Cukriniu diabetu sergančių mokymo programa programa
5 (100%) 1 vote

Cukriniu diabetu sergančių mokymo programa programa

TURINYS

ĮVADAS…………………………………………………………………………………………………….3

Darbo tikslas ir uždaviniai…………………………………………………………………………….3

1. Cukrinis diabetas ir jo gydymas…………………………………………………………………4

1.2 Diabeto mokymo poreikis………………………………………………………………………..7

1.3 Rekomenduojami ligonių mokymo metodai……………………………………………..12

2. DIABETO MOKYMO PROGRAMA……………………………………………………….15

2.1 Užsiėmimai grupėse………………………………………………………………………………16

2.1.1 Kas yra diabetas ir jo gydymas:…………………………………………………………….16

2.1.2 Mitybos planavimas…………………………………………………………………………….17

2.1.3 Hipoglikemija…………………………………………………………………………………….18

2.1.4 Kojų priežiūra…………………………………………………………………………………….19

2.1.5 Komplikacijos…………………………………………………………………………………….20

2.2 Individualus mokymas……………………………………………………………………………21

2.2.1 Mitybos planavimas…………………………………………………………………………….21

2.2.2. Savikontrolė………………………………………………………………………………………22

2.2.3 Insulinas…………………………………………………………………………………………….23

LITERATŪRA…………………………………………………………………………………………..24

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Dardo tikslas: sukurti cukriniu diabetu sergančiųjų mokymo programą.

Darbo uždaviniai:

1. Įvardinti ir įvertinti cukrinio diabeto rizikos veiksnius ir jų galimas koregavimo priemones.

2. Didinti pacientų, sergančių cukriniu diabetu, žinias apie rizikos veiksnius ir jų koregavimo būdus.

3. Išsiaiškinti pacientų požiūrį į gyvenimo įpročius bei jų keitimo galimybes

4. Parinkti pacientų mokymo metodus

5. Parengti ir atspausdinti mokymo metodines rekomendacijas.

Darbo metodai:

1. Mokslinės literatūros analizė.



ĮVADAS

1. CUKRINIS DIABETAS IR JO GYDYMO PRINCIPAI

PSO siūlo tokį cukrinio diabeto (CD) apibrėžimą: Cukrinis diabetas apibūdinamas kaip multietiologinis metabolinis sutrikimas, kurio metu stebima lėtinė hiperglikemija su angliavandenių, riebalų ir baltymų apykaitos sutrikimu, atsirandančiu dėl insulino sekrecijos, jo veikimo sutrikimų arba dėl šių abiejų priežasčių. [l, 2, 3, 4].

Cukrinio diabeto tipai

Skirtingi diabeto tipai turi skirtingas priežastis, atsiradimo mechanizmus, skirtingai gydomi ir skiriasi kai kuriais gyvensenos, kurios reikia mokytis, aspektais. Bendra šiems sutrikimams tai, kad visuomet yra arba insulino trūkumas, arba audinių nejautrumas insulinui, todėl gliukozė negali būti tinkamai panaudojama ir jos kiekis kraujyje didėja.

l tipo cukrinis diabetas

Suserga vaikai, paaugliai bei suaugę žmonės iki 40 metų, tačiau liga gali atsirasti ir vyresniame amžiuje. Šių žmonių kūno masė dažniausiai būna normali. Kasa gamina mažai insulino arba jo negamina visai, todėl gyvybės palaikymui reikalingos kasdieninės insulino injekcijos. Nešvirkščiant insulino gali atsirasti ketoacidozė (ketonų perteklius kraujyje ir šlapime), išsivystyti diabetinė hiperglikeminė koma. Šis diabeto tipas buvo vadinamas nuo insulino priklausomu, kadangi žmogaus sveikata daugeliu atžvilgių priklauso nuo švirkščiamo insulino.

1 tipo cukriniu diabetu serga 10-20 proc. visų sergančių CD žmonių, ligos pradžia staigi, susergama iki 40 metų amžiaus, antsvorio dažniausiai nėra, būtinas gydymas insulinu, būdinga ketoacidozė (esant insulino trūkumui).

Pirmo tipo cukrinio diabeto gydymas:

• dieta,

• insulinas,

• fizinis aktyvumas.

