai duomenimis, šis procesas turi didelį ekonominį efektą – mažina hospitalizacijų skaičių 33%. Pacientai tampa savarankiškesni geriau jaučiasi, išsaugo darbingumą, išvengia komplikacijų.

Kiekvienam sergančiajam reikia individualios mokymo programos. Žinios yra tvirtesnės, jeigu kartu apmokomi ir šeimos nariai, kurie prireikus patartų ir padėtų (Diabetas. 2003).

Mokymo programas reikia nuolat tobulinti pagal mokslų pasikeitimus. PSO siūlo kurti specialistų grupes, atsakingas už skirtingus paciento mokymo, tyrimo bei slaugos aspektus, galinčius garantuoti optimalią priežiūros kokybę.

Mityba. Mokydama apie mitybą, slaugytoja turi atkreipti dėmesį į bendrą paciento būklę ir pritaikyti savo mokymą.

Individualų mitybos planą turi sudaryti pacientas, jo artimieji, slaugytojas bei gydytojas. Ligoninėse, kuriuose yra dietologas, jis užimą centrinę vietą skiriant pacientams sergantiems cukriniu diabetu mitybos planą.

Riklikienė O. (1998) teigia, kad dieta turi būti individuali, atitikti paciento amžių, svorį, darbą, ligos tipą, eigą, sunkumą, vartojamus medikamentus, gretutines ligas, mitybos įpročius, etninius ir religinius įsitikinimus, socialinius ekonominius aspektus.

Diabetinis maistas yra grindžiamas idealios, normalios mitybos principais, kurių siekti turėtų visi sveiki žmonės. Todėl visos šeimos perėjimas prie diabetinio maisto nėra trūkumas, o greičiau privalumas. Tai yra praktiška ir sveika. Jei visa šeima pasirengusi pereiti prie diabetinio maisto, tai geras paskatinimas diabetu sergančiajam žmogui pasak Mikalauskaitės D., Saukienės J. (1990).

Sveikai mitybai svarbiausia įvairus ir tinkamai parinktas maistas, su kuriuo organizmas gautų reikiamų angliavandenių, riebalų, baltymų, visų vitaminų bei mineralų kiekį. Maistas turėtų užtikrinti kalorijų kiekį, kurio užtektų patenkinti paciento kalorijų poreikiams, tačiau jų nebūtų per daug, t. y., nedidėtų svoris. Svarbu su maistu gauti tiek daug ląstelienos, kad normaliai funkcionuotų virškinimo sistema taip teigia Norkus A., Žalinkevičius R., Danytė E. (1997).

Valgome įvairų maistą, tačiau jo pagrindinės cheminės funkcijos visada tos pačios – aprūpina organizmo ląsteles energija ir būna žaliava gyvybiniams organams bei audiniams augti, atstatyti ir veikti. Slaugytoja, turi pacientams paaiškinti, kad pagrindiniai energijos šaltiniai yra angliavandeniai, riebalai ir baltymai, kurių yra įvairiuose maisto produktuose, todėl bet kokių maisto produktų energetinė vertė priklauso nuo šių maistingųjų medžiagų.

Angliavandeniai – pagrindinis ir lengviausiai pasisavinamas energijos šaltinis. Maiste yra paprasti ir sudėtingi, pasisavinami ir nepasisavinami angliavandeniai.

Pacientai sergantys CD turi žinoti, kad daug angliavandenių yra augaliniuose produktuose: vaisiuose, daržovėse, grūduose (duonos produktuose). Nedaug randama gyvulinės kilmės produktuose. Dažniausiai krakmolas sudaro apie 80% visų su maistų gaunamų angliavandenių.

Organizmas lengviau pasisavina paprastuosius angliavandenius. Jie tirpūs vandenyje ir visi saldūs. Sudėtingi angliavandeniai krakmolas ir glikogenas skaidomi virškinimo sistemoje iki gliukozės.

Gliukozė universalus, lengviausiai prieinamas energijos šaltinis visoms kūno ląstelėms. Nevalgius gliukozės koncentracija kraujyje paprastai yra 3,33 – 5,55 mmol/l. Kai į organizmą patenka angliavandenių, kraujyje padaugėja cukraus. Tuomet ima reaguoti kasos ląstelės (į kraują išsiskiria daugiau insulino).