2 tipo cukrinis diabetas

Šio tipo diabetu sergančiųjų kasa gamina pakankamai insulino, kuris palaikytų gliukozės kiekį kraujyje normos ribose, jei kūno svoris būtų normalus. Kartais kasa gamina net per daug insulino, tačiau jis negali būti tinkamai panaudotas. Ilgainiui kasos beta-ląstelės gali gaminti per mažai insulino.

Svarbiausias šio tipo diabeto gydymo principas – pasiekti ir palaikyti tinkamą kūno svorį. Visų pirma tam padeda dieta ir fizinis krūvis. Gliukozės kiekį kraujyje mažinančios tabletės turėtų būti skiriamos tik tuo atveju, kai svorio mažinimas yra neefektyvus. Kai kasos beta-ląstelių funkcija sumažėja, gydymui reikalingos insulino injekcijos.

2 tipo cukriniu diabetu serga 80-90 proc. visų sergančių CD žmonių, ligos pradžia laipsniška, susergama vyresniame amžiuje (daugiau 40 metų), antsvorį turi 60-90 proc. susirgusiųjų, nebūtinas gydymas insulinu, nebūdinga ketoacidozė.

Labai svarbu, sergant 2 tipo CD, sumažinti antsvorį 5-10 kg, nes tuomet sumažėja glikemija ir pokyčiai, sukeliantys cukrinį diabetą: sumažėja rezistentyvumas
insulinui, pagerėja sutrikęs insulino išskyrimas, sumažėja padidėjusi gliukoneogenezė kepenyse.

Antro tipo cukrinio diabeto gydymas:

• dieta + fizinis aktyvumas;

• dieta + fizinis aktyvumas + tabletės;

• dieta + fizinis aktyvumas + insulinas;

• dieta + fizinis aktyvumas + tabletės+ insulinas.

Nėščiųjų (gestacinis) diabetas

Nėščiųjų (gestacinis) diabetas prasideda nėštumo metu. Dažniausiai jis diagnozuojamas trečiame nėštumo trimestre ir susijęs su metaboliniais pokyčiais. Padidėjusi rizika nėščiųjų diabetui būna vyresnėms moterims, kurioms praeityje buvo nustatytas gliukozės toleravimo sutrikimas, gimdžiusioms didesnius, negu turėtų būti pagal nėštumo laiką, naujagimius ir toms moterims, kurioms rasta padidėjusi glikemija nevalgius arba atsitiktinio tyrimo metu. Nėščiųjų diabetas geriausiai diagnozuojamas tarp 24 ir 28 nėštumo savaitės, atliekant gliukozės toleravimo mėginį.

Nors šis diabetas dažniausiai praeina tuoj po nėštumo, tačiau išlieka rizika atsirasti antro tipo diabetui, ypatingai esant antsvoriui, todėl, praėjus ne mažiau kaip 6 savaitėms po gimdymo, rekomenduojama kartoti gliukozės toleravimo mėginį.

Nėščiųjų cukrinio diabeto gydymas:

• dieta + fizinis aktyvumas;

• dieta + fizinis aktyvumas + insulinas.

Sutrikusi glikemija nevalgius ir gliukozės toleravimo sutrikimas

Sutrikusi glikemija nevalgius ir gliukozės toleravimo sutrikimas yra tuomet, kai gliukozės kiekis kraujyje padidėja, tačiau nesiekia tokio lygio, kad galima būtų diagnozuoti diabetą. Gliukozės toleravimo sutrikimas nustatomas atliekant gliukozės toleravimo mėginį.

Sutrikusį gliukozės toleravimą turi 6,1 proc. miesto ir 5,2 proc. kaimo gyventojų. Apie 70 proc. asmenų su šiuo sutrikimu turi antsvorį bei 40 proc. padidėjusį kraujospūdį.

Šiuos sutrikimus turintys asmenys turi padidintą riziką susirgti 2 tipo cukriniu diabetu.

Kiti 2 tipo cukrinio diabeto rizikos veiksniai:

• antsvoris,

• mažas fizinis aktyvumas,

• genetiniai,

• kiti.

Cukrinio diabeto gydymas

Pagrindinis cukrinio diabeto gydymo principas – gera angliavandenių apykaitos sutrikimų kontrolė. Ji pasiekiama, mokant ligonį gyventi su šia problema, harmoningai derinant tris veiksnius: tinkamą mitybą, pakankamą fizinį aktyvumą ir medikamentinį gydymą.

Kai pacientas tinkamai kontroliuoja savo ligą ir gyvenimo būdą, atitolinamas diabeto sąlygotų komplikacijų išsivystymas ar sulėtinamas jų progresavimas, galima teigti, kad sergančiojo gyvenimas beveik nesiskiria nuo sveiko žmogaus.

Sėkmingam cukrinio diabeto gydymui reikalinga:

• žinios, tai yra mokymas,

• mitybos planavimas,

• fizinis aktyvumas,

• medikamentai,

• cukraus kiekio kraujyje arba/ir šlapime tyrimai.

Diabeto mokymas

Norint sėkmingai kontroliuoti diabetą, reikia išmokti tai daryti. Reikia žinoti gliukozės kiekio kitimų dėsningumus sveikame organizme ir susirgus diabetu, kaip veikia į juos fizinis aktyvumas, medikamentai. Jeigu diabeto kontrolei reikalingi medikamentai, reikia žinoti apie jų veikimą. Gydantis insulinu, reikia išmokti jį susišvirkšti. Be to, reikia išmokti spręsti, kaip reikia keisti gydymą, jeigu keičiasi dienos režimas.

Mitybos planavimas

Tai reiškia, kad numatoma iš anksto kada, kiek ir kokio maisto bus valgoma. Mitybos planavimas padeda:

• išlaikyti gliukozės kiekį kraujyje numatytose ribose,

• išlaikyti normalų lipidų kiekį kraujyje,

• išsaugoti ir palaikyti normalų arterinį kraujo spaudimą,

• pasiekti ir išlaikyti norimą svorį,

• geriau panaudoti organizme sintetinamą insuliną (sergant 2 tipo diabetu).

Fizinis aktyvumas

Valgymas didina gliukozės kiekį kraujyje. Medikamentai ir fizinis aktyvumas (pratimai) gliukozės kiekį kraujyje mažina. Jei gydymui naudojami medikamentai, reikia suderinti fizinį aktyvumą su jų veikimu ir mityba. Lengviau tai atlikti, kai fizinis aktyvumas yra reguliarus.

Medikamentai

Medikamentai skiriami, kai nepadeda mitybos planavimas ir fizinio aktyvumo padidinimas.

Savikontrolės priemonės

Cukriniu diabetu sergantis žmogus lankosi pas gydytoją retai, tuo tarpu gliukozės kiekis kraujyje keičiasi įvairiu paros metu priklausomai nuo daugelio veiksnių: mitybos, fizinio aktyvumo, vartojamų vaistų, stresų ir kt. Todėl norint sėkmingai kontroliuoti diabetą, reikia mokėti suderinti šiuos veiksnius. Tai atlikti padeda savikontrolės priemonės: diagnostinės juostelės gliukozės kiekiui kraujyje arba šlapime tirti.

1.2 DIABETO MOKYMO POREIKIS

Cukrinis diabetas yra vienas iš daugiausiai problemų visuomenės sveikatai sukeliančių lėtinių neinfekcinių susirgimų. Tai valdoma liga ir esant gerai diabeto kontrolei galima sumažinti šios ligos sąlygotų komplikacijų išsivystymo riziką. Lėtinės diabetinės komplikacijos anksti sutrikdo įvairių organų funkciją ir dėl to ligoniams anksti sutrinka darbingumas, vystosi priešlaikinis invalidumas ar ankstyva mirtis [5, 6]. Cukrinio diabeto komplikacijų problema aktuali tiek sergantiems cukriniu diabetu, tiek medicinos personalui, dirbančiam su tokiais ligoniais. Ligonis turi pats aktyviai išmokti kontroliuoti savo ligą. Tam reikalingos žinios ir įgūdžiai, kuriuos jis įgyja diabeto mokymo metu. Į gydymo sritį 1972 metais Leoną Miller integravo edukologiją ir ligonių mokymą
Los Angeles meksikiečių-amerikiečių populiacijoje ši gydytoja pradėjo ligonių mokymo programą, kuri sutrumpino vidutinę gydymosi ligoninėje trukmę nuo 5,4 dienų vienam ligoniui per metus iki 1,7 dienos. Pirmą kartą medicinos istorijoje buvo tvirtai įrodyta, kad ligonių mokymas turėjo labai didelę gydomąją vertę, nemažesnę, nei medikamentinės gydymo priemonės, nes gydymo efektyvumą nulėmė ne medikamentinis veiksnys, o ligonių mokymas [7]. Studijos, atliktos įvairiose šalyse, rodo, kad lėšos, investuotos į ligonio mokymą, ankstyvą komplikacijų diagnostiką ir tretinę jų profilaktiką, duoda neabejotiną socialinį ir ekonominį efektą [8, 9, 10, 11, 12].