Maiste angliavandenių labai daug, ypač valgomas kaloringas maistas, turintis daug lengvai pasisavinamų angliavandenių ir energijos patekimas į organizmą viršija energijos poreikius, iki 30% angliavandenių gali virsti riebalais, t.y. taip valgydamas žmogus tunka.

Nepasisavinami
angliavandeniai – skaidulos, kurių neveikia virškinimas žarnyne. Skaidulos, esančios kasdieniniame maiste, turi keletą privalumų. Jos sulėtina gliukozės absorbavimą iš žarnyno, todėl cukraus kiekio kraujyje augimo priklausomybė nuo valgių sumažėja Almås H. (1999).

Svarbu, kad pacientas išmoktų atskirti skirtingų tipų angliavandenius. Jis taip pat turi žinoti, kokiose maisto produktuose jų yra.

Norvegijos mitybos taryba pataria, kad greitai skylantys angliavandeniai turi sudaryti mažesnę nei 1/4 suvartojamų angliavandenių dalį.

Angliavandeniai turėtų sudaryti 50-60% dienos energijos.

Žalinkevičius R., Danytė E. ir kt. (2002) teigia, kad baltymai būtini organizmui, kuris naudoja juos augimui, audinių atsinaujinimui, energijai. Organizmų gyvybė susijusi su nenutrūkstamu baltymų sunaudojimu ir atsinaujinimu. Baltymų šaltinis: pieno produktai, mėsa, žuvis, kiaušiniai. Mažiau baltymų yra ankštinėse ir grūdinėse kultūrose, daržovėse, grybuose.

Almås H. (1999) teigia, kad baltymai būtini sergančiajam CD, nes jie yra energijos šaltinis. Jei baltymų trūksta maiste, mažėja žmogaus darbingumas, atsparumas įvairioms ligoms, trinka kasos ir kitų organų veikla. Su maistu žmogus gauna gyvulinės ir augalinės kilmės baltymų. Jų pilnavertiškumas priklauso nuo to kiek jų organizmas įsisavina. Geriau įsisavinami gyvulinės kilmės baltymai. Baltymai turėtų sudaryti 12 – 20% dienos energijos.

Riebalai – koncentruotas energijos šaltinis. Slaugytoja turėtų informuoti pacientus, kad ir riebalų kiekį diabetiniame maiste reikia sumažinti iki 30% viso energijos poveikio, ir dėl dviejų priežasčių:

● dėl didelio riebalų vartojimo kraujagyslių sienelėse ima kauptis cholesterolis. Cholesterolio kiekį kraujyje kelia sočiųjų riebiųjų rūgščių turintys riebalai. Visą suvartojamų riebalų kiekį turi sudaryti polinesočiosios riebiosios rūgštys ir sočiųjų riebiųjų rūgščių turintys riebalai. Polinesočiųjų riebiųjų rūgščių yra augaliniuose aliejuose (sojų, kukurūzų) ir riebiojoje žuvyje (silkėje, skumbrėje, lašišoje). Sočiųjų riebiųjų rūgščių yra gyvulinėse riebaluose ( piene, sūryje, svieste);

● dėl per didelio riebalų kiekio gali atsirasti viršsvoris, dėl kurio pablogėja insulino sunaudojimas.

Pacientams reikėtų paaiškinti ir apie „paslėptus“ riebalus. Tai riebalai esantys įvairiuose maisto produktuose: mėsoje, kulinarijos ir konditerijos gaminiuose, pieno produktuose. Todėl, būtina pacientams atkreipti dėmesį į gaminio etiketėje nurodytą riebalų kiekį (pvz.: grietinėje gali būti 10-20-35%) ir maistui pasirinkti mažiau riebius produktus.Riebalai turėtų sudaryti 30-35% dienos energijos.

Pacientai sergantys CD turi laikytis mitybos režimo. Daugeliui žmonių mitybos režimą reguliuoja apetitas. Jis gali tapti priešu, jei žmogus nekreipia dėmesio ką ir kiek valgo. Apetitą slopina dažnas valgymas nedidelėmis porcijomis (Mikalauskaitė D. 1998).