Sergančiųjų CD mokymas vaidina svarbų vaidmenį sveikatos ekonomikoje (išlaidų taupyme) ir komplikacijų prevencijoje [5, 13]. Gerai parengtos mokymo programos padeda žmonėms, sergantiems diabetu pagerinti jų diabeto kontrolę. Pagerėjusi glikemijos kontrolė žymiai sumažina komplikacijų vystymąsi ir jų progresavimą. Šioje grandyje ypač svarbi galimybė pačiam sergančiajam pasitikrinti glikemiją namuose.

Cukrinis diabetas – susirgimas, kurio gydymą kasdieną reguliuoja pats ligonis ir nuo jo 95 proc. arba daugiau priklauso gydymas. Kad tai jis galėtų atlikti, būtinas ligonių mokymas valdyti šią ligą. Daugelį metų vyravo požiūris, kad ligonių mokymas – procesas, suteikiantis ligoniui žinių ir įgūdžių, įgalinančių jį laikytis medikų rekomenduoto gydymo. Pagrindinis dėmesys CD sergančiųjų mokyme yra skiriamas žinioms apie glikemijos kontrolę [14]. Diabeto mokymo programos sėkmė matuojama pagal glikemijos kontrolės rodiklius ir pagal tai, kaip ligonis laikosi paskirto gydymo. Tačiau ligoniai kasdieną priima spendimus, kurie veikia ir yra veikiami jų emocijų, minčių, vertybių, tikslų ir kitų gyvenimo su lėtine liga psichologinių aspektų [15]. Todėl ligonių mokymo tikslu turėtų būti nuostata, kad ligonis savo ligos kasdieniniame gydyme pats priimtų sprendimus, pagrįstus turima informacija, taptų mažiau priklausomas nuo gydytojų, žingsnis po žingsnio įgydamas vis didesnę savo ligos valdymo kompetenciją [15,16].

Nors medikai tiksliau žino, kas yra geriau ligonio diabeto kontrolei, manoma, kad ligonio sutikimu vykdyti gydytojo nurodymus (compliance) pagrįstas mokymas nėra pakankamai efektyvus, nes gali neigiamai paveikti ligonio gyvenimo kokybę, reikalauja iš ligonio prievartinio paklusnumo. Siūlomas kitas požiūris į diabeto mokymą, formuojantis ligonio požiūrį ir pripažinimą, kad sprendimus diabeto gydyme turi priimti jis pats, kadangi diabeto kontrolė apie 98 proc. priklauso nuo jo svarbių ir sudėtingų sprendimų kasdieniniame diabeto gydyme (l lentelė) [16, 17, 18]. Tik pats ligonis žino, kokie sprendimai jam yra tinkamiausi ir priimtiniausi. Ligonis turi turėti pakankamai žinių apie diabetą ir jo gydymą, kad jis galėtų, remdamasis turima informacija, priimti motyvuotus spendimus diabeto gydyme. Be to svarbiais veiksniais yra paties ligonio vertybių sistema, jo poreikiai, tikslai ir siekiai diabeto kontrolėje. Medikai dažniausiai kreipia dėmesį į glikemijos rodiklius ir komplikacijas, tuo tarpu, kad diabetas paveikia ligonio fizinį, intelektualinį, emocinį, socialinį ir dvasinį gerbūvį dažnai skiriama nepakankamai dėmesio [19].

l lentelė. Tradicinio ir į ligonį orientuoto edukacinių modelių palyginimas [18]

Tradicinis medicininis modelis

Į ligonį orientuotas modelis

1. Diabetas-fizinis susirgimas

2. Autoritariniai santykiai tarp mediko ir ligonio, remiasi mediko patirtimi

3. Problemas ir mokymosi poreikius paprastai nustato medikas

4. Medikas yra sprendžiantis problemas, teikia pagalbą (care), atsakingas už diagnostiką, gydymą ir rezultatus

5. Tikslas – kad ligonis laikytųsi rekomendacijų (compliance). Elgsenos strategijos, didinančios ligonio paklusnumą laikantis rekomenduoto gydymo