Norkus A., Žalinkevičius R. ir kt. (2002) teigia, kad yra pagrindiniai trys teisingo mitybos režimo principai:

● Pirmas principas – mitybos reguliarumas, t. y. , valgyti kasdien tuo pačiu metu. Kiekvieną valgymą lydi organizmo reakcijos: išsiskiria seilės, skrandžio sultys, tulžis, kasos sultys ir kt. Virškinime labai svarbios sąlyginės – reflektorinės reakcijos (pvz.: seilių, skrandžio sulčių išsiskyrimas pamačius ar užuodus maistą). Šių sąlyginių refleksų sekoje labai svarbus yra laiko veiksnys, t.y., žmogaus įprotis valgyti kasdien tuo pačiu metu. Organizmas iš anksto pasiruošia pasisavinti maistą.

● Antras principas – fiziologiškas ,maisto kiekio išdėstymas per parą. Sveikam žmogui rekomenduojama valgyti 3-4 kartus per dieną, pvz.: pusryčiai, pietūs, vakarienė. CD sergantiems rekomenduojama valgyti priešpiečius, pavakarius. Papildomų valgymų sąskaita neturi padidėti bendras gaunamų maisto medžiagų kiekis per dieną.

● Trečias principas – reikia maksimaliai laikytis racionalios mitybos principų kiekvieno valgymo metu. Renkantis produktus kiekvienam valgymui, reikia išlaikyti tinkamą angliavandenių, baltymų, riebalų santykį.

Gydant cukrinį diabetą insulinu, mityba turi būti derinama su leidžiamu insulino veikimo ir fiziniu krūviu. Slaugytoja turi paaiškinti pacientams :

· Kad reikia valgyti kasdien tuo pačiu metu. Jei fizinis krūvis pastovus, leidžiant tiek pat insulino, nesunku palaikyti gliukozės kiekį kraujyje. Būtinas užkandis prieš miega, nes sušvirkštas insulinas gali sukelti lengvą hipoglikemiją nakties metu.

· Maisto kaloringumas turi atitikti energijos poreikį ir užtikrinti normalų kūno svorį pacientams

· Valgyti daugiau skaidulų turinčio maisto. Skaidulos esančios maiste, sumažina gliukozės kiekio kraujyje svyravimus.

· Valgyti mažiau gyvulinės kilmės riebalų, kuriuose yra daug cholesterolio ir sočių riebalinių rūgščių.

· Vengti daug cukraus turinčių produktų,gėrimų.

Alkoholis ir cukrinis diabetas. Jei liga yra kontroliuojama, cukriniu diabetu sergantys pacientai, gali vartoti alkoholiniu gėrimus, tačiau nedideliais kiekiais.Alkoholis teikia labai daug energijos, todėl sergantys cukriniu diabetu, turėtų vengti stipriu alkoholinių gėrimų.Alkoholis gali sukelti hipoglikemiją, kuri
įvykti ir praėjus 6-36 valandoms, todėl svarbu, kad slaugytoja patartų pacientams sergantiems cukriniu diabetu:

· Saikingai vartoti alkoholinius gėrimus;

· Jei alkoholis vartojamas kasdien, jo energetinė vertė turi būti įtraukta į mitybos planą;

· Niekada nevartoti alkoholinių gėrimų nevalgius;

· Jei maiste yra daug riebalų ir alkoholio, gali atsirasti padidintas ketonų (acetono) kiekis kraujyje;

· Vengti alkoholinių gėrimų, turinčių daug cukraus (likerio, saldaus vyno, kokteilių su saldžiais gėrimais ar sultimis);

· Nesaikingas alkoholinių gėrimų vartojimas, gali sukelti dietos pažeidimus.

Pacientą reikia išmokyti naudoti cukraus pakaitalus. Tai dirbtiniai saldikliai, skirstomi į dvi pagrindines grupes: teikiantys energiją ir neteikiantys energiją. Neteikiančios energijos medžiagos yra sacharinas, ciklamatas.

Sacharinas – 375 kartus saldesnis už cukrų sintetinis preparatas. Verdant įgauna nemalonų kartų skonį. Nepakitęs pašalinamas su šlapimu. Maksimali dozė ne daugiau 1 gramas dienai.

Ciklamatas – cheminis junginys 30 kartų saldesnis už cukrų. Sumaišius jį su sacharinu išnyksta kartus jo skonis. Ciklamatą galima kaitinti, todėl jis geriau tinka maisto gamybai.

Šiuose saldinančiuose medžiagose nėra angliavandenių, todėl jos neteikia energijos. Jas galima pacientams rekomenduoti desertams, pyragams, arbatai ir pan.