6. Elgsenos keitimas motyvuojamas išorės

7. Ligonis bejėgis, medikas – galingas (turi galia)

1. Diabetas – biopsichosocialinis susirgimas

2. Demokratiški santykiai tarp mediko ir ligonio remiasi pasidalinta patirtimi

3. Problemas ir mokymosi poreikius paprastai nustato ligonis

4. Ligonis yra sprendžiantis problemas, rūpinasi liga (care), medikas yra šaltinis, abu dalijasi atsakomybe už gydymą ir išeitis

5. Tikslas – įgalinti ligonius daryti informacija pagrįstus sprendimus. Elgsenos strategijos, padedančios ligonius keisti elgseną pasirinkta kryptimi. Nepasiektas tikslas vertinamas kaip grįžtamasis ryšys, reikalingas keičiant tikslus ir strategijas

6. Elgsenos keitimas motyvuojamas iš vidaus

7. Ligonis ir medikas turi galią

Diabeto kontrolės sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo paties ligonio. Svarbus tokie veiksniai, kaip psichologinė ligonio būklė, susitaikymas su liga, vidinė kontrolė. Tobulumo siekimas (perfekcionizmas) dažnai būna susijęs su neigiamomis pasekmėmis: produktyvumo sumažėjimu, sveikatos pablogėjimu, pablogėjusia savikontrole, asmeninių santykių pablogėjimu, savigarbos sumažėjimu, ir netgi rimtais nuotaikų sutrikimais. Todėl ligonius tikslinga skatinti siekti geresnių glikemijos rezultatų, bet ne „idealios“ glikemijos kontrolės [16, 17].

Studijos įrodė, kad gydytojo – ligonio santykiai gali nulemti glikemijos kontrolę. R.M.Kaplan ir kt. analizuodami ambulatorinę diabetu sergančių ligonių
priežiūrą nustatė, kad kuo mažiau gydytojas buvo „kontrolieriumi“, tuo geriau buvo apmokyti ligoniai ir geresni jų IlbA, tyrimų rezultatai [20]. Ypač didelį tiek tiesioginį, tiek netiesioginį neigiamą poveikį ligoniui turi kritika. Tiesioginis kritikos poveikis verčia ligonį blogai jaustis, kaltinti save ar tiesiog blogai pasijusti dėl pačios kritikos. Netiesiogiai – kritika, neretai, sužlugdo ligonių pastangas patiems rasti sau tinkamiausius problemų sprendimus [21].

Gydytojo ir ligonio santykius ir jų ypatybes ligoninės ir ambulatorinėje aplinkoje nagrinėja J.P.Assal [22], nurodydamas, kad gydytojas, kuris gali kontroliuoti gydymą stacionare, turi išmokti bendradarbiauti su ligoniu ambulatorinėmis sąlygomis, nes gydymo sėkmė priklauso nuo paties ligonio elgsenos. Todėl gydytojai ir kiti medikai, norėdami sėkmingai dirbti, turėtų įgyti psichologijos žinių ir edukologinių įgūdžių.

Cukrinis diabetas trunka visą žmogaus gyvenimą, greta gydymo – būtinas ir pastovus ligonio mokymas. Ligos eiga, pokyčiai gyvensenoje, diabeto komplikacijų ir/arba kitų ligų atsiradimas, nauji požiūriai į gydymą ir kita reikalauja aprūpinti diabetu sergantį ligonį nauja informacija, suteikti naujus įgūdžius, kurie padėtų jam valdyti jo ligą. Ligonių mokymo tęstinumas būtinas, nes žmonės arba pamiršta, ką išmoko arba gali būti mokomi tokiu laikotarpiu, kuomet jie yra neimlūs informacijai. Pradinės mokymo programos gali nepakakti. Laikui bėgant, gali keistis požiūris į gydymą, atsirasti nauji gydymo principai ir mokymo metodai, todėl būtinas tęstinis sergančiųjų mokymas [23].

Cukrinio diabeto išgydyti negalima, bet galima sėkmingai kontroliuoti, todėl sergantysis nuo pat pradžių turi aktyviai dalyvauti gydyme ir jo planavime. Medikų tikslas – mokyti ligonius ir jų šeimas suprasti pokyčius organizme ir daryti pagrįstus sprendimus, keičiant diabeto gydymą.

Mokymas turėtų vykti trimis etapais [24]:

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2260 žodžiai iš 7430 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.