Almås H. (1999) teigia, kad aspartamas – 200 kartų saldesnė už cukrų sintetinė medžiaga, sudaryta iš amino rūgščių. Jo saldinimo galia yra didelė, o teikiama energija minimali. Medžiagą galima laisvai vartoti su diabetiniu maistu, kadangi normaliai ją vartojant, energijos kiekis yra mažas. Aspartamas neatsparus ilgesniam kaitinimui. Maksimali dozė 50 mg/kg.

Energiją teikianti saldinamoji medžiaga sorbitas teikia tiek pat energijos kiek cukrus, todėl ją reikia priskaičiuoti prie suvartojamų angliavandenių. Sorbitas lėtai pasisavinamas iš virškinamojo trakto. Nesuyra verdant ar kepant. Diabetikas turėtų vengti maisto produktų, kurių sudėtyje yra sorbito dėl nepalankaus sorbitolio poveikio. Jis gali sukelti viduriavimą, vidurių putimą ( Norkus A., Danytė E. ir kt.2002).

Fizinis aktyvumas. Pacientui kuriam nustatytas CD reikalinga informacija ir mokymas apie fizinės veiklos ir reguliarios mankštos reikšmę.

Slaugytoja turi pacientams patarti, kad mankšta kiekvieną dieną turėtų būti tokia įprasta, kaip valgymas, poilsis, insulino vartojimas.

Pacientai sergantys CD turėtų žinoti, kad negalima pradėti sportuoti ir mankštintis jei:

● nesureguliuotas cukrinis diabetas (ryškūs gliukozės kiekio svyravimai);

● didelio laipsnio inkstų ar akių pakenkimai (komplikacijos);

● šlapime yra acetono pėdsakų;

● didelis arterinis kraujo spaudimas.

Pradedant mankštintis fizinio aktyvumo forma turėtų būti individualizuota. Būtina atsižvelgti į paciento amžių, ligos trukmę, komplikacijas, treniruotumą. Kiekvienoje treniruotėje pacientas turi turėti, kažką saldaus (razinų, saldainių, gliukozės ar kt.).

Riklikienės O., (1998) teigimu, visi CD sergantieji, jei gali mankštintis, privalo žinoti, kad:

1. Fiziniai pratimai yra naudingi: sportuojant sumažėja gliukozės kiekis ir padidėja jautrumas insulinui, gerėja savijauta.

2. Pratimų režimas turi būti individualiai parinktas pagal specialias rekomendacijas, derinant pratimų tipą, pobūdį, intensyvumą, trukmę su paciento sveikatos būkle.

3. Prieš pradedant intensyviau sportuoti būtinas išsamus medicininis ištyrimas.

4. Kasdieninis fizinis krūvis turi būti vienodas arba didinamas labai atsargiai, nes staiga pradėjus intensyviai sportuoti, gali ištikti hipoglikemija.

Svarbu, kad pacientai sportuojant pasirinktų patogią avalynę ir kojines, patikrintų ar nėra pėdos sužeidimų arba paraudimų prieš ir po fizinio krūvio.

Norkus A. (1996) teigia, kad reikia gerti daug skysčių prieš ir po fizinio krūvio, nes daug išprakaituojama sportuojant. Nutraukti sportavimą ir kreiptis į gydytoją, jei atsiranda skausmas krūtinėje ar kojoje. Sportuojant visada turėti diabetiko kortelę su savimi.

Anot Banelienės J. (2000) pagrindinę treniruotės dalį sudaro cikliniai judesiai: važiavimas dviračiu, plaukimas, vaikščiojimas, ėjimas, šokiai. Pacientams, sergantiems CD, netaikomas didelės įtampos, intensyvumo reikalaujantis fizinis krūvis.

Pacientams turintiems viršsvorį, būtina sportuoti ne mažiau kaip 20 min. Trumpalaikiai 2-5 min. pratimai norimo efekto neduos, nes tik po 20 min. organizmas pradeda naudoti riebalus kaip energijos šaltinį ( Andersonas B. 1995).

Kovisto V.A., (1998) išskiria keletą priežasčių, dėl kurių CD sergantys pacientai turėtų mankštintis:

● sumažėja gliukozės kiekis kraujyje. Sureguliuoto CD atveju gliukozės kiekis ima mažėti jau mankštos pabaigoje ir gali kristi dar 12 val. po fizinio krūvio.

● reguliarūs fiziniai pratimai gali sumažinti riziką susirgti diabetu.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4354 žodžiai iš 8698 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.